- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-02
- Bylos Nr.
- e2A-1041-413/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-09219-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Ieškovas
- D. R.
- Trečiasis asmuo
- A. R., E. Z.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-428-962/2019 pagal ieškovo D. R., atstovaujamo įstatyminio atstovo A. R., ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, tretiesiems asmenims A. R., E. Z. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. R., atstovaujamas įstatyminio atstovo A. R., prašė priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 969,94 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 20118 m. balandžio 23 d., apie 21.56 val., jo automobiliui Renault Clio, v/n (duomenys neskelbtini)vairuojamam ieškovo tėvo (trečiojo asmens) A. R., važiuojant Savanorių pr. link Šv. Gertrūdos gatvės, pirmąja eismo juosta, į jį atsitrenkė trečiojo asmens E. Z. vairuojamas automobilis Nissan Qasqhai, v/n (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ paskaičiavo, kad dėl eismo įvykio ieškovui padaryta 969,94 Eur žala, tačiau atlyginti žalą atsisakė motyvuodama tuo, jog ieškovo tėvas A. R. nuolat sukelia eismo įvykius, klastoja nuostolių dydį ir apgaulės būdu gauna ar siekia gauti draudimo išmokas. Todėl draudėjas (E. Z.) nėra atsakingas dėl šio įvykio, be to, žalą atsisakyta atlyginti ir todėl, kad po ankstesnio įvykio papildoma žala ieškovo automobiliui nebuvo padaryta.
Atsiliepimas
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ištyrusi minėto eismo įvykio aplinkybes, įvertinusi ankstesnius registruotus eismo įvykius draudimo bendrovė nustatė, jog civilinė atsakomybė E. Z. nekyla, kadangi paties nukentėjusiojo veiksmai lėmė eismo įvykį ir jo padarinius. Draudimo sutartis yra atsitikimo rizikos draudimas, todėl sutarties sudarymo metu abi draudimo sutarties šalys nežino ir neturi žinoti, kad draudiminis įvykis būtinai įvyks. Atsakovė, siekdama tinkamai administruoti žalą bei dėdama visas reikiamas pastangas teisingam žalos sureguliavimui, ištyrė įvykio aplinkybes ir, jos įsitikinimu, yra pagrindo manyti, kad eismo įvykis iš tikrųjų nutiko ne staiga ir netikėtai, o esant vieno iš įvykio dalyvių, t. y. trečiojo asmens A. R. kryptingai veiklai dėl draudimo išmokos gavimo. Įtarimus dėl ginčo eismo įvykio atsakovei sukėlė tai, kad trečiasis asmuo A. R. jau daugiau nei dešimtmetį draudimo bendrovei yra žinomas kaip neįprastai didelį kiekį (keliasdešimt, jei ne kelis šimtus) kartų žalą įvairiuose Lietuvos ir Latvijos miestuose „patiriantis“ asmuo, yra ne kartą teistas už eismo įvykių imitaciją, kas leidžia pagrįstai teigti, kad šio asmens pasikartojantys nusikalstami veiksmai sąlygojo ir minėto eismo įvykio kilimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui D. R. iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 581,49 Eur draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-06-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir priteisė valstybei iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas 15 Eur žyminio mokesčio, 6,67 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ir120,90 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
5. Teismas nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 6.1014 straipsnio 1 dalį draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas išimtis. Draudikas privalo mokėti draudimo išmoką, jeigu tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kt.). Kaip matyti iš įstatymo nuostatos, draudikas gali būti atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo tik esant tam tikroms sąlygoms, t. y. kai draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis numato, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką, jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-02-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009). Kasacinės instancijos teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, yra pabrėžęs, kad teismas turi pagrindą išvadai, kad įvykio negalima laikyti nedraudžiamuoju, jei nėra duomenų, jog asmuo tyčia nuslėpė įvykio priežastis, ar tyčia padarė autoavariją, ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausios Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2012).
6. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad 2018 m. balandžio 23 d. ieškovui priklausantis ir trečiojo asmens A. R. vairuojamas automobilis Renault Clio, v/n (duomenys neskelbtini) susidūrė su E. Z. vairuojamu automobiliu Nissan Qasqhai, v/n (duomenys neskelbtini) buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, kaltę dėl eismo įvykio pripažino E. Z., pasirašydama eismo įvykio deklaracijoje, jog ji yra atsakinga už padarytą žalą. Nors atsakovė teikė duomenis, jog A. R. itin dažnai patenka į eismo įvykius, yra ne kartą teistas už eismo įvykių imitavimą, visgi nagrinėjamu atveju surinkti bylos duomenys teismui neleidžia daryti išvados, kad dėl šio eismo įvykio E. Z. nebuvo kalta. Atsakovė nepateikė duomenų, kad esant įtarimui dėl A. R. tyčios sukelti autoįvykį, ji kreipėsi į atitinkamas instancijas, siekė įvykį ištirti ir nustatyti objektyvią tiesą.
