- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-14
- Bylos Nr.
- eI-2073-189/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00702-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Tomas Blinstrubis, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-139 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui E. B.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (1 t., b. l. 1–8).
Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, nurodo, kad jis atitiko visus teisės aktų keliamus reikalavimus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Lietuvoje, nes jam priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Įmonė) 500 paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė yra 28,96 Eur (E. B. priklauso 1/3 įmonės akcijų ir jo investuotos lėšos į Įmonę sudaro daugiau nei 14 000 Eur), Įmonė teikia bankroto administravimo paslaugas nuo 2013 m. vasario 28 d., dokumentų leidimui gauti pateikimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo 4 darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai: J. Š., V. G., G. C. ir S. Č., jų bendras darbo užmokestis sudarė 1 684,50 Eur, t. y. daugiau nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bendro darbo užmokesčio dydžiai.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamento išvados nėra paremtos jokiais objektyviais duomenimis, neatitinka realios tikrovės ir prieštarauja pateikiamiems įrodymams. Sprendime nurodomas patikrinimas buvo atliktas ir tarnybinis pranešimas buvo surašytas atmestinai, t. y. nuvykus ne į tą kabinetą (buvo nuvykta į 102 kabinetą, o ne į 110 kabinetą, kur yra įsikūrusi Įmonė), pateikiant ne tokius V. G. paaiškinimus, kokius jis davė, todėl sprendimas buvo paremtas neteisinga informacija, realios tikrovės neatitinkančiais duomenimis.
Pareiškėjo nuomone, Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, nes yra nepagrįstas ir neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą vykdo nuo 2013 m. vasario 28 d. Pagrindinė Įmonės veikla yra verslo konsultacijų ir bankroto administravimo paslaugų teikimas. Įmonė yra įtraukta į Įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašą ir yra turėjusi 16 bankroto procedūrų, iš kurių 9 jau yra užbaigtos, o 7 bankroto procedūros yra vykdomos iki šios dienos. Tačiau, įvertinus Įmonės sąnaudas ir jos atsiperkamumo laikotarpį, buvo nuspręsta į Įmonės veiklą pritraukti investuotojų ir praplėsti veiklą ir verslo konsultacijų teikimu. Taip Įmonės akcininkais su savo investicijomis tapo K. B. (K. B.), T. B. ir E. B. (E. B.). Jų indėlis versle – įmonės teikiamų paslaugų reklamavimas ir siūlymas, naujų potencialių klientų paieška bei galimų investuotojų į nekilnojamąjį turtą (kuris yra parduodamas bankroto procedūrų metu) paieška ir pritraukimas. Tam, kad gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, akcininkai neprivalo dirbti, tačiau šiuo atveju akcininkai sudarė darbo sutartis su Įmone, pagal kurias jie dirba laisvu darbo grafiku 1 val. per dieną ir ieško verslo plėtojimo perspektyvų. Šiuo metu Įmonė yra plėtros stadijoje, nes veikla dar nėra pelninga, bet mano, jog pritraukus klientų (investuotojų) įmonės veikla taptų labai perspektyvi. Kadangi jie užsiima klientų (investuotojų) paieška bei paslaugų reklamavimu, o konkrečių bankroto procedūrų neatlieka, todėl ir nežino informacijos, kokie veiksmai yra atlikti ir kas yra įmonės klientai.
Pareiškėjo teigimu, atsakovo Sprendime nurodytą argumentą, kad Įmonė neturi valdybos, paneigia Juridinių asmenų registro duomenys, kurie patvirtina, kad Įmonėje nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. yra registruota Įmonės valdyba. Tai patvirtina, jog Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas atmestinai, remiantis ne objektyviais duomenimis, o prielaidomis.
Pažymi, kad Įmonė veiklą vykdo adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau patikrinimas buvo atliktas kabinete Nr. 102, o ne 110, todėl kabinete Nr. 102 ir nebuvo Įmonės buveinės. Be to, argumentas, kad adresas ((duomenys neskelbtini)) atsakovui yra žinomas, nes ten registruota nemažai įmonių, yra teisiškai nereikšmingas, nes šiuo adresu yra didelis verslo centras, turintis kelis korpusus ir daug kabinetų, kuriuos nuomojasi skirtingos įmonės, todėl šiuo adresu gali būti daug veikiančių įmonių.
