Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui M. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 49–53), prašydamas:

1.1. priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą (150 Eur – už netinkamas kalinimo sąlygas, 100 Eur – už melagingos informacijos pateikimą, 100 Eur – už neišduotus maitinimo indus ir negautą maistą);

1.2. priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 79,20 Eur turtinės žalos atlyginimą;

1.3. ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 1R-107 patvirtinto 18 priedo (Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas) teisėtumą ir atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija).

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. balandžio 18 d. buvo apgyvendintas kamerose Nr. 117 ir Nr. 384, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, taip pat neužtikrinant asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, t. y. buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės, be to, jis dėl teisių pažeidimų kreipėsi su skundais į Lukiškių TI-K direktorių, tačiau skundai nebuvo užregistruoti, į juos neatsakyta, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, iš jo buvo atimti asmeniniai daiktai, t. y. molinis puodelis arbatai, šaukštelis, molinė lėkštė, šaukštas ir vandens kaitintuvas (grąžinti išvykstant iš Lukiškių TI-K). Lukiškių TI-K administracija savo veiksmus teisino tuo, kad pasikeitė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 18 priedas, pagal kurį iš pareiškėjo paimti daiktai nėra leidžiami, vadinasi, yra draudžiami. Pagal PĮ taisyklių naujos redakcijos 18 priedą nuteistiesiems / suimtiesiems leidžiama turėti tik plastmasinius arba medinius indus, taigi, Lukiškių TI-K administracija, atėmusi iš pareiškėjo molinius indus ir metalinį šaukštą, išdavė 2 metalines lėkštes, metalinį puodelį ir metalinį šaukštą, t. y. ne visą komplektą, kurie iš esmės yra draudžiami. Pareiškėjui su indais nebuvo išduodami nei šakutė, nei šaukštelis, nei peilis. Pažymėtina, kad skirtumo tarp nuteistojo metalinių (molinių) ir Lukiškių TI-K išduodamų metalinių indų visiškai nėra; be to, žodis „turėti“ (daiktą) reiškia disponuoti, laikyti daiktą savo žinioje, nepriklausomai nuo to, iš kur daiktas buvo gautas.

Be to, pareiškėjui Lukiškių TI-K išdavus 2 metalines lėkštes, metalinį puodelį ir metalinį šaukštą, t. y. ne visą komplektą, pareiškėjas buvo priverstas atsisakyti dalies maisto, nes pagal valgiaraščius 13 ir 14 mėnesio dienas pusryčiams duodama 200 ml arbatos ir 200 ml pieno, 14 mėnesio dieną vakarienei duodama 200 ml arbatos ir 200 ml kefyro. Taigi, iš pareiškėjo buvo atimta dalis maisto, t. y. pienas ir kefyras, nes jų nebuvo kur įpilti, o tai yra pareiškėjo pažeminimas ir pasityčiojimas iš pareiškėjo. Taigi, tinkamų maitinimo sąlygų nesudarymas, viso inventoriaus nesuteikimas yra neteisėtas veikimas, o todėl pareiškėjui atlygintina 100 Eur neturtinė žala.

2.2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymas Nr. 1R-107, kuriame pakeistos PĮ taisyklės, be kita ko, jų 18 priedas, prieštarauja įstatymams, t. y. Konvencijai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai, BVK ir kitiems įstatymams, ir riboja konstitucinę nuosavybės teisę, nesant tam įstatymuose nustatyto pagrindo ir konstituciškai pagrįstų tikslų. Nuteistųjų teisių suvaržymai ar apribojimai turi būti nustatyti ir aiškiai apibūdinti įstatymuose, o įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose negali būti nustatomi nauji, įstatyme neaptarti, nuteistųjų teisių suvaržymai. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais (žr. 2003 m. kovo 4 d. nutarimą, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme nustatytas „leidžiamų daiktų sąrašas“ reiškia nebent tai, kad administracija privalo aprūpinti pareiškėją šiais daiktais, o visais kitais daiktais, kurie neuždrausti įstatyme, pareiškėjas turi teisę naudotis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnio ir Konvencijos 1 straipsnio pagrindu. Taigi, privalu ištirti, ar PĮ taisyklių 18 priedas – Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas – atitinka įstatymą.

