Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-294-135/2012

Teisėjas Alfredas Vilbikas Teisminio proceso Nr.1-40-9-00099-2010-5

ŠIAULIŲ APYGARDOS teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 19 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

asmeniui, kurio atžvilgiu nutraukta baudžiamoji byla R. Z., jo gynėjui advokatui Sauliui Alysui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje R. Z. buvo kaltinamas, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, nutraukta dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – profesinių pareigų vykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Z. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas Š. apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės mobilaus būrio patruliu ir eidamas jam pavestas viešosios tvarkos palaikymo pareigas, dirbdamas ekipaže „A.-45“ 2010 metų spalio 28 dieną apie 21 val. (duomenys neskelbtini), esančiame įvažiavime į kiemus, atvykęs pagal kitų policijos pareigūnų kvietimą, be pakankamo teisėto pagrindo panaudojo fizinę jėgą prieš prie (duomenys neskelbtini) pastato sienos stovintį K. P., ranka staiga stipriai pastūmė jo galvą, dėl to K. P. kaire galvos puse atsitrenkė į sieną, prarado sąmonę ir nugriuvo. Dėl pavartoto fizinio poveikio K. P. buvo padaryti kairės ausies būgnelio trauminis plyšimas, odos nubrozdinimai kairės ausies kaušelyje, kairiame skruoste, kairiame žande ir kairėje smakro pusėje, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kairės ausies būgnelio trauminio plyšimo jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Be to, jis, buvo kaltinamas tuo, kad būdamas Š. apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės mobilaus būrio patruliu ir eidamas jam pavestas viešosios tvarkos palaikymo pareigas, dirbdamas ekipaže „A.-45“ 2010 metų spalio 28 dieną apie 21 val. (duomenys neskelbtini), esančiame įvažiavime į kiemus be pakankamo teisėto pagrindo panaudodamas fizinę jėgą prieš K. P. ir nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą, viršijo savo įgaliojimus, dėl to K. P. patyrė didelę žalą.

Prokuroro nuomone, teismas nepagrįstai prieštaringais laikė K. P. teisme duotus parodymus, kad atvykus antram policijos ekipažui jis buvo automobilyje, nors A. Z. ir M. M. parodė, kad tuo metu K. P. ir A. Z. jau buvo pastatyti prie namo sienos, ignoravo K. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus nuoseklius parodymus, kurie atitinka kitų liudytojų parodymus. Prokuroro teigimu, K. P. parodymų klaida dėl buvimo automobilyje yra nereikšminga, jai ištaisyti buvo paprašyta pagarsinti ankstesnius nukentėjusiojo parodymus. Nurodo, kad įvykio metu K. P. buvo išlaipintas iš automobilio, patikrintas, po to atgal pasodintas į automobilį, vėliau vėl išlaipintas ir tikrintas, po to buvo sužalotas ir kuriam laikui prarado orientaciją. Prokuroro nuomone, klaidingus parodymus K. P. galėjo duoti dėl to, jog nukentėjusiojo apklausa vyko 2011-06-27, t. y. po įvykio praėjus 8 mėnesiams.

Nurodo, kad teismas, ignoruodamas liudytojo A. Z. teisme duotus parodymus, jog stovėdamas prie sienos K. P. buvo pasukęs galvą į kairę, bet nebūtinai smūgio metu, taip tendencingai iškraipo jų esmę, ignoruoja medicinos eksperto nustatytą faktą, kad K. P. sužalojimai galėjo atsirasti jo kaire galvos puse kontaktuojant su siena, nepagrįstai vertindamas liudytojų K. P., A. Z. ir M. M. parodymus kaip prieštaringus, daro išvadą, jog mažai tikėtina, kad pareigūnas R. Z. be jokios priežasties, pribėgęs prie stovinčio asmens, vykdančio teisėtus policijos pareigūnų nurodymus, stovinčio nusisukus į sieną, rankas sudėjus ant sienos, praskėstomis kojomis, trenktų asmens galvą į sieną, nurodytų liudytojų parodymus atmetė dėl to, jog jie yra nukentėjusiojo draugai. Prokuroro teigimu, teismas, darydamas nepagrįstas išvadas, liudytojų parodymus iš esmės atmeta, nes dėl jų atžvilgiu pavartoto fizinio smurto jie jaučiasi nukentėjusiais, o policijos pareigūno neteisėti veiksmai yra mažai tikėtini. Teigia, kad teismas, vertindamas liudytojo A. Z. parodymus ir pripažindamas juos nelogiškais, visiškai nenurodo, kuo grindžiamas toks vertinimas, išskyrus policijos pareigūno E. Č. pamastymus, kaip turėtų būti, jei K. P. būtų sužalotas policijos pareigūno. Nurodo, kad teismo sprendimai negali remtis tikimybėmis ir emocijomis, o turi remtis tik teisėtai surinktais ir patikrintais įrodymais. Nurodo, kad dėl neesminių aplinkybių, giminystės ir draugystės santykių pripažindamas liudytojų K. P., A. Z. ir M. M. parodymus prieštaringais, nepatikimais, nelogiškais, teismas savo nutartyje vengia tokiais pačiais kriterijais vertinti policijos pareigūnų duotus parodymus ir juose esančius žymiai svarbesnius prieštaravimus.

