- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-08
- Bylos Nr.
- eA-4863-629/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00702-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Milda Vainienė (pran.)
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-139 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui E. B.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas, leidimas laikinai gyventi). Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu, nurodė, kad jis atitiko visus teisės aktų keliamus reikalavimus dėl leidimo išdavimo, nes jam priklauso UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) 500 paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė yra 28,96 Eur (pareiškėjui priklauso 1/3 įmonės akcijų ir jo investuotos lėšos į Bendrovę sudaro daugiau nei 14 000 Eur). Bendrovė teikia bankroto administravimo paslaugas nuo 2013 m. vasario 28 d., dokumentų leidimui gauti pateikimo metu UAB (duomenys neskelbtini) dirbo 4 darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. J. Š., V. G., G. C. ir S. Č., o jų bendras darbo užmokestis sudarė 1 684,50 Eur, t. y. daugiau nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bendro darbo užmokesčio dydžiai. Bendrovė yra įtraukta į Įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašą ir yra turėjusi 16 bankroto procedūrų, iš kurių 9 jau yra užbaigtos, o 7 bankroto procedūros dar vykdomos. Įvertinus Bendrovės sąnaudas ir jos atsiperkamumo laikotarpį, buvo nuspręsta į Bendrovės veiklą pritraukti investuotojų bei praplėsti veiklą ir verslo konsultacijų teikimu. Taip Bendrovės akcininkais su savo investicijomis tapo K. B., T. B. ir E. B. Jų indėlis versle – Bendrovės teikiamų paslaugų reklamavimas ir siūlymas, naujų potencialių klientų paieška bei galimų investuotojų į nekilnojamąjį turtą, kuris yra parduodamas bankroto procedūrų metu, paieška ir pritraukimas. Tam, kad gautų leidimą laikinai gyventi, akcininkai neprivalo dirbti, tačiau šiuo atveju akcininkai, tarp jų ir pareiškėjas, sudarė darbo sutartis su Bendrove, pagal kurias jie dirba laisvu darbo grafiku 1 val. per dieną ir ieško verslo plėtojimo perspektyvų. Šiuo metu Bendrovė yra plėtros stadijoje. Kadangi minėti asmenys užsiima klientų (investuotojų) paieška bei paslaugų reklamavimu, o konkrečių bankroto procedūrų neatlieka, todėl ir nežinojo informacijos, kokie veiksmai yra atlikti ir kas yra Bendrovės klientai. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento išvados nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, neatitinka realios tikrovės ir prieštarauja pateikiamiems įrodymams. Sprendime nurodomas patikrinimas buvo atliktas ir tarnybinis pranešimas buvo surašytas nerūpestingai, t. y. nuvykus ne į tą kabinetą (buvo nuvykta į 102 kabinetą, o ne į 110 kabinetą, kur yra įsikūrusi Bendrovė), pateikiant ne tokius V. G. paaiškinimus, kokius jis davė, dėl to Sprendimas buvo pagrįstas neteisinga informacija, realios tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, nes yra nepagrįstas ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, atsakovo Sprendime nurodytą argumentą, kad Bendrovė neturi valdybos, paneigia Juridinių asmenų registro duomenys, kurie patvirtina, kad Bendrovėje nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. yra registruota Bendrovės valdyba. Atsakovo argumentas, kad Bendrovės buveinės adresas (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentui yra žinomas, nes ten registruota nemažai įmonių, yra teisiškai nereikšmingas, nes šiuo adresu yra didelis verslo centras, turintis kelis korpusus ir daug kabinetų, kuriuos nuomojasi skirtingos įmonės, todėl šiuo adresu gali būti daug veikiančių įmonių. Todėl nepagrįsta Migracijos departamento išvada, kad Bendrovė neva nevykdo jokios veiklos, o ją tik imituoja.Pareiškėjas nesutiko su atsakovo Sprendimo argumentu, kad darbuotojos G. C. ir S. Č. nedirba Bendrovėje, nes, kaip minėta, patikrinimas buvo atliktas ne tame kabinete, kuriame Bendrovė vykdo veiklą ir kuriame yra šių darbuotojų darbo vietos, todėl patikrinimo metu pareigūnai ir nesutiko šių darbuotojų. Bendrovės darbuotojas V. G. savo paaiškinimuose taip pat nenurodė, jog nepažįsta kitų Bendrovės darbuotojų (dėl nežinomų priežasčių V. G. paaiškinimai buvo pateikti neteisingi). Tai, kad dokumentų pateikimo metu ir atlikto patikrinimo metu Bendrovėje dirbo minėtos darbuotojos, patvirtina pateikiami 2017 m. birželio mėn.–2018 m. sausio mėn. atlyginimų žiniaraščiai. Duomenys, kad nurodytos darbuotojos dirba ir kitose įmonėse, Migracijos departamentui buvo pateikti kartu su visais kitais dokumentais dėl leidimo išdavimo ir dėl to nebuvo jokių problemų, kadangi visas darbuotojų dirbamas darbo laikas neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nustatyto darbo laiko.Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo Sprendimo argumentu, kad jis negyvena nurodytu adresu. Pareiškėjo teigimu, jis su savo tėvais nuo 2015 m. sausio 23 d. gyvena nuomojamame bute adresu (duomenys neskelbtini), už kurio nuomą, taip pat ir stovėjimo aikštelę, bankiniais pavedimais kiekvieną mėnesį moka po 490 Eur. Tai, kad pareiškėjas gyvena nurodytu adresu, patvirtina ir sudaryta interneto tiekimo sutartis. Atsakovui buvo žinomas jo gyvenamosios vietos adresas, o ir patikrinimo metu jis buvo užtiktas gyvenantis būtent šiuo adresu, todėl Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas negyvena nurodytu adresu, yra nepagrįsta.Pareiškėjo teigimu, atsakovas, nagrinėdamas jo prašymą pakeisti leidimą, pažeidė teisės aktų nustatytą prašymo nagrinėjimo terminą daugiau nei 4 mėnesius, nes pareiškėjas dėl leidimo pakeitimo kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 8 d., tačiau Sprendimas buvo priimtas tik 2018 m. vasario 14 d.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Migracijos departamentas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas išanalizavus pareiškėjo pateiktus dokumentus, apklausus Bendrovės darbuotoją, patį pareiškėją, atlikus patikrinimą Bendrovės ir gyvenamosios vietos adresais. Ginčijamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklos vykdymo ir darbuotojų darbo vietą, savo veiklą Bendrovėje ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Taigi pripažinta, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Taip pat Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnyje, t. y. Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Bendrovėje darbuotojos buvo įdarbintos tik tam, kad pareiškėjas atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui gauti, o ne tam, kad realiai užsiimtų teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.Atsakovo teigimu, įvertinus pareiškėjo apklausos rezultatus, darytina išvada, kad į daugelį apklausos lape pateiktų klausimų jis atsakė gana abstrakčiai (negalėjo atsakyti, kokias paslaugas Bendrovė teikė pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, išvardyti Bendrovės verslo partnerių ir klientų, kuriems buvo teikiamos paslaugos, nurodyti tikslaus Bendrovės darbuotojų darbo užmokesčių dydžio), dėl to konstatuota, kad pareiškėjo žinios apie Bendrovę yra paviršutiniškos, taip pat nėra jokių duomenų, kad minėtas užsienietis būtų realiai įsitraukęs į Bendrovės veiklą. Todėl pripažinta, kad pareiškėjas tik formaliai yra UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas, bet į Bendrovės valdymą ir kontrolę nėra įsitraukęs, neturi informacijos apie šios Bendrovės vykdomą veiklą ir vidinius procesus, todėl tikrieji jo ketinimai yra ne atvykti į Lietuvos Respubliką su tikslu vykdyti teisėtą veiklą UAB (duomenys neskelbtini), o legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno zonoje. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų dėl darbuotojų, kurie privalo visą darbo laiką dirbti Bendrovėje, kadangi iš duomenų visumos galima daryti išvadą, jog darbuotojai įdarbinti tik formaliai (pareiškėjas, pateikęs darbo sutartis su G. C. ir S. Č., pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją). Bendrovėje įdarbinta S. Č. dirba dar UAB (duomenys neskelbtini), o G. C. dirba UAB (duomenys neskelbtini) ir dar 5 įmonėse. Tai reiškia, kad Migracijos departamentui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie Bendrovėje realiai dirbančius asmenis. Nei pareiškėjo, nei Bendrovės darbuotojų darbo sutartyse, pateiktose Migracijos departamentui, nėra nuostatos dėl nuotolinio darbo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 2016 m. rugpjūčio 1 d. patalpų subnuomos sutartį dėl patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini). Apklausos lape pareiškėjas nurodė, kad faktinis Bendrovės adresas, t. y. Bendrovės biuras, yra adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, atlikus patikrinimą, nustatyta, kad duomenys apie Bendrovės buveinę, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą, neatitinka tikrovės, kadangi pagal pateiktą patalpų subnuomos sutartį UAB (duomenys neskelbtini) veiklos nevykdo adresu (duomenys neskelbtini). Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus tarnybiniame pranešime taip pat pažymima, jog nuvykus kelis kartus adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, buto durų niekas neatidarė. Tęsiant patikrinimą, nuvykta adresu (duomenys neskelbtini). Duris atidarė pareiškėjas, paaiškino, kad jis ir jo tėvas gyvena minėtame bute, tačiau jame jokių asmeninių daiktų nebuvo, kampe stovėjo lagaminai. Pareiškėjas negalėjo atsakyti į klausimus, kokią veiklą vykdo Bendrovė bei kokios jo funkcijos Bendrovės valdyme, nors pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. darbo sutarties 2017 m. balandžio 28 d. priedą Nr. 2 jis dirba Bendrovėje nekilnojamojo turto projektų vadybininku. Taigi, atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena.Atsakovo teigimu, Migracijos departamentas siekė nuodugniai ir išsamiai išnagrinėti visas faktines aplinkybes bei suteikė pareiškėjui galimybę teikti paaiškinimus, taip pat apklausė ir Bendrovės darbuotoją, atliko Bendrovės patikrinimą. Aplinkybė, kad pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas ilgiau, nei Įstatyme nustatytas prašymo nagrinėjimo terminas, savaime nepaneigia ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Migracijos departamentas priėmė teisėtą, pagrįstą ir proporcingą sprendimą, surinkti duomenys buvo aiškūs ir nedviprasmiški.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su 2017 m. rugpjūčio 8 d. prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas prašymą dėl leidimo išdavimo grindė tuo, kad jis Lietuvoje įregistruotos UAB (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto projektų vadybininkas. Nuo 2017 m. gegužės 29 d. pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas, jam nuosavybės teise priklauso 500 paprastųjų vardinių akcijų. Teismas pareiškėjo argumentą, kad Bendrovės veiklos patikrinimas buvo atliktas ne tuo adresu, atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad pareiškėjas apklausos lape atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nurodydamas neteisingą Bendrovės buveinės adresą. Teismas taip pat konstatavo, kad pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nuolat negyvena. Pareiškėjas klaidingai nurodė ir tai, kad Bendrovėje nėra valdymo organo – valdybos. Įvertinęs pareiškėjo apklausos metu pateiktus atsakymus nustatytų faktinių aplinkybių visumoje, teismas padarė išvadą, kad pateikti apie Bendrovės vykdomą veiklą atsakymai gana abstraktūs, neinformatyvūs ir bendro pobūdžio, pats pareiškėjas klientų iki šiol nėra suradęs, todėl pripažintina, kad jis nėra aktyviai įsitraukęs į Bendrovės veiklą, jo žinios apie Bendrovės vykdomą veiklą paviršutiniškos. Todėl teismas konstatavo, kad teisėtos veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje nėra tikrasis pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas, o pateikta darbo sutartimi, pagal kurią minėtas užsienietis turi dirbti Bendrovėje, buvo tik siekiama imituoti įsitraukimą į Bendrovės veiklą, nes pareiškėjas nepagrindė, kad realiai surado Bendrovei klientų, su kuriais buvo sudarytos sutartys. Teismas taip pat konstatavo, kad Migracijos departamentui pagrįstai kilo abejonių dėl pareiškėjo atsakovui pateiktų duomenų tikrumo ir realumo apie Bendrovėje realiai dirbančius asmenis ir jų skaičių. Ši aplinkybė įvertinta atsižvelgus į duomenų visumą, leidžiančią daryti pagrįstą išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog Bendrovėje darbuotojos buvo įdarbintos tik tam, kad pareiškėjas atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui gauti.Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo išdavimo sąlygas, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą, neatitinka jo deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos). Todėl teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai taikytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas.Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes atsakovui pateikė dokumentus, formaliai atitinkančius Įstatymo reikalavimus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir pagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą. Kadangi UAB (duomenys neskelbtini) neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, t. y. užsienietis neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.Teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl pažeistų terminų nagrinėjant jo prašymą leidimui pakeisti (pratęsti) nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą. Nors pareiškėjas teismo prašė apklausti liudytojais V. G. ir Bendrovės direktorę J. Š., tačiau, įvertinęs bylos duomenis ir tai, kad prašomi apklausti liudytojai yra Bendrovės darbuotojai, teismas vertino, kad šie asmenys negalėtų patvirtinti objektyvių aplinkybių šioje byloje. Įvertinęs ginčijamą Sprendimą VAĮ 8 straipsnio kontekste, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjui išaiškinta (nurodyta) Sprendimo apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, Sprendimas tą pačią dieną išsiųstas pareiškėjui, todėl Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Dėl to naikinti ginčijamo Sprendimo nėra pagrindo.Konstatavęs, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti atlikti veiksmus.