Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. gynėjo advokato V. Dovidaičio (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. D. pripažintas kaltu, padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalyje ir jam skirta 30 parų arešto bausmė;

J. D. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 286 straipsnį - 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 8, 10 punktais, J. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. J. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2022 m. sausio 25 d. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, individualiai įmonei priklausančios parduotuvės „(duomenys neskelbtini)" pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė nedidelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų: pastato antrame aukšte, virtuvėje, sekcijoje, laikė 1,5604 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kuriose delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 0,9%; 0,2472 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kuriose delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 7,6%; 0,0211 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kuriose delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 1,4% bei 0,0083 g (1,5%) psichotropinės medžiagos – gryno tetrahidrokanabinolio (THC), 0,0003 g (0,2%) psichotropinės medžiagos – gryno tetrahidrokanabinolio (THC), o kambaryje priešais virtuvę, ant stiklinio stalo laikė 1,7118 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kuriose delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 15,2%, iki tol, kol 2022 m. sausio 25 d. nuo 10.15 val. iki 12.40 val. šias narkotines ir psichotropines medžiagas minėtoje vietoje kratos metu rado bei paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus pareigūnai, t. y. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje,

2. Taip pat J. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2022 m. gegužės 16 d. apie 20.40 val., savo namo ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), įrengtame kambaryje, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino atliekančiam viešojo administravimo funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo, galiojusio veikos padarymo metu 5 straipsnio 1 dalies, 2 punkte, 3 punkte, 4 punkte, atliekančiam, tarnybinę uniformą vilkinčiam, pagal iškvietimą atvykusiam valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) vyriausiajam patruliui P. T., tai yra P. T. teikiant neatidėliotiną pagalbą asmenims, jis nevykdė (duomenys neskelbtini) vyriausiojo patrulio P. T. reikalavimų nutraukti neteisėtus veiksmus, sugniaužęs kumščius agresyviai labai greitai ėjo link P. T., o P. T., kai šis grėsmingai priartėjo, suėmus jį (J. D.) už rankos, šis priešindamasis pareigūnui, tyčia suėmė policijos pareigūną P. T. už dešinės rankos, o šiam bandant J. D. sulaikyti, parverčiant ant žemės, pastarasis priešindamasis ir laikydamas P. T. už dešinės rankos, praradęs pusiausvyrą, priešindamasis ir tyčia nepaleisdamas P. T. rankos, šį pargriovė bei abiem krentant ant žemės, užkrito mėginančiam jį sulaikyti P. T. ant dešinės rankos, šiais savo tyčiniais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam P. T. dešinės plaštakos 4-o delnikaulio lūžį, tai yra sužalojimą, vertinamą nesunkiu sveikatos sutrikdymu ir tokiais savo tyčiniais veiksmais pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atlikusiam – savo tarnybines pareigas vykdžiusiam pareigūnui –(duomenys neskelbtini) vyriausiajam patruliui P. T. ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo J. D. gynėjas advokatas V. Dovidaitis prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje Nr. 1-372-927/2023, kuria J. D. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje, dalį ir šioje dalyje J. D. išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o civilinių ieškovų Vilniaus teritorinės ligonių kasos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais.

3.1. Apelianto teigimu, teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje, nesivadovaudamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, netyrė ir objektyviai nevertino visų byloje esančių duomenų, neargumentavo priimamų procesinių sprendimų, o savo išvadas dėl šių inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių buvimo nuteistojo veiksmuose parėmė prielaidomis. Nuosprendis priimtas pažeidus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis neigė tyčia panaudojęs prie nukentėjusįjį smurtą ir nurodė, jog nukentėjusysis prieš jį, nuteistąjį, panaudojo fizinį smurtą suduodamas smūgius ranką į veido sritį bei į šonkaulius. Nei ikiteisminio tyrimo metu nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tokiems nuteistojo parodymams nebuvo skirtas reikiamas dėmesys, jo nurodytos aplinkybės nebuvo ištirtos. Priešingai, nuosprendyje nurodyta, jog byloje nėra jokių šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių duomenų.

