- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-31
- Bylos Nr.
- 2S-1720-560/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-03720-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- S. S.
- Atsakovas
- AB „Swedbank“
- Trečiasis asmuo
- J. D.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kredito sutarties pakeitimo, tretieji asmenys J. D. tikroji ūkinė bendrija, J. D., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas S. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 2005-05-25 kredito sutarties Nr. 05-029720-FA nutraukimą neteisėtu, pakeisti 2005-05-25 kredito sutarties Nr. 05-029720-FA nuostatas, atidedant palūkanų bei įsipareigojimo mokesčio mokėjimą iki 2013-12-31 bei pratęsiant kredito grąžinimo terminus iki 2036-12-31, ir išdėstyti jas taip: 2.1. Palūkanos pagal 2005-05-25 kredito sutartį Nr. 05-029720-FA pradedamos mokėti nuo 2013-12-31, išdėstant mokėjimus kas mėnesį iki 2025-12-31; 2.2. Kreditas pagal 2005-05-25 kredito sutartį Nr. 05-029720-FA pradedamas mokėti nuo 2014-12-31, išdėstant mokėjimus kas mėnesį iki 2025-12-31. Taip pat ieškovas prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-17 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1983-144/2012 vykdymą. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2013-04-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-777-265/2013 paliko nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1983-144/2012, kuria nuspręsta patenkinti kreditoriaus pareiškimą areštuoti ir perduoti kreditoriui įkeistą turtą: nuomos teisę į 0,0480 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teisės atsiradimo pagrindas – 2001-06-18 valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N21/2001-0075, sudaryta tarp Klaipėdos apskrities viršininkės ir J. D. tikrosios ūkinės bendrijos; įkeistas daiktas nuosavybės teise priklausantis J. D. tikrajai ūkinei bendrijai. Ieškovas mano, kad išieškojimas iš įkeisto turto yra negalimas tol, kol nėra išspręstas pagrindinės sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas. Be to, galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas akivaizdžiai gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes sudėtinga būtų atstatyti padėtį iki minėtos nutarties įvykdymo ir ieškovas patirtų nuostolių dėl neteisėto vykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-06-04 nutartimi ieškovo S. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas išsamiau savo išdėstytų teiginių, jog galimai palankaus teismo sprendimo šioje civilinėje byloje vykdymas akivaizdžiai gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes sudėtinga būtų atstatyti padėtį iki minėtos nutarties įvykdymo ir ieškovas patirtų nuostolių dėl neteisėto vykdymo, nepagrindė, t. y. nėra aišku, kokios realios kliūtys gali atsirasti atstatant buvusią padėtį, kokie galimi ieškovo patirti nuostoliai, būtent susiję su įkeista nuomos teise į 0,0480 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 2101-0003-0051, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad sprendimo (nutarties) vykdymą galima stabdyti tik išimtiniais atvejais, t. y. jeigu kyla reali teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsmė ir nekeliama grėsmė kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ir įstatymų saugomiems interesams, o deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1983-144/2012 yra įsiteisėjusi, ir į tai, kad ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, ieškovas su prašymu dėl šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo gali kreiptis į vykdymo veiksmus atliekantį antstolį. Be to, teismas pažymėjo, jog ir Klaipėdos apygardos teismas 2013-04-02 nutartyje nurodė, kad ginčo dėl sutarties nutraukimo buvimas neužkerta kreditoriui kelio kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto ir vien ta aplinkybė, kad skolininkas ginčija kredito sutarties nutraukimo teisėtumą nėra pagrindas atsisakyti kreditoriaus pareiškimo dėl įkeisto turto arešto ir perdavimo kreditoriui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas S. S. