Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Vytauto Kursevičiaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje (2 veikos), 22 straipsnio 1 dalyje bei 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas: pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė įsibrovus į saugyklą) – laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (atviroji vagystė) – laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto ,,b“ papunkčiu, paskirta bausmė subendrinta su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir L. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos - 2018 m. balandžio 5 d. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir M. Ž. bei M. Ž., o D. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau nuosprendis jų atžvilgiu neskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. V. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis L. V. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų neginčija, tačiau prašo sušvelninti bausmę. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl nuteistajam paskirtos bausmės. BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).Už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, gali būti baudžiama bauda, areštu, laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Už nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, gali būti baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Pirmosios instancijos teismas už šių nusikaltimų padarymą L. V. skyrė griežčiausias savo rūšimi, tačiau žymiai mažesnes už sankcijos vidurkį, laisvės atėmimo bausmes - šešis mėnesius laisvės atėmimo už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (įsibrovimą į saugyklą), taip pat šešis mėnesius laisvės atėmimo už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (atvirą vagystę), devynis mėnesius laisvės atėmimo už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, bei vienerius metus laisvės atėmimo už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus reglamentuojančias BK XI skyriaus nuostatas, nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padarytos trys baigtos tyčinės apysunkės nusikalstamos veikos, o viena tyčinė apysunkė nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje), į nuteistojo L. V. vaidmenį darant nusikalstamas veikas (buvo aktyvus darant nusikalstamas veikas). Teismas nustatė vieną nuteistojo L. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus ir dėl jų gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė mažamečiam asmeniui. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir L. V. asmenybę. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis L. V., nors ir būdamas jauno amžiaus, praeityje jau du kartus buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemones, teismo paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių ir probacijos sąlygų nevykdė, toliau darė nusikalstamas veikas (t. 2, b. l. 86-89), ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis už turtinio pobūdžio administracinius nusižengimus (t. 2, b. l. 103-108 ), (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos, Š. apygardos probacijos tarnybos, Bendruomeninio pagalbos vaikams centro L. V. charakterizuojamas neigiamai (t. 2, b. l. 146, 150, 153-154, 159-160). Be to, bylos duomenys patvirtina, kad iki suėmimo kaltinamojo gyvenamoji vieta buvo B. pagalbos vaikams centre, iš kur jis nuolat bėgdavo, dėl jo dingimo be žinios vien 2017 metais buvo paskelbta 40 paieškų (t. 2, b. l. 83-85). Atsižvelgdamas į nusikaltimų pobūdį, į nuteistąjį L. V. charakterizuojančius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslams pasiekti – sulaikyti L. V. nuo nusikalstamų veikų darymo bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą – galima tik jam paskyrus laisvės atėmimo bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, jų dydį nustatant mažesnį už sankcijose numatytą bausmių vidurkį (BK 41 straipsnis).Kaip minėta anksčiau, nuteistojo L. V. padarytos veikos yra tyčinės ir savanaudiškos. Iš byloje esančio įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie L. V. matyti, jog jis praeityje du kartus buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam buvo paskirti įpareigojimai, kurių nuteistasis laikėsi netinkamai, po nusikalstamų veikų, dėl kurių buvo priimtas skundžiamas nuosprendis, padarymo, jo atžvilgiu buvo priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė ir nustatyti įpareigojimui, kurių jis tinkamai nevykdė (t. 2, b. l.86-89). Byloje esantis Administracinių nusižengimų registro išrašas atskleidžia, jog nuteistasis ne kartą buvo padaręs administracinius teisės pažeidimus neturėdamas amžiaus, nuo kurio traukiamas atsakomybėn, buvo baustas administracine tvarka, be kita ko, taip pat ir už turtinio pobūdžio nusižengimus (t. 2, b. l. 103-108). Šios ir aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog nuteistasis L. V. pragyvenimui lėšų prasimanydavo nusikalstamu būdu – vogdamas ir plėšikaudamas. BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, o būtent praeityje įvykdytos nusikalstamos veikos ir parodo asmens požiūrį į įstatymo saugomus teisinius gėrius, jo daromų nusikalstamų veikų sistemingumą ir dinamiką. Nuteistojo L. V. nusikalstamas elgesys rodo jam būnant labai jaunam susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą, stoti į doros kelią. Vietoj to jis kartu su bendrininkais darė nusikalstamas veikas, taip savo asmeninius poreikius iškeldamas aukščiau kitų visuomenės narių interesų. Akivaizdu, jog nuteistojo L. V. padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, nes jis jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės taip pat už turtinio pobūdžio nusikaltimus (svetimo turto sunaikinimą ir vagystę), šie nusikaltimai buvo jo pasirinkto gyvenimo ir elgesio būdo pasekmė, tokio pobūdžio nusikalstamas veikas jis daro ir toliau.Nors apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog nuteistasis L. V. savo kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailisi, tačiau į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė, kadangi jos ir sąlygojo nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į apeliaciniame skunde akcentuojamą nuteistojo jauną amžių, kas taip pat lėmė, jog ne pirmą kartą už tyčinius nusikaltimus teisiamam asmeniui buvo skirtos pakankamai švelnios laisvės atėmimo bausmės. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodo, jog būdamas laisvėje mokysis ir sieks įgyti specialybę, žada pinigus užsidirbti, o ne vogti, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokias galimybes nuteistasis jau turėjo, tačiau nepaisant to, jis vis tiek rinkosi nusikalstamą gyvenimo būdą, bandė prasimanyti pinigų nelegaliais būdais, užuot stojęs į doros kelią ir pradėjęs mokytis. Visos šios nuteistojo L. V. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui buvo žinomos, skundžiamame nuosprendyje aptartos ir įvertintos, paskiriant už atskiras nusikalstamas veikas žymiai mažesnes už sankcijos vidurkį bausmes.Vadovaudamasis aukščiau nurodytais motyvais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam L. V. bausmės rūšį ir dydį už nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje (2 epizodai), 180 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, paskirtos bausmės nėra per griežtos, jos atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Pažymėtina ir tai, jog už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės buvo bendrinamos nuteistajam palankesniu dalinio bausmių sudėjimo būdu. Be to, nuteistajam L. V. pripažinus kaltę ir teismui atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, pagristai skiriamą bausmę dar sumažino vienu trečdaliu, ir tokiu būdu nustatė ir taip pakankamai švelnią galutinę laisvės atėmimo bausmę, kurią tinkamai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis ir BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto ,,b“ papunkčiu, subendrino su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. vasario 9 d. nusprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme. Nuteistasis L. V. taip pat prašo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į bausmės paskirtį (sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą), numatydamas galimybę atidėti bausmės vykdymą nuteistajam įtvirtino esminę sąlygą, kurios nesant asmeniui negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tai yra, kai teismas, skirdamas bausmę, nenustato, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi remtis ne tik byloje esančiais duomenimis, tiesiogiai apibūdinančiais nuteistojo asmenybę, bet ir bylos aplinkybėmis, kurios sudaro galimybę įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas (nusikaltimai) padarytas atsitiktinai ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, ar yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan., tai suponuoja išvadą, kad sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vadovaujamasi ne tik BK 92 ar 75 straipsnio nuostatomis, bet ir bausmės skyrimo bendraisiais pagrindais (BK 41, 54 straipsniais) bei kitomis baudžiamojo įstatymo normomis, įtvirtinančiomis bausmių skyrimo taisykles.Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog taikyti L. V. bausmės vykdymo atidėjimą nėra pagrindo. Skundžiamu nuosprendžiu L. V. nuteistas už keturis apysunkius tyčinius nusikaltimus. Jis praeityje jau buvo pripažintas kaltu už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas (kvalifikuotą vagystę), tačiau, vadovaujantis BK 93 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, be to, jis baustas ir administracine tvarka. Kaip minėta anksčiau, toks nuteistojo nusikalstamas elgesys rodo jo nenorą keisti savo gyvenimo būdą, stoti į doros kelią, pragyvenimui užsidirbti legaliu būdu. L. V. tyčinius nusikaltimus daro nuolat, per 2017 metų liepos – gruodžio mėnesių laikotarpį padarė net šešis nusikaltimus. Pažymėtina, jog nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad būdamas laisvėje jis mokysis, o pinigus užsidirbs, o ne vogs, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad anksčiau parodyto teismo pasitikėjimo jis nepateisino, nevykdė teismo paskirtų įpareigojimų, be pateisinamų priežasčių nelankė mokyklos, pasišalindavo iš Bendruomeninės pagalbos vaikams centro, vartojo alkoholį ir kitas psichotropines medžiagas, kas leidžia pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje jis ir toliau gali pažeidinėti įstatymus, daryti nusikalstamas veikas ir administracinius teisės pažeidimus. Taigi, nors praeityje teismai nuteistajam nebuvo taikę laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo (BK 92 straipsnis), tačiau taikant BK 93 straipsnio nuostatas ir atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės bei paskyrus įpareigojimus teismas parodė pasitikėjimą L. V., tačiau jis jam parodyto pasitikėjimo nevertino ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas, kas rodo, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios ir bausmės vykdymo atidėjimas nuteistajam neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Dėl nuteistojo L. V. prašymo paleisti jį į laisvę, tai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų pagrindai ir tvarka numatyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 157 straipsnyje. Nepilnamečiai teikti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai juos paleisti iš pataisos įstaigos turi teisę atlikę vieną trečdalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės, bet ne mažiau kaip 4 mėnesius (BVK 157 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam L. V. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę. Keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo L. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. V. apeliacinį skundą atmesti.