Taigi, pareiškėjo teigimu, nepagrįstas atsakovo argumentas, kad Įmonė neva nevykdo jokios veiklos, o ją tik imituoja, kadangi neveikia nurodytose patalpose, Įmonės akcininkai abstrakčiai papasakojo apie įmonės veiklą, nėra suformuota valdyba.
Be to, pareiškėjas nesutinka su atsakovo Sprendimo argumentu, kad darbuotojos G. C. ir S. Č. nedirba Įmonėje, nes, kaip jau minėta, patikrinimas buvo atliktas ne tame kabinete, kuriame Įmonė vykdo veiklą ir kuriame yra šių darbuotojų darbo vietos, todėl patikrinimo metu pareigūnai ir nesutiko šių darbuotojų. Įmonės darbuotojas V. G. savo paaiškinimuose taip pat nenurodė, jog nepažįsta kitų Įmonės darbuotojų (dėl nežinomų priežasčių V. G. paaiškinimai buvo pateikti neteisingi). Tai, kad dokumentų pateikimo metu ir atlikto patikrinimo metu Įmonėje dirbo nurodytos buhalterės, patvirtina pateikiami 2017 m. birželio mėn. – 2018 m. sausio mėn. atlyginimų žiniaraščiai. O duomenys, kad nurodytos darbuotojos dirba ir kitose įmonėse, Migracijos departamentui buvo pateikti kartu su visais kitais dokumentais dėl leidimo išdavimo ir dėl to nebuvo jokių problemų, kadangi visas darbuotojų dirbamas darbo laikas neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nustatyto darbo laiko.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nesutinka su atsakovo Sprendimo argumentu, kad jis negyvena nurodytu adresu. Pareiškėjo teigimu, jis su savo tėvais T. B. ir K. B. nuo 2015 m. sausio 23 d. gyvena nuomojamam bute, adresu: (duomenys neskelbtini), už kurio nuomą, taip pat ir stovėjimo aikštelę, bankiniais pavedimais kiekvieną mėnesį moka po 490 Eur. Be to, tai, kad pareiškėjai gyvena nurodytu adresu, patvirtina ir sudaryta interneto tiekimo sutartis. Pažymi, kad atsakovui buvo žinomas jo gyvenamosios vietos adresas, o ir patikrinimo metu jis ir buvo būtent šiuo adresu ((duomenys neskelbtini)), todėl atsakovo išvada, kad pareiškėjas negyvena nurodytu adresu, yra nepagrįsta.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas, nagrinėdamas jo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pažeidė teisės aktų nustatytą prašymo nagrinėjimo terminą daugiau nei 4 mėnesius, nes pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 8 d., tačiau Sprendimas buvo priimtas tik 2018 m. vasario 14 d. (1 t., b. l. 1–8).
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą patenkinti (2018 m. gegužės 28 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 65–72).
Nurodo, kad ginčijamas Sprendimas priimtas išanalizavus pareiškėjo pateiktus dokumentus, apklausus Įmonės darbuotoją, patį pareiškėją, atlikus patikrinimą nurodytos Įmonės ir gyvenamosios vietos adresais. Ginčijamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie bendrovės veiklos vykdymo ir darbuotojų darbo vietą, savo veiklą bendrovėje ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Taigi, pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Taip pat sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnyje, t. y. Įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Įmonėje darbuotojos buvo įdarbintos tik tam, kad pareiškėjas atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, o ne kad realiai užsiimtų teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.
Atsakovo teigimu, įvertinus pareiškėjo apklausos rezultatus, darytina išvada, kad į daugelį apklausos lapo klausimų jis atsakė gana abstrakčiai: negalėjo atsakyti, kokias paslaugas Įmonė teikė pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, išvardyti Įmonės verslo partnerių bei klientų, kuriems buvo teikiamos paslaugos, nurodyti tikslaus Įmonės darbuotojų darbo užmokesčių dydžio, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo žinios apie Įmonę yra paviršutiniškos, taip pat nėra jokių duomenų, kad minėtas užsienietis būtų realiai įsitraukęs į Įmonės veiklą. Taigi atsižvelgęs į tai, daro išvadą, jog teisėtos veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje nėra tikrasis pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas, o pateikta darbo sutartimi, pagal kurią minėtas užsienietis turi dirbti bendrovėje, buvo tik siekiama imituoti įsitraukimą į bendrovės veiklos vykdymą.
