Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Julitos Dabulskytės-Raizgienės ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E.K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-07-25 nuosprendžio, kuriuo:

E.K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 140 straipsnio 2 dalį (2024-10-13 veika), ir paskirta jam 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, nustatant įpareigojimus: tęsti darbą, o netekus darbo – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

- pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2024-11-10 veika) ir paskirta jam 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, nustatant įpareigojimus: tęsti darbą, o netekus darbo – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta jam subendrinta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, nustatant įpareigojimus: tęsti darbą, o netekus darbo – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas E. K. laikino sulaikymo laiką nuo 2024-10-13 15.38 val. iki 2024-10-14 10.20 val., t. y. viena diena, ją prilyginant 3 laisvės apribojimo dienoms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo E.K. apeliacinis skundas atmestinas

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad, nuteistojo E.K. teigimu, jis neturėjo tyčios smurtauti savo mamos atžvilgiu, to nepagrindžia ir byloje esantys duomenys, o kadangi dėl jo veiksmų nukentėjusiajai buvo kilęs momentinis fizinis skausmas, jis turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo.

5. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis padarė nusikalstamas veikas dėl kurių jis šioje byloje pripažintas kaltu. Būtent aktyviais nuteistojo veiksmais prieš nukentėjusiąją (nuteistojo motiną) buvo vartotas smurtas, sukėlęs jai fizinį skausmą, kurių vertinti kaip nenusikalstamų, mažiau pavojingų ar įvykusių abipusio konflikto, o nuteistojo teigimu – emocinio žodinio konflikto metu – nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, nuteistasis, atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, sukeldamas jai fizinį skausmą ir šią teismo išvadą patvirtina išsamiai teisme ištirtų ir įrodymais pripažintų duomenų visuma, sudaranti nuoseklią ir logišką įvykių grandinę, E.K. veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai, todėl laikytina, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018). Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus padarė pagrįstą išvadą dėl analizuojamų įvykių eigos, su kuria sutinka ir aukštesnysis teismas.

Dėl tyčios ir kaltės

7. BK 140 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas prieš savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį sukėlė jam fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis). Skundžiamu nuosprendžiu E.K. pripažintas kaltu padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarytas prieš savo šeimos narę – mamą A.K. ir nuteistas dėl to, kad jis:

7.1. 2024-10-13, dienos metu, jo bei nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje, kilusio žodinio konflikto metu pasirinko smurtinį konflikto sprendimo būdą, ir tyčia, dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajai A.K. 4 kartus į kairės rankos žastą, po ko apkabinęs iš priekio ties krūtine pradėjo stipriai spausti, dėl ko nukentėjusiajai pradėjo trūkti oro ir, tęsiantis konfliktui, dešine ranka suėmė nukentėjusiajai už kairės rankos dilbio, o nukentėjusiajai jį atstūmus, E.K. kojos pėda užlipo jai ant kairės kojos pėdos, vėliau dešine koja spyrė jai į kairės kojos pėdos pirštus, taip sukeldamas nukentėjusiajai A.K. fizinį skausmą;

7.2. 2024-11-10, ryte, kilusio žodinio konflikto su nukentėjusiąja A.K. metu, E.K. tyčia abejomis rankomis suėmė nukentėjusiąja už kaklo ir taip ją smaugė, dėl ko nukentėjusioji juto fizinį skausmą.

9. Tiesiogine tyčia aptartas nusikaltimas padaromas tada, kai, aktualiais bylai būdais – mušimu ir kitokiu smurtavimu – asmuo kėsinasi į nukentėjusiojo fizinio kūno vientisumą, supranta, kad dėl to gali kilti BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai ir jų aktyviai siekia. Netiesiogine tyčia šis nusikaltimas padaromas, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai, ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-410-489/2016). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama, be kita ko, pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015). Nors nuteistasis nurodo, jog nesiekė smurtauti prieš nukentėjusiąją, jo veiksmai buvo nulemti emocijų, kadangi jis jautrus rėkimams, vis tik pats pripažino, kad mama galėjo jausti skausmą, tai gi taip pripažino ir atliktus smurtinius veiksmus. Be šių nenuoseklių nuteistojo paaiškinimų, kurie vertinami kaip pasirinkta gynybinė pozicija, kolegijos vertinimu jo kaltė ir tyčia kėsinantis į nukentėjusiosios kūno vientisumą patvirtinta kitų įrodymų visuma.

