Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. R. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginio, tretieji asmenys A. R., E. Z..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2018-04-23 apie 21 val. (duomenys neskelbtini) į pirmoje juostoje trečiojo asmens A. R. vairuojamą automobilį Renault Clio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė E. Z. vairuojamas automobilis Nissan Quasqhai, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltę dėl eismo įvykio pripažino E. Z., pasirašydama eismo įvykio deklaracijoje, jog ji yra atsakinga už padarytą žalą (el.b.l. 8, I tomas). AB „Lietuvos draudimas“ paskaičiavo, jog automobiliui Renault Clio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padaryta žala sudaro 969,94 Eur (el.b.l. 9, 10-11, I tomas). Įvykio metu automobiliui Renault Clio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2019-10-21 galiojo techninė apžiūra (el.b.l. 13), automobilis apdraustas (el.b.l. 14-16), automobilio savininkas – D. R. (el.b.l. 17, 21). 2018-05-09 raštu (el.b.l. 7, I tomas) atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ informavo ieškovą, jog dėl 2018-04-23 eismo įvykio draudimo išmoka nebus išmokėta, pateikė duomenis apie www.delfi.lt tinklapyje publikuotą straipsnį apie A. R. „Versliukas: avarijos, kurių nebuvo, tačiau reikia atlyginti už skausmą“ (el.b.l. 36-37, I tomas).

Civilinio kodekso 6. 987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.

Pagal Civilinio kodekso 6. 1014 straipsnio 1 dalį draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas išimtis. Draudikas privalo mokėti draudimo išmoką, jeigu tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kt.). Kaip matyti iš įstatymo nuostatos, draudikas gali būti atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo tik esant tam tikroms sąlygoms, t. y. kai draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios.

Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis numato, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką, jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-02-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009).

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose yra pabrėžęs, kad teismas turi pagrindą išvadai, kad įvykio negalima laikyti nedraudžiamuoju, jei nėra duomenų, jog asmuo tyčia nuslėpė įvykio priežastis, ar tyčia padarė autoavariją, ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausios Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2012).

Atsakovė nesutikimą mokėti žalos atlyginimą grindžia tuo, kad paties nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai lėmė eismo įvykį ir jo padarinius, t.y. draudiko įsitikinimu, yra pagrindo manyti, kad įvykis iš tikrųjų nutiko ne staiga ir netikėtai, o esant vieno iš įvykio dalyvių, t. y. trečiojo asmens A. R. kryptingai veiklai dėl draudimo išmokos gavimo, nes A. R. jau daugiau nei dešimtmetį draudimo bendrovei yra žinomas, kaip neįprastai didelį kiekį (keliasdešimt, jei ne kelis šimtus) kartų žalą įvairiuose Lietuvos ir Latvijos miestuose „patiriantis“ asmuo. Jis yra ne kartą teistas už eismo įvykių imitaciją, kas taip pat leidžia pagrįstai teigti, kad šio asmens pasikartojantys nusikalstami veiksmai leidžia labiau manyti, kad įvykis imituotas. Draudikui taip pat sukėlė įtarimų tai, jog ginčo įvykyje „nukentėjusioji“ Renault Clio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo akivaizdžiai apgadinta dėl kitų įvykių (stogas, galinis kairės pusės sparnas). Be to, po prieš tai buvusio eismo įvykio, dėl kurio ieškovas jau gavo žalos atlyginimą iš ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, automobilis nebuvo suremontuotas ir vėl pateko į eismo įvykį.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2018-04-23 ieškovui priklausantis ir trečiojo asmens A. R. vairuojamas automobilis Renault Clio, v/n (duomenys neskelbtini), susidūrė su E. Z. vairuojamu automobiliu Nissan Qasqhai, v/n (duomenys neskelbtini) buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, kaltę dėl eismo įvykio pripažino E. Z., pasirašydama eismo įvykio deklaracijoje, jog ji yra atsakinga už padarytą žalą (el.b.l. 8, I tomas). Ir nors atsakovė pateikė duomenis, jog A. R. itin dažnai patenka į eismo įvykius, yra ne kartą teistas už eismo įvykių imitavimą, visgi nagrinėjamu atveju jokie duomenys neleidžia teismui daryti išvados, kad dėl ginčo eismo įvykio nebuvo kalta E. Z.. Atsakovė nepateikė duomenų, kad esant įtarimui dėl A. R. tyčios sukelti autoįvykį, ji kreipėsi į atitinkamas instancijas, siekė įvykį ištirti ir nustatyti objektyvią tiesą. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2010). Teismas sutinka su atsakovės argumentu, jog transporto priemonių valdytojų užpildyta deklaracija neturi didesnės įrodomosios galios, ji vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau pažymėtina, jog jokie kiti duomenys, išskyrus atsakovės daromas prielaidas ir spėjimus, atsižvelgiant į trečiojo asmens A. R. asmenybę, nepaneigia ir nesudaro pagrindo abejoti deklaracijoje užfiksuota E. Z. kalte.