2.3. Lukiškių TI-K nesilaikė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir įsakymas Nr. 124) nuostatos, kad asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² kameros ploto. Pasak pareiškėjo, 2016 m. balandžio 14 d. jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 384 (plotas – 7,31 m²), kurioje buvo laikomas su dar vienu asmeniu – A. Č.. Kamerose yra sanitarinis mazgas (tualetas ir prausykla – apie 1,5 m² ploto), stalas, spintelė ir įrengtos net 4 miegamos vietos, kas dar užima apie 4 m² kameros ploto, taigi, laisvo ploto belieka apie 1,5 m². Vadovaujantis įsakymu Nr. 124, kameroje, kurios plotas – 7,31 m², gali būti įrengta tik viena miegamoji vieta, nes į vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą (3,6 m²) neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Pareiškėjas kamerose neturėjo laisvos vietos, kurioje būtų galima judėti, taigi, visą kalinimo laikotarpį – 5 dienas – jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

2.4. 2016 m. balandžio 14 d. 10.00 val. buvo paskirtas teismo posėdis. Pareiškėją iš kameros išvedė apie 6.30 val., nuvedė į laukiamąją / paskirstymo kamerą, kurios plotis – apie 0,5 m² (plotis 70 cm x 70cm) ir ten laikė daugiau kaip 3 val., kol 9.45 val. atvyko konvojus nuvežti į teismą. Kamera buvo visiškai mažutėlė, purvina ir dvokianti, joje neįmanoma nei judėti, nei sėdėti. Laikymas tokioje kameroje buvo tikras pasityčiojimas, pareiškėjo orumo žeminimas ir kankinimas, nors kalinimas nebuvo neišvengiamai būtinas, taigi, tai yra neteisėtas veikimas.

2.5. Lukiškių TI-K nesilaikyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto reikalavimo, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą: sanitariniame mazge nebuvo nei tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), nei atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos; be to, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies, dėl to visi patalpoje apgyvendinti asmenys buvo priversti uostyti tualeto smarvę. Sanitarinis mazgas kamerose įrengtas tiesiai prieš įėjimo duris ir nuolat stebimas pro kameros stebėjimo langelį. Pagal Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (tolia – ir CPT) Antrosios bendros ataskaitos [CPT/inf(92)3] 49 punktą kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertinimas naudotis tualetu kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį, tokios kalinimo sąlygos neužtikrina žmogiškų sąlygų ir yra nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsniu.

2.6. Lukiškių TI-K nesilaikyta HN76:2010 26 punkto: kameroje Nr. 117 tvyrojo nepakeliama smarvė, todėl nesant mechaninės patalpų ventiliavimo sistemos, kameroje teko būti prie visiškai atvirų langų, tuo metu lauko oro temperatūra buvo 6 °C –8 °C, todėl kameroje buvo nepakeliamai šalta – apie 8 °C, o dėl miegojimo prie atvirų langų buvo sužalota pareiškėjo sveikata – perpūtė kaklo ir trapecijos raumenis; be to, dėl žemos oro temperatūros kameroje purtė šaltis ir buvo neįmanoma miegoti, dėl to pareiškėjas visą parą buvo be miego. Pareiškėjas dėl patirtų kaklo ir trapecijos raumenų skausmų kreipėsi į medikus, teko gerti vaistus ir kęsti skausmą bei nepatogumus apie 2 savaites.

Lukiškių TI-K nesilaikyta ir HN76:2010 28 punkto: sienos ir lubos buvo iš ištrupėjusio betono, jų neįmanoma nei valyti, nei dezinfekuoti, apie jokią apdailą apskritai negali būti net kalbos. Taip pat nesilaikyta HN 76:2010 62 punkto: kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, paprastasis (einamasis) remontas yra būtinas, tačiau neatliekamas.

2.7. Lukiškių TI-K nesilaikyta HN 76:2010 54–58 punktų reikalavimų. Kameroje Nr. 117 (karantinas) dvokė sanitarinis mazgas, dėl to tvyrojo baisi smarvė, kurios nebuvo įmanoma išvėdinti, net visiškai atidarius langus, apie jokį valymo ar dezinfekavimo priemonių išdavimą ar patalpų pagrindinį valymą nėra net kalbos. Kameroje nebuvo net elementariausių valymo įrankių.