3.3. Pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriamos ir kitos nuteistojo nurodytos aplinkybės. Jis aiškino, kad atvykę į įvykio vietą pareigūnai, kurių tarpe buvo ir nukentėjusysis, patys elgėsi neteisėtai. Nukentėjusysis, nepateikus jokio procesinio sprendimo pradėjo atlikinėti kratą patalpose, kuriose buvo J. D. ir jam paprašius pateikti dokumentą leidžiantį atlikti tokį veiksmą, nukentėjusysis atsisakė tai padaryti ir necenzūriniais žodžiais atsakė nuteistajam. Kai J. D. savo mobilaus ryšio telefonu pradėjo filmuoti tokius neteisėtus pareigūno veiksmus, nukentėjusysis atėmė telefoną iš jo rankų ir jį sudaužė, numetęs ant grindų. Po to nukentėjusysis sudavė kelis smūgius J. D. į veidą ir į kitas kūno dalis.

3.4. Nei ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nei pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė aplinkybės kokios gi fizinės būklės nuteistasis buvo pristatytas į Respublikinę Vilniaus psichiatrinę ligoninę. Byloje nėra jokių dokumentų, kuriuose būtų užfiksuoti šioje gydymo įstaigoje atliktos nuteistojo pirminės apžiūros duomenys.

3.5. Apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas tik policijos pareigūnų parodymais, kuriuos laikyti patikimais ir objektyviais nėra pagrindo, jau vien dėl tos aplinkybės, jog nukentėjusysis ir kitas liudytojas E. K. buvę bendradarbiai, kolegos ir yra suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi nustačius jų veiksmų neteisėtumą, būtų pagrindas svarstyti apie jų patraukimą atsakomybėn.

3.6. Apelianto teigimu, pagrįstų abejonių šių asmenų parodymų patikimumas kelia jau vien dėl tos priežasties, jog neaišku dėl kokių priežasčių, pas nukentėjusįjį, kuris vyko į įvykį susijusį su smurtu artimoje aplinkoje, neveikė vaizdą fiksuojančios priemonės, kai pagal poįstatyminius aktus vaizdo fiksavimo priemonių naudojimas tokiais atvejais yra privalomas. Kelia abejonių ir nukentėjusiojo paaiškinimai apie tai, kad jis nespėjo panaudoti nuteistojo atžvilgiu jokių kitų specialiųjų priemonių, išskyrus kovinius veiksmus. Pats nukentėjusysis ir jo kolega teisminio nagrinėjimo metu aiškino, jog žinojo, kad vyksta į įvykį, susijusį su smurtu artimoje aplinkoje, kad įvykio vietoje yra agresyviai nusiteikęs asmuo. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje specialiųjų priemonių tokių kaip antrankiai, kiti agresyviai nusiteikusių asmenų neutralizavimo prietaisai, panaudojimas yra reikalingas, todėl ir tokios priemonės turi būti parengtos, paruoštos bet kokių momentų juos panaudoti.

3.7. Be to, nei vienas iš pareigūnų neminėjo, jog neva tai greitai į nukentėjusįjį artinęsis nuteistasis, būtų turėjęs kokį nors daiktą, kurio jis galėtų sužaloti pareigūnus ir kad toks jo judėjimas galėtų sukelti grėsmę jų sveikatai ar gyvybei, juo labiau, kad J. D. yra smulkaus kūno sudėjimo. Gynybos įsitikinimu, byloje užfiksuoti nuteistojo parodymai leidžia tvirtinti, kad atvykęs į įvykio vietą nukentėjusysis panaudojo perteklinę fizinę jėgą prieš nuteistąjį, dėl to šis patyrė fizinį skausmą ir buvo morališkai pažemintas. Toks neteisėtas nukentėjusiojo elgesys gali būti vertinamas ir kaip nukentėjusiojo provokuojantys veiksmai, kurie ir iššaukė natūralų nuteistojo pasipriešinimą.

3.8. Apeliantas akcentuoja, kad teismas neįvertino to, kad atsakomybė pagal BK 286 straipsnį galima tik tais atvejais, kai pasipriešinama valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, teisėtai einančiam įstatymo jam pavestas pareigas. Pagal teismų praktiką šie asmenys turi veikti neperžengdami įstatymo ar kitais teisės aktais nustatytos kompetencijos. Jeigu asmens pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui yra atsakas į neteisėtus jų veiksmus, veika negali būti kvalifikuojama pagal šį straipsnį.

