Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rūta Mickevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Antrojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės (toliau – ir prokurorė) skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla Nr. 1-93-582/2015 perduota prokurorui surašyti kaltinamąjį aktą, atitinkantį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio reikalavimus.

Teisėja, susipažinusi su teismui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Remiantis nurodytu patikslintu kaltinimu, 2015 m. sausio 29 d. 9 val. teisiamajame posėdyje buvo pradėtas byloje įrodymų tyrimas.

Gynėjas atsiliepime teigia, kad apskųsta nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Anot gynėjo, kaltinamajam V. P. suformuluotas kaltinimas yra nekonkretus, jame neaprašyta nusikalstama veika, t. y. nenurodytas jos padarymo būdas. Gynėjo nuomone, taip suformuluotas kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o gynybą nuo pareikštų kaltinimų daro neįmanoma. Pasak gynėjo, apskųstoje nutartyje aptarti kaltinimo trūkumai kliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartis naikintina.

Žemesnės instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktus, neteisingai aiškino bei taikė baudžiamojo proceso teisės normas.

Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, nes jame prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas teisme, t. y. tokiu būdu apibrėžiamos bylos nagrinėjimo teisme ribos (BPK 23 straipsnis, 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis aktas turi atitikti BPK 219 straipsnio reikalavimus, nes, priešingu atveju, byla perduotina prokurorui (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis). Tačiau ne bet kokie kaltinamojo akto trūkumai suteikia pagrindą bylą grąžinti prokurorui. Nustatyti kaltinamojo akto trūkumai turi iš esmės neatitikti BPK 219 straipsnio reikalavimų. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, byla prokurorui gali būti perduodama tik esant 3 sąlygų visumai: kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų; kaltinamojo akto trūkumai yra tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme, ir kaltinamojo akto trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą (kasacinės nutartys Nr. 2K-146/2012; Nr. 2K-222/2013). Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (kasacinės nutartys Nr. 2K-254/2013; Nr. 2K-319/2014).

Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismo išvardyti kaltinamajam V. P. suformuluoto kaltinimo trūkumai neleidžia teigti, jog kaltinimo turinys iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, turi kitų trūkumų, kurių negalima ištaisyti bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje ir jie trukdo teismui nagrinėti bylą.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi baudžiamoji byla su teisme 2014 m. liepos 24 d. gautu kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (18 t., b. l. 1-118, 122). Kaltinamajame akte V. P. buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį. Prokurorė, įgyvendindama jai BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę, 2014 m. rugsėjo 18 d. teismui padavė prašymą pakeisti kaltinimą, kuriuo ji patikslino kaltinamiesiems D. A. ir V. P. suformuluotų kaltinimų faktines aplinkybes, patikslino ir pakeitė tam tikrų kaltinamiesiems inkriminuotų veikų kvalifikacijas (18 t., 168-197).