2.8. Lukiškių nesilaikyta ir HN 76:2010 63–67 punktų reikalavimų: čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be jokių užvalkalų, todėl jau po pirmo naudojimo įsigeria prakaitu bei dulkėmis ir tokie purvini ir dvokiantys (neišvalyti) perduodami naudotis kitiems suimtiesiems. Minkštasis lovos inventorius negali būti skalbiamas, valymo sausuoju būdu įrangos Lukiškių TI-K neturi, taigi, patalynė tik dezinfekuojama, o tai nepašalina įsigėrusio prakaito ir purvo. Išduoti pagalvės užvalkalas ir paklodė – netinkami naudojimui. Pagal materialinio aprūpinimo normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 (toliau – ir įsakymas Nr. 1R-139), daiktų dėvėjimo ar naudojimo laikas (metais) yra: čiužinio – 4 m., antklodės – 3 m., pagalvės – 3 m., paklodžių – 1 m. (turi būti išduodami 2 vnt.), užvalkalų antklodei – 1 m. (turi būti išduodami 2 vnt.). Pareiškėjui išduota patalynė buvo su spaudu, kuriame nurodyti 2010 m., ji buvo pasibaisėtina: suplyšusi antklodė, baisiai dvokianti ir blizganti nuo purvo ir prakaito, prie kurios net liestis šlykštu; čiužinys buvo purvinas, visas nusėtas geltonomis dėmėmis, be to, 1 cm storio, todėl miegojimas ant jo prilygo miegojimui ant grindinio.

2.9. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo melagingą informaciją dėl pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 384, taigi, klastoja ir dokumentus, o todėl pareiškėjui žinomai melagingų duomenų įrašymu į oficialų dokumentą padaryta didžiulė psichologinė trauma, taigi, padaryta neturtinė žala, kurios dydis – simbolinė 100 Eur suma.

2.10. Lukiškių TI-K reikalavimas atlyginti dokumentinės medžiagos parengimo išlaidas (1,08 Eur) laikytinas ne tik absurdišku, tačiau ir pasityčiojimu: pareiškėjas būtent dėl Lukiškių TI-K veiksmų patyrė nepatogumus, išgyveno stresą ir patyrė moralinę žalą, todėl reikalaujama suma priteistina iš kaltųjų asmenų, nesugebėjusių eilinį kartą užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas.

2.11. Pareiškėjas, gindamas savo teises, patyrė 79,20 Eur turtinę žalą, kurią sudaro: skundo parengimas – 75,56 Eur, skundo atspausdinimas (27 A4 formato lapai) – 1,62 Eur, pašto išlaidos – 1,02 Eur; ši suma priteistina pareiškėjui.

2.12. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko, Konvencijos 3 straipsniu, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms „Dėl Europos kalinimo taisyklių“ 18.1 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (bylomis Savenkovas prieš Lietuvą, Petrulevič, Ivanenkov, Mironovas, Traknys, Zeleniakas, Klintovič ir Gaska prieš Lietuvą), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (be kita ko, 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-743/2009, Nr. A556-1317/2013, Nr. A822-1498/2013, Nr. A575-2249/2014, Nr. A-315-602/2016), nurodo, kad: neturtinė žala jam buvo padaryta neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais ir neveikimu, nes Lukiškių TI-K buvo neužtikrinta pagarbos žmogaus orumui, gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl to pareiškėjas patyrė sveikatos sužalojimą, dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė įvairiais psichologiniais išgyvenimais – neviltimi, bejėgiškumo jausmu, skriaudos jausmu, liūdesiu, negatyvūs išgyvenimai padarė pareiškėjui fizinę ir psichologinę traumą, taigi, pareiškėjui padaryta neturtinė žala; tarp Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys; neturtinė žala pareiškėjui padaryta tyčine kaltės forma, nes perteklinės miegamosios vietos kamerose įrengtos, veikiant sąmoninga tyčia, žinant, kad perteklinių miegamųjų vietų įrengimas kamerose yra neteisėtas; pareiškėjo teisių pažeidimas yra kartotinis.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimuose į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundo netenkinti, taip pat priteisti iš pareiškėjo 1,38 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 12–19, 64–73).

1. Nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo HN 76:2010, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; įsakyme Nr. 124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Pažymėtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikytas sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

2. Lukiškių TI-K neslepia duomenų ir neklaidina nei teismo, nei pareiškėjo, pateikti atsiliepime duomenys yra tikslūs ir teisingi, tai patvirtina ir kopijos iš Suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalo. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K teikia melagingą informaciją (t. y. kad atsiliepime nurodė, jog, 2016 m. balandžio 14 d. perkėlus pareiškėją į kamerą Nr. 384, jis buvo laikomas vienas iki 2016 m. balandžio 16 d., o, pareiškėjo teigimu, tai yra netiesa, nes, jį parkėlus į kamerą Nr. 384, joje jau buvo vienas asmuo, taigi, kameroje Nr. 384 laikyti 2 asmenys) atmestini kaip nepagristi.

3. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanydama, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

4. Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo funkcijas. Vadovaujantis įsakymu Nr. V-124 ir PĮ taisyklių 11.1 punktu, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, gali siekti daugiau kaip 1 000. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos, ir nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, jie laikomi po vieną (tik labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po 2).

5. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi BVK 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

6. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

7. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2015 m. yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią vykdytojai atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas įtvirtintas Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir TI taisyklės) taisyklėse, pagal kurių 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, įrengtos atitinkamo dydžio lentynos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Pareiškėjo teiginys dėl to, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas, atėmus baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas, nes reikalavimas eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenurodytas nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose (žr. LVAT administracinę bylą Nr. A-1230-502/2016).

10. Dėl sanitarinio mazgo, šalto vandens tiekimo, veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės

Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, jame taip pat turi būti įrengti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. Įstatymuose nereglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus (HN 76:2010). HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie jos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais; be to, HN 76:2010 privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, kapitaliai remontuojantiems, rekonstruojantiems, įrengiantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietas bei vykdantiems valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę.

Lietuvos Respublikos įsakyme Nr. 1R-139, skirsnyje „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos: tardymo izoliatorių kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nurodyta, kokie baldai ir inventorius turi būti, tačiau nenurodyta, kad kamerose turi būti veidrodis. Šiuo metu Lukiškių TI-K yra nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių, pritaikytų montavimui gyvenamosiose kamerose. Remontuojamose gyvenamosiose kamerose veidrodžiai įklijuojami tarp glazūruotų plytelių jiems skirtose vietose.

Laikino laikymo patalpos yra administraciniame pastate. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakyme Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TI vidaus taisyklės) 11 punktu tai tokios patalpos, kuriose suimtieji (nuteistieji) laikomi ne ilgiau kaip 2 val. (t. y. laikinai, prieš teismą, po teismo iki paskirstymo į gyvenamąsias kameras ir pan.). Šios laikino laikymo patalpos nėra didelės, kiekvienoje yra suolas, kur suimtieji (nuteistieji) gali atsisėsti. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Įstatymo 10 straipsnyje ir BVK 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Pagal HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal normas, nustatytas įsakyme Nr. 1R-139. Pagal HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus. Naudojimasis tokia paslauga – suimtųjų ir nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis. Pagal minėtą tvarkos aprašą suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suimtasis ar nuteistasis, norintis pasinaudoti teikiama paslauga, užpildo prašymą, o planuodamas paslaugą jis turi atsižvelgti į jo asmeninėje sąskaitoje esančią pinigų sumą bei planuojamus maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimus; pagal minėto tvarkos aprašo 11 punktą, jeigu suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, jis gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi.

14.1. Po 2016 m. balandžio 1 d. įvykusių BVK ir PĮ taisyklių pakeitimų buvo patvirtintas PĮ taisyklių 18 priedas, t. y. sąrašas, kuriame nurodyti visi leidžiami nuteistiesiems turėti ir įsigyti maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, tarp kurių įrašyti plastikiniai arba mediniai stalo indai (lėkštė, šaukštas, puodukas, šakutė, peilis) (toliau – ir Sąrašas). PĮ taisyklių 18 priede nenustatyta galimybė turėti iš kitokios medžiagos, negu nurodyta, pagamintus asmeninius stalo indus. Sąrašas yra baigtinis, nuteistiesiems draudžiama turėti ir įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, neįrašytų į Sąrašą.

14.2. Pareigūnai daiktus, kurie neįtraukti į Sąrašą, paima ir padeda į sandėlį, vadovaudamiesi 2015 m. birželio 23 d. BVK pakeitimo įstatymo 94 straipsnio 4 dalies reikalavimais (pataisos įstaigos iki 2016 m. liepos 1 d. paima iš iki 2016 m. balandžio 1 d. į jas atvykusių nuteistųjų maisto produktus, daiktus ir reikmenis, kurie neįtraukti į Sąrašą, ir perduoda juos nuteistojo nurodytiems asmenims arba saugoti į pataisos įstaigos sandėlį).

14.3. Lukiškių TI-K laikomi asmenys stalo indais aprūpinami, vadovaujantis įsakyme Nr. 1R-139 patvirtintomis materialinio buitinio aprūpinimo normomis (toliau – ir Aprūpinimo normos), kuriose nenurodyta, iš kokios medžiagos turi būti pagaminti stalo įrankiai, todėl Lukiškių TI-K laikomi asmenys gali būti aprūpinami metaliniais ar pagamintais iš kitokios medžiagos stalo indais. Naudojimasis įstaigoje išduotais metaliniais stalo indais neužtraukia jokios atsakomybės įstaigoje laikomiems asmenims. Pažymėtina, kad nėra duomenų, jog išduoti metaliniai indai gali turėti neigiamą poveikį sveikatai, taip pat Lukiškių TI-K neturi duomenų apie tai, kad metaliniai indai daro ar galėtų padaryti neigiamą poveikį pareiškėjo sveikatai.

