- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-29
- Bylos Nr.
- e2-1663-585/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00583-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Suinteresuotas asmuo
- A. C., H. K.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mukera“ bankroto administratoriaus J. U. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 27 d. nutarties, kuria netenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mukera“ bankroto administratoriaus J. U. pareiškimas dėl uždarosios akcinės bendrovės „Mukera“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys A. C. ir H. K.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mukera“ bankroto administratorius pateikė teismui prašymą pripažinti UAB „Mukera“ bankrotą tyčiniu.
2. Administratorius nurodė, kad buvę įmonės vadovai suinteresuoti asmenys A. C. ir H. K. neperdavė administratoriui visų bendrovės dokumentų, o tai trukdo nustatyti įmonės nemokumo priežastis ir jos turto struktūrą. Suinteresuoti asmenys nenurodė jokių priežasčių, kodėl bendrovės buhalteriniai dokumentai nebuvo išsaugoti, kodėl nustatytu terminu nebuvo teikiamos finansinės atskaitomybės, todėl darytina išvada, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai ir dėl to sąmoningai vengiama įmonės dokumentų ir turto perdavimo administratoriui, arba jie be svarbių priežasčių nėra išsaugoti. Administratorius nustatė, kad bendrovė jau nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. realiai nevykdė jokios veiklos, negavo pajamų, taip pat nevykdė savo finansinių įsipareigojimų pagal 2015 m. spalio 28 d. paskolos sutartį, kuria bendrovei buvo pervesta ir negrąžinta 73 510 Eur paskola. Manytina, kad 2016 m. laikotarpiu bendrovė jau buvo nemoki, tačiau A. C. nesiėmė jokių veiksmų, neinicijavo nemokumo procedūros, kas sąlygojo tolesnį nemokios įmonės padėties bloginimą. Bendrovei esant faktiškai nemokiai, 2018 m. balandžio 19 d. A. C. perleido bendrovės akcijas H. K., tačiau neperdavė jokio bendrovės turto ar buhalterinių dokumentų, pagrindžiančių turto realizavimą. H. K., įsigydamas bendrovės akcijas ir perimdamas dokumentus, nesiaiškino tikrosios bendrovės finansinės padėties, neatliko jokių realių veiksmų bendrovės valdymui perimti: Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikė duomenų apie bendrovės akcijų pasikeitimo faktą, netvarkė bendrovės buhalterinės apskaitos, neteikė finansinės atskaitomybės. Nesiaiškinant tikrosios bendrovės finansinės padėties, neinicijavus jokių veiksmų bendrovės mokumui atkurti buvo dar labiau bloginama nemokios bendrovės padėtis.
3. Administratorius taip pat nurodė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) atlikto tyrimo duomenimis bendrovė pelno mokesčio deklaracijose PLN204 už 2015 m. ir 2016 m. įrašė galimai neteisingus duomenis. Nustatyta, kad 2016 m. laikotarpiu, kai bendrovei vadovavo A. C., bendrovė privalėjo patiksinti PVM atskaitą ir į biudžetą sugrąžinti 14 931,93 Eur, tačiau šios savo pareigos neįvykdė, o tai vertintina kaip privalomų mokesčių vengimas. Bendrovė 2015 m. rugsėjo 7 d., siekdama įgyvendinti Europos Sąjungos (toliau – ES) remiamą projektą, sudarė įžuvinimo įrangos pirkimo–pardavimo sutartį su SIA „Remuro“, kurios pagrindu už 93 929 Eur kainą įsigijo minėtą įrangą. UAB „Nortomas“ 2015 m. spalio 28 d. paskolos sutartimi Nr. 20150928NOR-MU pervedė bendrovei 73 510 Eur minėtam projektui pagal suteiktą ES paramą įgyvendinti. Bendrovė 2015 m. lapkričio 11 d., 2015 m. lapkričio 16 d., 2015 m. gruodžio 2 d. mokėjimo pavedimais sumokėjo SIA „Remuro“ 56 600 Eur, likusi kainos dalis turėjo būti sumokėta iš ES paramos lėšų. Iškėlus bankroto bylą administratoriui