Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų

Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gedimino Stočkaus apeliacinį skundą ir nuteistojo K. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. vasario 10 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo:

K. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 55 parų arešto bausmė.

Remiantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, skirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų (tuometinio Kupiškio apylinkės teismo) 2014 m. vasario 5 d. ir 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiais skirtos ir neatliktos bausmės dalimi (6 mėnesiai 23 dienos), prie neatliktos bausmės dalies pridedant dalį nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės, ją prieš tai pakeitus laisvės atėmimo bausme santykiu 1:1, ir K. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 mėnesiams 23 dienoms. Į K. S. skirtos bausmės laiką įskaitytas laikinas sulaikymas 2021 m. rugpjūčio 23 d. (viena para).

K. S. išteisintas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. K. S. 2021 m. lapkričio 15 d., apie 00.30 val. (duomenys neskelbtini) kambaryje tyčia kumščiu sudavė K. V. į galvos sritį, nuo smūgio jai nukritus ant žemės, spyrė ne mažiau kaip du kartus į galvos sritį, po to spyrė į nugaros sritį, į dešinę koją, padarydamas poodines kraujosruvas dešinės ausies srityje, kaktos srityje, odos nubrozdinimus nugaros srityje, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai K. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Be to, K. S. 2021 m. birželio mėnesį Panevėžyje, ikiteisminio tyrimo metu tikslai nenustatytu laiku, iš nenustatyto asmens nusipirkdamas, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių, ir jas laikė (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpos) iki 2021 m. rugpjūčio 23 d., apie 4.00 val., kol policijos pareigūnai įvykio vietos apžiūros metu kambaryje ant komodos rado ir paėmė plastikinį indelį, kuriame buvo žalios spalvos, sausa, dalinai susmulkinta augalinės kilmės medžiaga narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurios masė 0,128 g, ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 8,6 proc. ir žalios spalvos, sausa, dalinai susmulkinta augalinės kilmės medžiaga iš žalios ir rudos spalvų augalinės kilmės medžiagų mišinio iš plastikinio indelio narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurios masė yra 0,178 g, ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 8,4 proc., viso neteisėtai laikė 0,306 g narkotinės medžiagos.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių paaiškinimai

4.3. Likę bylos įrodymai, kuriais remiamasi skundžiamame nuosprendyje: liudytojo V. S. parodymai, susirašinėjimas tarp jo ir liudytojos R. D., skambutis Bendrajam pagalbos centrui įrašas, vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas policijos pareigūnių bendravimas su nukentėjusiąja K. V. – šie duomenys yra išvestiniai, kurie tiesiogiai nepatvirtina, jog K. S. atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Nei vienas iš šiuose duomenyse užfiksuotų asmenų tiesiogiai nematė aptariamo įvykio, o tokie duomenys byloje atsirado tik po nukentėjusiosios pasakojimo, kuris negali laikomas teisingu dėl jos girtumo. Taigi, byloje yra nepašalintų esminių abejonių ir neaiškumų dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, o baudžiamojo proceso įstatymas draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

5. Teismo posėdyje prokuroras Gediminas Stočkus prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo K. S. apeliacinį skundą atmesti. Tuo tarpu nuteistojo K. S. gynėjas advokatas Darius Staškevičius prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo K. S. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis – pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), prireikus ištaisyti bet kurias fakto arba teisės taikymo klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, užtikrinti, kad būtų įvykdytas teisingumas. Apeliaciniame procese teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skunda buvo paduoti. Prokuroro apeliaciniame skunde prašoma panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl K. S. išteisinimo, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, o nuteistasis K. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius jo dalyvavo nusikalstamos veikos daryme. Dėl to, apygardos teismo teisėjų kolegija pasisako šiais apeliacinių skundų keliamais klausimais.

Dėl nuteistojo K. S. apeliacinio skundo

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. S. nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl jo dalyvavimo šiame nusikaltime. Dėl to, teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.

10. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

11. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas sprendžia, kad nuteistasis K. S. šiuo atveju pagrįstai ir teisingai buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiajai K. V. sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Pirmos instancijos teismas, pripažindamas apeliantą kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo, savo sprendimą grindė pačios nukentėjusios duotais parodymais ir kitais jį kaltinančiais įrodymais, t. y. nukentėjusiosios apžiūros aktu, teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 994/2021, liudytojo V. S. parodymais, susirašinėjimu tarp jo ir R. D., skambučio Bendrajam pagalbos centrui įrašu, vaizdo įrašais, kuriuose užfiksuotas policijos pareigūnių bendravimas su nukentėjusiąja.

12. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Taip pat skundžiamame nuosprendyje detaliai pagrįsta, kodėl nėra vadovaujamasi paties nuteistojo K. S. parodymais, kurie įvertinti, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir liudytojos D. R. parodymais, kurie taip pat įvertinti, kaip siekis padėti nuteistajam. Tokiu būdu, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį šioje bylos dalyje, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti šios skundžiamo nuosprendžio dalies objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako tik į esminius apeliacinio skundo argumentus.

13. Didžiąją nuteistojo K. S. apeliacinio skundo turinio dalį sudaro byloje esančių nukentėjusiosios K. V. ir liudytojos D. R. parodymų analizė, t. y. kreipiamas dėmesys į stiprų nukentėjusiosios girtumą įvykio metu, dėl ko abejojama jos parodymais, bei nepašalintus prieštaravimus tarp nukentėjusiosios parodymų ir minėtos liudytojos parodymų, liudytojai pripažinus smurtavus nukentėjusiosios atžvilgiu. Vis dėlto, teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo teiginiais ir dėl nukentėjusios K. V. parodymų pažymi, kad byloje nėra tikslių duomenų apie jos konflikto metu buvusį girtumą, todėl teiginiai apie buvusį sunkų jos girtumą, kas galimai galėjo iš esmės apsunkinti jos atmintį, nėra pagrįsti objektyviai duomenimis. Taip pat teisėjų kolegija šiuo aspektu sutinka su skundžiamo nuosprendžio vertinimais, jog vien tai, kad nuketėjusioji negalėjo nurodyti kilusio konflikto priežasčių, jo eigos tam tikrų detalių – tai jokiu būdu negali šalinti nuteistojo K. S. atsakomybės už smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Šiuo atveju būtina vertinti skundžiamame nuosprendyje detaliai aptartus kitus bylos įrodymus, kuriuose užfiksuoti vėlesni (po konflikto) nukentėjusiosios K. V. paaiškinimai, kas pagrindžia, kad ji buvo nuosekli dėl visų esminių bylos aplinkybių, t. y. nukentėjusioji 2021 m. lapkričio 15 d. Bendrajam pagalbos centrui aiškino, jog smurtą prieš ją panaudojo būtent K. S., nurodė į kokias vietas jis smūgiavo, tą patį ji pakartojo ir pas ją atvykusioms policijos pareigūnėms, kurios apžiūros protokole užfiksavo išorinius sužalojimus ant jos kūno. Apie tai, kad prieš ją smurtavo K. S., nukentėjusioji tą pačią dieną pranešė ir R. D., kuri informavo ir liudytoją V. S.. Taip pat ji nurodė esmines bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su smurtautojo asmenybe ir jos atžvilgiu atliktais smurtiniais veiksmais, kilusiomis pasekmėmis jos sveikatai, tai nukentėjusioji patvirtino ir teismo posėdyje. Dėl to, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios K. V. parodymais, kurie buvo nuoseklūs viso proceso metu, vieni kitus papildantys ir jokių prieštaravimų tarp jų dėl smurtinių veiksmų ir kaltininko asmenybės nėra.