11. Pastebėtina, jog nukentėjusioji, apklausiama pirmosios instancijos teismo, nors savo parodymų esmės ir nepakeitė, tačiau apie įvykius pasakojo juos sušvelnindama, nurodė, kad „nebuvo ten taip stipriai, kaip ji įvardijusi <..>“ ir pripažino, kad po antrojo epizodo (2024-11-10) pagyvenusi be nuteistojo, suprato, kad jis nėra smurtautojas. Teisėjų kolegijos vertinimu tokius nukentėjusiosios parodymų pokyčius, nenorą atkartoti visų įvykio aplinkybių teisme, galėjo lemti tiek 2024-10-13 įvykio metu patirtas stresas, tiek noras padėti sūnui. Šią išvadą sustiprinai tai, jog pati nukentėjusioji teigė dar ikiteisminio tyrimo metu supratusi, kad „negalėjo nieko pakeisti“. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tokius nukentėjusiosios pozicijos pasikeitimus apie nuteistojo veiksmus ir jų sušvelninimą, kuriais nors ir nebuvo paneigtas smurtavimo faktas, vis tik svarbu įvertinti pirminius nukentėjusiosios parodymus ir elgesį įvykio metu.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu kaltinime nurodytos aplinkybės ir nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra patvirtinti kitais bylos duomenimis: liudytojas R.K. nurodė 2024-10-13 iškvietęs policijos pareigūnus dėl to, kad girdėjo konfliktą, nors ir smūgių sudavimo nematė, o į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nustatė, kad prieš nukentėjusiąją buvo aktyviai smurtauta, suduoti 4 smūgiai rankos kumščiu į A.K. kairės rankos žastą (1 t., b. l. 1-18), BRIT ataskaitų žiūryklės išraše užfiksuoti ir kiti nukentėjusiosios parodymus patvirtinantys duomenys apie užlipimą ant kojos, pinigų, automobilio prašymą. Policijos pareigūnas A.Ščelgačiovas nurodė, kad įvykio vietoje (2024-11-10 epizodas) nukentėjusioji rodė jam smaugimo veiksmą, šie duomenys užfiksuoti ir 2024-11-10 pranešime apie padarytą nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 34–41). Abiejų epizodų atvejais policijos pareigūnams duoti nukentėjusiosios parodymai, užfiksuoti vaizdo kameromis, sutapo su jos vėlesniais procese duotais parodymais ir buvo patikrinti bylos nagrinėjimo metu (1 t., b. l. 9–10).