nebuvo perduotas joks bendrovės turtas, taip pat neperduota ir minėta įranga, todėl nėra aišku, kaip A. C. valdymo laikotarpiu buvo realizuotas bendrovės turtas, kurio neliko, tuo tarpu finansiniai įsipareigojimai UAB „Nortomas“ liko neįvykdyti. Net jei ir pasitvirtintų aplinkybės, kad įranga nebuvo perduota bendrovei, A. C., būdamas bendrovės vadovu, privalėjo užtikrinti bendrovės turto išreikalavimą arba piniginių lėšų, pervestų pardavėjui, susigrąžinimą. Administratoriaus teigimu, A. C. atstovaujama bendrovė sudarė paskolos sutartį, prisiėmė finansinius įsipareigojimus, pervedė piniginės lėšas SIA „Remuro“ už įrangą, kurios A. C. teigimu, bendrovė net negavo, ir nesiėmė jokių teisinių priemonių bendrovės turtui atgauti. Tokie A. C. veiksmai akivaizdžiai prieštarauja bet kokiai verslo logikai, yra ekonomiškai nenaudingi bei žalingi tiek pačiai bendrovei tiek jos kreditoriams.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo A. C. su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad 2018 m. balandžio 19 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė bendrovės akcijas H. K., o 2019 m. balandžio 21 d. perdavimo aktu H. K. perdavė bendrovės dokumentus, turtą ir spaudą, bendrovės vadovu tapo H. K.. Šie sandoriai buvo patvirtinti notarine tvarka, yra nenuginčyti, galiojantys ir aiškiai patvirtina, kad visi bendrovės dokumentai ir turtas buvo perduoti naujajam bendrovės vadovui. Teismo nutartimi, kuria BUAB „Mukera“ iškelta bankroto byla, nustatyti įpareigojimai buvo nustatyti esamiems įmonės vadovams ir valdymo organams, todėl buvusiam įmonės vadovui A. C. ši nutartis nesukėlė teisinių pasekmių, ir negali būti laikoma, kad A. C. jos nevykdė. UAB „Mukera“ buvo įkurta 2012 metais. A. C. akcininku tapo tik 2015 m. balandžio 24 d. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pagrindiniu ES projektų iniciatoriumi buvo UAB „Nortomas“. UAB „Mukera“ tikėjosi gauti ES paramą ir sėkmingai vykdyti investicinę veiklą, kai įmonei dar vadovavo ankstesnis vadovas. A. C. dėl negautos įrangos iš SIA „Remuro“ bendravo su šios įmonės atstovais telefonu, taip pat vyko ir į įmonę, tačiau SIA „Remuro“ atsakymas visada buvo neigiamas, o SIA „Remuro“ bankrutavo ir buvo likviduota netgi anksčiau, nei bankrutavo UAB „Nortomas“ ar UAB „Mukera“. Tokiu atveju nebuvo jokių galimybių iš SIA „Remuro“ atgauti įrangos ar susigrąžinti jau sumokėtas lėšas. Dėl to, ieškant kitų investicinių sprendimų, 2018 m. balandžio 19 d. UAB „Mukera“ akcijos buvo parduotos ir valdymas perduotas H. K.. A. C. žiniomis SIA „Remuro“ neperdavė jokio turto ir jokios įrangos BUAB „Mukera“, todėl jokios įrangos A. C. neturėjo ir 2018 m. balandžio 19 d. neperdavė ir negalėjo perduoti naujajam įmonės akcininkui ir vadovui H. K., o šis atitinkamai negalėjo neegzistuojančios įrangos perduoti bankroto administratoriui. BUAB „Mukera“ veikla ir sandoriai jau buvo tirti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, tačiau jokios nusikalstamos veikos požymiai nenustatyti, ikiteisminis tyrimas nepradėtas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. liepos 27 d. netenkino BUAB „Mukera“ bankroto administratoriaus J. U. pareiškimo dėl UAB „Mukera“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
6. Teismas atkreipė dėmesį, kad bendrovė jau nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. realiai nevykdė jokios veiklos, negavo pajamų, todėl 2018 m. balandžio 19 d., sudarant akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, įmonė faktiškai jau ilgą laiką buvo nemoki, t. y. buvo bankroto būsenoje. Teismas sprendė, kad H. K. jokiais veiksmais ar neveikimu negalėjo prisidėti prie įmonės bankroto.