Atsiliepimas
7. Atsakovė pateikė eilę fotonuotraukų (el. b.l. 41-56, 59, 61-72, 76, 78-88, I tomas) ir teigė, kad ieškovui priklausantis automobilis buvo apgadintas ankstesnių įvykių metu, visgi, atsakovė paskaičiavo žalą ir duomenų, kad šis paskaičiavimas būtų neteisingas ar automobilio remontui reikalinga kito dydžio žalos atlyginimo suma, nepateikė. Todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygų visumos, atleidžiančios atsakovę nuo pareigos išmokėti ieškovui draudimo išmoką.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas, nustatydamas draudimo išmokos dydį, vertino byloje pateiktus duomenis apie ieškovui apskaičiuotą ir jau atlygintą žalą už 2018 m. balandžio 9 d. eismo įvykį ir jos santykį su apskaičiuota žalą dėl 2018 m. balandžio 23 d. eismo įvykio. Teismas pažymėjo, kad draudimo išmokos dydis priklauso nuo eismo įvykiu padarytos žalos dydžio, t. y. draudimo išmoka neapima ne eismo įvykio metu padarytos žalos, todėl tam pačiam automobiliui dalyvavus kitame eismo įvykyje, po kurio automobilis nebuvo remontuotas, priteistina žala mažintina. Įvertinęs bylos duomenis, teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog jo automobilis po 2018 m. balandžio 9 d. eismo įvykio buvo suremontuotas, todėl sprendė, kad į draudimo išmoką negali būti įskaičiuojami sugadinimai, atsiradę ankstesnio įvykio metu, dėl kurių ieškovui buvo padaryta 388,45 Eur žala. Todėl iš bendros žalos sumos, kuri sudaro 969,94 Eur, yra išskaičiuotini su eismo įvykiu nesusiję ir dėl ankstesnio eismo įvykio atsiradę automobilio remonto kaštai – 388,45 Eur. Tokiu būdu ieškovui priteistina suma sudaro 581,49 Eur žalos atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. 2018 m. balandžio 9 d. (t. y. 14 dienų iki ginčijamo eismo įvykio) trečiasis asmuo A. R. su tuo pačiu automobiliu turėjo kitą eismo įvykį, kuriame buvo sugadintos tos pačios automobilio detalės. Nors ieškovo tėvas, trečiasis asmuo A. R., akivaizdžiai melavo duodamas paaiškinimu, kad po ankstesnio įvykio jis minėtą automobilį Renault Clio suremontavo, tačiau jo paaiškinimus paneigia automobilio foto fiksacijos ir neva tai remontui pirktų detalių sąskaitų faktūrų datos (pirktos tik kai kurios detalės, detalės įsigytos jau po ginčo įvykio, o viena detalė – net po dar vieno, t. y. 2018 m. spalio 22 d. eismo įvykio.) Dėl ankstesnio eismo įvykio ieškovas gavo žalos atlyginimą iš draudimo bendrovės „Compensa Vienna I. G.“. Ginčo eismo įvykio metu buvo apgadintos tos pačios automobilio dalys, kurios buvo sugadintos ankstesnio įvykio metu ir papildomas nuostolis, kuris beje jau buvo atlygintas, nebuvo padarytas. Tai patvirtina AB „Lietuvos draudimas“ Žalų tyrimo eksperto R. L., turinčio ilgametę eismo įvykių eksperto–trasologo patirtį, ekspertinė pažyma. Joje išdėstyti teiginiai yra paremti foto fiksacijose užfiksuotų ankstesnio ir ginčo įvykių sugadinimų lyginamąja analize. Ši ekspertinė pažyma byloje yra nepaneigta jokiu kitu įrodymu.