13. Įvertinęs išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamo nuosprendžio išvadoms, jog nuteistojo atliktų veiksmų pobūdis ir intensyvumas patvirtina, kad jis veikė tiesiogine nekonkretizuota tyčia. Šiuo atveju nuteistojo veiksmų tyčia buvo nukreipta ne į siekį pasikalbėti su nukentėjusiąją, o sukelti jai BK 140 straipsnyje numatytas pasekmes – nesunkų sveikatos sutrikdymą ar fizinio skausmo sukėlimą – kurių nuteistasis nebuvo konkretizavęs. Aktyvūs ir kryptingi nuteistojo veiksmai, tiek 2024-10-13 epizodo atveju suduodant net keturis smūgius nukentėjusiajai į kairės rankos žastą, tolimesnis jos sekimas, neleidimas praeiti, spaudimas ties krūtine, o nukentėjusiajai bandant išeiti iš konfliktinės situacijos ir ginantis E.K. užlipimas nukentėjusiajai ant kojos bei spyris į kairės kojos pėdos pirštus, tiek smaugimas 2024-11-10 epizodo atveju, suimant nukentėjusiąją už sprando ir jį spaudžiant, neabejotinai buvo sąmoningi. Dėl šių veiksmų nukentėjusioji juto fizinį skausmą, kuris buvo objektyviai išreikštas aplinkiniams. Šią aplinkybę, tai, kad nukentėjusiajai dėl E.K. veiksmų kilo fizinis skausmas, suprato ir pats nuteistasis, ką patvirtina ne tik jo pripažinimas, kad mama galėjo justi skausmą, bet ir kitos aplinkybės: telefono atiminėjimas, kliudymas iškviesti pagalbą, o 2024-10-13 epizodo atveju, tiesiogiai smurto nemačiusio, bet girdėjusio R.K. sprendimas skambinti bendrajam pagalbos centrui. Teisėjų kolegijos vertinimu nuteistojo veiksmai, nors ir nebuvo planuoti iš anksto ir buvo atlikti staiga susiformavusia tyčia, tačiau vertinant juos BK 15 straipsnyje įtvirtintų kaltės formų kontekste, atitinka tiesioginės tyčios, t. y. kaltės turinį – E.K. suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į nukentėjusiosios kūno neliečiamumą bei tai, kad gali sukelti jai fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti jos sveikatą, ir nors padarinių nekonkretizavo, tačiau jų aktyviais veiksmais siekė. Būtent šie veiksmai ir panaudota fizinė jėga lėmė neigiamų padarinių atsiradimą ir patvirtina nuteistojo veiksmų tyčios kryptingumą, o nurodomi argumentai dėl turimo emocijų valdymo sutrikimo atliktų veiksmų nusikalstamumo nešalina. Atsižvelgiant į tai apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad nuteistojo veiksmuose nėra nustatytas būtinasis subjektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis atmestini, kaip nepagrįsti.

Dėl sužalojimų

14. Apeliaciniu skundu nuteistasis nurodo, kad buvo nepagrįstai pripažintas kaltu, kadangi nukentėjusiajai nebuvo padarytas sveikatos sutrikdytas, jokie sužalojimai nebuvo užfiksuoti, dėl įvykių ji nesikreipė į medicinos įstaigą, o fizinis skausmas buvo momentinis. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas smurtavimas nukentėjusiosios atžvilgiu ir kilę padariniai, tiesioginiu priežastiniu ryšiu sietini su nuteistojo veiksmais, yra nepagrįsti ir neatitinka byloje esančių duomenų, kuriuos pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ištyręs pripažino įrodymais. Teisėjų kolegija šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

15. Kaip minėta, asmuo pripažįstamas kaltu padaręs BK 140 straipsnyje aptariamą nusikalstamą veiką tuo atveju, jei jo tyčiniais veiksmais buvo nežymiai sutrikdyta artimo šeimos nario ar giminaičio sveikata arba sukeltas fizinis skausmas, tai gi įstatymas numato du galimus alternatyvius nusikalstamus padarinius. Šioje byloje objektyvių nukentėjusiosios kūno sužalojimų nustatyta nebuvo, nuteistajam buvo pareikštas kaltinimas ir jis pripažintas kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo, todėl teisėjų kolegija plačiau pasisakys ir įvertins apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu.

16. Fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-719/2020, 2K-278-489/2022). Nustatant, ar dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam kilo fizinis skausmas, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-54-648/2025).

17. Byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusioji tiek 2024-10-13 epizodo, tiek 2024-11-10 epizodo atveju juto fizinį skausmą. Šioje dalyje nuteistasis nusikalstamų padarinių (ne)kilimą grindžia iš esmės tuo, kad nukentėjusioji nesikreipė į medicinos įstaigas, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiajai nusikalstami padariniai nebuvo sukelti. Nors byloje ir nėra medicininių duomenų, tačiau įvertinus atliktų veiksmų pobūdį, t. y. tiek sudavimą kumščiais (4 kartus), tiek spyrį į koją, užlipimą ant pėdos, spaudimą apkabinus (2024-10-13 epizodas), tiek smaugimą suėmus į sprando (2024-11-10 epizodas) bei nukentėjusiosios reakciją po to (2024-10-13 epizodo atveju nukentėjusioji, bendraudama su pareigūnais ir BPC darbuotojais buvo ypatingai susijaudinusi, apie įvykį pranešė jos vyras, 2024-11-10 atveju nukentėjusioji vėl kreipėsi į policiją, atvykusiems pareigūnams nurodė, kad juto skausmą, išsigando), neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusioji dėl tokių veiksmų juto fizinį skausmą, kurio tikrumu abejoti teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo nuosprendžio motyvams, neturi pagrindo.

18. Priešingai nei nurodo nuteistasis, neabejotinai nustatyta, kad fizinis skausmas nukentėjusiajai buvo sukeltas abiejų nusikalstamų veikų epizodų metu, jo sukėlimo būdai abejais atvejais pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai ištirti bei įvertinti. Vien aplinkybė, kad spaudimo žymės ar kvėpavimo sutrikdymas 2024-10-13 epizode, dėl ko nukentėjusioji juto oro trūkumą, neužfiksuoti medicininiais duomenimis, nėra pagrindas šią aplinkybę šalinti iš kaltinimo, kaip neįrodytą.

19. Nors kartu keliama versija ir apie tai, kad nuteistasis, 2024-10-13 epizodo metu, nukentėjusiajai užlipo ant kojos netyčia, norėdamas ją pakelti, ką ir pati nukentėjusioji patvirtino apklausiama pirmosios instancijos teisme, o dėl smaugimo skausmas buvo tik momentinis, tokiu būdu ginčijant ne tik sukeltus padarinius, bet ir tyčios kryptingumą, teisėjų kolegija pritarti šiems skundo argumentams neturi pagrindo, kadangi šios įvykių versijos nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas išvadas tiek dėl nuteistojo kaltės, tiek dėl kilusių nusikalstamų padarinių grindė visapusiškai ištyręs visus byloje esančius įrodymus, juos sugretinęs tarpusavyje, o vien tai, kad nuosprendyje buvo aprašytas bendrojo pagalbos centro garso įrašas nereiškia, kad jam buvo suteikta išskirtinė reikšmė. Atsižvelgiant į tai šie skundo argumentai dėl nepagrįstai konstatuotų nukentėjusiajai kilusių nusikalstamų padarinių atmestini, kaip nepagrįsti.

20. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tuo pačiu apeliaciniu skundu nuteistasis iškėlė versiją, kad padarytos nusikalstamos veikos, pagal savo pobūdį, įvykdymo aplinkybes ir kilusias pasekmės, nebuvo tokios pavojingos, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Tai gi E.K. tame pačiame apeliaciniame skunde išsako ir kitą poziciją, siekdamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, kas galima tik tuo metu, kai objektyviai vertinant priešingas teisei elgesys buvo ir yra pripažįstama, kad atitinka, šiuo atveju, BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius sudėties požymius, tačiau dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Atsižvelgiant į tokį nuteistojo pozicijos nenuoseklumą, nukentėjusiosios patirto fizinio skausmo sumenkinimą ir manipuliavimą turimu emocijų valdymo sutrikimu, teisėjų kolegija tokias E.K. keliamas įvykio versijas vertina išimtinai kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės arba sušvelninti savo teisinę padėtį.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo

21. Nuteistasis skundu prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas šį nuteistojo prašymą atmetė nepagrįstai. Nuteistojo teigimu pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko abipusis susistumdymas, kuris savo intensyvumu ir pavojingumu neprilygsta baudžiamosios teisės sričiai. Nuteistojo manymu tai, jog nukentėjusioji pripažino, kad šis ant kojos jai užmynė netyčia, be to, skausmą ji juto tik momentiškai, o parodymus davė paveikta emocijų, patvirtina, jog jo sukelti padariniai yra mažareikšmiai. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir prieštaraujančiais byloje esantiems duomenims.