Taigi, Lukiškių TI-K pareigūnai, paimdami iš pareiškėjo stalo indus bei padėdami juos į įstaigos sandėlį, vykdė teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo aprūpintas stalo indais, į juos telpa visas Lukiškių TI-K išduodamas maisto kiekis pagal patvirtintą valgiaraštį.

15. Pagal Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija), 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaudamasis teisės aktais. reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.

Pagal TI taisyklių 14.2 punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti; langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. Pažymėtina, kad TI taisyklėse neįvirtinta, jog kamerose būtų įrengti jose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokių atitvėrimų įrengimas negali būti įtvirtintas, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.

16. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 4/07-79 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių reikalavimų, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

17. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo. Pažymėtina, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

18. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, kilusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis ir LVAT praktika dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios priteistinos iš pareiškėjo. Teismo nutartyje Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą, šią medžiagą, kurią Lukiškių TI-K turėjo parengti, vykdydamas minėtą teismo nutartį, sudaro 23 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarime Nr. 1039, 6 ir 7 punktais bei Lietuvos statistikos departamento 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas sudaro 0,06 Eur. Taigi, Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 1,38 Eur (23 x 0,06 Eur).

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo skundą atmesti kaip neapgrįstą savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 59–61).

1. Pareiškėjas Ministeriją į bylą atsakovės atstove įtraukė todėl, kad, jo manymu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 1R-107 patvirtintas Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas prieštarauja konstituciniams principams ir įstatymų nuostatoms, tačiau individualią bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos administraciniam teismui nepriskirta tirti norminių administracinių teisės aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumą, kadangi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą tai priskirta LVAT kompetencijai. Pagal ABTĮ 116 straipsnio 1 dalį bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias ABTĮ nustatytas proceso taisykles, taigi, jeigu Vilniaus apygardos administracinis teismas nuspręstų kreiptis į LVAT dėl minėto įsakymo teisėtumo ištyrimo, o pastarasis nuspręstų pradėti tyrimą, Ministerija, kaip ginčijamą aktą priėmusi institucija, turėtų teikti atsiliepimą būtent byloje dėl norminio akto teisėtumo tyrimo, o ne šioje byloje. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1054 Ministerija buvo įgaliota atstovauti valstybei tik bylose dėl žalos, kilusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šiuo atveju pareiškėjas skundžia tik Lukiškių TI-K veiksmus, kuris yra tinkamas valstybės atstovas, todėl Ministerija į bylą įtraukta nepagrįstai.

2. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui nesuteikta teisė jo priimamais teisės aktais riboti ar suvaržyti nuteistųjų teises, tačiau šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo manyti, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymas Nr. 1R-107 prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. BVK 92 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigose nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas nustatytas PĮ taisyklėse, o pagal BVK 64 straipsnį PĮ taisykles tvirtina Ministerija. Taigi, teisė priimti ginčijamą teisės aktą teisingumo ministrui buvo deleguota įstatyme.

PĮ taisyklių 76 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato PĮ taisyklių 18 priedas. Šioje byloje nagrinėjami teisiniai santykiai yra reguliuojami ne dispozityvaus („visa, kas neuždrausta, yra leidžiama“), o imperatyvaus („visa, kas nėra leidžiama, yra draudžiama“) metodo pagalba. Net pareiškėjo cituojamame Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pripažinta, kad viešojoje teisėje, kuriai priskirtina ir bausmių vykdymo teisė, dominuoja specialaus leidimo (arba bendrojo draudimo) principas. Taigi, BVK nustačius, jog Ministerija turi teisę patvirtinti nuteistiesiems leidžiamų daiktų sąrašą, ir teisingumo ministrui jį patvirtinus, jokie aukštesnės galios teisės aktai ar konstituciniai principai nebuvo pažeisti. Pažymėtina, kad Sąraše išvardyti visi būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurių gali prireikti nuteistajam, o kitų daiktų (pavyzdžiui, peilių, šakučių ar kt.) naudojimo ribojimas yra lemtas būtinybės užtikrinti pataisos įstaigų saugumo reikalavimus.