Iš pakeisto kaltinimo matyti, kad be kitų kaltinimų, pakeistame kaltinime V. P. pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje (dėl padėjimo išvaistyti UAB „Ilgakiemio malūnas“ ir UAB „Ratio invest“ priklausantį didelės vertės svetimą turtą), buvo perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (dėl padėjimo pasisavinti didelės vertės svetimą turtą) (2 veikos), nurodant, jog jis padėjo pasisavinti didelės vertės svetimą turtą, o būtent: nuo 2009 m. rugsėjo 8 d. iki 2010 m. lapkričio 19 d., iš anksto susitaręs ir bendrai veikdamas su UAB „Ilgakiemio malūnas“ direktoriumi D. A., padėjo iššvaistyti bendrovei ,,Ilgakiemio malūnas“ priklausantį, D. A., kaip UAB „Ilgakiemio malūnas“ direktoriaus, žinioje buvusį didelės vertės turtą – restorano baldus, 214 vnt., 68 638,12 Lt vertės, taip pat erelio iškamšą 500 Lt vertės, stirnos galvos iškamšą – 200 Lt vertės, pelėdos iškamšą – 200 Lt vertės, didžiojo vištvanagio iškamšą – 200 Lt vertės, kiaunės iškamšą – 200 Lt vertės, šerno galvos iškamšą – 400 Lt vertės, iš viso turto už 73 397,59 Lt, buvusio (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), ir kurių D. A. 2010 m. spalio 29 d. turto perdavimo–priėmimo aktu Nr. 10/09/004 neperdavus UAB „Ilgakiemio malūnas“ naujai paskirtam direktoriui V. J., o tik pasirašius fiktyvų šio turto perdavimo aktą, iš minėto svetimo turto, melagingai nurodydamas, kad turtas priklauso jam, t. y. V. P., V. P. pardavė E. J. restorano baldus, minėtas gyvūnų iškamšas, iš viso 70 338,12 Lt vertės, UAB „Ilgakiemio malūnas“ priklausantį didelės vertės turtą, 211,86 Lt vertės vejapjovę ,,Viking MB448T“ (kuri 2011 m. birželio 28 d. kratos metu rasta pas V. P. namuose (duomenys neskelbtini)) pasisavinus V. P., kitą minėtą „Ilgakiemio malūnas“ priklausantį turtą, veikdamas kartu su D. A., perleido ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, tokiais veiksmais V. P., veikdamas su D. A., UAB „Ilgakiemio malūnas“ padarė 73 397,59 Lt turtinę žalą, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje; taip pat nurodant, kad jis padėjo pasisavinti didelės vertės svetimą turtą, o būtent: nuo 2009 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. lapkričio 19 d., iš anksto susitaręs ir bendrai veikdamas su D. A., padėjo pasisavinti D. A., kaip UAB „Ratio invest“ direktoriaus, žinioje buvusį UAB „Ratio invest“ priklausantį didelės vertės turtą, iš viso turto už 48 577 Lt, buvusio (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), iš minėto svetimo turto nuo 2010 m. spalio pabaigos iki 2010 m. lapkričio 19 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, melagingai nurodydamas, kad turtas priklauso jam, V. P. pardavė E. J. iš viso už 20 212 Lt UAB „Ratio invest“ priklausantį didelės vertės turtą, 200 Lt bendros vertės dvi ginklo kopijas pasisavinus V. P., kitą minėtą UAB „Ratio invest“ turtą, veikdami bendrai su D. A., pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, tokiais veiksmais UAB „Ratio invest“ padarydamas 48 577 Lt turtinę žalą, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje.

Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiagoje, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Iš aptarto V. P. suformuluoto kaltinimo matyti, kad kaltinime nurodyta V. P. galbūt padarytų nusikalstamų veikų vieta, laikas, būdas ir padariniai, išdėstytos aplinkybės, kurios reikšmingos veikai kvalifikuoti, aiškiai nurodyti BK straipsniai, reglamentuojantys jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (BPK 219 straipsnio 3 dalis). V. P. kaltinamas padėjęs kitam kaltinamajam D. A. pasisavinti didelės vertės svetimą – UAB „Ilgakiemio malūnas“ ir UAB „Ratio invest“ priklausiusį turtą. Priešingai nei priėjo prie išvados pirmosios instancijos teismas, kaltinamajam V. P. suformuluotas kaltinimas yra suprantamas, nėra prieštaringas, jame atskleista, kokiu būdu kaltinamasis padėjo D. A. pasisavinti svetimą (UAB „Ilgakiemio malūnas“ ir UAB „Ratio invest“) didelės vertės turtą.

Tiek teisės doktrinoje, tiek kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės pavertimu savo turtu ar turtine teise taip padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys 2K-148/2013, Nr. 2K-138/2014). Taigi turto pasisavinimo atveju kaltininkas savinasi jam patikėtą turtą, kurį jis turi teisę naudoti ir valdyti, bet tik savininko interesais ir neviršijant jam suteiktų įgaliojimų. Kitaip tariant, kaltininkas, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, ir neatlygintinai (be jokio kompensacinio mechanizmo) svetimą turtą paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip nuosavu, uzurpuoja savininko teises ir tokiu būdu padarė žalą turto savininkui. Todėl sutiktina su prokurorės skundo argumentais, kad kaltinime aprašyti V. P. veiksmai, susiję su melagingu nurodymu, jog parduodamas turtas priklausė jam, vejapjovės pasilikimu sau, būtent ir atskleidžia galbūt jo padaryto nusikaltinimo padarymo būdą, t. y. kad jis su svetimu turtu elgėsi kaip su nuosavu.