1.2. Apeliantė, siekdama tinkamai administruoti žalą bei dėdama visas reikiamas pastangas teisingam žalos sureguliavimui, ištyrė ginčo įvykio aplinkybes ir, atsakovės nuomone, yra pagrindas manyti, kad eismo įvykis iš tikrųjų nutiko ne staiga ir netikėtai, o esant vieno iš įvykio dalyvių, t. y. trečiojo asmens A. R. kryptingai veiklai dėl draudimo išmokos gavimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad trečiasis asmuo E. Z. savo kaltę pripažino eismo įvykio deklaracija, kas patvirtina jos atsakomybę. Apeliantės įsitikinimu, trečiasis asmuo E. Z. neturėjo tiek informacijos apie ieškovo tėvo ankstesnę veiklą, kiek jos turi atsakovė, ir savo kaltę prisipažino dėl suklydimo. 2018 m. spalio 15 d. parengiamajame teismo posėdyje ji taip pat pripažino, kad ginčo įvykis buvo „kažkoks keistas, nes susidarė toks vaizdas, kad trečiasis asmuo A. R. ne tik kad nevengė susidūrimo, tačiau jo net siekė“.
1.3. Apeliantės įsitikinimu, pateikti į bylą duomenys leidžia manyti, kad ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas, kadangi nėra nustatytas draudžiamasis įvykis, dėl kurio kiltų apdraustosios E. Z. civilinė atsakomybė ieškovo atžvilgiu. Pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus, niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria), o iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur), todėl nustačius neteisėtus veiksmus ir mėginimą klaidinti draudiką, siekiant gauti draudimo išmoką, atitinkami veiksmai turėtų būti vertinami kaip pagrindas atsisakyti kompensuoti patirtą žalą.
1.4. Ginčo įvykio metu buvo apgadintos tos pačios ieškovo automobilio dalys, kurios nukentėjo ankstesnio eismo įvykio metu, todėl, remiantis minėta ekspertine pažyma, ginčo įvykio metu papildomas nuostolis padarytas nebuvo (arba ginčo įvykio metu atsiradęs nuostolis yra vertintinas nuliu eurų). Nors ieškovas ir bando menkinti ekspertinės pažymos įrodomąją galią, tačiau jis pats ar trečiasis asmuo A. R. į bylą nepateikia jokių įrodymų, kurie paneigtų pažymoje nustatytus faktus. Civiliniame procese yra taikomas rungimosi principas (LR CPK 12 str.) ir jei viena proceso pusė pateikia fakto įrodymą, o kita pusė jo nepaneigia, tai laikoma, kad tas faktas yra nustatytas (įrodytas).
10. Atsiliepimai į apeliacinį skundą nepateikti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas.
12. Byloje kilo ginčas dėl sąlygų, atleidžiančių draudiką nuo prievolės išmokėti draudimo išmoką, (ne)egzistavimo ir įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo bei aiškinimo.
13. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. balandžio 23 d., apie 21 val. 56 min., trečiajam asmeniui A. R. vairuojant jo nepilnamečiam sūnui D. R. priklausantį automobilį „Renault Clio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuojant Kaune, Savanorių prospekte Šv. Gertrūdos gatvės link, įvyko eismo įvykis, kurio metu A. R. vairuojama transporto priemonė susidūrė su automobiliu „Nissan Qasqhai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu trečiojo asmens E. Z.. Įvykio metu buvo apgadintas ieškovui priklausantis automobilis „Renault Clio“. Eismo įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją ir sutarė, kad dėl šio įvykio yra kalta E. Z.. Ieškovas, atstovaujamas trečiojo asmens (savo tėvo) A. R., įvykio kaltininko (E. Z.) draudimo bendrovei AB „Lietuvos draudimas“ pateikė pretenziją dėl padarytos žalos atlyginimo. Atsakovė paskaičiavo žalos dydį, tačiau atlyginti nuostolius atsisakė, 2018 m. gegužės 9 d. rašte nurodydama, kad ištyrus įvykių ir draudimo išmokų mokėjimo aplinkybes, įrodymų visuma leidžia teigti, kad draudėjas (E. Z.) dėl šio eismo įvykio yra nekalta, kadangi A. R. nuolat ir tyčia sukelia eismo įvykius, klastoja nuostolių dydį ir apgaulės būdu gauna arba siekia gauti draudimo išmokas, Be to, po ankstesnio įvykio (2018 m. balandžio 9 d.), dėl kurio ieškovas gavo draudimo išmoką, papildoma žala jo automobiliui nebuvo padaryta.
14. Apeliantė tokią poziciją grindė savo darbuotojo, Žalų proceso ir kontrolės skyriaus žalų tyrimo eksperto R. L. pateikta informacija: elektroniniu jo laišku, adresuotu vyr. transporto žalų ekspertui R. M. (1 t., b. l. 38), portalo Delfi straipsniu, kuriame nurodoma, jog teismas A. R. paskelbė nuosprendį dėl 2013 metais buvusio eismo įvykio imitacijos (1 t., b. l. 36–37), ieškovui priklausančio automobilio nuotraukomis (1 t., b. l. 41–88) ir 2018 m. gruodžio 3 d. ekspertinės pažymos Nr. 1996296 išvadomis (2 t., b. l. 78–82).