Pažymi, kad Migracijos departamentas nenustatė, kad Įmonė nevykdo veiklos, tiesiog konstatavo, kad pareiškėjas Įmonėje nevykdo jokios veiklos.
Nurodo, kad pagal teisės aktų reikalavimus, teismų praktiką, taip pat ir kitų valstybių migracijos institucijų praktiką, užsieniečių apklausa pripažįstama kaip vienas pagrindinių būdų, metodų, leidžiančių įsitikinti užsieniečių tikslų realumu, taip pat padedančių nustatyti nelegalios migracijos grėsmę. Migracijos departamentas suteikė pareiškėjui galimybę apklausos metu pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodyti savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, tačiau atsakomybę už pasekmes, kad pareiškėjas šia teise naudojosi neveiksmingai, t. y. pateikdavo nekonkrečius, formalius ar dviprasmiškus paaiškinimus arba visai nesugebėdavo atsakyti į klausimus, turi prisiimti būtent pareiškėjas. Apklausoje pareiškėjo pateikti atsakymai vertinami atsižvelgiant į duomenų visumą, nesutapimai vertinami vadovaujantis protingumo principu, o netinkamas atsakymas į pavienį klausimą nėra laikomas lemiamu priimant galutinį sprendimą. Pagal įstatymų leidėjų tikslus, priimant teisės normas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo įmonių akcininkams, buvo siekiama sudaryti galimybę išduoti leidimus laikinai gyventi tiems bendrovių akcininkams, kurie ne tik investavo į bendrovę nusipirkdami akcijas, bet ir yra aktyviai įsitraukę į nuolatinį bendrovės valdymą, veiklos stebėseną ir kontrolę, sprendimų priėmimą bendrovės vardu. Įvertinus surinktus duomenis, ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas tik formaliai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, bet į Įmonės valdymą ir kontrolę nėra įsitraukęs, neturi informacijos apie šios Įmonės vykdomą veiklą ir vidinius procesus, todėl teigia, kad tikrieji jo ketinimai yra ne atvykti į Lietuvos Respubliką su tikslu vykdyti teisėtą veiklą įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, o legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno zonoje.
Pažymi, kad pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui.
Atsakovo nuomone, ginčijamame sprendime pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų dėl darbuotojų, kurie privalo visą darbo laiką dirbti Įmonėje, kadangi iš duomenų visumos galima daryti išvadą, kad darbuotojai įdarbinti tik formaliai (pareiškėjas, pateikęs darbo sutartis su G. C. ir S. Č., pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją). Pažymi, kad bendrovėje įdarbinta S. Č. dirba dar UAB „(duomenys neskelbtini)“, o G. C. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir dar 5 įmonėse. Tai reiškia, kad Migracijos departamentui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie bendrovėje realiai dirbančius asmenis. Pažymi, kad nei pareiškėjo, nei bendrovės darbuotojų darbo sutartyse, pateiktose Migracijos departamentui, nėra nuostatos dėl nuotolinio darbo.
Nurodo, kad pareiškėjas kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 2016 m. rugpjūčio 1 d. patalpų subnuomos sutartį dėl patalpos, adresu: (duomenys neskelbtini), inventorizaciniame plane 2B6p pažymėtas Nr. 102. Apklausos lape pareiškėjas nurodė, jog faktinis bendrovės adresas, t. y. bendrovės biuras, yra adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi, atlikus patikrinimą, nustatyta, kad duomenys apie įmonės buveinę, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, kadangi pagal pateiktą patalpų subnuomos sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nevykdo adresu: (duomenys neskelbtini).
Nurodo, kad Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus tarnybiniame pranešime taip pat pažymima, jog nuvykus kelis kartus adresu: (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjas yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, buto durų niekas neatidarė. Tęsiant patikrinimą, nuvykta adresu: (duomenys neskelbtini). Duris atidarė pareiškėjas, paaiškino, kad jis ir jo tėvas K. B. gyvena minėtame bute, tačiau jame jokių asmeninių daiktų nebuvo, kampe stovėjo lagaminai. Pareiškėjas negalėjo atsakyti į klausimus, kokią veiklą vykdo bendrovė bei kokios jo funkcijos bendrovės valdyme, nors pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. darbo sutarties 2017 m. balandžio 28 d. priedą Nr. 2 jis dirba bendrovėje nekilnojamojo turto projektų vadybininku. Taigi, atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena.