7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad po 2018 m. balandžio 19 d. A. C. būtu atlikęs kokius nors veiksmus, priskiriamus bendrovės vadovui, todėl negalima teigti, kad A. C., nors ir nuo 2017 m. birželio 19 d. nebebūdamas įmonės darbuotoju (vadovu) bei pardavęs įmonę, toliau vadovavo bendrovei iki bankroto bylos iškėlimo.
8. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė konkrečių A. C. sprendimų ar veiksmų, kurie būtų buvę ekonomiškai nenaudingi, daromi tyčia ar turėję tyčinio bankroto požymių. Teismas pritarė suinteresuoto asmens A. C. argumentams, kad pareiškime nepaaiškinta, kokiu būdu įmonės veiklos sprendimai buvo ekonomiškai nenaudingi įmonei ir kad apie tai iš anksto galėjo ar turėjo žinoti įmonės vadovas jų sprendimų priėmimo metu.
9. Teismas nustatė, kad įmonė savo teises (ir kreditorių interesus) gina kitoje civilinėje byloje Nr. e2-525-524/2020 pagal ieškovės BUAB „Mukera“ ieškinį atsakovams A. C., H. K. dėl žalos atlyginimo priteisimo, kurioje neįsitesėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad atsakovas A. C. yra atsakingas už 2015 m. rugsėjo 7 d. įrangos (žuvų auginimo įrangos) (ne)perdavimą bankroto administratoriui. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovo A. C. veiksmai (neveikimas), susiję su 2015 m. rugsėjo 7 d. nupirkta žuvų auginimo įranga ir jos gavimu / grąžinimu nėra šios bylos dalykas ir negali būti pagrindas konstatuoti tyčinio bankroto atvejį.
10. Teismas atkreipė dėmesį, kad BUAB „Mukera“ veikla ir sandoris / sandoriai, susiję su ES fondų lėšomis (iš esmės kitų sandorių nebuvo) jau buvo tirti Finansiniu nusikaltimų tyrimo tarnybos, tačiau jokios nusikalstamos veikos požymių, susijusių su projektu, nenustatyta, ikiteisminis tyrimas nepradėtas. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atitinkamu laikotarpiu įmonėje buvo daromi kokie nors nusikalstami ar neteisėti veiksmai.
11. Teismo vertinimu, PVM atskaitos nepatikslinimas šiuo atveju neturėtų būti traktuojamas kaip tyčinio bankroto požymis, nes vien pats toks veiksmas (neveikimas) niekaip nepatvirtina, jog buvo vengiama sumokėti privalomus mokesčius ar kitaip bloginti įmonės finansinę situaciją. Iš esmės lėšų „sulaikymas“ faktiškai gerina įmonės finansinę būklę, tačiau suprantama, kad įstatymų pažeidimas PVM kontekste negali būti pateisinamas.
12. Teismas pažymėjo, kad nuo ES paramos projektų žlugimo iki pat bankroto bylos iškėlimo UAB „Mukera“ iš esmės nevykdė jokios veiklos ir nesudarė jokių sandorių, t. y. nebuvo jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, kuriuos reikėtų grįsti apskaitos dokumentais. Dėl šios priežasties pareiškėjo kaltinimai A. C. ir H. K., kad jie netinkamai ar juo labiau apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, yra nepagrįsti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. BUAB „Mukera“ bankroto administratorius J. U. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti administratoriaus pareiškimą dėl BUAB „Mukera“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, nesiaiškino aplinkybių, kokiu tikslu H. K. pirko bendrovės akcijas, kodėl nebuvo tęsiama bendrovės veikla, kodėl po akcijų įsigijimo nebuvo atliktas nė vienas veiksmas, susijęs su bendrovės valdymu ir/ar atstovavimu jai. Visos šios faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą apie fiktyvų akcijų pirkimo-pardavimo sandorį.
13.2. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad akcijų perleidimo sandoris atitiko tuometinius bendrovės interesus ir verslo riziką, todėl spręstina, kad perleidus faktiškai nemokios bendrovės akcijas asmeniui, neketinančiam tęsti įmonės veiklos ir imtis aktyvių bei efektyvių priemonių atkurti įmonės mokumą, užtikrinti įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumą, ją stabilizuoti, kad būtų atliktos papildomos piniginės investicijos į įmonę, buvo pažeisti įmonės kreditorių interesai.