14. Be to, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ir apeliaciniame skunde tik formaliai kartojamą teiginį dėl nepašalintų prieštaravimų tarp nukentėjusiosios K. V. ir liudytojos D. R. parodymų, kadangi dėl šių duomenų vertinimo detaliai ir tinkamai buvo pasisakyta skundžiamame nuosprendyje, šiuos liudytojos parodymus vertinant kaip siekį padėti nuteistajam K. S.. Teisėjų kolegija sutinka su tokia skundžiamo nuosprendžio išvada ir ją pagrindžiančiais argumentais dėl šios liudytojos artimo santykio su nuteistuoju bei konfliktinių santykių su nukentėjusiąja, taip pat dėl šios liudytojos nurodytos konflikto eigos prieštaravimų byloje esančiai specialisto išvadai ir parodymams ikiteisminiame tyrime. Teisėjų kolegija nebekartoja šių skundžiamame nuosprendyje išdėstytų argumentų, kurie plačiau nėra kvestionuojami apeliaciniame skunde, išskyrus nuteistojo išdėstą subjektyvią nuomonę dėl būtinybės remtis specialisto išvada Nr. G 994/2021, paliekančia abejonę, kad nukentėjusiosios sužalojimai galėjo atsirasti jai griūnant, nors toje pačioje specialisto išvadoje yra aiškiai nurodyta, jog aplinkybei, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti griūdama, prieštarauja patirtų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija. Šiuo atveju būtina pažymėti dar ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinio teismo nutartis byloje Nr. 2K-351/2014). Dėl to, vien nuteistojo K. S. formalus nenusitikimas su pirmos instancijos teismo atliktu liudytojos D. R. parodymų vertinimu, reikalaujant šiuos duomenis vertinti pagal jo interesus, nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl bylos duomenų vertinimo ir nuteistojo kaltės.

15. Tokiu pat būdu atmestini kaip nepagrįsti ir kiti apeliacinio skundo teiginiai dėl negalėjimo remtis netiesioginiais bylos įrodymais, t. y. liudytojo V. S. parodymais, susirašinėjimu tarp jo ir R. D., skambučio Bendrajam pagalbos centrui įrašu, vaizdo įrašais, kuriuose užfiksuotas policijos pareigūnių bendravimas su nukentėjusiąja. Anot apeliacinio skundo, visi šie duomenys yra išvestiniai ir tiesiogiai nepatvirtina nuteistojo K. S. kaltės. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo procese gali būti remiamasi tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais ir jie neturi pranašumo vieni prieš kitus. Juolab BPK įpareigoja teismą savo išvadas grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Remiantis tuo, apeliaciniame skunde išdėstytas nuteistojo nesutikimas su tuo, kad skundžiame nuosprendyje yra remiamasi netiesioginiais įrodymais, ne tik prieštarauja fundamentalioms įrodinėjimo proceso taisyklėmis, bet ir nepagrįstai, teismui priimant skundžiamą nuosprendį, yra siekiama apriboti jo pareigą įvertinti visą bylos įrodymų visetą. Šiuo atveju būtina kreipti dėmesį į tai, kad pirmos instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje vertindamas netiesioginius bylos įrodymus jiems nesuteikė išskirtinio pranašumo, juos vertino visumoje su tiesioginiais įrodymais ir padarė atitinkamas išvadas dėl nuteistojo K. S. kaltės. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio ir prieš tai išdėstytų argumentų dėl nukentėjusiosios K. V. ir liudytojos D. R. parodymų patikimumo matyti, kad netiesioginiai bylos įrodymai yra būtini vertinant tiesioginių bylos įrodymų teisingumą ir patikimumą bei sudaro vientisą bylos įrodymų visetą, todėl nesiremti netiesioginiais bylos įrodymais, kaip yra teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

16. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuteistojo K. S. kaltę grindė nuoseklia ir logiška tiesioginių ir netiesioginių įrodymų grandine, todėl teisėjų kolegija atmeta nuteistojo apeliacine skunde išdėstytas tariamas abejones dėl netinkamo bylos duomenų vertinimo, prašant iš naujo įvertinti selektyviai išdėstytus abejotino patikimumo įrodymus. Juolab prieš tai aptarta ir skundžiamame nuosprendyje detaliai išdėstyta bylos duomenų visuma yra pakankama pagrįsti tai, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniame skunde išdėstyta subjektyvi bylos duomenų interpretacija nesudaro pagrindo juos vertinti kitaip, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas visa apimtimi.