3. Specialiosiose normose, nustatančiose valstybės civilinę atsakomybę už žalą, padarytą valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei teisėsaugos institucijų administracinio ir baudžiamojo proceso srityje, nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė kyla be kaltės, tačiau kitų trijų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio) egzistavimas vis tiek yra privalomas. Pareiškėjas privalo įrodyti, jog atitinkamas ginčijamas veiksmas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus. Šiuo atveju tokie mažareikšmiai ir smulkmeniški tariami pažeidimai, kaip molinio puodelio pakeitimas į metalinį ar pan., nepažeidžia jokių pareiškėjo teisių, todėl šie reikalavimai net nenagrinėtini teisme. Be to, pareiškėjo teiginių nepagrįstumą patvirtina ir akivaizdūs tarpusavio prieštaravimai: pavyzdžiui, pareiškėjas nurodo, kad tariamai buvo priverstas atsisakyti vieno iš išduodamų gėrimų, nes jam buvo suteiktas tik vienas puodelis, tačiau tuo pačiu pažymi, kad jis turėjo tik vieną asmeninį puodelį, taigi, net ir naudodamasis savo puodeliu, jis būtų patyręs tas pačias pasekmes (nors šiuo atveju nesuprantama, kodėl pareiškėjas nesinaudojo kitais jam suteiktais indais).

Neturtinė žala suprantama kaip asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas ir kt., ji nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos: neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai / veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT administracinė byla Nr. A662-166/2010). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis patyrė neigiamas ilgai išliekančias pasekmes, neįrodė nė vienos iš būtinųjų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl jo skundas yra atmestinas.

Teismo posėdyje pareiškėjas M. N. rėmėsi skundu ir prašė skundą tenkinti.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Pareiškėjas M. N. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomas (žr. atsiliepimus į pareiškėjo skundą (b. l. 12–19, 64–73); Lukiškių TI-K 2016 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. 9-17004 (b. l. 83–84)):

– pareiškėjas 2016 m. balandžio 13 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117 (plotas – 7,31 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2016 m. balandžio 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 384 (plotas – 7,35 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2016 m. balandžio 15 d. kameroje Nr. 384 buvo 1 asmuo;

– 2016 m. balandžio 16 d. – 2016 m. balandžio 17 d. kameroje Nr. 384 buvo 2 asmenys;

– 2016 m. balandžio 18 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus (Rasų g. 8).

2. Remiantis Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus Suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalo kopija, 2016 m. balandžio 14 d. 8.20 val. kameroje Nr. 384 buvo 1 asmuo, 2016 m. balandžio 15 d. 8.20 val. kameroje Nr. 384 buvo 1 asmuo, 2016 m. balandžio 16 d. 8.20 val. kameroje Nr. 384 buvo 2 asmenys (b. l. 76–79). Lukiškių TI-K 2016 m. gruodžio 8 d. rašte Nr. 9-17004 „Dėl prašymo vykdymo M. N. byloje“, be kita ko, nurodė, kad kalinčių kamerose asmenų skaičius kiekvienos dienos ryte apie 8.00 val. įrašomas į Suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalą (b. l. 83–84).

3. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 26 d. skunde Lukiškių TI-K direktoriui, Lukiškių TI-K gautame 2016 m. balandžio 28 d., nurodė, kad 2016 m. balandžio 13 d. buvo apgyvendintas kameroje Nr. 117, 2016 m. balandžio 14 d. pateikė 4 skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau raštai nebuvo užregistruoti, kad 2016 m. balandžio 18 d. parašė paklausimą dėl savo skundų, tačiau atsakymo negavo, todėl prašė informuoti, kodėl neregistruojami jo skundai, kada bus pateikti atsakymai į skundus (b. l. 27–28).

4. Lukiškių TI-K, atsakydamas į pareiškėjo 2016 m. balandžio 28 d. gautą skundą, 2016 m. gegužės 24 d. rašte Nr. 96-1809 „Dėl neregistruotų skundų ir užklausimo“ nurodė, kad patikrinus įrašus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių prašymų (pareiškimų) ir skundų registracijos žurnale nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. balandžio 18 d. Lukiškių administracijai neteikė rašytinių pasiūlymų, prašymų, pareiškimų, paklausimų ir skundų (b. l. 26, 106, taip pat žr. Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. gegužės 20 d. pažymą Nr. 24-4588 „Dėl nuteistojo M. N. skundo“ (b. l. 25)).

5. Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2016 m. lapkričio 9 d. pažymoje Nr. 24-8521 „Dėl M. N. skundo“ nurodė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems, atvykusiems į Lukiškių TI-K, vadovaujantis įsakymu Nr. 1R-139, siūlomi 2 puodukai; dauguma asmenų, vykstančių tranzitu, dažnai atsisako „valdiškų“ indų, nes turi savo (b. l. 75).

6. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), atliko tiesioginę periodinę valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę ir 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-437, be kita ko, nurodė: Lukiškių TI-K pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas, kuriame matyti, kad Lukiškių TI-K atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas, tai atitiko HN 134:2015 reikalavimus; Lukiškių TI-K dėl profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų sudaręs 2015 m. gruodžio 30 d. sutartį Nr. 575/18-298 su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“; nusiprausti Lukiškių TI-K galima ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę, tai atitiko HN 134:2015 44 punkto reikalavimą; Lukiškių TI-K naudojami skalbiniai skalbiami ne įstaigos skalbykloje, dėl skalbinių skalbimo 2016 m. sausio 4 d. sudaryta sutartis su UAB „Vilniaus skalbykla“; švarūs skalbiniai, iki jiems patenkant į gyvenamąsias kameras, laikomi korpusuose jiems skirtose švariose uždarose spintose; gyventojų asmeninai drabužiai skalbiami centralizuotai; minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) po panaudojimo dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, Lukiškių TI-K pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas, kuriame nurodomi dezinfekavimo duomenys; Lukiškių TI-K parengta bendro naudojimo ir gyvenamųjų patalpų valymo tvarka; nustatyta, kad I korpuse esančias paskirstymo kameras tvarko nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus ir paskirti į valytojų pareigas, kitas gyvenamąsias patalpas privalo tvarkyti jose apgyvendinti asmenys; gyvenamųjų patalpų tvarkymui išduodamos valymo priemonės (šepečiai grindims, šiukšlių semtuvėliai, šluostės, kibirai, valikliai) ; gyvenamosiose patalpose susidarančios buitinės atliekos iš gyvenamųjų patalpų šalinamos dienos pabaigoje arba esant poreikiui per buitinių atliekų surinkimo šachtas, iki perdavimo vežėjui laikomos buitinių atliekų konteineriuose, tam skirtoje saugojimo aikštelėje; dėl buitinių atliekų išvežimo 2015 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su UAB „Ekonovus“ (b. l. 29–31).

7. Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (vykdytoja) 2015 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18-298, pagal kurią vykdytoja, be kita ko, įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nustatytų užsakovo patalpų priežiūrą, išaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimą; lankyti objektą 4 kartus per mėnesį ir atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, lokalizacijos vietas, patekimo kelius, ir nustatyti kenkėjų kontrolės priemones; lankyti objektą 4 kartus per mėnesį ir užsakovo nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais, savo medžiagomis ir darbo jėga užtikrinti kenkėjų naikinimą; užsakovui pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvius naikinimo darbus ne ilgiau kaip per 3 darbo dienas (b. l. 20–22).

8. Remiantis Vilniaus pataisos namų 2016 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 42-696(4) „Dėl Jūsų prašymo“, pareiškėją 2016 m. balandžio 19 d. apžiūrėjo Vilniaus pataisos namų šeimos gydytoja ir diagnozavo liumbalgiją bei kaklo uždegimą, skyrė gydymą: ibuprofeną 5 dienoms, tepalą kaklui „Felorani“ 5 dienoms bei polfiliną 30 dienų (b. l. 7).

9. Remiantis Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus inspektorės A. G. elektroniniu paštu teismui pateiktais duomenimis, pareiškėjo nurodytas nuteistasis A. Č. Lukiškių TI-K nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 18 d. buvo apgyvendintas: 2016 m. balandžio 12 d. kameroje Nr. 384 buvo 1 asmuo; 2016 m. balandžio 13 d. kameroje Nr. 384 buvo 1 asmuo; 2016 m. balandžio 14 d. kameroje Nr. 384 buvo 1 asmuo; 2016 m. balandžio 15 d. kameroje Nr. 384 buvo 1 asmuo; 2016 m. balandžio 16 d. kameroje Nr. 384 buvo 2 asmenys; 2016 m. balandžio 17 d. kameroje Nr. 384 buvo 2 asmenys; 2016 m. balandžio 18 d. kameroje Nr. 384 buvo 2 asmenys (b. l. 90–91).

1. Pareiškėjas M. N. skunde teismui prašo: 1.1. priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą (150 Eur – už netinkamas kalinimo sąlygas, 100 Eur – už melagingos informacijos pateikimą, 100 Eur – už neišduotus maitinimo indus ir negautą maistą); 1.2. priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 79,20 Eur turtinės žalos atlyginimą; 1.3. ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 1R-107 patvirtinto 18 priedo (Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas) teisėtumą ir atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai.

2. Pirmiausia teismas išnagrinės pareiškėjo trečiąjį reikalavimą, t. y. prašymą ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 1R-107 patvirtinto 18 priedo (Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas) teisėtumą ir atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Teismas pabrėžia, kad pagal įstatymus kompetenciją patikrinti, ar ministrų aktai atitinka aukštesnės juridinės galios teisės aktams, turi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas. Be to, pats Vilniaus apygardos administracinis teismas neabejoja minėto teisės akto teisėtumu, nes Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigose nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas nustatytas Pataisos įstaigų taisyklėse, o pagal Bausmių vykdymo kodekso 64 straipsnį Pataisos įstaigų taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Taigi, teisė priimti ginčijamą teisės aktą teisingumo ministrui buvo deleguota įstatyme.

3. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo M. N. prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

4. Nagrinėjamoje administracinėje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas M. N. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taigi, 3,6 kv. m. plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes M. N. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. balandžio 17 d.

Pabrėžtina, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas M. N. Lukiškių TI-K buvo nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. balandžio 17 d. (žr. Lukiškių TI-K atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 12-19)). Apibendrinant kamerų plotų bei tose kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, kai tose kamerose buvo laikomas pareiškėjas M. N., jis buvo su laikomas ne vienas, darytina išvada, jog tuo laikotarpiu kamerose laikomiems asmenims ploto netrūko (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1, 2, 9 punktus).

Tačiau pareiškėjas pareiškė nusiskundimus ir dėl sanitarinio mazgo atvirumo, privatumo trūkumo, keliamos smarvės. Teismas sutinka su šiomis pretenzijomis, nes tai, jog sanitariniai mazgai buvo atitverti tik 1, 5 m sienele, ginčo nėra (žr. atsiliepimą, b. l. 12-19), todėl teismas laiko, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjo nusiskundimai dėl jo indų paėmimo nėra pagrįsti, nes, kaip minėta, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 1R-107 patvirtintas 18 priedas (Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas) yra teisėtas, todėl Lukiškių TI-K administracija galėjo iš pareiškėjo paimti jo molinius indus. Dar daugiau, paminėtina, kad pareiškėjui jo indai buvo sugrąžinti – dėl to ginčo nėra. Tai, kad pareiškėjas dėl jo indų paėmimo negavo maisto, duomenų byloje nėra: priešingai, Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2016 m. lapkričio 9 d. pažymoje Nr. 24-8521 „Dėl M. N. skundo“ nurodė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems, atvykusiems į Lukiškių TI-K, vadovaujantis įsakymu Nr. 1R-139, siūlomi 2 puodukai; dauguma asmenų, vykstančių tranzitu, dažnai atsisako „valdiškų“ indų, nes turi savo (b. l. 75).

Pareiškėjas skundėsi, kad dėl smarvės buvo vėdinamos kameros patalpos, todėl jis peršalo ir gydėsi (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 8 punktą). Teismas pabrėžia, kad duomenų byloje, jog pareiškėjas peršalo būtent Lukiškių TI-K nėra, todėl negalima teigti, kad dėl Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjo nusiskundimai dėl kamerų būklės, jose nedaromo remonto, čiužinių nepasitvirtino (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 6, 7 punktus). Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro akte (b. l. 29-31) nenustatyta temperatūros pažeidimų.

Nors pareiškėjas teigė, kad jis buvo per ilgai laikytas laikino sulaikymo kameroje, tačiau to duomenimis nepagrindė.

5. Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Kartu pabrėžtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Atsižvelgiant į tai, piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).

6. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo apgyvendinimas kamerose, kuriose nebuvo tinkamai įrengti sanitariniai mazgai, negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, kitus smulkesnius pažeidimus, įvertindamas kompleksiškai, į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui padaryta žala sveikatai, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga nuo 2016 m. sausio 1 d. – 350 eurų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimą Nr. 1240 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 60 eurų, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Ypač pabrėžtina, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016, kurioje už 169 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1500 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 60 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą (150 Eur – už netinkamas kalinimo sąlygas, 100 Eur – už melagingos informacijos pateikimą, 100 Eur – už neišduotus maitinimo indus ir negautą maistą). Teismas akcentuoja, kad pareiškėjui priteista neturtinė žala yra už netinkamas kalinimo sąlygas, nes, nors atsakovė pateikė netinkamą informaciją, tačiau ji neturėjo reikšmės bylai, nes kamerų ploto reikalavimai, suteikti pareiškėjui, nebuvo pažeisti, o indų ir maisto neišdavimo pažeidimo fakto teismas nenustatė.

7. Atsakovė prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau, tenkinus pareiškėjo skundą iš dalies, šis prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

8. Pareiškėjas prašo atlyginti turtinę žalą 79,20 Eur, tačiau teismas vertina, kad tai yra prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjas turi pateikti įrodymus, jog jis patyrė tas išlaidas, tik tada jas galima būtų atlyginti (šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik paskaičiavimą, kuris niekuo nepagrįstas). Pažymėtina, jog tai pareiškėjas gali atlikti per keturiolika dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. N. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. N., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. balandžio 17 d.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.