Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės T. P. ieškinį atsakovei A. K. dėl rentos sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo bei atsakovės A. K. patikslintą priešieškinį ieškovei T. P. dėl rentos sutarties pripažinimo negaliojančia ir niekine, restitucijos taikymo bei nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo notarė J. K., išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Išvadą teikiančios institucijos išvada iki teismo posėdžio taip pat nebuvo gauta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovės ieškinį tenkino, o atsakovės priešieškinį atmetė (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2013 m. balandžio 11 d. Trakų rajono 1-ame notarų biure sudarė Rentos sutartį, kuria ieškovė perleido atsakovei butą/patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei iki jos gyvos galvos tokias materialinio aprūpinimo, priežiūros, reikiamos pagalbos paslaugas: pirkti vaistus, maistą, drabužius, reikalui esant ją slaugyti, skalbti drabužius bei teikti kitas jos priežiūrai reikalingas paslaugas, o taip pat palaidoti ją savo lėšomis (b. l. 6-10). 2013 m. birželio 21 d. reikalavimu ieškovė kreipėsi į atsakovę siūlydama nutraukti Rentos sutartį bendru susitarimu motyvuodama netinkamu šios sutarties vykdymu (b. l. 11). Atsakovei nesutikus, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl Rentos sutarties nutraukimo.

Abi bylos šalys sutinka, kad tarp jų sudaryta sutartis turi būti kvalifikuotina kaip išlaikymo iki gyvos galvos sutartis. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo taikyto sandorio nuginčijimo pagrindo pagal CK 6.458 straipsnį ir CK 6.464 straipsnio 2 dalį. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovė savo apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai šalių sudarytą Rentos sutartį pagal atsakovės pareikštą priešieškinį vertino tik vieno CK 1.90 straipsnio kontekste, ir byloje yra pakankamai įrodymų, liudijančių apie sudaryto sandorio prieštaravimą geros moralės imperatyvui, atsakovės apgaulę sudarant sandorį.

Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame teismo sprendime ir atsakovės apeliaciniame skunde, teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-7/2008; kt.). Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog patikslintame ieškinyje atsakovė nebuvo nurodžiusi teisės normų, kuriomis remiantis ji suformulavo savo reikalavimus teismui. Susipažinęs su bylos aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad atsakovė Rentos sutartį prašo pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl atsakovės patikslintą priešieškinį analizavo tik per šios teisės normos prizmę. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokia apylinkės teismo pozicija. Susipažinus su patikslinto priešieškinio turiniu matyti, kad jame buvo prašoma ginčo sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ab initio dėl jo prieštaravimo gerai moralei, ir teigiama, jog atsakovė Rentos sutartį sudarė paveikta apgaulės. Skundžiamame sprendime teismas neanalizavo šių aplinkybių ir nevertino Rentos sutarties atitikimo CK 1.81 straipsnio, CK 1.91 straipsnio nuostatoms. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo manymu, ši aplinkybė neįtakoja 2014 m. kovo 28 d. priimto sprendimo teisėtumo ir nepaneigia jame padarytų išvadų pagrįstumo.

CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos įstatymų nenustatyta „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ sampratų; tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali kisti. „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaudamasis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. N. v. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-384/2009; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Č. v. R. Č. , bylos Nr. 3K-3-191/2013; kt.). Sandorio turinys vertintinas pagal visuomenėje vyraujančią gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo kriterijus. Nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, labai svarbią reikšmę turi sutarčių šalių ketinimai. Pagal CK 1.81 straipsnio prasmę, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006, 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003).