3.9. Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Apelianto teigimu, nuteistasis veikė nesmurtiniais motyvais, jis nesiekė nei sužaloti, nei sukelti fizinio skausmo nukentėjusiajam, o atliktas veiksmas (spontaniškas ir instinktyvus siekis išsilaisvinti iš nukentėjusiojo glėbio) neleidžia teigti, jog J. D. savo veiksmus suvokė kaip smurtinius. Nuteistasis, pasielgdamas spontaniškai, galėjo ir nespėti įvertinti galimų savo veiksmo padarinių ir numatyti, jog jo aktyvūs veiksmai išsilaisvinant, t. y. kontaktas su nukentėjusiuoju, jam sukels fizinį skausmą ar kitaip paveiks jo sveikatą. Be to, J. D. turėjo teisę veikti ir būtinosios ginties sąlygomis, nes pareigūnai prieš jį panaudojo perteklinę fizinę jėgą ir jį sužalojo, tinkamai neįvertinę susidariusios situacijos ir galimų grėsmių.

3.10. Byloje esančioje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje nurodyta, jog dešinės plaštakos 4-o delnikaulio lūžis, nukentėjusiajam galėjo būti padarytas tiek suduodant nukentėjusiajam į nurodytą kūno sritį, tiek ir pačiam nukentėjusiajam griūvant, bei minėta kūno vieta atsitrenkiant į kietą buką daiktą. Tačiau specialistui nebuvo užduotas klausimas ar toks sužalojimas galėjo atsirasti suduodant smūgius nuteistajam į veidą ir šonkaulius. Šioje specialisto išvadoje nėra duomenų apie tai, kad buvo apžiūrėtos rankos. Dar daugiau, specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad nukentėjusiojo medicininiuose dokumentuose užfiksuota, jog „sulaikytasis jam sutrenkė plaštaką“, tai yra nurodytas visiškai kitoks sužalojimo atsiradimo mechanizmas. Toks pats užrašas yra ir 2022 m. gegužės 16 d. ortopedo traumotologo konsultacijoje (b. 1 t. 1. 135). Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nesiaiškino.

3.11. Apelianto vertinimu, šioje byloje kaltinimo pateikti duomenys ne tik nesudaro vieni kitus atitinkančių ir papildančių duomenų visumos, kuri galėtų neginčijami patvirtinti J. D. inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje sudėčių požymius, bet kiekvienas iš jų atskirai kelia pagrįstų abejonių jų tikrumu ir prieštarauja teisminio nagrinėjimo metu nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Todėl teismas turėjo dėl nurodytų nusikaltimų J. D. išteisinti. Teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalimi, visi civiliniai ieškiniai turi būti palikti nenagrinėtais.

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

5. Vilniaus apygardos teisme 2023 m. lapkričio 17 d. gautas apelianto prašymas prijungti prie bylos papildomus dokumentus – VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės raštą „Dėl prašymo pateikti informaciją“ su priedais.

6. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis P. T. prašė skundą atmesti. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir apklausta liudytoja L. D. ir nukentėjusysis P. T..

6.1. L. D. parodė, kad ji ir J. D. gyvena atskirose patalpose. Nuteistasis paprašė pas ją tablečių (nes gydosi „Subutekso“ programoje), tačiau ji nedavė ir pasakė, kad dienos dozę tądien jau yra gavęs. Tuomet J. D. sudaužė televizorių (daugiau nieko) ir išeidamas pasakė, kad jo daugiau nepamatysiantys. Ji su vyru išsigando, kad jis ko nors sau nepasidarytų, todėl iškvietė policiją ir tikėjosi, kad J. D. paguldys į psichiatrinę ligoninę. Atvykus pareigūnams juos pasitikti išėjo vyras, ji paties įvykio nematė. Vėliau vyras grįžo ir liepė eiti jai. Ji į patalpą kurioje gyvena J. D. nėjo ir nematė kaip pareigūnai pateko į patalpą, kaip supranta sūnus pareigūnus įsileido. Vėliau, atvykus greitajai, ji nuėjo į patalpą, kurioje gulėjo sūnus, jo lūpa buvo kruvina, sūnus dejavo, kad buvo ne kartą panaudotas elektrošokas ir paliko jai sudaužytą telefoną pasakęs, kad jį sudaužė pareigūnai. Sūnus papasakojo, kad pareigūnai pradėjo daryti kratą, jis pradėjo filmuoti ir kažkuris iš pareigūnų davė jam smūgį į veidą ir sudaužė telefoną. Vėliau sūnus buvo išvežtas. Po kelių dienų jai paskambino iš psichiatrinės ligoninės, nuvykusi ji matė, kad sūnui sumušta lūpa, prieš išvažiuojant į ligoninę, tų sužalojimų dar nebuvo. Nesupranta, kodėl policija bandė naudoti smurtą. Nurodė, kad į ligoninę nevažiavo, tik kelis kartus per savaitę su gydytoju kalbėjo telefonu. (3 t. b. l. 69-70).