Draudikas, spręsdamas, ar eismo įvykio dalyvio pripažinta atsakomybė už padarytą žalą laikyti nustatyta, turėtų įsitikinti, jog šio fakto pripažinimas atitinka įvykio aplinkybes ir nėra pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Pažymėtina, kad tokią pareigą draudikui nustato ir Draudimo įstatymo 82 str. 2 d., tačiau atsakovė netyrė eismo įvykio aplinkybių, būtinų nustatyti draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui, nors atsakovei buvo žinoma trečiojo asmens A. R. asmenybė, jo, kaip vairuotojo, praeitis, kuri galėtų turėti įtakos eismo įvykiui ir jo pasekoje padarytai žalai. Tačiau, kaip minėta, atsakovė nepateikė jokių kitų rašytinių įrodymų, išskyrus trečiąjį asmenį A. R. charakterizuojančius duomenis, kurie nesudaro pagrindo spręsti, kad šis konkretus ginčo eismo įvykis kilo (galėjo kilti) dėl neteisėtų automobilio Renault Clio, v/n (duomenys neskelbtini), vairuotojo, t.y. trečiojo asmens A. R., veiksmų.

Atsakovė pateikė eilę fotonuotraukų (el.b.l. 41-56, 59, 61-72, 76, 78-88, I tomas), teigė, jog automobilis buvo apgadintas iš ankstesnių įvykių, visgi atsakovė yra paskaičiavusi žalą ir duomenų, kad šis paskaičiavimas būtų neteisingas, realiai automobilio remontui reikalinga kito dydžio žalos atlyginimo suma, byloje nėra. Išanalizavus bylos duomenų visumą, nenustatyta aplinkybių, kurios būtų pagrindas teigti, kad eismo įvykio metu automobilių Renault Clio, v/n (duomenys neskelbtini), ir Nissan Qasqhai, v/n (duomenys neskelbtini) padėtis buvo kitokia, nei ta, kuri užfiksuota eismo įvykio deklaracijoje, kur matyti, kad būtent E. Z. automobilis yra įvažiavęs į pirmąją eismo juostą, kuria važiavo trečiojo asmens A. R. vairuojamas automobilis.

Atsakovas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo, t.y. kad žala ieškovo transporto priemonei buvo padaryta ne dėl atsakovės apdraustos transporto priemonės valdytojos veiksmų. Atsakovės atstovas nurodė, kad ekspertizę skirti byloje neekonomiška, todėl tokio prašymo byloje nereiškė.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog nėra sąlygų visumos, atleidžiančios atsakovę nuo pareigos išmokėti ieškovui draudimo išmoką, todėl teismas konstatuoja, kad eismo įvykis, įvykęs 2018 m. balandžio 23 d. (duomenys neskelbtini), kurio metu susidūrė automobiliai Renault Clio, v/n (duomenys neskelbtini), vairuojamas A. R. ir Nissan Qasqhai, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojamas E. Z., yra draudžiamasis ir atsakovei kyla prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui, t. y. automobilio savininkui ieškovui D. R..

Dėl draudimo išmokos dydžio

Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka – tai draudiko mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. Žalos, padarytos eismo įvykio metu, nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-02-13 nutarimas Nr. 122 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – taisyklės). Pagal taisyklių 15 punkto nuostatas žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Taigi ieškovo patirtais nuostoliais pagal draudimo taisykles, laikoma suma, būtina atkurti sugadinto turto rinkos vertę iki eismo įvykio.

Ieškovas D. R. eismo įvykio metu patirtą žalą grindžia AB „Lietuvos draudimas“ žalų centras 2018-05-02 paskaičiuota žala, su kuria sutinka. AB „Lietuvos draudimas“ paskaičiavo, jog automobiliui Renault Clio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padaryta žala sudaro 969,94 Eur (el.b.l. 9, 10-11, I tomas).