V. P. suformuluoto kaltinimo nesuprantamo ir neaiškaus nedaro tai, kad pakeistame kaltinime aprašant kaltinamajam inkriminuotos veikos, nustatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, faktines aplinkybes nurodyta, jog jis „padėjo iššvaistyti“ bendrovei ,,Ilgakiemio malūnas“ priklausantį, o ne „padėjo pasisavinti“. Kaip minėta, prokurorė prašyme pakeisti kaltinimą prašė kaltinimą V. P. dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje (dėl UAB „Ratio” ir Ko priklausančio turto padėjimo iššvaistyti), perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, t. y. į padėjimą pasisavinti didelės vertės svetimą turtą. Akivaizdu, kad nurodant „padėjo išvaistyti“, o ne „padėjo pasisavinti“ tiesiog buvo padarytas rašymo apsirikimas. Tokia klaida nekliudo bylos nagrinėti teisme, neapsunkina kaltinamojo V. P. teisės gintis nuo jam pareikštų kaltinimų.

Teismas, vertindamas kaltinamąjį aktą, nesprendžia, ar pakanka duomenų bylai nagrinėti teisme, nes įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, tikrumas yra bylos nagrinėjimo teisme dalykas. Iš tiesų kaltinamajame akte nurodyta, kad erelio iškamša yra 500 Lt vertės, stirnos galvos – 200 Lt vertės, pelėdos – 200 Lt vertės, didžiojo vištvanagio – 200 Lt vertės, kiaunės – 200 Lt vertės, šerno galvos – 400 Lt vertės. Byloje taip pat yra duomenų ir apie tai, kad erelio iškamša yra 8,47 Lt vertės, stirnos galvos – 8,47 Lt vertės, pelėdos – 8,47 Lt vertės, didžiojo vištvanagio – 8,47 Lt vertės, kiaunės – 8,47 Lt vertės, šerno galvos – 8,47 Lt vertės. Tačiau šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje vertinti, kuri iš nurodytų iškamšų vertė yra tikroji, ir kategoriškai teigti, kad kaltinime nurodytų daiktų vertė yra neteisinga, nėra jokių teisinių prielaidų. Kaltinime nurodyti duomenys jokios išankstinės įrodomosios reikšmės neturi ir neišnagrinėjus jų teisiamajame posėdyje, priimant nuosprendį, jais remtis negalima (BPK 301 straipsnio 1 dalis), nes teisingumą bylose vykdo tik teismas (BPK 6 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta, o siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti tam tikrus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), prokurorams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Esant būtinybei kaltinime išdėstytos faktinės aplinkybės ir jų kvalifikacija gali būti keičiamos nagrinėjant bylą instancine tvarka, tiek prokuroro prašymu, tiek nagrinėjančio teismo iniciatyva ir tokiu būdu nėra pažeidžiama kaltinamojo teisė į gynybą (kasacinė nutartis Nr. 2K-469-648/2015). Tokiu atveju aktualu tik tai, kad apie pakeistą kaltinimą įstatymo nustatyta tvarka būtų pranešta kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams, tokiu būdu užtikrinant teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-1/2014). Kita vertus, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, teismas nuosprendyje gali palikti ir kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes, pateiktą veikos kvalifikaciją.

Apibendrinus tai, kad išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pats turi visas procesines galimybes pašalinti tam tikrus byloje esančius trūkumus, kurie nesudaro teisinio pagrindo formuoti išvadą apie įstatymo reikalavimų neatitinkančio kaltinimo surašymą. Kaip nurodyta pirmiau, pagal susiklosčiusią kasacinio teismo praktiką, teismas bylą prokurorui gali grąžinti tik tada, kai surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, be to, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo bylą nagrinėti teisme. Tuo tarpu, teismas nurodė tokias aplinkybes, kurias negrąžinus bylos prokurorui, galėjo pats išnagrinėti, jos nekliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apygardos teismas apsiribojo deklaratyviais teiginiais, abstrakčiomis formuluotėmis, kad aptarti kaltinamojo akto trūkumai trukdo bylą nagrinėti teisme, o kaltinamojo akto trūkumų ištaisyti teisme nėra galimybės, tačiau šių išvadų teismas visiškai nepagrindė.