6.2. P. T. parodė, kad L. D. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai yra melagingi. Po pasipriešinimo ji su sūnumi nebendravo ir sūnus jai nieko nepasakojo, nebuvo parodytas joks telefonas. Paaiškino, kad jokio telefono nematė akyse, galbūt telefonas buvo sudaužytas agresijos priepuolio metu, kai dužo televizorius ir spintelės. Pažymėjo, kad tik prasidėjus teismui atsirado aplinkybės, kad jie kažką sumušė ar sudaužė (3 t. b. l. 70).

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju J. D. gynėjas ginčija nuosprendžio dalį, kuria J. D. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir BK 286 straipsnį ir šioje dalyje prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, proceso dalyvių duotais paaiškinimais ir patikrinusi skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį, konstatuoja, kad J. D. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir BK 286 straipsnį.

9. Remiantis BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, 2022 m. gegužės 16 d. 19:51 val., Bendrajame pagalbos centre buvo užregistruotas nuteistojo tėvo J. D. skambutis, kad „sutrikusi psichika, agresyvus, daužo daiktus namie“ (t. 1, b. l. 75, 76). Teisme J. D. paaiškino, kad sūnus numetė televizorių iš antro aukšto į pirmą ir sudaužė, jis iškvietė policiją. Atvykus pareigūnams, pasakė vežti į komisariatą paroms arba į ligoninę. Nurodė galvojęs, kad pareigūnai gali sūnų apraminti, jie turi specialias priemones, kad jį sugebės nuvežti į ligoninę. (t. 2, b. l. 189).

10. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas policijos pareigūnas E. K., parodė, kad <...> nuvykus nurodytu adresu, juos pasitiko tėvas J. D. bei pasakė, kad sūnui J. D. yra blogai ir jis serga kažkokia psichine liga, ir dabar jau užėjo priepuolis <....>, sudaužė televizorių ir kitus daiktus, yra agresyvus, <...> tėvas J. ir parodė pastatą, kuriame užsirakinęs jo sūnus. Pabeldus į duris, niekas neatidarė, tada pranešėjas J. pasakė, kad atneš laužtuvą ir išlauš duris, tada J. D. atidarė duris ir nuėjo į ūkinio pastato galą, kur yra įrengtas kambarys, t. y. nuėjo į kambario galą. Bandė pakalbinti J. D., bet pastarasis elgėsi agresyviai, gniaužė kumščius ir sakė, kad jei jį bandys vežti į psichiatrinę ligoninę, visiems bus galas ir baigsis blogai.<...> Nuteistasis sugniaužęs kumščius pradėjo eiti link jų. Kai jau pradėjo eiti link jų, jam (J. D.) buvo garsiai ir aiškiai buvo pasakyta nesiartinti ir stovėti vietoje, ten kur ir stovėjo, bet J. D. nepakluso reikalavimams ir spartesniu žingsniu toliau ėjo link jų. Tada jo kolega P. T. panaudojęs kovinių imtinių veiksmus pargriovė J. ant žemės, ir jie abu nukrito ant žemės – tada, kaip suprato, kolegai buvo prispausta ranka ir tada kolega, kad išlaisvintų ranką panaudojo prieš J. spec. priemonę „taser“ kontaktiniu būdu – tada jie abu atsistojo. <...> jiems atsistojus, jis ištraukė spec. priemonę – dujas ir pareikalavus atsitraukti, J. D. atsigulė ant čiužinio. <...> Atvykusi greitoji medicinos pagalba nusprendė J. vežti į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę. Po to kartu su greitosios medicinos pagalba pristatė J. į psichiatrinę ligoninę, gydytojas jam paskyrė gydymą ir paprašė jų pagalbos palydėti J. į kitą ligoninės korpusą. Išėjus į lauką J. pradėjo bėgti, į reikalavimus sustoti nereagavo, jis vyrą pasivijo ir panaudojęs kovinių imtynių veiksmus, pargriovė jį ant žemės, sulaikinėjant J., jam pavyko uždėti tik vieną antrankio žiedą – kitą ranką jis laikė pakišęs po krūtine, į reikalavimus nesipriešinti ir paduoti kitą ranką, jis nereagavo, todėl jo kolega P. T. panaudojo spec. priemonę „taser“, po ko pavyko ištraukti kitą J. ranką ir uždėti jam kitą antrankių žiedą, vyras buvo nuvestas į kitą ligoninės korpusą kur ligoninės sanitarai pririšo vyrą prie lovos (1 t. b. l. 149). Apklaustas teisme šiuos parodymus patvirtino (2 t. b. l. 188 ). Iš esmės identiškas aplinkybes dėl J. D. agresyvaus elgesio įvykio metu ir psichiatrinėje ligoninėje, ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir nukentėjusysis P. T. (1 t. b. l. 125; 142).

11. Apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis policijos pareigūnas P. T., be kita ko parodė, jog gavo iškvietimą, kad pranešėjo sūnus elgiasi agresyviai, namie sudaužė televizorių, baldus. Juos pasitiko vyriškis, kuris nurodė, kad nesusitvarko su sūnumi. Bandė su J. D. užmegzti pokalbį, matė sugniaužtus jo kumščius, kad vaikšto susinervinęs. Nuteistasis išgirdęs, kad yra iškviesti medikai, pradėjo eiti į jį su kolega greitu žingsniu. Įvertinęs situaciją, jis priėmė sprendimą naudoti kovinius veiksmus. Buvo išsakytas reikalavimas, kad J. D. stovėtų ramiai, laikytųsi saugaus atstumo. Jis neklausė, todėl buvo priimtas sprendimas jį parversti ant žemės, uždėti antrankius, o J. D. jam suėmė už dešinės rankos. Jis prarado pusiausvyrą, ėmė kristi. Jis norėjo paleisti jį, nekristi, o J. D. jam laikė dešinę ranką. Ta dešinė ranka krito ant žemės jo laikoma, nes negalėjo ištraukti ir jisai užkrito ant viršaus. Jie abu nukrito, jis ištraukė impulsinį prietaisą „tazerį“, ir jis buvo panaudotas. Tada J. D. jo ranką paleido, pats atsistojo, atsitraukė. J. D. atsigulė į savo lovą. <...> atvykus į psichiatrinę ligoninę, pereinant iš vieno pastato į kitą, nuteistasis pradėjo bėgti. Ėmė vytis sanitarai, jo porininkas ir gale bėgo jis. Tuo metu porininkas parvertė ant žemės, jis tuo metu irgi pribėgo. J. D. buvo uždėti antrankiai, jis buvo nuvestas į kitą pastatą, jis elgėsi agresyviai.

12. Aptarti įrodymai patvirtina, kad policijos pareigūnai buvo iškviesti dėl agresyvaus nuteistojo elgesio, siekiant, kad jis būtų nuvežtas į psichiatrijos ligoninę. Atvykus pareigūnams, nuteistasis toliau elgėsi agresyviai. Agresyvų J. D. elgesį patvirtina ir gynėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktuose dokumentuose iš VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės užfiksuotas nuteistojo motinos pasakojimas, ligoninės personalo įrašai. Ligoninės rašte nurodoma, kad 2022 m. gegužės 16 d. 22:25 val. pacientas atvestas į skyrių surakintas antrankiais, vedamas į skyrių bandė pabėgti, priešinosi. Prie rašto pridėtoje Etapinėje epikrizėje užfiksuota, jog skyriuje buvo sujaudintas, įsitempęs, buvo taikytos fizinio suvaržymo priemonės. Remiantis motinos žodžiais, „<...>. Vakar prašęs, jog motina papildomai duotų dar vieną tabletę. Negavęs labai supyko, tapo agresyvus, pakėlė seną televizorių, numetė jį nuo laiptų, rankomis trankė spintą, todėl buvo iškviesta policija ir greitoji medicinos pagalba“. (3 t. b. l. 64-65)