Dėl pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo terminų nurodo, kad atsakovas siekė nuodugniai ir išsamiai išnagrinėti visas faktines aplinkybes bei suteikė pareiškėjui galimybę teikti paaiškinimus, taip pat apklausė ir Įmonės darbuotoją, atliko Įmonės patikrinimą. Aplinkybė, kad pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas ilgiau, nei Įstatyme nustatytas prašymo nagrinėjimo terminas, savaime nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Atsakovo nuomone, jis priėmė teisėtą, pagrįstą ir proporcingą sprendimą, surinkti duomenys buvo aiškūs ir nedviprasmiški (1 t., b. l. 65–72).
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (2018 m. gegužės 28 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-139 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui E. B.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su 2017 m. rugpjūčio 8 d. prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 3–12), bei pateikė dokumentus (paso kopiją, Juridinių asmenų registro išrašą su duomenimis apie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įstatų ir verslo plano kopijas, darbo sutartis su darbuotojų paaiškinimais, banko sąskaitų išrašus, sutartis ir kt.).
Migracijos departamentas 2018 m. vasario 14 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (1 t., b. l. 27–31, 2 t., b. l. 232–236).
Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d., t. y. pateikiant prašymą) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra sąlygos, nustatytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, kurios, be kitų, yra: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).
Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).
Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas, teikdamas 2017 m. rugpjūčio 8 d. prašymą, nurodė, kad užsiima ir ketina užsiimti toliau teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 3–12). Prašymą grindė tuo, kad jis Lietuvoje įregistruotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamojo turto projektų vadybininkas (2 t., b. l. 3–12). Iš akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir bendrovės akcininkų sąrašo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 29 d. yra Įmonės akcininkas, jam nuosavybės teise priklauso 500 paprastųjų vardinių akcijų (2 t., b. l. 35–36, 41–44). Prie prašymo pareiškėjas, be kita ko, pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatus (2 t., b. l. 33–34), elektroninį sertifikuotą išrašą (2 t., b. l. 30–32), 2017 m. gegužės 29 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo kopiją (2 t., b. l. 39–40), akcijų pasirašymo sutartį Nr. 2 (2 t., b. l. 37–38), UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. gruodžio 15 d. verslo planą (2 t., b. l. 45–63), 2016 rugsėjo 14 d. darbo sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią jis priimamas dirbti nekilnojamojo turto projektų vadybininku (darbo sutartis įsigalioja nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. (Sutarties 14 punktas), darbuotojas pradeda dirbti gavęs leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje nauju pagrindu (Sutarties 15 punktas)) (2 t., b. l. 77–78) ir kt.
Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pagrįsta atsakovo išvada, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Iš Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2017 m. spalio 19 d. apklausos lapo (2 t., b. l. 218–228, vertimas – 3 t., b. l. 3–5) nustatyta, kad, susipažinęs su J. Š., nusprendė investuoti į Bendrovę, kurios veikla yra vykdoma adresu: (duomenys neskelbtini) (klausimas Nr. 7). Tačiau iš teismui pateiktos 2016 m. rugpjūčio 1 d. patalpų subnuomos sutarties Nr. KP 492/BA-8 nustatyta, kad šia sutartimi šalys susitarė dėl patalpos, adresu: (duomenys neskelbtini), inventorizaciniame plane 2B6p pažymėtas Nr. 102 (2 t., b. l. 174–176), nuomos. Vadinasi, pareiškėjas apklausos lape atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nurodydamas neteisingą Bendrovės buveinės adresą. Atžvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad Bendrovės veiklos patikrinimas buvo atliktas ne tuo adresu (patikrinimas atliktas(duomenys neskelbtini), kabinete Nr. 102, o ne kabinete Nr. 110) atmestinas kaip nepagrįstas.