Nagrinėjamu atveju taip pat nėra jokio pagrindo pagrįstai manyti, kad dėl nustatytų kaltinimo trūkumų kokiu nors būdu yra / buvo apsunkinta kaltinamojo V. P. teisė į gynybą. Tokia išvada nepaneigia kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis kaltinamas, bei nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatų. Kaip minėta, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, nagrinėjant bylą teisme, kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir tą veiką nustatantis baudžiamasis įstatymas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami tiek iš esmės, tiek ne iš esmės skirtingomis. Tiek pagal nacionalinių teismų, tiek pagal tarptautinių teismų formuojamą praktiką tokiu atveju aktualiu aspektu tampa tik tai, kad kaltinamajam skubiai ir nuodugniai būtų pranešta jam suprantama kalba apie jam reiškiamo kaltinimo pagrindus ir motyvus bei suteikta pakankamai laiko pasirengti gynybai. Bylos medžiaga patvirtina, kad kaltinamasis V. P. ir jo gynėjas turėjo pakankamai laiko susipažinti su naujai jam pareikštu kaltinimu, pasiruošti gynybai.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi baudžiamoji byla su teisme 2014 m. liepos 24 d. gautu kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios nutarties turinys patvirtina, kad teismas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, vadovaudamasis BPK 232 straipsniu, nenustatė proceso teisės pažeidimų, trukdančių nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje. Teisiamajame posėdyje, vykusiame 2015 m. sausio 29 d., kaltinamojo V. P. gynėjas prašė šią baudžiamąją bylą perduoti prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams (19 t., b. l. 51-52). Tačiau pirmosios instancijos teismas tokio gynėjo prašymo netenkino, nurodydamas, kad byloje nenustatyta pagrindų, trukdančių bylą nagrinėti teisme pagal pateiktą pakeistą kaltinimą, kaltinamųjų teisės susipažinti su pateiktu pakeistu kaltinimu ir pasiruošti gynybai nebuvo suvaržytos (19 t., b. l. 55-61). Remiantis pakeistu kaltinimu, 2015 m. sausio 29 d. 9 val. teisiamajame posėdyje buvo pradėtas byloje įrodymų tyrimas ir byla nagrinėjama teisiamuosiuose posėdžiuose. Išdėstytos aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui teigti, kad apygardos teismas, tiek perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, tiek pradėdamas bylos įrodymų tyrimą pagal pakeistą kaltinimą, iš esmės pripažino, jog kaltinamiesiems D. A. ir V. P. suformuluoti kaltinimai atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, o bylą nagrinėti teisme nėra jokių kliūčių. Viena vertus, aptartos aplinkybės pačios savaime nereiškia, kad nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje negali būti nustatyta, jog kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ir byla grąžinta prokurorui. Tačiau, kita vertus, vykdydamas teisingumą, teismas nėra saistomas proceso dalyvių nuomonės tam tikru byloje sprendžiamu klausimu, ikiteisminio tyrimo nagrinėjimo metu surinktų įrodymų, nes konstitucinė teismo priedermė yra visapusiškai ir objektyviai iširti visą bylos medžiagą ir priimti teisingą sprendimą. Teisėjas, vadovaudamas procesui, laikydamasis kiekvienos šalies teise būti išklausytai principo, visais atvejais turi užtikrinti proceso operatyvumo bei koncentracijos principus, užkirsti kelią bet kokioms galimybėms vilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsižvelgus į anksčiau nustatytas aplinkybes, kartu konstatuotina, kad konkrečiu atveju teismo sprendimas grąžinti bylą prokurorui nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti, jog byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką, užkirstas kelias bet kokioms galimybėms vilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, kaltinamojo V. P. gynėjui piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis.

Be kita ko, pastebėtina, kad ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama vienasmeniškai, tačiau skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje teismas neteisingai nurodė, kad „teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimus neatitinkantis kaltinamasis aktas“.

Todėl apskųsta nutartis naikintina ir baudžiamoji byla perduotina nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla Nr. 1-93-582/2015, kurioje D. A. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, V. P. – pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (2 veikos), 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, perduota prokurorui surašyti kaltinamąjį aktą, atitinkantį BPK 219 straipsnio reikalavimus, ir bylą perduoti nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.