Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. R. (T. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas T. R. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024-03-14 sprendimą Nr. 24S7906, kuriuo T. R. (g. 1994-03-12) panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760281873, galiojantis iki 2025-08-29.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2023-08-29 pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui įteiktas 2023-09-25 per Tadžikistano IPT.

Pareiškėjas į šalį atvyko 2023-09-20 ketindamas dirbti tolimųjų reisų vairuotoju UAB Baltic Transline. Atvykus jis dalyvavo darbdavio organizuotuose mokymuose ir 2023-09-25 įvyko darbdavio organizuotas išbandymas, tačiau 2023-09-26 jis gavo žinutę iš darbdavio, kad jis „privalo vykti namo“, „jo leidimas gyventi bus anuliuotas“ ir kad jis privalo atvykti į įmonės ofisą.

Taigi pareiškėjas turėjo pagrindą kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 28 straipsnio pagrindu. Tačiau pareiškėjui atvykus į šalį, darbdavys su juo nepasirašė darbo sutarties.

Visą tą laiką jis vertėsi individualia veikla.

Taigi pareiškėjas atvyko į šalį teisėtai, tačiau ne dėl savo kaltės negalėjo sudaryti sutarties su UAB Baltic transline, o vėliau atsakovas per nustatytą terminą neišdavė leidimo laikinai gyventi darbui UAB Ravainė. Šiuo metu pareiškėjas yra pateikęs naują prašymą leidimui laikinai gyventi gauti.

Motyvuojamoji dalis

Skundžiamas sprendimas turi labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Atsakovas priimdamas savo sprendimus, turėtų įvertinti priimamo sprendimo pasekmes asmeniui, nors šis asmuo ir yra užsienietis.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba. Valstybino socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2023-10-11 vykdo individualią veiklą.

Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis bei vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė 2024-03-14 sprendimą Nr. 24S79066 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau - ginčijamas sprendimas).

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – MMA).

Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.).

Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas darbas Bendrovėje nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam nebus panaikintas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais, jeigu užsienietis neatitinka Įstatymo reikalavimų. Be to, užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimo teisėtai būti Lietuvos Respublikoje dokumento išdavimo metu, bet ir visą šio dokumento galiojimo laikotarpį.

Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.

Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Be to, pareiškėjas kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, sudarantis 1386 Eur. Kadangi darbo sutartis nebuvo sudaryta, pareiškėjas nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023-11-22 nutartį adm. byloje Nr.: eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį adm. byloje Nr.: eA-2476-821/2022).

Nors pareiškėjas skunde teigia, kad ginčijamas sprendimas sukelia jam neigiamas pasekmes, tačiau nenurodo jų, todėl toks argumentas vertintinas kaip deklaratyvus.

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024-03-14 sprendimo Nr. 24S79066 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad: duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su juo nesudaryta (toliau - Sprendimas).

Leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnyje.

Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.).

Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka, be kita ko, šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (a papunktis); pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu (b papunktis); Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (c papunktis). Pagal Įstatymo 44 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir nėra išnaudota kvota).

Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Įstatymo 50 straipsnis.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti;

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, be kita ko, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Faktinės aplinkybės

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2023-08-03 pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Lietuvos Respublikoje veikiančioje UAB „Baltic transline transport“ (toliau – ir Prašymas).

UAB „Baltic transline transport“ (toliau – ir Bendrovė) Tarpininkavimo rašte Nr. 20230622-115414 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) nurodė, kad numatoma pareiškėjo įdarbinimo data yra 2023-11-22, įsipareigojamas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1386 Eur.

Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui 2023-08-29 leidimą laikinai gyventi Nr. 760281873 (toliau – Leidimas). Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui įteiktas 2023-09-25 per Tadžikistano Migracijos Departamento išorės paslaugų teikėją.

Bendrovė, vadovaudamasi Įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 2023-09-28 pranešimu Nr. 2309-PRNŠ-3956 pranešė Migracijos departamentui, kad T. R. Bendrovėje neįdarbintas, nes neatitiko kvalifikacijos (toliau – Pranešimas).

Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis ir nustatė, kad pareiškėjas nuo 2023-10-11 vykdo tik individualią veiklą.

Dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo

Teismas, atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti (nevykdyti) sąlygų, pagal kurias išduotas Leidimas, Įstatymas nenumato.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad Leidimo galiojimo laikotarpiu, iki jo panaikinimo, buvo sudaręs darbo sutartį su Bendrove ir bent kurį laiką gavo Tarpininkavimo rašte nurodytą mėnesinį darbo užmokestį. Priešingai, pareiškėjas neginčija fakto, kad darbo sutarties Bendrovė su juo nesudarė, o Bendrovės Pranešimas ir Sodros duomenys patvirtina, kad jis nepradėjo dirbti Bendrovėje, nes neatitiko kvalifikacijos. Tuo tarpu aplinkybė, kad pareiškėjas vertėsi individualia veikla nepaneigia aplinkybės, kad jis tiek visą Leidimo galiojimo laiką, tiek Migracijos departamento patikrinimo metu neatitiko Įstatyme keliamų reikalavimų, t. y. nebuvo sudaręs darbo sutarties su Prašyme nurodyta Bendrove ir negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias buvo įsipareigojęs gauti pagal savo Prašymą ir Tarpininkavimo raštą.

Pastebėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus (kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidaujantis pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, pateikia Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją).

Minėto teisinio reglamentavimo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios buvo nurodytos Tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį ar darbo funkcijas galėjo tik turėdamas Migracijos departamento sutikimą. Kadangi Sprendimo priėmimo metu su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis dirbti Bendrovėje pagal Tarpininkavimo rašte nurodytas sąlygas ir pareiškėjas negavo Migracijos departamento sutikimo pakeisti darbdavį, teismas konstatuoja, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, privalėjo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad darbo sutarties darbdavys su juo nesudarė ne dėl jo kaltės nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą, nes, viena vertus, Įstatymas nenumato, kad darbo sutarties nesudarymas yra pagrindas panaikinti Leidimą tik tuo atveju, jeigu ji nesudaryta dėl užsieniečio kaltės, o kita vertus, pareiškėjo teiginys dėl jo kaltės nebuvimo neatitinka tikrovės, nes iš Bendrovės Pranešimo matyti, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta būtent dėl jo kvalifikacijos stokos, t. y. iš esmės dėl jo asmeninių savybių ji negali dirbti numatyto darbo.

Teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas iki Sprendimo priėmimo išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, teisėtai ir pagrįstai, nustatė, jog Bendrovė neįdarbino pareiškėjo pagal darbo sutartį ir pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, būtinų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias jis privalėjo gauti pagal Leidimo išdavimo sąlygas, o dirbo pareiškėjas kitokia darbo forma, nei privalėjo, t. y. vykdė individualią veiklą. Todėl, neatitikdamas Leidimo išdavimui Įstatyme nustatyto pagrindo bei sąlygų pareiškėjas pažeidė imperatyvias Įstatymo nuostatas. Tuo tarpu tai, kad jis užsiėmė individualia veikla nepašalina pareiškėjo padaryto pažeidimo, kurio pasekmes atsakovas pritaikė teisėtai, todėl tai nėra pagrindas panaikinti skundžiamą Sprendimą.

Pareiškėjas skundžiamo Sprendimo neteisėtumą grindžia iš esmės tik tuo, kad jis turėjo pagrindą kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 28 straipsnio pagrindu ir gavęs Leidimą atvyko į šalį teisėtai, o tik po to buvo neįdarbintas, tačiau teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-442/2024; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1131-442/2024; 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019). Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022).

Taigi, teisėtas atvykimas į Lietuvą ir Leidimo gavimas savaime nesuteikia pareiškėjui teisėto lūkesčio ir garantijų, kad Leidimas nebus panaikintas, jeigu jis Leidimo galiojimo metu nevykdo savo pareigų ir neatitinka Įstatymo sąlygų ir reikalavimų, pagal kuriuos jam Leidimas buvo išduotas.

Teismas sutinka su Migracijos departamento priimtu Sprendimu dalyje, jog pareiškėjas skundžiamo Sprendimo priėmimo metu neatitiko visų užsieniečiui keliamų reikalavimų leidimui laikinai gyventi gavimo/turėjimo sąlygų, nes su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis ir jis negavo Tarpininkavimo rašte nurodytų reguliarių pajamų, reikalingų pragyvenimui. Šios aplinkybės atitinka Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.) ir 6 punkto numatytus pagrindus, kuriems esant Migracijos departamentas turi panaikinti leidimą laikinai gyventi, todėl skundžiamas Sprendimas šioje dalyje tinkamai pagrįstas nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nurodytomis teisės normomis.

Tačiau iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie jo išbandymą prieš įdarbinant ir iš Bendrovės teikto Pranešimo matyti, kad pateikdamas Prašymą pareiškėjas turėjo tikslą dirbti Bendrovėje ir realiai to siekė, tik nebuvo įdarbintas dėl to, kad neatitiko darbdavio lūkesčių dėl jo kvalifikacijos. Taigi, nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad jau teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis (neketino dirbti). Todėl teismas sprendžia, kad skundžiamame Sprendime nurodytas Leidimo panaikinimo pagrindas - Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) - buvo pritaikytas nepagrįstai. Tačiau Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.

Taigi, aplinkybė, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą nurodė neteisingą vieną iš jo panaikinimo pagrindų (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. - duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą, nes kiti Migracijos departamento nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai (darbo sutartis nesudaryta; neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) yra teisingi ir pakankami leidimui laikinai gyventi panaikinti.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir aukščiau išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes dėl reguliarių pajamų neturėjimo ir darbo sutarties nesudarymo, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir šioms aplinkybėms jas pagrįstai taikė pareiškėjo individualiu atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs, o tai, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendime pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas.

Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms bei teisiniam reglamentavimui, daro išvadą, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas iš esmės, nėra pagrindo jį naikinti remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo T. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.