Dėl kaltinimo K. S. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį

17. Prokuroro apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje, kurioje K. S. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Apeliacinio skundo prašymas yra grindžiamas tuo, kad byloje esantys įrodymai yra teisėti ir surinkti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o jų visuma neabejotinai patvirtina K. S. kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo.

18. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrinta asmens teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81-895/2020, ???2K-119-303/2021). Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-40-511/2019, 2K-6-976/2022).

19. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, visiškai sutinka su prokuroro apeliaciniu skundu ir konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, išteisindamas K. S. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, neteisingai vertino bylos įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl šio asmens kaltės, todėl nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį šioje skundžiamo nuosprendžio dalyje.

20. Nagrinėjamoje byloje K. S. buvo pareikštas kaltinimas, kad jis 2021 m. birželio mėnesį Panevėžyje, ikiteisminio tyrimo metu tikslai nenustatytu laiku, iš nenustatyto asmens nusipirkdamas, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių, ir jas laikė patalpose iki 2021 m. rugpjūčio 23 d., apie 4.00 val., kol policijos pareigūnai įvykio vietos apžiūros metu kambaryje ant komodos rado ir paėmė plastikinį indelį, kuriame buvo žalios spalvos, sausa, dalinai susmulkinta augalinės kilmės medžiaga narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurios masė 0,128 g, ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 8,6 proc. ir žalios spalvos, sausa, dalinai susmulkinta augalinės kilmės medžiaga iš žalios ir rudos spalvų augalinės kilmės medžiagų mišinio iš plastikinio indelio narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurios masė yra 0,178 g, ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 8,4 proc., viso neteisėtai laikė 0,306 g narkotinės medžiagos. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl K. S. kaltės pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, vertino paties šio asmens prisipažinimą dėl padarytos nusikalstamos veikos, liudytojo policijos pareigūno N. S. parodymus, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato tyrėjos J. Š. 2021 m. rugpjūčio 23 d. tarnybinio pranešimo duomenis, įvykio vietos apžiūros protokolą, nuotraukas prie protokolo, specialisto išvadą Nr. IBPS-V-2375646-21 ir kitus rašytinius bylos duomenis. Remiantis tuo, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas padarė tik iš dalies pagrįstą išvadą dėl K. S. kaltės, padarius BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. pagrįsta laikytina tik ta teismo išvados dalis, kad šio asmens kaltė yra įrodyta bylos įrodymų visumos pagrindu, tačiau šiuos duomenis laikyti neleistinais nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija kreipia dėmesį į tai, kad nei pirmos instancijos teisminiame procese nekilo abejonių, nei apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamas K. S. kaltę pagrindžiančių bylos duomenų tikrumas, tačiau prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio išvada dėl tokių duomenų neleistinumo, konstatuojant jų neteisėtą gavimo būdą. Būtent dėl šio klausimo teisėjų kolegija, laikydamasi prokuroro apeliacinio skundo ribų ir pasisako plačiau šiame procesiniame sprendime visiškai sutikdama su kita skundžiamo nuosprendžio išvada, kad byloje K. S. kaltė pagal BK 259 straipsnio 2 dalį yra įrodyta bylos įrodymų visumos pagrindu.

21. Pirmos instancijos teismas išvadą, kad pirminiai policijos pareigūnų veiksmai neatitiko baudžiamojo proceso reikalavimų, o jų metu gauti duomenys negali būti pripažinti įrodymais, kaip ir vėlesnių procesinių veiksmų pagrindu gauti duomenys, grindė šiais argumentais: 1) pareigūnų teisėto patekimo į patalpas atveju veiksmai apsiribojo tik įsitikinimu, kad jose nėra pabėgusių iš vaikų globos namų asmenų; 2) rasta įtartina medžiaga negalėjo būti įforminta įvykio vietos apžiūros protokolu, kadangi patalpose jokios įvykio vietos, kuri būtų galėjusi atitikti nusikalstamos veikos požymius ir kurią būtų reikėję apžiūrėti, nebuvo; 3) pareigūnai galėjo šią įtartiną medžiagą paimti atlikę tik poėmį ar kratą, ar surašius protokolą dėl savanoriško daiktų pateikimo.