22. Nagrinėjamu atveju, bylos duomenimis (nukentėjusiosios bei iš dalies nuteistojo, liudytojų parodymais, bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokolu bei policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų apžiūros protokolu) neabejotinai nustatyta, jog nuteistasis tiek 2024-10-13, tiek 2024-11-10 epizodais aktyviais veiksmais, dėl menkavertės priežasties – E.K. nuteisimo 2024-10-11 teismo baudžiamuoju įsakymu dėl smurtavimo nukentėjusiosios atžvilgiu bei pinigų prašymo – smurtavo A.K. atžvilgiu, dėl ko ji juto fizinį skausmą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo veiksmai nebuvo vienkartiniai, 2024-10-13 epizodą jis įvykdė esant paskelbtam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-10-11 teismo baudžiamajam įsakymui, kuriuo jam už analogiškos nusikalstamos veikos įvykdymą buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir konfliktų kilimo priežastis bei intensyvumą: pirmuoju atveju E.K. smurtas prieš motiną buvo daugkartinis – jis, siekdamas gauti iš motinos 5 Eur ir mašinos raktelius, šiai vis atsisakant ir siekiant pasitraukti iš konflikto vietos, vis ją sekė ir atitinkamai smurtavo, kol buvo iškviesti policijos pareigūnai, taip pat reiškė priekaištus dėl teistumo; antruoju atveju kaltinamasis atliko vieną smurtinio pobūdžio veiksmą prieš nukentėjusiąją, nes ji nesutiko atsiimti pareikšimo dėl ankstesnio jo smurtavimo ir siekė pasitraukti iš konflikto vietos, o konfliktinė situacija, teismo vertinimu, neišsiplėtojo tik dėl to, kad nukentėjusioji iš karto paskambino policijos pareigūnams, tačiau tai neabejotinai sukėlė jai fizinį skausmą ir pažymėjo, kad nuteistasis smurtinius veiksmus atliko artimoje aplinkoje, kur tarp jo ir mamos konfliktiniai santykiai tęsiasi ilgą laiką.

23. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus).

24. Pažymėtina, jog atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, konkrečioje situacijoje įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-219-303/2021). Nagrinėjamu atveju aktuali kasacinės instancijos teismo praktika, kurioje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Nors tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais.

25. Apeliaciniu skundu iš esmės siekiama sumenkinti nukentėjusiosios justą fizinį skausmą, grindžiant tai tiek pastarosios parodymų pakeitimu, emociniu šeimos konfliktu ir paties nuteistojo jautrumu konfliktams. Šiuo atveju nuteistasis buvo smurtinio konflikto iniciatorius, duomenų, jog nukentėjusioji būtų jį provokavusi ar atlikusi kitokius veiksmus, nuo kurių nuteistasis būtų buvęs priverstas gintis, byloje nėra, o paties nuteistojo veiksmai buvo staigūs, aktyvūs ir kryptingi, tai gi akivaizdu, jog buvo atlikti tyčia. Pažymėtina, jog paties nuteistojo veiksmai, priežastiniu ryšiu sietini su nukentėjusiajai sukeltu fiziniu skausmu, buvo ne vienkartiniai, intensyvūs, 2024-10-13 epizodo atveju tęsėsi net nukentėjusiajai bandant išvengti konfliktinės situacijos, o vėliau ir mėginant kviesti policijos pareigūnus. Šiuo gi atveju nuteistasis įvykdė du tyčinius nusikaltimus, prieš tą pačią nukentėjusiąją, sukeldamas jai fizinį skausmą, suduodamas smūgius ir smaugdamas per sprandą, t. y. gyvybiškai svarbią kaklo sritį, jo veiksmus nulėmė iš esmės menkavertė priežastis, tiek paties finansinė padėtis, tiek ankstesnis teismo priimtas sprendimas dėl analogiškos nusikalstamos veikos, o 2024-11-10 atveju – nukentėjusiosios pranešimas policijai apie 2024-10-13 epizodą. Akivaizdu, jog nukentėjusysis veikė neatsitiktinai, o kryptingai ir tikslingai, savo veiksmų nevertindamas kritiškai, priešingai, pastatydamas nukentėjusiąją – mamą – į bejėgišką situaciją, manipuliuodamas jos geranoriškumu. Įvertinus atliktų veiksmų pobūdį, intensyvumą ir sukeltus padarinius tam pačiam nukentėjusiam asmeniui, E.K. veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai.