13. Tokiu būdu, nuteistojo agresyvaus elgesio bei pasipriešinimo policijos pareigūnui ir šio pasipriešinimo metu padaryto kūno sužalojimo faktą patvirtina paties nukentėjusiojo, jo kolegos E. K., nuteistojo tėvo paaiškinimai Bendrajam pagalbos centrui ir teisme, nuteistojo motinos paaiškinimai gydymo įstaigos personalui, 2022 m. gegužės 19 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada (toliau – specialisto išvada), remiantis kuria P. T. nustatytas dešinės plaštakos 4-0 delnakaulio lūžis, padarytas minėta sritį paveikus kietu buku daiktu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2022 m. gegužės 16 d.). (1 t., b. l. 139-140). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats nuteistasis apklaustas teisme pripažino, kad įvykio metu griuvo ir laikė už rankos pareigūną (2 t. b. l. 154), taigi J. D. kaltę iš dalies patvirtina jo paties parodymai, kurie šioje dalyje sutampa su P. T. viso proceso metu nuosekliai nurodyta aplinkybe, jog J. D. sulaikymo metu paėmė jam už dešinės rankos ir nepaleido ir nuteistasis griuvo ant nukentėjusiojo rankos. Atsižvelgiant į išdėstytų įrodymų visumą, aplinkybė, kad byloje nėra policijos pareigūnų dėvimų vaizdo kamerų įrašų, nedaro pareigūnų parodymų nepatikimais ir abejonių dėl J. D. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje, nekelia.

14. Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo motinos L. D. duoti parodymai, jog sūnus nebuvo labai agresyvus, sudaužė tik televizorių, nesuprantanti, kodėl policija bandė naudoti smurtą, atmetami, nes prieštarauja aukščiau aptartų duomenų visumai, patvirtinančiai, kad nuteistasis J. D. buvo agresyvus, priešinosi sulaikomas, buvo pavojingas sau ir aplinkiniams. Daužė ne tik televizorių, bet ir baldus. Be to, šie nuteistojo motinos parodymai prieštaringi. Antai iš pradžių ji apklausta Vilniaus apygardos teismo posėdyje nurodė, kad atvykus greitajai pagalbai ji nuėjo į patalpą, kurioje gulėjo sūnus, jo lūpa buvo kruvina, tačiau taip pat nurodė, kad po kelių dienų nuvykusi į psichiatrinę ligoninę matė, kad sūnui sumušta lūpa, o prieš išvažiuojant į ligoninę, tų sužalojimų dar nebuvo. Gi vėliau nurodė, kad į ligoninėje ji apskritai nesilankė ir su gydytoju tik kalbėjo telefonu (šios nutarties 6.1 punktas).

15. Apelianto teigimu, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis teigė, kad nukentėjusysis prieš jį, nuteistąjį, panaudojo fizinį smurtą suduodamas smūgius ranką į veido sritį bei į šonkaulius, nukentėjusysis pradėjo jo namuose daryti neteisėtą kratą ir sudaužė jo telefoną.

16. Remiantis VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Etapinėje epikrizėje užfiksuotais duomenimis, Ūmių psichikos sutrikimų skyriuje J. D. gydytas nuo 2022 m. gegužės 16 d. iki 2022 m. gegužės 18 d. Vizitacijos šiame skyriuje metu J. D. skundėsi, jog čia pateko ne savo noru<...>, neigė namuose daužęs baldus<...>, kaltino policijos pareigūnus, jog jie tyčia sudaužė jo 300 Eur telefoną, jog namuose pradėjo daryti kratą be leidimo. Slaugytojų dienyne užfiksuota, kad „<...>, Apatinės lūpos kairiajame kampe mėlynė, pacientas paaiškina, kad norėjo pabėgti nuo policijos, veide daug smulkių įbrėžimų“ ( 3t. b. l. 63-64)