13.3. Suinteresuotas asmuo A. C. netinkamai vykdė su įmonės valdymu susijusias pareigas, neišsaugojo (prarado ar nuslėpė) bendrovės buhalterinius dokumentus, fiktyviu bendrovės akcijų perleidimo sandoriu siekė išvengti atsakomybės tiek prieš bendrovę, tiek prieš jos kreditorius, kas sudaro pagrindą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.
13.4. Nors A. C. teigė, kad atsakovė negavo įrangos, kurią 2015 m. rugsėjo 7 d., siekdama įgyvendinti ES remiamą projektą, įsigijo iš SIA „Remuro“, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būdamas atsakovės vadovu, atlikto kokius nors veiksmus, kad būtų išreikalautas atsakovės turtas ar susigrąžintos piniginės lėšos sumokėtos už įrangą.
Žemesnės instancijos teismas
13.5. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su įžuvinimo įrangos pirkimu, nes šioje civilinėje byloje ir civilinėje byloje Nr. e2-525-524/2020 nagrinėjami klausimai nėra tapatūs, bylose sprendžiami skirtingi teisiniai klausimai. Akivaizdu, kad suinteresuoto asmens A. C. atsakomybė už bendrovei padarytą materialinę žalą, neeliminuoja jo kaltės dėl neteisėtų veiksmų, lėmusių bendrovės tyčinį bankrotą.
13.6. Tiek BUAB „Nortomas“, tiek atsakovei, tiek ir kitoms paraiškas teikusioms įmonėms nepavykus gauti ES paramos buvo inicijuotos bankroto procedūros. Darytina išvada, jog šiuo atveju atsakovė buvo tik dirbtinai sukurtas fiktyvus rinkos dalyvis ES paramai gauti, neturint jokio tikslo plėtoti veiklą.
Atsiliepimas
14. Suinteresuotas asmuo A. C. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
14.1. Suinteresuotas asmuo A. C. objektyviai negalėjo ir negali perduoti bankroto administratoriui jokio bendrovės turto ir/ar dokumentų, nes bankroto bylos iškėlimo metu jo neturėjo ir neturi. Byloje nėra jokių įrodymų ir pareiškėjas neįrodė, kad koks nors įmonės turtas būtų A. C. žinioje, kad A. C. piktybiškai vengtų perduoti bendrovės turtą administratoriui ar kad elgtųsi kaip nors kitaip nesąžiningai, kliudytų bankroto procesui.
14.2. Bankroto administratorius byloje nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, kad A. C. po 2018 m. balandžio 19 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ir 2019 m. balandžio 21 d. perdavimo akto sudarymo būtų sistemingai ir nuolatos atlikęs kokias nors bendrovės vadovui priskirtas funkcijas.
14.3. SIA „Remuro“ neperdavė jokio turto ir jokios įrangos BUAB „Murera“ (tai nustatyta ir civilinėje byloje Nr. e2-525-524/2020). Jokių įrodymų, kad galėjo būti priešingai, bankroto administratorius nepateikė. Atitinkamai jokios įrangos A. C. neturėjo, 2018 m. balandžio 19 d. neperdavė ir negalėjo perduoti naujajam įmonės akcininkui ir vadovui H. K., o šis atitinkamai negalėjo neegzistuojančios įrangos perduoti bankroto administratoriui.
14.4. PVM atskaitos nepatikslinimas šiuo atveju neturėtų būti vertinamas kaip tyčinio bankroto požymis, nes JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nenumatytas toks požymis kaip PVM atskaitos nepatikslinimas, o vien pats toks veiksmas (neveikimas), niekaip nepatvirtina, kad buvo vengiama sumokėti privalomus mokesčius. Bendrovė ilgą laiką nevykdė veiklos, o jokių pranešimų iš VMI apie privalomus mokesčius ar pan. įmonės valdymo organai negavo.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
16. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta BUAB „Mukera“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi iškėlė UAB „Mukera“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė J. U.. Bankroto administratorius pateikė teismui prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, kurį grindė aplinkybėmis, kad suinteresuoto asmens A. C., kaip bendrovės vadovo, priimti sprendimai bendrovei buvo akivaizdžiai žalingi ir nuostolingi; bendrovė neišsaugojo ir neperdavė bankroto administratoriui buhalterinės apskaitos dokumentų; bendrovėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.
Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo
19. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ galiojimo laiko atžvilgiu ir teismo pareigos taikyti tinkamą įstatymo redakciją, nagrinėjant bylas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, išaiškino, jog sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad IBĮ 20 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 277- 313/2016).
20. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad įstatymo nuostatos, susijusios su įmonių bankroto pripažinimu tyčiniu, yra materialiosios teisės normos, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl BUAB „Mukera“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir nustatydamas pagrindų pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu (ne)egzistavimą, pagrįstai taikė bendrovės bankroto bylos iškėlimo metu galiojusio IBĮ nuostatas bei rėmėsi suformuota teismų praktika dėl atitinkamų normų taikymo.
Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu
21. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
22. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 18 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
23. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 19 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 punktas).
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
25. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu, ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.
26. Nustatyta, kad atsakovė 2015 m. rugsėjo 7 d., siekdama įgyvendinti ES remiamą projektą, sudarė įrangos pirkimo–pardavimo sutartį su SIA „Remuro“, kurios pagrindu už 93 929 Eur įsigijo įrangą verslui. UAB „Nortomas“ 2015 m. spalio 28 d. paskolos sutartimi pervedė bendrovei 73 510 Eur minėtam projektui pagal suteiktą ES paramą įgyvendinti. Bendrovė 2015 m. lapkričio 11 d., 2015 m. lapkričio 16 d., 2015 m. gruodžio 2 d. mokėjimo pavedimais sumokėjo SIA „Remuro“ 56 600 Eur, likusi kainos dalis turėjo būti sumokėta iš ES paramos lėšų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad minėta įranga buvo perduota atsakovei. Apeliantas byloje įrodinėjo, kad suinteresuotas asmuo A. C., vadovaudamas bendrovei, sudarė nuostolingą įmonei įrangos pirkimo–pardavimo sandorį, žinodamas, kad įmonė negalės jo įvykdyti. Be to, pasak apelianto, A. C. nepateikė jokių įrodymų, kad būdamas įmonės vadovas, ėmėsi kokių nors veiksmų dėl įrangos perdavimo arba sumokėtų lėšų grąžinimo.
27. Byloje nėra ginčo, kad įmonei 2015 m. spalio 28 d. paskolos sutartimi nepavyko įgyvendinti prisiimtų įpareigojimų, įmonė jau nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. realiai nevykdė jokios veiklos, negavo pajamų. Klaipėdos apygardos teismas, iškėlęs atsakovei bankroto bylą, 2019 m. vasario 11 d. nutartimi patvirtino BUAB „Mukera“ kreditorių sąrašą, kurį sudarė du kreditoriai – antros eilės kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius su 871,52 Eur finansiniu reikalavimu ir trečios eilės kreditorė UAB „Nortomas“ su 73 510 Eur finansiniu reikalavimu. Iš bylos duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės kreditoriniai reikalavimai susidarė ne vėliau kaip 2015 m., įmonei nemokant įmokų už darbuotojus bei pagal 2015 m. spalio 28 d. Paskolos sutartį su UAB „Nortomas“, kurios įmonė neįvykdė.
28. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog A. C. būtų žinojęs apie verslo nesėkmę nulėmusių sandorių būsimą nuostolingumą įmonei, t. y. sandorio su SIA „Remuro“ nuostolingumą (CPK 178 str.). Byloje nėra duomenų, kurie leistų pripažinti, kad projekto sėkmės atveju UAB „Mukera“ nebūtų gavusi naudos, todėl šio sandorio nėra pagrindo vertinti kaip iš anksto žinomai ekonomiškai nenaudingo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas neįrodė konkrečių A. C. sprendimų ar veiksmų, kurie būtų buvę ekonomiškai nenaudingi, daromi tyčia siekiant pabloginti įmonės finansinę padėtį. Byloje nėra duomenų, kad kreditorių įsiskolinimai didėjo ir po nesėkmingo sandorio, kurio metu įranga nebuvo perduota ir dėl to sėkmingas verslas buvo neįmanomas. Kaip jau buvo minėta, po sandorio su SIA „Remuro“ sudarymo, bendrovė jokios veiklos iš esmės nevykdė, jokių sandorių nesudarinėjo. Vien tai, kad įrangos pardavėjas SIA „Remuro“ atsakovei neperdavė įrangos ir negrąžino sumokėtų lėšų, nesudaro pagrindo spręsti dėl bendrovės vadovo veiksmų, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį esmingai pažeidžiant kreditorių teises egzistavimo. Byloje nėra duomenų, kad išreikalauti arba pinigus susigrąžinti buvo galimybė, kuria vadovas nepasinaudojo. Apeliantas neneigia A. C. argumentų, kad įrangos perdavimo ar pinigų grąžinimo galimybių nebebuvo dėl SIA „Remuro“ bankroto.