26. Nuteistasis nurodo, jog jam yra diagnozuotas ADHD ir asmeninis pažeidžiamumas, kurie turėjo įtakos jo reakcijai į nukentėjusiosios elgesį bei jo paties emocijų valdymui, dėl ko jis turi padidintą pažeidžiamumą, ribotą emocijų kontrolę. Būtent tai, bei aplinkybė, kad jam nebuvo skirta teismo psichiatrijos ekspertizė patvirtina jo veiksmų – tyčios – nebuvimą ir, sprendžiant iš skundo turinio, nuteistojo vertinimu paneigia jo kaltę, ar bent ją mažina. Teisėjų kolegijos vertinimu šie skundo argumentai yra visiškai nepagrįstai ir yra vertinami tik kaip siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Pažymėtina, jog Vilniaus teismo psichiatrijos skyriais specialisto išvadoje Nr. 89TPK-244/2025 nurodyta, kad nėra duomenų apie tai, kad E.K. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyse ar byloje nagrinėjamų įvykių metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje, todėl jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (netikslinga) (t. 4, b. l. 91). Tai gi ši išvada patvirtina, kad E.K.įvykių metu galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ar juos valdyti (pasirinkti savo elgesio variantą). Byloje nustačius, jog E.K. yra visiškai pakaltinamas, aplinkybė, kad jam yra diagnozuoti tam tikri elgesio sutrikimai, kurių jis, kaip nurodo apeliaciniame skunde, nesprendžia, medikamentų nevartoja, nepaneigia nei jo kaltės, nei kilusių padarinių, nei jo veiksmų pavojingumo.

27. Nors nuteistasis būtent šiais argumentais siekia minimalizuoti savo veiksmus, teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo pritarti šiai nuteistojo pozicijai, kaip mažinančiai jo veiksmų pavojingumą. Pažymėtina, jog ne kiekvienas psichikos sutrikimas atima asmeniui sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę ir galėjimą valdyti savo veiksmus. Nagrinėjamoje byloje tokio lygio psichikos sutrikimas, kuris atimtų asmeniui sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę ir galėjimą valdyti savo veiksmus, nuteistajam nenustatytas, todėl jo turimi elgesio sutrikimai neturi reikšmės jo baudžiamosios atsakomybės klausimui. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, netenkindamas nuteistojo prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, baudžiamojo įstatymo normas aiškino tinkamai ir pagrįstai šį prašymą atmetė, teisėjų kolegija kitaip vertinti surinktų duomenų neturi pagrindo, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu.

28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis tiek dėl atsisakymo tenkinti nuteistojo prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, tiek dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikalstamas veikas ir bausmės paskyrimo yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistasis, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-07-25 nuosprendis paliktinas nepakeistas. Dėl kitų skundo argumentų (ankščiau nepritaikyto susitaikymo instituto, turimo teistumo ir jo įtakos nuteistojo gyvenimui, nuteistojo patiriamus sunkumus valdant emocijas, impulsyvų elgesį ir kt.), kaip nesudarančių pagrindo keisti priimamo sprendimo, kolegija plačiau nepasisako.