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Pareiškėjas nurodo, kad teismo išvada, jog Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, yra nepagrįsta. Tokia teismo išvada prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams, kurie vienareikšmiškai patvirtina, kad Bendrovė realiai vykdo bankroto administravimo veiklą. Pareiškėjas pabrėžia, kad visiškai nepagrįstai konstatuota, jog jis pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Bendrovės veiklos vykdymo vietą, nes jis Migracijos departamentui raštu nurodė, jog Bendrovės veikla vykdoma (duomenys neskelbtini). Tai, kad patikrinimas buvo atliktas 102 kab. (be jau esančių įrodymų – Migracijos departamento paklausimas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai), galėjo patvirtinti V. G., kurį buvo prašyta teismo apklausti liudytoju, tačiau teismas atsisakė šį asmenį apklausti liudytoju, nors tuo pačiu ir nurodė, kad pareiškėjas nepateikė savo teiginius patvirtinančių įrodymų.Pareiškėjas pažymi, kad buvo nurodęs, jog gyvena ne deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, o adresu (duomenys neskelbtini). Migracijos valdybai nuvykus atlikti patikrinimą, pareiškėjas ir buvo nurodytu adresu savo gyvenamojoje vietoje. Tai, kad bute buvo lagaminai, niekaip nepatvirtina to, kad pareiškėjas negyvena Lietuvoje. Pareiškėjo gyvenamojoje vietoje asmeninių daiktų buvo, tačiau jų buvo nedaug. Tai, kad pareiškėjas gyvena nurodytame bute, patvirtina buto nuomos sutartis, mašinos stovėjimo aikštelės nuomos sutartis, bankiniai pavedimai už buto ir mašinos stovėjimo aikštelės nuomą, interneto tiekimo sutartis. Taigi pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas realiai gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad asmuo, turintis leidimą laikinai gyventi, neprivalo visą laikotarpį be perstojo būti Lietuvoje, jam nėra draudžiama keliauti, grįžti į savo kilmės valstybę, t. y. savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Asmuo, turėdamas leidimą, gali pusę laiko būti Lietuvoje, o pusę kitoje valstybėje, ypač kai turi leidimą verslo pagrindu, nes tokios dažnos išvykos gali būti sąlygojamos verslo poreikių. Iš nurodomos informacijos apie asmenį, kirtusį Lietuvos Respublikos sieną, matyti, kad didesnę laiko dalį pareiškėjas būna Lietuvoje, nei išvykęs (jo išvykos trunka iki keleto dienų, išskyrus vasaros metu, kai atostogauja, o buvimo Lietuvoje laikotarpiai užtrunka ilgiau, net po kelis mėnesius). Be to, tokias pareiškėjo išvykas sąlygoja būtent pareiškėjo veikla UAB (duomenys neskelbtini), kadangi pareiškėjas ieško klientų ir investuotojų užsienyje. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovui pagrįstai kilo abejonių dėl jo pateiktų duomenų tikrumo ir realumo apie Bendrovėje realiai dirbančius asmenis ir jų skaičių. Tačiau tokios teismo išvados buvo padarytos tinkamai neištyrus įrodymų, t. y. teismui buvo pateikti atlyginimų žiniaraščiai, iš kurių matyti, kad darbuotojoms G. C. ir S. Č. kas mėnesį yra mokami atlyginimai (G. C. atlyginimas yra apie 900 Eur, o S. Č. – apie 700 Eur), kurie yra pakankamai dideli; taip pat buvo prašoma apklausti liudytojus (Bendrovės direktorę ir Bendrovės darbuotoją V. G.), kurie galėtų patvirtinti, jog Bendrovėje dirba darbuotojos, tačiau teismas šių įrodymų netyrė, liudytojus apklausti atsisakė. Tai, kad nurodytos darbuotojos dirba kitose darbovietėse, joms netrukdo dirbti UAB (duomenys neskelbtini). V. G. savo paaiškinimuose nenurodė, jog nepažįsta kitų Bendrovės darbuotojų, dėl nežinomų priežasčių V. G. paaiškinimai buvo pateikti neteisingi (be to, netgi iš tų paaiškinimų matyti, kad jis nurodė, jog Bendrovėje dirba buhalterė G. C.). Tai, kad V. G. pažįsta Bendrovės darbuotojus, kad Bendrovėje patikrinimo metu dirbo G. C. ir S. Č., gali paliudyti pats V. G.Pareiškėjas teigia, kad jis tiksliai ir teisingai nurodė informaciją apie Bendrovės valdymą ir kontrolę – pareiškėjas apklausos metu paaiškino, kad Bendrovėje yra valdyba, jog ji nėra veiksminga ir ją siekiama išformuoti, taip pat paaiškino, kaip vyksta akcininkų susirinkimai, kokie yra Bendrovėje darbuotojai, kas už ką atsakingas. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo pateikti tik konkrečios informacijos apie konkrečiai suteiktas paslaugas klientams, kokie veiksmai yra atlikti bankroto procedūrose, o tai yra visiškai normalu, atsižvelgiant į bankroto proceso sudėtingumą. Kadangi akcininkai užsiima klientų (investuotojų) paieška bei paslaugų reklamavimu ir konkrečių bankroto procedūrų neatlieka, todėl ir nežinojo informacijos, kokie veiksmai yra atlikti ir kas yra Bendrovės klientai.Pareiškėjas remdamasis tuo, kas išdėstyta, nurodo, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų objektyvumo ir proporcingumo principų, taip pat neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas prieštarauja objektyviems duomenims, esantiems byloje, todėl šis sprendimas taip pat yra nepagrįstas.