22. BPK 207 straipsnyje įtvirtinta, kad turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti daiktus ar kitus objektus, kurių nereikia tirti BPK 205 straipsnyje nustatyta tvarka, apžiūri prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar specialistas. Dėl apžiūros surašomas protokolas. Apžiūros protokole smulkiai aprašomi apžiūrėti objektai, nurodomi jų požymiai, turintys reikšmės nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti. Apžiūrimi daiktai kiek galima nufotografuojami arba nufilmuojami. Įvykio vietos apžiūrą galima atlikti nepradėjus ikiteisminio tyrimo (BPK 168 straipsnio 1 dalis).

23. Vis dėlto, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmos instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje pirminiai policijos pareigūnų veiksmai neatitiko baudžiamojo proceso reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnai atvažiavo į K. S. namus, ieškodami iš vaikų globos namų pabėgusių nepilnamečių, o į patalpas pateko teisėtai, įleidus juos patalpų gyventojams. Teisėjų kolegija kreipia dėmesį į tai, kad policijos pareigūnas N. S., prieš patekdamas į patalpas, matė įtartinus K. S. veiksmus, jam kažką slepiant plastikiniame indelyje, kurį teisėtai esant patalpose patikrino ir rado narkotinių medžiagų, kas vėliau nustatyta byloje esančia specialisto išvada. Taigi, policijos pareigūnai į patalpą pateko teisėtai ir vykdymai pareigą ieškoti iš vaikų globos namų pabėgusių nepilnamečių, be to, pamatę K. S. įtarimą sukėlusius veiksmus, turėjo patikrinti pagrįstą įtarimą keliančias aplinkybes, susijusias galimu uždraustų daiktų laikymu. O policijos pareigūnams nustačius aplinkybę dėl K. S. disponavimo narkotinėmis medžiagomis, šio asmens gyvenamoji vieta jau tapo nusikalstamos veikos padarymo, t.y. įvykio vieta. Dėl to, nepagrįsti skundžiamo nuosprendžio teiginiai, kad patalpose jokios įvykio vietos, kurioje būtų galimai padaryta teisės pažeidimas nebuvo, dėl ko tariamai nebuvo ir būtinybės ją apžiūrėti. Įvertinus šias aplinkybes, pagal iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams patekti į patalpą, ją apžiūrėti, atlikti kitus pirminius tyrimo veiksmus jokių papildomų procesinių veiksmų atlikti nereikėjo.

24. Be to, teisėjų kolegija nesutinka ir su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais nepagrįstais svarstymais, kad narkotinės medžiagos paėmimas negalėjo būti įformintas įvykio vietos apžiūros protokolu, o pareigūnų veiksmai vertintini kaip faktinė krata ar poėmis. Bylos duomenimis nustatyta, kad policijos pareigūnams iki atvykimo į įvykio vietą nebuvo nieko žinoma apie galimą K. S. nusikalstamą veiką – disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Dėl to nebuvo ir pagrindo inicijuoti minėtų procesinių prievartos priemonių -kratos ar poėmio- atlikimo ir jas atitinkamai įforminti. Be to, policijos pareigūnams teisėtai būnant K. S. namuose, kad ir kitu tikslu, jie privalėjo atitinkamai reaguoti į įtarimą keliančius K. S. veiksmus, slepiant galimai uždraustus daiktus. Pasitvirtinus šiems įtarimams ir radus, kaip tuo metu dar buvo įtariama, narkotinių medžiagų, iš karto buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, jos protokolas buvo surašytas ne pačioje įvykio vietoje, o policijos komisariate. Kaip teisingai pažymėta prokuroro apeliaciniame skunde, policijos pareigūnai turėjo pareigą paimti narkotines medžiagas siekiant, kad šie daiktai nebūtų sunaikinti ar paslėpti. Tokius policijos pareigūnų veiksmus, kurie šioje situacijoje buvo būtini ir nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis, nėra pagrindo laikyti krata ar poėmiu, todėl jokių papildomų procesinių veiksmų, nurodytų skundžiamame nuosprendyje, kurie būtų reikalingi tokiems procesiniams veiksmams atlikti, policijos pareigūnams atlikti nereikėjo. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad narkotinė medžiaga buvo rasta, tinkamai paimta ir vėliau atiduota tyrimui atliekant įvykio vietos apžiūrą, o įvykio vietos apžiūrai kaip procesiniam veiksmui atlikti nereikia priimti atskiro sprendimo.