17. 2022 m. birželio 16 d. J. D. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, dėl aptariamų nusikaltimų P. T. atžvilgiu padarymo. Tą pačią dieną apklaustas nuteistasis parodė, kad kas įvyko 2023 m. gegužės 16 d. visiškai neatsimena, nes po įvykio buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę, kur gavo stiprių vaistų, dėl kurių nieko neatsimena (1 t. b. l. 199). Taigi pirmosios ikiteisminio tyrimo apklausos metu parodymų apskritai nedavė. Įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą 2023 m. sausio 6 d. nuteistasis parodė, kad <...> dabar jau prisimena kaip viskas buvo. Tėvas iškvietė policiją, nes jis (J. D.) sudaužė seną televizorių<...>. Atvažiavus policijai, jis buvo ūkiniame pastate įrengtame kambaryje, gulėjo savo lovoje, policija sakė reikės palaukti, kol atvažiuos greitoji. Gulėdamas lovoje pamatė, kad kitame kambaryje – virtuvėje policininkas pradėjo daryti kratą<..>. Jis paklausė policininko ar turi jis orderį, policininkas jį „pasiuntė“. Jis paėmė telefoną ir pasakė, kad filmuos, tuomet policininkas priėjęs atėmė telefoną, sulaužė ir metė į grindis. Tada paėmė elektrošoką ir juo daužė jam į galvą kelis kartus<...>. Daugiau jokio fizinio kontakto namuose tarp jo ir policininko nebuvo. <...>Vėliau jis buvo apgautas ir nuvežtas į psichiatrijos ligoninę, atvykus bandė pabėgti, nes nenorėjo į ją gultis. Gaudydamas jį, pareigūnas ant jo užšoko ir jie abu pargriuvo. Tuomet pribėgo antras policininkas ir pradėjo laužyti ranką ir daužyti per galvą elektrošoku, po ko jį nuvedė į psichiatrijos ligoninę, kur jam suleido vaistų.<...> Telefonas, kurį sudaužė guli pas jį namuose. <...> Kur policininkui buvo sulaužytas dešinės rankos plaštakos delnikaulis neįsivaizduoja (2t. b. l. 58). Apklaustas teisme nurodė tas pačias aplinkybes dėl kratos atlikimo ir telefono sulaužymo. Teigė, kad nukentėjusysis jam davė smūgį iš kumščio į veidą, jis nukrito ir pritaikė elektrošoką į pakaušį. Rankos nepakėlė, galėjo tik stovėti ir žiūrėti kaip jį muša. Namuose jis gavo vieną smūgį į žandikaulį ir šonkaulį. Namie griuvo ir laikė už rankos pareigūną, jo pozicija buvo neliesti jų, net kai jį muša.

18. Iš nuteistojo parodymų visumos matyti, kad versiją apie jo atžvilgiu nukentėjusiojo naudotą smurtą, nuteistasis iškėlė tik įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą, praėjus daugiau kaip pusei metų nuo įvykio. Gi iš karto po įvykio, pasakodamas apie įvykį psichiatrinės ligoninės personalui, apie jokį pareigūnų smurtą neminėjo, tik skundėsi, kad čia yra gydomas ne savo noru, o ant veido esančius sužalojimus aiškino bandymu pabėgti nuo policijos. Atsižvelgiant į tokius paties nuteistojo paaiškinimus iš karto po įvykio ir aukščiau išdėstytus įrodymus apie jo agresyvų elgesį ir bandymą mažiausiai du kartus pabėgti ir du kartus įvykusį jo sulaikymą, akivaizdu, kad sužalojimai veido srityje galėjo būti padaryti agresyviai besielgiančio nuteistojo sulaikymo metu, panaudojant proporcingus kovinių imtynių veiksmus. Todėl neteisėti policijos pareigūnų veiksmai ir neteisėtas smurtas tokia forma, kaip nurodo nuteistasis, nenustatyti. Atitinkamai nenustačius, jog nukentėjusysis sulaikymo metu nepagrįstai naudojo smurtinius veiksmus nuteistojo atžvilgiu, skundo argumentai, kad J. D. sužalojimus nukentėjusiajam sukėlė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, atmetami.