Be to, skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad adresu: (duomenys neskelbtini), bendrovė veiklos nevykdo. Šiuos atsakovo argumentus pagrindžia ir Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2017 m. lapkričio 29 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10- PR2-48684 dėl E. B., K. B., T. B. gyvenamosios vietos bei bendrovės veiklos patikrinimo, kuriame nurodoma, kad adresu: (duomenys neskelbtini), yra reklama, skelbianti apie įmonių steigimą ir pardavimą, bei nurodytas bendrovės tinklapis www. (duomenys neskelbtini).lt. Kabinete buvęs V. G. paaiškino, kad dirba bendrovėje šiuo adresu teisininku 1 val. per dieną. Kitų bendrovės darbuotojų nepažįsta, išskyrus buhalterę G. C.. V. G. nurodė, kad bendrovė teikia bankroto administravimo paslaugas, šiuo metu vykdo 3 įmonių bankroto administravimą. Jis nežino, kas yra bendrovės akcininkai bei kokios yra jų funkcijos bendrovės valdyme, kur yra bendrovės biuras (2 t., b. l. 213–214). Apklausos lape į klausimus Nr. 8 ir Nr. 9 apie klientų paiešką, jų atranką ir Bendrovės paslaugų reklamą pareiškėjas nurodė, kad stengiasi pritraukti naujus klientus iš Rusijos, dėl to kai kurie šeimos nariai dažnai važinėja, klientai renkami pagal mokumo principą, pažintis, rekomendacijas ir atsižvelgiant į galimybes jiems teikti savo paslaugas, taip pat nurodė, kad bendrovė turi interneto puslapį www. (duomenys neskelbtini).lt, kuriame nurodytas paslaugų sąrašas, Įmonės kontaktiniai duomenys. Tačiau patikrinus minėtą puslapį, nustatyta, kad jame nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), kuri, be kita ko, siūlo įmonių steigimo bei pardavimo, buhalterinės apskaitos, bankroto administravimo, leidimų laikinai gyventi išdavimo ir kitas paslaugas. Vadinasi, atsakovas pagrįstai ginčijamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas apklausos lape atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodė kitos įmonės (UAB „(duomenys neskelbtini)“), kurioje jis nedirba, informaciją. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas į daugelį apklausos lape nurodytų klausimų (klausimai Nr. 6, 7, 11, 13, 15, 19) atsakė: „galima paklausti direktorės“ arba „informacija yra dokumentuose bendrovės biure“. Pareiškėjas apklausos lape atsakymuose į klausimus Nr. 11 ir Nr. 18 nurodė, kad jis, kaip akcininkas, ieško potencialių klientų, tačiau tikslių klientų pavadinimų / vardų neprisimena, nurodo, kad klientus rado Įmonės darbuotojai, tačiau nenurodė, kokius konkrečiai klientus jis surado, kuriems bendrovė teikė paslaugas, todėl darytina išvada, kad kol kas pareiškėjas asmeniškai nepritraukė ir nesurado nė vieno kliento. Be to, šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas (atsakymas į klausimą Nr. 28). Apklausos lape pareiškėjas taip pat nurodė, kad visos bendrovės lėšos skiriamos darbuotojų darbo užmokesčiui, šiuo metu bendrovė ieško klientų, bendrovės dalyviai padidino įstatinį kapitalą, tačiau kol kas dividendų negauna. Pareiškėjas apibūdino savo funkcijas bendrovėje kaip „susitikimai, kelionės, telefoniniai pokalbiai“, o savo darbo vietą – biuras su stalais ir kompiuteriais, kuriame dirba 4–5 žmonės (atsakymas į klausimą Nr. 29).
Be to, pareiškėjas per apklausą nurodė, kad kartu su savo tėvais K. B. ir T. B. gyvena adresu: (duomenys neskelbtini), o jų deklaruota gyvenamoji vieta adresu: (duomenys neskelbtini). Tačiau iš Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2017 m. lapkričio 29 d. tarnybinio pranešimo (2 t., b. l. 213–214) nustatyta, kad nuvykus kelis kartus adresu: (duomenys neskelbtini), kuriuo E. B., K. B. ir T. B. yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, buto durų niekas neatidarė. Tęsiant patikrinimą, buvo nuvykta adresu: (duomenys neskelbtini). Duris atsidarė E. B., jis paaiškino, kad jis ir jo tėvas K. B. gyvena minėtame bute, tačiau jame asmeninių daiktų nebuvo, kampe stovėjo lagaminai. E. B. negalėjo atsakyti į klausimus, kokią veiklą vykdo bendrovė bei kokios jo funkcijos bendrovės valdyme. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti Migracijos valdybos tarnybiniame pranešime nurodyta informacija, juolab kad pareiškėjas, teismo nuomone, nepateikė šias aplinkybes paneigiančių įrodymų. Atsižvelgęs į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, atsakovas pagrįstai nustatė, kad E. B., K. B. ir T. B. Lietuvos Respublikoje nuolat negyvena. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad kiekvieną mėnesį moka buto (adresu: (duomenys neskelbtini)) ir automobilių aikštelės nuomą pagal sutartis (1 t., b. l. 10–17), tačiau tai nepatvirtina, kad jis nuolat gyvena Lietuvoje, siekdamas nuolat dirbti Bendrovėje. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir atsakovo pateikta informaciją apie asmenį, kirtusį Lietuvos Respublikos sieną (2 t., b. l. 209).