Atsakovė teigė ir pateikė rašytinius įrodymus, kad iš informacijos apie įvykį (el.b.l. 3, II tomas), eismo įvykio deklaracijos (el.b.l. 4, II tomas) matyti, kad 2018-04-09 automobilis Renault Clio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat pateko į autoįvykį, kaip nukentėjęs, pateiktos fotonuotraukos po 2018-04-09 eismo įvykio (el.b.l. 5-37, II tomas). Atsakovas pateikė Ekspertinę pažymą (el.b.l. 78-82, II tomas), kurios išvadoje nurodyta, kad po 2018-04-09 eismo įvykio automobilis Renault Clio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo remontuojamas ir 2018-04-23 eismo įvykyje su kitu automobiliu kontaktavo anksčiau sugadintomis dalimis, t.y. papildoma žala automobiliui padaryta nebuvo. Draudimo bendrovės „Compensa“ raštas D. R. patvirtina, kad dėl automobilio sugadinimų, padarytų 2018-04-09 įvykio metu, jam išmokėtas 388,45 Eur žalos atlyginimas (el.b.l. 89, II tomas). A. R. pateikė PVM sąskaitą – faktūrą, iš kurios matyti, kad 2018-06-05 pirko priekinį žibintą (el.b.l. 90, II tomas), 2018-10-25 išduota PVM sąskaita – faktūra pirktai svirčiai pakabos (šakei) (el.b.l. 91, II tomas). Taigi, prieš nagrinėjamą eismo įvykį, tas pats automobilis buvo patekęs į kitą eismo įvykį, po kurio jis, bylos duomenimis, nebuvo remontuotas, tačiau žala atlyginta, o ieškovo pateikti duomenys apie pirktas detales yra praėjus laiko tarpui po abiejų eismo įvykių. Jokių įrodymų apie tai, jog po 2018-04-09 eismo įvykio automobilis Renault Clio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo suremontuotas, byloje nėra, priešingai, iš Ekspertinės pažymos matyti, kad kai kurie automobilio sugadinimai po pirmo ir po antro įvykio yra identiški (Foto Nr. 3 ir Foto Nr. 4).

Nors atsakovė pateikė fotonuotraukas ir teigia, kad jose matyti, kad automobilis abejuose eismo įvykiuose patyrė žalą tose pačiose vietose, tačiau teismo vertinimu, iš pateiktų fotonuotraukų negalima nustatyti, kokie padaryti automobiliui apgadinimai padaryti 2018-04-09, o kokie 2018-04-23 eismo įvykio metu ir kad visi jie identiški. Todėl teismas nustatydamas draudimo išmokos dydį vertina byloje pateiktus duomenis apie ieškovui apskaičiuotą ir jau atlygintą žalą už 2018-04-09 eismo įvykį bei apskaičiuotą žalą dėl 2018-04-23 eismo įvykio. Teismas pažymi, kad draudimo išmokos dydis priklauso nuo eismo įvykio padarytos žalos dydžio, t. y. draudimo išmoka neapima ne eismo įvykio metu padarytos žalos, todėl tam pačiam automobiliui dalyvavus kitame eismo įvykyje, po kurio automobilis nebuvo remontuotas, priteistina žala mažintina. Įvertinus bylos duomenis, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog automobilis po 2018-04-09 eismo įvykio buvo suremontuotas ir į draudimo išmoką negali būti įskaičiuojami sugadinimai, atsiradę ankstesnio įvykio metu, dėl kurių apskaičiuota padaryta žala – 388,45 Eur ir ji ieškovui jau atlyginta. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes iš bendros žalos sąmatos sumos, kuri sudaro 969,94 Eur išskaičiuotini su eismo įvykiu nesusiję ir ankstesnio eismo įvykio pasekoje atsiradę automobilio remonto kaštai – 388,45 Eur vertės ir ieškovui priteistina suma sudaro 581,49 Eur žalos atlyginimo (969,94 Eur – 388,45 Eur).

Remiantis CK 6. 37 straipsnio 2 dalimi ir 6. 210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Byloje patenkinta 60 proc. ieškinio reikalavimų. Ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro valstybės patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą, apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, vadovaujantis 2018-10-18 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-18-T-4908-18076 (el.b.l. 46-47, II tomas). Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus į civilinę bylą pateiktą pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų nustatyta, kad šioje byloje valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos ieškovui teikimo išlaidos sudaro 78,00 Eur teisinės pagalbos išlaidos (b.l. 71,96, II tomas). Proporcingai patenkintų/atmestų reikalavimų daliai, valstybei iš atsakovės priteistina 46,80 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (78 Eur * 60 proc.) bei 15 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio sumokėjimo ieškovas atleistas (CPK 99 str.).

Trečiajam asmeniui ieškovo pusėje A. R., vadovaujantis 2018-05-25 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-17-T-2471-9591 (el.b.l. 5-6, I tomas), teikiama antrinė teisinė pagalba, apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus į civilinę bylą pateiktą pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų nustatyta, kad šioje byloje valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos trečiajam asmeniui A. R. teikimo išlaidos sudaro 247,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų (b.l. 72,95 II tomas). Ieškinį tenkinus iš dalies, proporcingai patenkintų/atmestų reikalavimų daliai, valstybei iš atsakovės priteistina 74,10 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (247 Eur*60 proc.*50 proc.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje yra 11,12 Eur, todėl ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovės valstybei priteistina 6,67 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, ieškovui D. R., gim. 2003-05-03, 581,49 Eur draudimo išmokos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-06-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, valstybei 15,00 Eur (penkiolika eurų) žyminio mokesčio ir 6,67 Eur (šešis eurus 67 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas 188659752, surenkamąją sąskaitą, bylinėjimosi išlaidų kodas 5660.

Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, 120,90 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų 90 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas 188659752, surenkamąją sąskaitą, nurodant mokėjimo paskirtį – įmoka už antrinę teisinę pagalbą, įmokos kodas 5630.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.