Atsakovė apeliaciniame skunde apeliuodama į Rentos sutarties prieštaravimą gerai moralei, nurodė, jog ieškovei, turinčiai psichikos sutrikimų sudarius sutartį, ginčo sutartis neatitiko ir neišreiškė tikrosios šalių valios, be to, jau ne vieną kartą sudarydama išlaikymo iki gyvos galvos sutartis ir jas nutraukdama, ieškovė ginčo sandoriu nesiekė tikrųjų jo pasekmių, o norėjo tik gauti materialinės naudos iš išlaikymo iki gyvos galvos davėjų. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos atsakovės argumentus kaip nepagrįstus. Iš byloje esančių atsakovės paaiškinimų matyti, jog su ieškove jos susipažino iki Rentos sutarties sudarymo (b. l. 64). Atsakovė teismui nepateikė jokių duomenų, įrodymų, jog iki sandorio sudarymo ieškovės elgesys ar kalba neatitiktų psichiškai sveiko žmogaus būsenos. Faktas, jog ieškovei nustatyta gretutinė klinikinė diagnozė – pirminė arterinė hipertenzija, lėtinė galvos smegenų išemija (b. l. 46) dar nereiškia, kad ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, dėl ko Rentos sutartis neatitiko jos valios. Be to, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, teismo sprendimo, kuriuo ieškovė būtų pripažinta neveiksnia, nėra priimta. Medicinos specialisto doc. dr. D. J. straipsnis apie lėtinę galvos smegenų išemiją, kuriuo remiasi atsakovė, sustiprindama savo motyvaciją, yra informatyvaus pobūdžio ir aprašo bendro pobūdžio simptomus, būdingus esant šiam susirgimui (b. l. 77-78). Tačiau tai nereiškia, kad jie pasireiškia kiekvienam pacientui, tarp jų ir ieškovei. Prioritetas nagrinėjamoje byloje turi būti teikiamas individualiam ieškovės psichinės būklės vertinimui, o ne bendro pobūdžio lėtinės galvos smegenų išemijos kaip ligos aprašymui. Iš 2014 m. vasario 18 d. išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad ieškovė yra sąmoninga, orientuota, mąstymas kiek sulėtėjęs, tačiau ji orientuojasi situacijoje, dalykiškai vertina savo sprendimus, praktiškai yra psichiškai sveika (b. l. 113). Pažymėtina ir tai, kad Rentos sutartis patvirtinta notarės J. K., kurios vienas iš uždavinių tvirtinant sandorius yra įsitikinti asmens veiksnumu (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 31 straipsnis). Taigi, notariškai tvirtinant sandorį, abejonių dėl ieškovės sveikatos būklės nebuvo.

Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu nustatyta, kad ieškovė 2002 m. ir 2010 m. išlaikymo iki gyvos galvos sandoriais perleisdavo ginčo butą, šios sutartys buvo nutraukiamos, o butas grąžinamas ieškovei (b. l. 12-15). Tačiau nesutiktina su atsakove, jog tai įrodo ieškovės nesąžiningumą sudarant sutartis bei jos siekį materialiai pasipelnyti. Ieškovės valios pasikeitimą po buto perleidimo rentos mokėtojams galėjo įtakoti daugelis veiksnių, kurie nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Taip pat negalima paneigti ir ieškovės teisės, esant nepasitenkinimui rentos mokėtojų veiksmais, nutraukti sudarytus sandorius. Konkrečiu atveju atsakovė nepateikė duomenų, kad ieškovė, sudariusi Rentos sutartį, nesiekė jos tikrųjų pasekmių, o tik trumpalaikės materialinės naudos. Priešingai, pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime teisingai nustatė, jog atsakovė pati netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, o būtent – nemokėjo komunalinių mokesčių už butą, ieškovės priežiūrą vykdė retkarčiais, epizodiškai ir pan., kas sąlygojo ieškovės kreipimąsi į teismą dėl Rentos sutarties nutraukimo (b. l. 45, 121). Atsakovė šių aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų detaliau nepasisako. Nustačius pačios atsakovės kaltę dėl Rentos sutarties nutraukimo, nesutiktina su atsakove dėl ieškovės nesąžiningumo sudarant sandorį egzistavimo.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė neįrodė, jog ginčijamas sandoris prieštarauja viešosios tvarkos ir geros moralės principams ir jį yra įstatymu numatytas pagrindas pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnį (CPK 178 straipsnis).

Atsakovės teigimu, ginčo sandoris buvo sudarytas ją apgavus, t.y. atsakovė, žinodama tikrą ieškovės psichinę būklę, nebūtų sudariusi ginčo sandorio.

Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valios susiformavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.). Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti; taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-306-2007, 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-264/2013, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-429/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju vertinant ginčijamo sandorio teisėtumo CK 1.91 straipsnio taikymo aspektu klausimą nustatyta, kad šalys buvo pažįstamos iki jo sudarymo, t.y. atsakovė turėjo galimybę pasidomėti ieškovės sveikatos būkle. Be to, kaip minėta anksčiau, atsakovė nebuvo nurodžiusi aplinkybių, kurios leistų abejoti ieškovės psichine sveikata iki Rentos sutarties sudarymo. Pažymėtina ir tai, kad įvertinus bylos duomenis negalima teigti, kad ieškovė, kuriai nors ir diagnozuota lėtinė galvos smegenų išemija, negalėjo valdyti savo veiksmų ar nesuprato sudaromo sandorio prasmės bei jo pasekmių. Teisėjų kolegijos vertinimu, sandorio šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti sandorį būtent tokiomis sąlygomis, kokios įtrauktos į Rentos sutartį, t.y. ieškovė tikėjosi gauti iš atsakovės iki gyvos galvos materialinio aprūpinimo, priežiūros, reikiamos pagalbos paslaugas ir būti palaidota už atsakovės lėšas, o atsakovė visą tai teikti gavus ieškovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - butą. Pabrėžtina ir tai, kad byloje nenustatyta, jog ieškovės sveikatos būklę neigiamai įtakotų jos psichinę būseną. Tai reiškia, kad nebuvo aplinkybių, galinčių suklaidinti atsakovę, taip pat nebuvo ieškovės tyčinių suklaidinimo veiksmų dėl esminių sutarties sąlygų, sandorio šalys buvo sąžiningos. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad ginčijamas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu, kaip sudarytas dėl apgaulės CK 1.91 straipsnio prasme.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos atveju atsakovei, kaip skundžiančiai Rentos sutarties atitikimą geros moralės normoms, taip pat besiremiančiai CK 1.91 straipsnio taikymu, tenka pareiga įrodyti byloje išdėstytą poziciją, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis savo reikalavimų nepagrindė (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Atsakovė apeliacinį skundą motyvuoja pirmosios instancijos nepagrįstu atsisakymu skirti teismo psichiatrijos ekspertizę ieškovės psichinei būklei nustatyti. Pagal CPK 212 straipsnį, teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Vadinasi, teismas disponuoja diskrecijos teise nuspręsti dėl ekspertizės reikalingumo byloje. Ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir sprendė, kad šių įrodymų pakanka išvadoms apie ieškovės psichinę sveikatos būklę padaryti, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai atsisakė skirti ekspertizę.

Atsakovė teigia, kad buto grąžinimo klausimas byloje nelaikytinas savarankišku reikalavimu, todėl žyminiu mokesčiu neapmokestinamas; dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas patenkinus ieškinį, nepagrįstai iš atsakovės ieškovės naudai ir valstybei priteisė žyminį mokestį už grąžintą ieškovei butą. Nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, apskaičiavęs žyminį mokestį, nustatė, kad jis sudaro 4 180 Lt (b. l. 16-17). Ieškovė, kreipdamasi į teismą, sumokėjo 143 Lt žyminio mokesčio, o nuo likusios 4 037 Lt dalies sumokėjimo buvo atleista, todėl priėmus sprendimą, pirmosios instancijos teismas 143 Lt žyminio mokesčio buvo priteisęs iš atsakovės ieškovės naudai ir 4 037 Lt - valstybei (b. l. 4, 27-28, 138). Ieškovė ieškiniu prašė nutraukti Rentos sutartį ir taikyti restituciją – grąžinti butą, perleistą minėtu sandoriu. Teisėjų kolegija išaiškina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 80 straipsnio 1 dalies 3 punktu, neteisingai nustatė byloje mokamo žyminio mokesčio dydį. CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas fiksuotas 500 Lt dydžio žyminio mokestis taikomas tik tiems reikalavimams dėl sutarčių modifikavimo (pakeitimo, nutraukimo ir kt.), kurie nesukelia turtinio pobūdžio pasekmių. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pagal ieškinio reikalavimą modifikavus sutartį, ieškovė įgis (susigrąžins) ir nekilnojamąjį turtą, tokie ieškinio reikalavimai laikytini turtiniais ir už juos mokamas žyminis mokestis, vadovaujantis ne CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktu, o CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Tai yra žyminis mokestis mokamas tik kaip už turtinį ginčą, o ne kaip už sutarties modifikavimą ir už turtinį ginčą, ar tik kaip už sutarties modifikavimą. Iš byloje esančios Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad perleisto turto vidutinė rinkos vertė buvo 134 000 Lt., žyminis mokestis nuo kurios sudaro 3 680 Lt (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ši aplinkybė leidžia sutikti su atsakove, kad apylinkės teismas įpareigojo ją sumokėti didesnį mokestį nei turėjo mokėti ieškovė. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad valstybei iš atsakovės priteista bylinėjimosi išlaidų mažintina iki 3 537 Lt.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nevertino Rentos sutarties atitikimo CK 1.81 straipsnio, CK 1.91 straipsnio nuostatoms, tačiau tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį Ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovės apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl iš jos ieškovės naudai turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas rekomendacijas, bylos sudėtingumą, į tai, kad ieškovo atstovas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka surašė atsiliepimą į apeliacinį skundą, nustato, kad yra pagrindas ieškovei iš atsakovės priteisti 1 000 Lt prašomą bylinėjimosi išlaidų sumą.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Sumažinti teismo sprendimu iš atsakovės A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) priteistą valstybei 4 037, 00 Lt žyminio mokesčio dalį iki 3 537 Lt.

Priteisti iš atsakovės A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės T. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.