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės pateikia tuo pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Migracijos departamentas nurodo, kad teismas ištyrė visus byloje pateiktus dokumentus ir atkreipė dėmesį į svarbias aplinkybes, užfiksuotas pateiktuose dokumentuose. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjo argumentus bei surinktus duomenis. Migracijos departamento vertinimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad prašomi apklausti liudytojai yra šios Bendrovės darbuotojai, kurie šiuo atveju negalėtų patvirtinti objektyvių aplinkybių. Pažymėta, kad prašomų apklausti asmenų pateikti rašytiniai 2018 m. gegužės 18 d. ir 2018 m. gegužės 21 d. paaiškinimai buvo įvertinti teismo, o pareiškėjas nenurodė, kokias papildomas aplinkybes būtų nurodę prašomi apklausti liudytojai, kurių nebūtų buvę galima pateikti su skundais. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-139 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui E. B.“, kuriuo atsisakyta pratęsti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje terminą E. B.Šio sprendimo priėmimo teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktai (2017 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. XIII-382 redakcija), kuriuose nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygos, o šio Įstatymo 40 straipsnyje – leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas (5 p.).Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Nutarties 37–39 punktuose nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuotina, kad teisėtos veiklos vykdymas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies prasme nėra vien formalus įmonės akcijų turėjimas, kadangi vien buvimas įmonės akcininku realiai neįsitraukus į įmonės veiklą, valdymą, kontrolę nesuponuoja poreikio gyventi Lietuvos Respublikoje, o toks poreikis atsižvelgiant į teisinį reguliavimą yra siejamas būtent su teisėtos veiklos vykdymu. Tuo tarpu atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neatima galimybės pareiškėjui būti Bendrovės akcininku ir dalyvauti Bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018; 2017 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepaneigė byloje nustatytų aplinkybių, kad jo žinios apie Bendrovę, jos vidinius procesus, savo vaidmenį bei funkcijas joje yra fragmentiškos, o netikslus, neišsamus informacijos pateikimas atsakovui arba net bendriausios su Bendrovės veikla susijusios informacijos nežinojimas (pvz., apie Bendrovės teiktas paslaugas pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo pakeitimo, Bendrovės verslo partnerius ir klientus) visiškai pagrįstai leidžia manyti, kad jis tik formaliai yra įdarbintas Bendrovėje ir realiai nėra įsitraukęs į jos veiklą.Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvoje nuolat negyvena. Pareiškėjo argumentai ir pateikti įrodymai, kad jis moka gana didelę sumą už buto ir automobilių aikštelės nuomą, taip pat interneto paslaugas, savaime nepatvirtina pareiškėjo realaus gyvenimo jo nurodytame bute adresu (duomenys neskelbtini), fakto. Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia padaryti išvadas, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje yra epizodiškas ir vertintinas kaip apsilankymai. Taip pat sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog Bendrovė atitinka visas sąlygas, nustatytas Įstatymo 45 straipsnyje, todėl Migracijos departamentas teisingai nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) nedirbo visą darbo laiką Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, t. y., kad Įmonė neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto dėl darbuotųjų darbo laiko reikalavimo.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, jog pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame teismo sprendime išsamiai pasisakyta tiek dėl Migracijos departamento, tiek dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų vertinimo, teismas analizavo visus pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jos papildomai nekartojamos. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat iš esmės pritardama kitiems pirmosios instancijos teismo argumentams, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Vadovaujantis anksčiau išdėstytais motyvais konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinus, teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti ir pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.