Įvertinus pareiškėjo apklausos metu pateiktus atsakymus nustatytų faktinių aplinkybių visumoje, darytina išvada, kad pateikti apie bendrovės vykdomą veiklą atsakymai gana abstraktūs, neinformatyvūs ir bendro pobūdžio, pats pareiškėjas klientų iki šiol nėra suradęs, todėl darytina išvada, jis nėra aktyviai įsitraukęs į Įmonės veiklą, jo žinios apie Bendrovės vykdomą veiklą paviršutiniškos, pateikti duomenys apie Bendrovės vykdomos veiklos adresą neatitinka faktinių nustatytų duomenų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog teisėtos veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje nėra tikrasis E. B. atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas, o pateikta darbo sutartimi (2 t., b. l. 77–78), pagal kurią minėtas užsienietis turi dirbti bendrovėje, buvo tik siekiama imituoti įsitraukimą į Bendrovės veiklą, nes pareiškėjas nepagrindė, kad realiai surado Bendrovei klientų, su kuriais buvo sudarytos sutartys.
Pažymėtina, kad Migracijos departamentas nenustatė, kad Bendrovė nevykdo veiklos, o konstatavo, kad pareiškėjas Bendrovėje jokios veiklos nevykdo. Taigi pareiškėjo argumentai dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomos veiklos nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi.
Ginčijamame Sprendime atsakovas pažymėjo, kad, Juridinių asmenų registro duomenimis, Bendrovė neturi valdybos organo, nes pareiškėjas apklausos lape nurodė, kad bendrovės valdyba beveik neveikia, todėl bendrovės dalyviai planuoja ją „išformuoti“. Pažymėtina, kad iš teismui pateikto Juridinių asmenų registro nustatyta, kad nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. bendrovėje sudaryta valdyba (2 t., b. l. 30–31, 91–94, 199–203), todėl tai paneigia atsakovo sprendimo motyvą, kad bendrovėje nėra valdymo organo – valdybos. Tačiau pažymėtina, kad ginčijamame Sprendime visos nustatytos faktinės aplinkybės vertinamos atsižvelgiant į surinktų įrodymų visumą, todėl pripažinimas, kad atsakovas netinkamai nustatė šią faktinę aplinkybę, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą.
Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 84.2 papunktį bei teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3281-822/2015, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3009-624/2017), užsieniečių apklausa pripažįstama kaip vienas pagrindinių būdų, metodų, leidžiančių įsitikinti užsieniečių tikslų realumu, taip pat padedančių nustatyti nelegalios migracijos grėsmę. Šiuo atveju atsakovas per pareiškėjo apklausą suteikė jam galimybę pateikti papildomus, išsamius ir detalius paaiškinimus ir įrodyti savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Tai, kad pareiškėjas šia teise naudojosi neveiksmingai, t. y. pateikė nekonkrečius, abstrakčius, formalius ar dviprasmiškus paaiškinimus arba visai neatsakė į klausimus, atsakomybė tenka būtent pačiam pareiškėjui. Įvertinus pareiškėjo apklausos lape pateiktus atsakymus į užduotus klausimus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjas tik formaliai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, realiai į šios įmonės valdymą ir kontrolę nėra įsitraukęs, neturi informacijos apie jos vykdomą veiklą ir vidinius procesus, todėl konstatuotina, kad jo tikrieji ketinimai yra ne atvykti į Lietuvos Respubliką su tikslu vykdyti teisėtą veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“, o legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno zonoje.