15. Draudžiamasis įvykis – tai juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka (2 straipsnio 3 dalis; įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d.). Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam draudimo sutartyje (CK 6.987 straipsnis). Draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis).
16. Pagal įvykio metų galiojusio Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, draudikas neturi teisės sumokėti draudimo išmokos, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu. Draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą rašytinį paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis (98 straipsnio 8 dalis). TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas, per kurį atsakingas draudikas turi pateikti motyvuotą siūlymą dėl išmokos mokėjimo arba pagrįstą atsakymą ir įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos išmokėjimo arba suteikiančius teisę sumažinti išmoką, o 5 dalyje įtvirtinta, kad išmoka mokama, kai yra nustatytas draudžiamojo įvykio faktas ir žalos dydis. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 17 punkte draudžiamojo įvykio fakto egzistavimas taip pat įvardijamas kaip viena iš būtinųjų sąlygų, įgyvendinant nukentėjusio trečiojo asmens reikalavimo teisę atlyginti žalą į atsakingą draudiką. Pagal šių taisyklių 38 punktą atsakingas draudikas priima sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo, atsižvelgdamas, į dokumentus ir informaciją, įrodančius draudžiamojo įvykio faktą. Jeigu priimant sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo negauta kompetentingų teisėsaugos ar teisėtvarkos institucijų surašytų dokumentų apie eismo įvykio aplinkybes ir eismo įvykio dalyvių atsakomybę, kadangi eismo įvykio dalyviai nepranešė apie eismo įvykį policijai (Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais), atsakingas draudikas, spręsdamas draudimo išmokos mokėjimo klausimą ir nustatydamas atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą vairuotoją, vadovaujasi eismo įvykio deklaracijoje nurodyta ir eismo įvykio dalyvių parašais patvirtinta informacija ir nubraižyta schema. Taisyklių 47 punkte nustatyta, kad draudimo išmoka mokama, kai nustatomas atsakingas dėl žalos padarymo asmuo (nesant TPVCAPDĮ nurodytų išimčių), draudžiamojo įvykio faktas, aplinkybės ir žalos dydis. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu.
17. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad teisę visiškai ar iš dalies nemokėti draudimo išmokos draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju, draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme nurodytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatyme nustatytais atvejais. Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V.Š.ir kt. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-32/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).
18. Kaip teisingai nurodo apeliantė, civilinis procesas grindžiamas rungtyniškumo principu, kuris reiškia, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Todėl, vadovaujantis minėta kasacinio teismo praktika ir CPK 178 straipsnio nuostatomis, įvykus draudžiamajam įvykiui ir atsakovei (draudikui) su tokiu faktu nesutinkant, būtent ji privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš pateiktų į bylą įrodymų negalima daryti išvados, kad dėl eismo įvykio nėra trečiojo asmens (draudėjo) E. Z. kaltės. Kaip minėta, pagal Taisyklių 38 punktą apeliantė, spręsdama draudimo išmokos mokėjimo klausimą ir nustatydama atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą vairuotoją, turėjo vadovautis eismo įvykio deklaracijoje nurodyta ir eismo įvykio dalyvių parašais patvirtinta informacija ir nubraižyta schema. Iš pateiktos eismo įvykio schemos matyti, kad autoavarija įvyko pirmoje eismo juostoje, kuria važiavo A. R., ir į kurią kelio posūkyje iš antrosios eismo juostos įvažiavo (bandė įvažiuoti) E. Z. vairuojamas automobilis. Parengiamojo teismo posėdžio metu E. Z. aiškiai nenurodė, kad dėl eismo įvykio nėra jos kalės. Ji paaiškino, jog negali nurodyti, kaip tai nutiko, važiavo antra juosta nuo Savanorių kalno link Šv. Gertrūdos gatvės ir posūkyje išgirdo keistą garsą, iš pradžių net nesuprato, kad buvo kontaktas su kita transporto priemone. Be to, E. Z. nurodė, kad eismo įvykio deklaraciją pildė jos sutuoktinis, turtintis didelę vairavimo patirtį. Taigi jam taip pat nekilo įtarimų dėl atsakingo už eismo įvykį asmens, t. y. E. Z..