29. Apeliacinės instancijos teismas taip nesutinka su apeliantu, kad A. C. sudarytu akcijų perleidimo sandoriu buvo pažeisti atsakovės kreditorių interesai. Pažymėtina, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis savaime nėra neteisėtas sandoris. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra duomenų, kad kreditorių įsiskolinimai didėjo ir po nesėkmingo sandorio su SIA „Remuro“, kurio metu įranga nebuvo perduota ir verslas iš esmės žlugo. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad šiuo sandoriu buvo iš esmės pabloginta įmonės padėtis.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
30. Apeliantė bendrovės tyčinį bankrotą siejo su atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimu ir netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, mokesčių vengimu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
31. Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
32. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad administratoriaus nurodomi suinteresuoto asmens H. K. veiksmai (neveikimas) ne tik neprivedė įmonės prie bankroto, tačiau ir esmingai nepablogino įmonės finansinės situacijos, nes minėtam atsakovui tampant įmonės savininku įmonė jau buvo nemoki ir veiklos nebevykdė, darbuotojų neturėjo. Teismas pripažino, kad negalima pripažinti bankrotą tyčiniu dėl atsakovo H. K. veiksmų (neveikimo). Pasisakydamas dėl suinteresuoto asmens A. C. veiksmų neperduodant bendrovės dokumentų, teismas pažymėjo, kad 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis, kuria UAB „Mukera“ iškelta bankroto byla bei nustatyti įpareigojimai esamiems įmonės vadovams ir valdymo organams, buvusiam įmonės vadovui A. C. nesukėlė teisinių pasekmių, nes A. C. nuo nebebuvo nei įmonės vadovas, nei savininkas todėl negali būti sprendžiama, kad A. C. jos nevykdė ir / ar administratoriui neperdavė įmonės turto ir dokumentų.
33. Pažymėtina, kad apeliantas nei procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, nei atskirajame skunde nenurodė, kokių aplinkybių, susijusių su įmonės veikla ar turtu, dėl konkrečių dokumentų neperdavimo nebuvo galima nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad vien dalies dokumentų neperdavimo laiku bankroto administratoriui faktas nepatvirtina aplinkybių dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, taip pat ir aplinkybių, kad dėl šio fakto bendrovei buvo padaryta žala. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nuo ES paramos projektų žlugimo iki pat bankroto bylos iškėlimo UAB „Mukera“ iš esmės nevykdė jokios veiklos ir nesudarinėjo jokių sandorių, t. y. nebuvo jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, kuriuos reikėtų grįsti apskaitos dokumentais.
34. Byloje nėra duomenų, kad dėl neperduotų dokumentų trūkumo nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis IBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
35. Pasisakydamas dėl apelianto argumentų, susijusių su VMI patikrinimo metu padarytomis išvadomis, kuriomis apeliantas grindė suinteresuoto asmens A. C. veiksmus vengiant mokėti mokesčius valstybinei mokesčių inspekcijai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad PVM atskaitos nepatikslinimas šiuo atveju neturėtų būti traktuojamas kaip tyčinio bankroto požymis, nes vien pats toks veiksmas (neveikimas) niekaip nepatvirtina, jog buvo vengiama sumokėti privalomus mokesčius ar kitaip bloginti įmonės finansinę situaciją. Priešingai, VMI nėra įtraukta į atsakovės kreditorių sąrašą, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad VMI patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina bendrovės vadovų tyčinius veiksmus, siekiant pabloginti įmonės finansinę padėtį.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
36. Apibendrinęs išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 27 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 27 d. nutartį palikti nepakeistą.