Be to, ginčijamame Sprendime atsakovas konstatavo, kad Migracijos departamentui pateiktais dokumentais buvo tik siekiama imituoti, kad Bendrovė turi biurą, t. y. siekta tik formaliai parodyti, jog bendrovė turi patalpas, kuriose neva vykdo veiklą, nors iš tikrųjų bendrovės darbuotojų tose patalpose nebūna. Iš pareiškėjo teismui pateiktų žiniaraščių nustatyta, kad bendrovėje 7 darbuotojams (3 akcininkai – E. B., K. B. ir T. B., kurie yra įdarbinti vadybininkais, direktorė J. Š., buhalterės S. Č. ir G. C. bei teisininkas V. G.) laikotarpiu nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2018 m. sausio mėn. imtinai buvo mokamas darbo užmokestis (1 t., b. l. 34–41). Pažymėtina, kad bendrovėje įdarbinta S. Č. dirba dar UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 185), o G. C. taip pat dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir dar 5 įmonėse (2 t., b. l. 188–189). Iš teismui pateiktų darbuotojų darbo sutarčių (1 t., b. l. 46–57, 2 t., 182–183, 186–187) nustatyta, kad jose nėra nuostatos dėl nuotolinio darbo. Be to, Migracijos valdybai atliekamo patikrinimo metu kabinete esantis bendrovės darbuotojas V. G. paaiškino, kad dirba bendrovėje šiuo adresu teisininku 1 val. per dieną, kitų bendrovės darbuotojų nepažįsta, išskyrus buhalterę G. C., bendrovė teikia bankroto administravimo paslaugas, šiuo metu ji vykdo 3 įmonių bankroto administravimą, be to, jis nežino, kas yra Bendrovės akcininkai bei kokios yra jų funkcijos Bendrovės valdyme, kur yra Bendrovės biuras (2 t., b. l. 215). Iš šių duomenų darytina išvada, kad atsakovui pagrįstai kilo abejonių dėl pareiškėjo atsakovui pateiktų duomenų tikrumo ir realumo apie Bendrovėje realiai dirbančius asmenis ir jų skaičių. Pažymėtina, kad ši aplinkybė įvertinta atsižvelgus į duomenų visumą, leidžiančią daryti pagrįstą išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog Bendrovėje darbuotojos buvo įdarbintos tik tam, kad E. B. ir K. B. atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, o ne kad realiai užsiimtų teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.
Taigi, galima konstatuoti, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, vadinasi, tuo pačiu pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka jos deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos). Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir dėl to pagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.
Pažymėtina, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 ,,Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, kai pareiškėjas realiai ir aktyviai neįsitraukė į bendrovės veiklą, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kyla pagrįstų abejonių dėl jo tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Teismo nuomone, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes atsakovui pateikė dokumentus, formaliai atitinkančius Įstatymo reikalavimus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir pagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.
Kadangi UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad atsakovas pažeidė prašymo nagrinėjimo terminus. Teismo nuomone, šie pareiškėjo argumentai nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą.
Pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat teismo prašė apklausti liudytojais V. G. ir Bendrovės direktorę J. Š., tačiau įvertinus byloje surinktą medžiagą, darytina išvada, kad prašomi apklausti liudytojai yra šios Bendrovės darbuotojai, kurie šiuo atveju negalėtų patvirtinti objektyvių aplinkybių. Dėl tos priežasties šių asmenų pateikti rašytiniai 2018 m. gegužės 18 d. ir 2018 m. gegužės 21 d. paaiškinimai įvertinti bylos įrodymų apimtyje.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją, LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes jis nepagrįstas ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. VAĮ 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos, aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, be to, individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją. Įvertinus skundžiamą sprendimą VAĮ 8 straipsnio kontekste darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjui išaiškinta (nurodyta) Sprendimo apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, Sprendimas tą pačią dieną išsiųstas pareiškėjui (2 t., b. l. 237), todėl skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.
Pažymėtina, kad sprendimas pareiškėjui atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą – pareiškėjas spręsti su bendrove susijusių klausimų į Lietuvos Respubliką galėtų atvykti su galiojančia viza.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2018 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-139 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui E. B.“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat teismo prašo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad šis reikalavimas laikytinas išvestiniu reikalavimu iš skundžiamo Sprendimo. Teismui konstatavus skundžiamo Sprendimo teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.