20. Pastebėtina, kad atsakovės pozicija dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką iš esmės buvo paremta prielaida grįstu įsitikinimu, kad eismo įvykį inicijavo (imitavo) pats nukentėjusysis A. R., siekdamas iš to neteisėtos naudos (draudimo išmokos), ir šią prielaidą, anot atsakovės, patvirtinančiais savo darbuotojų pateiktais įrodymais apie nukentėjusio automobilio apgadinimus ir A. R. elgesį kitų autoįvykių metu, kurių imitavimu jis buvo kaltinamas ir už tai nubaustas.
21. Pažymėtina, kad dėl kiekvieno eismo įvykio ir tuo tikslu surinktų įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus, ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Minėta, kad eismo įvykio deklaracija atsakingu už eismo įvykį asmeniu buvo pripažinta draudėja E. Z.. Jos suklydimą patvirtinančių įrodymų atsakovė nepateikė, be to, kaip jau nurodytą, šios aplinkybės nenurodė (nepatvirtino) ir pati įvykio kaltininkė. Todėl atsakovės, kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens, argumentai, kad jos darbuotojas, turintis eismo įvykio aplinkybių ir trasologinių tyrimų specializaciją, R. L. padarė išvadą, jog draudėja E. Z. nėra atsakinga dėl eismo įvykio kilimo, grindžiami prielaidomis, prieštarauja jau minėtiems draudėjos paaiškinimams ir pačiai eismo įvykio schemai. Aptariamam kontekste pastabėtina, kad dėl neteisėtų A. R. veiksmų atsakovė į kompetentingas institucijas nesikreipė, nepriklausomų asmenų išvadų dėl galimai neteisingai surašytos eismo įvykio schemos ir tikrojo eismo įvykio kaltininko nustatymo neteikė, o su apylinkės teismo, siekiančio pašalinti abejones dėl eismo įvykio kaltininko, išaiškinta teise skirti byloje trasologinę ekspertizę nesutiko motyvuodama tuo, kad skirti byloje ekspertizę yra neekonomiška.
22. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad eismo įvykio metu automobilių „Renault Clio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Nissan Qasqhai“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padėtis buvo kitokia, nei ta, kuri užfiksuota eismo įvykio deklaracijoje, iš kurios matyti, kad būtent E. Z. automobilis yra įvažiavęs į pirmąją eismo juostą, kuria važiavo trečiojo asmens A. R. vairuojamas automobilis. Atsisakydama mokėti draudimo išmoką atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ privalėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias ją nuo draudimo išmokos mokėjimo, t. y. kad žala ieškovo automobiliui buvo padaryta ne dėl atsakovės apdraustos transporto priemonės valdytojos veiksmų, tačiau apeliantė to nepadarė.
23. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš pateiktų fotonuotraukų negalima nustatyti, kokie buvo padaryti ieškovo automobiliui apgadinimai 2018 m. balandžio 9 d., ir kokie 2018 m. balandžio 23 d. ginčijamo eismo įvykio metu, ar visi šie apgadinimai yra identiški, koks automobilio sužalojimų pobūdis, jų susidarymo mechanizmas ir pan., kadangi atsakymai į minėtus klausimus reikalauja specialių žinių, tačiau, kaip jau nurodyta, įrodinėjamomis aplinkybėmis suinteresuota atsakovė išaiškinta teise skirti byloje ekspertizę nesinaudojo ir kitų įrodymų, patvirtinančių jos teiginius, nepateikė. Todėl, nustatydamas draudimo išmokos dydį, teismas pagrįstai vertino byloje pateiktus duomenis apie ieškovui apskaičiuotą ir jau atlygintą 388,45 Eur dydžio žalą už 2018 m. balandžio 9 d. eismo įvykį ir pastarąja suma mažindamas žalos dydį (969,94 Eur) dėl ginčijamo 2018 m. balandžio 23 d. eismo įvykio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės 2018 m. gruodžio 3 d. ekspertinė pažyma E. Z. kaltės dėl 2018 m. balandžio 23 d. eismo įvykio nepaneigia, tačiau patvirtina, kad po ankstesnio eismo įvykio automobilis „Renault Clio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontuojamas nebuvo, automobilio sužalojimai yra panašūs, tačiau nėra identiški, automobilių kontaktas buvo, todėl teismas pagrįstai sumažino prašomą priteisti žalos dydį iki 581,49 Eur (969,94 Eur – 388,45 Eur).
24. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ir sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą išnagrinėjęs apylinkės teismas vertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas jų pakankamumo ir sąsajumo taisyklių (CPK 177, 185 str.), ginčo teisiniam santykiui tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl panaikinti ar pakeisti 2019 m. vasario 25 d. teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.