Dėl procesinių pažeidimų

29. Apeliaciniu skundu nuteistasis nuosprendžio neteisėtumą grindžia ir padarytais procesiniais pažeidimais. Nurodo, kad pirmose jo apklausose nedalyvavo gynėjas, nors, remiantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktu, dėl sveikatos būklės gynėjas privalėjo dalyvauti, o teisme nuteistajam, nebuvo leista gintis pačiam, kadangi jam buvo paskirtas gynėjas. Teisėjų kolegijos vertinimu šie skundo argumentai nepagrindžia padarytus procesinės teisės pažeidimus.

30. Pažymėtina, jog vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktu, gynėjo dalyvavimas yra būtinas ne dėl bet kokių sveikatos sutrikimų, o nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Šiuo gi atveju ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog nuteistasis dėl psichinių trūkumų negali pasinaudoti savo teise į gynybą bei savarankiškai įgyvendinti procesines teises, todėl nėra pagrindo pritarti nuteistojo apeliacinio skundo argumentams, jog nedalyvaujant gynėjui pirmose jo apklausose ikiteisminio tyrimo metu gauti E.K. parodymai negalėjo būti pripažinti įrodymais. Bylos duomenimis patvirtina, kad E.K. buvo išaiškintos jo procesinės teisės, tarp jų ir teisė tylėti bei teisė pasikviesti gynėją, kuriomis E.K. pirminėje ikiteisminio tyrimo stadijoje nepasinaudojo.

31. Aptariamo BPK straipsnio 2 dalyje ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui motyvuotu nutarimu ar teismui motyvuota nutartimi suteikiama diskrecijos teisė pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas būtinas ir kitais atvejais, jeigu, jų nuomone, be gynėjo pagalbos įtariamojo ar kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs E.K.asmenybę ir jam nustatytą sutrikimą, pripažino jį atstovaujančio gynėjo dalyvavimą būtinu, tai gi įstatymo normų nepažeidė. Kita vertus, tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kai iš esmės ta pačia aplinkybe – emocijų valdymo problemomis – ginčijamas gynėjo nepaskyrimas ir paskyrimas skirtingose proceso stadijose, nesant tokių sprendimų neteisėtumą patvirtinančių duomenų, vertinamas ne tik kaip nelogiškas, bet kaip siekis bet kokiomis priemonėmis pripažinti skundžiamą nuosprendį neteisėtu.

32. Kartu nuteistasis nurodo, kad apklausų metu jam buvo daromas psichologinis spaudimas, tačiau jokių motyvų apie tai nepateikia, todėl teisėjų kolegija, apie tai plačiau nepasisako. Taip pat nurodo, kad procesas buvo užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu, taip bylos neišnagrinėjant iš esmės. Vis tik, kolegijos vertinimu šioje dalyje nuteistasis apeliuoja į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-10-11 teismo baudžiamąjį įsakymą, tai gi ankstesnį baudžiamąjį procesą, kuris nėra šios apeliacijos dalykas, dėl to plačiau apie tai nepasisakoma, ir šie skundo argumentai, kaip nesusiję su nagrinėjamu apeliaciniu skundu, atmestini, kaip nepagrįsti.

Dėl proceso išlaidų

33. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gautas prašymas, priėmus išteisinamąjį nuosprendį, priteisti iš valstybės E.K. naudai 1 000 Eur turėtoms teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. Pažymėtina, kad byla buvo nagrinėta pagal E.K. apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą apeliacinis skundas netenkintas, todėl prašymo dėl išlaidų priteisimo tenkinimui pagrindų ir sąlygų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E.K. apeliacinį skundą atmesti.

Prašymo dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo – netenkinti.