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-04 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai nevertino aktualios teismų praktikos dėl konkrečios (specifinės) laikinosios apsaugos priemonės taikymo, t. y. nutarties vykdymo sustabdymo, ir neteisingai konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kokios kliūtys gali atsirasti atstatant buvusią padėtį, kokie galimi ieškovo nuostoliai, kokia kyla grėsmė dalyvaujančių byloje asmenų teisėms ir įstatymų saugomiems interesams. Nurodė, kad, pirma, turto, kurį ketinama realizuoti, vertė yra 4 000 000 Lt, jo buvimo vieta – (duomenys neskelbtini), o kadangi ši gatvė yra gausiai lankoma turistų ir vietos gyventojų, o ieškovui priklausančiame turte yra teikiamos maitinimo paslaugos, tai suponuoja šio turto didelę paklausą ir likvidumą. Realizavus minėtą turtą, ieškovui būtų sunku 4 000 000 Lt sumą išreikalauti iš atsakovo. Antra, ieškovui ginčijant banko teisę nutraukti kredito sutartį, ieškovas netiesiogiai ginčija ir banko teisę pasinaudoti galimybe gauti reikalavimo patenkinimą iš perduoto jam turto. Trečia, vien faktas, jog kyla grėsmė negrįžtamai prarasti nuosavybės teises į įkeistą turtą, yra pagrindas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Ketvirta, turtas, kurį vykdymo procese ketina parduoti kreditorius, yra įkeistas bankui , todėl hipotekos kreditoriaus reikalavimas iš įkeisto turto bus tenkinamas pirmiausiai. Atsižvelgiant į tai, sustabdžius vykdymo veiksmus, grėsmė banko interesams nekils, kadangi ieškinio atmetimo atveju pirmiausiai bus tenkinami banko reikalavimai. Penkta, išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto reglamentuojančios nuostatos yra griežtos bei nustatančios trumpus išieškojimo terminus, todėl kreditorius itin greitai gali realizuoti turtą varžytynėse. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas mano, jog tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Ieškovas AB „Swedbank“ atsiliepimo į ieškovo atskirąjį skundą nepateikė.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo J. D. tikroji ūkinė bendrija pateikė teismui pareiškimą dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo. Nurodė, kad palaiko visus ieškovo atskirajame skunde nurodytus argumentus bei prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-04 nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Tačiau teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, 2013-06-04 skundžiama nutartimi šio prašymo netenkino. Atskirajame skunde išdėstyti apelianto teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Minėta, pagal CPK 144 str. 1 d. asmenys, teikiantys prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties išvada, jog ieškovas, teikdamas teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, savo išdėstytų teiginių, jog galimai palankaus teismo sprendimo šioje civilinėje byloje vykdymas akivaizdžiai gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes sudėtinga būtų atstatyti padėtį iki minėtos nutarties įvykdymo ir ieškovas patirtų nuostolių dėl neteisėto vykdymo, nepagrindė, o deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, jog vykdymo veiksmai Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-17 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1983-144/2012 pagrindu jau būtų pradėti. CPK 145 str. 1 d. 10 p. numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – paprastai taikomas tais atvejais, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 str. 3 d.), arba kai nagrinėjamas klausimas dėl teismo varžytynių patvirtinimo (CPK 725 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-480/2011), taip pat tokių procesinių priemonių taikymo gali būti prašoma kasacinio skundo padavimo toje pačioje byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, ar prašymo atnaujinti procesą toje pačioje byloje atvejais. CPK 18 str. reglamentuotas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumo principas, kuris reiškia, kad teismo sprendime, nutartyje ar kitokiame teismo procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą. Todėl išieškojimas, vykdant teismo sprendimą (nutartį), gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis. Kitaip teismo sprendimo (nutarties) privalomumas prarastų prasmę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai sustabdžius įsiteisėjusių teismo nutarčių vykdymą, būtų paneigtas minėtas sprendimo (nutarties) privalomumo principas, pažeisti atsakovo AB „Swedbank“ teisėti interesai, dėl to, teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ieškovo atskirąjį skundą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-17 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1983-144/2012 vykdymą.
Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pradėjus vykdymo veiksmus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-17 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1983-144/2012 pagrindu, ieškovas su prašymu dėl išieškojimo vykdymo procese sustabdymo galės kreiptis tiesiogiai į vykdymo veiksmus atliekantį antstolį.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jis nepagrindė prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo nagrinėjamu atveju, nepagrindė tos aplinkybės, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomu. Taigi dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.