19. Nors J. D. tiek iš karto po įvykio, tiek vėliau apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nurodė identiškas aplinkybes, dėl P. T. veiksmų atliekant kratą ir sudaužant nuteistojo telefoną, o apeliacinės instancijos teisme apklausta L. D., taip pat nurodė, kad prieš išvežant jį į ligoninę, nuteistasis užsiminė apie šias aplinkybes, tokios aplinkybės nenustatytos. Kaip minėta, liudytojos L. D. parodymai prieštarauja ne tik byloje surinktų įrodymų visumai, tačiau ir prieštaringi tarpusavyje, todėl teisėjų kolegija jos parodymais nesivadovauja. Gi jokių kitų šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nėra.

20. Remiantis įvykio vietos apžiūros protokolu, iš karto po įvykio apžiūrėjus įvykio vietą, telefonas nebuvo rastas (t. 1, b. l. 81-86). Bylos duomenimis, nuteistasis ar jo šeimos nariai tiek iš karto po įvykio, tiek vėliau, pareigūnų P. T. ir E. K. įvykio metu atliktų veiksmų neskundė, pareiškimo policijai dėl turto (telefono) sugadinimo nerašė. Pirmosios instancijos teisme apklaustas P. T. paaiškino, kad jie yra viešosios tvarkos palaikytojai – patruliai, gavo ir reagavo į iškvietimą. Nėra tyrėjai, jiems neįdomu, kas pas asmenį yra namuose, stalčiuje, dar kažkur, tai ne jų funkcijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinktų ir aukščiau išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad iškvietimas buvo gautas dėl smurto artimoje aplinkoje. Aukščiau aprašyti P. T. ir E. K. parodymai patvirtina, kad užėjus į J. D. gyvenamą patalpą situacija buvo įtempta, nuteistasis gniaužė kumščius, aiškino, jog jeigu jį veš į ligoninę tai visiems baigsis blogai, apie tai, kad nesusitvarko su sūnumi, pareigūnams atvykus nurodė ir nuteistojo tėvas. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai situacijai, atsižvelgiant į pareigūnų kvietimo priežastį, jiems atvykus tėvo nurodytas aplinkybes, atvykę pareigūnai objektyviai negalėjo daryti kratos, nes visą dėmesį turėjo sutelkti į agresyviai nusiteikusį nuteistąjį.

21. Apeliaciniame skunde teigiama, kad medicininiuose dokumentuose esama prieštaravimų apie P. T. padarytų sužalojimų mechanizmą ir pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nesiaiškino. Šis argumentas nepagrįstas. Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ortopedo traumatologo konsultacijoje, remiantis nukentėjusiojo P. T. parodymais nurodomas sužalojimo mechanizmas „darbo metu sulaikytasis sutrenkė plaštaką“ (t. 1, b. l. 135). Specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytomis aplinkybėmis t. y. krentant ir nuteistajam, nukritus ant nukentėjusiojo dešinės rankos, t. y. tokiu būdu, kaip nurodyta kaltinime ir kurį nuo pat įvykio pradžios nurodo pats nukentėjusysis (t. 1, b. l. 139-140). Todėl jokių esminių prieštaravimų šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia.

22. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog nuteistasis priešindamasis P. T. nesunkiai sutrikdė jo sveikatą veikdamas tiesiogine tyčia, tačiau tai nešalina J. D. baudžiamosios atsakomybės ir veikų kvalifikavimui įtakos neturi. BK 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Remiantis teismų praktika, nesunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Abiem atvejais kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali nesunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, tačiau tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-98-616/2020).

23. Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad J. D. priešindamasis sulaikymui, paėmė už rankos nukentėjusiajam, vėliau, neišlaikęs pusiausvyros ant rankos griuvo savo svoriu, taigi jis numatė, kad dėl minėtų veiksmų atlikimo P. T. gali būti sutrikdyta sveikata ir nors sužaloti P. T. nenorėjo ir nesiekė, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, tai yra darydamas nusikaltimus numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje, veikė netiesiogine tyčia.

24. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvada, kad tenkinti apeliacinio skundo, jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo J. D. (J. D.) gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.