25. Remiantis aptartais argumentais, teisėjų kolegija prokuroro apeliacinį skundą tenkina ir skundžiamą nuosprendį dalyje, kurioje K. S. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis K. S. panaikina, o vadovaujantis BPK 329 straipsnio 2 punktu priima naują apkaltinamąjį teismo nuosprendį K. S. pripažįstant kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės paskyrimo

26. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs K. S. kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, kartu turi pareigą spręsti ir dėl bausmės paskyrimo. Už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą asmenys gali būti baudžiami viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba bauda, arba areštu. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

27. Tuo tarpu K. S. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino, padaręs šį nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi dėl jos (59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad K. S. padarė vieną baigtą, tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą baudžiamųjų nusižengimų kategorijai. Skiriant bausmę atsižvelgiama ir į K. S. asmenybę, kuri apibrėžtina išimtinai neigiamai, t. y. nors yra jauno amžiaus, tačiau anksčiau ne kartą teistas už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, jo elgesio nepakeitė ir skirta reali terminuota laisvės atėmimo bausmė bei atitinkamų išvadų dėl savo elgesio nepadarė, kadangi nagrinėjamą nusikalstamą veiką jis padarė iš pataisos įstaigos, kurioje atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, paleistas lygtinai prieš terminą. Atsižvelgus į visas šias bylos skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija priima sprendimą K. S. skirti griežčiausios rūšies bausmę – arešto bausmę, bausmės dydį parenkant sankcijos vidurkio ribose (BK 49 straipsnio 3 dalis).

28. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ir atsižvelgus į K. S. padarytų neskalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą bei jo išimtinai neigiamai apibrėžtiną asmenybę, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, t. y. prie griežtesnės bausmės, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos už BK 140 straipsnio 1 dalį, iš dalies pridedama 15 parų arešto bausmės, paskirtos už BK 259 straipsnio 2 dalį, dalis.

29. Kadangi šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pakeista skundžiamu nuosprendžiu K. S. už BK 140 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį skirtina galutinė bausmė, tai kartu priimamas sprendimas pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl naujai šiam asmeniui paskirtos bausmės subendrinimo su Kupiškio apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. ir 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, t. y. teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju skirtingais teismo nuosprendžiais K. S. paskirtos bausmės turėtų būti bendrinamos BK 64 straipsnio pagrindu, taikant jam palankesnį dalinį bausmių sudėjimo būdą. Dėl to, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, priimama sprendimą prie didesnės Kupiškio apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. ir 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiais skirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėti naujai skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ją prieš tai pakeitus laisvės atėmimo bausme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 strraipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gedimino Stočkaus apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. vasario 10 d. nuosprendžio dalį dėl K. S. išteisinimo pagal Baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalį ir bausmių subendrinimo ir dėl šios dalies priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

K. S. pripažinti kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 25 (dvidešimt penkias) paras arešto.

Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes paskirtas pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir K. S. paskirti subendrintą bausmę – 60 (šešiasdešimt) parų arešto.

Remiantis Baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. vasario 10 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų (tuometinio Kupiškio apylinkės teismo) 2014 m. vasario 5 d. ir 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiais skirtos ir neatliktos bausmės dalimi (6 mėnesiais 23 dienomis), prie neatliktos bausmės pridedant nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ją prieš tai pakeitus laisvės atėmimo bausme santykiu 1:1 ir K. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams 10 (dešimčiai) dienų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.