Nurodo, kad iš R. Z. parodymų nustatyta svarbi aplinkybė, tai yra jog policijos pareigūnas A. B., dar prieš atvykstant antram patrulių ekipažui, susidariusios situacijos nevertino kaip pavojingos, nes nematė reikalo padėti M. M. apžiūrinčiam kolegai E. Č., būti šalia prie pastato sienos esančių K. P. ir A. Z., kaip nors juos drausminti, kontroliuoti jų elgesį, sulaikyti ar pavartoti fizinę prievartą. Nurodo, kad teismas šią aplinkybę ignoravo, dėl jos nutartyje nepasisakė, o surašytuose R. Z. parodymuose šios aplinkybės apskritai nėra, nors R. Z. tai nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu.

Nurodo, jog liudytojo A. B. parodymai atitinka R. Z. parodymus dėl situacijos ir pareigūnų buvimo vietos atvykus antram policijos ekipažui, kadangi jis parodė, jog nusprendus kviesti pastiprinimą, po kelių minučių atvyko ekipažas „Alksna 45“, kuriame dirbo D. B. ir R. Z., jiems atvykus, E. Č. laikė M. M. prispaudęs savo kūnu ant tarnybinio automobilio dangčio, o A. B. apžiūrinėjo visureigį. Atvykus ekipažui „A. 45“ su jais pasikalbėti nespėjo, R. Z. iš karto priėjo ir paprašė K. P. ištraukti rankas iš kišenių ir stotis prie sienos. K. P. pradėjo reikšti nepasitenkinimą, jam nepaklusus, buvo uždėti antrankiai, kaip įvyko pats pargriovimas A. B. nematė, pamatė K. P. jau gulint ant žemės, R. Z. uždėjo jam antrankius. Iš šių parodymų prokuroras daro išvadą, jog R. Z., atvykęs į įvykio vietą, net nebandė išsiaiškinti, kas vyksta ir kokios pagalbos iš jų ekipažo reikia, tačiau tuoj pat puolė drausminti iki to momento jokio teisės pažeidimo nepadariusį K. P.. Prokuroro nuomone, R. Z. apklausos metu nurodytas supratimas apie didelį pavojų atvykus į įvykio vietą ir vėliau sekę jo veiksmai prieš K. P., yra mažiausiai neprofesionalūs, tačiau dėl tokio neprofesionalumo kilusios pasekmės buvo rimtos – nukentėjusiajam K. P. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Prokuroras abejoja policijos pareigūnų sąžiningumu atsižvelgdamas į pareigūnų R. Z. ir D. B. parodymuose esančius neatitikimus, kadangi, prokuroro teigimu, R. Z. nurodė, jog supratęs, kad K. P. nereaguoja į jo nurodymus ir kelią realų pavojų, gali bet kokiu momentu panaudoti smurtą, paėmė jį už pečių ir panaudodamas fizinę prievartą bei prilaikydamas pargriovė jį ant žemės, ant nugaros, o D. B. parodė, kad R. Z. kelis kartus perspėjo K. P., kad nevykdant nurodymų ir trukdant atlikti apžiūrą prieš K. P. gali būti panaudota fizinė prievarta, K. P. į šiuos perspėjimus nereagavo, stovėdamas prie sienos atsistūmė nuo jos, atsisuko į R. Z. pusę, kilnojo rankas, todėl R. Z. paėmė K. P. už pečių ir pargriovė jį priekiu ant žemės, uždėjo jam antrankius, baigė asmens apžiūrą.

Nurodo, kad R. Z. savo parodymuose tvirtina, kad atvykus į įvykio vietą į pistoletą panašų daiktą matė gulint ant tarnybinio automobilio stogo, o jo kolega tvirtina, kad į šaunamąjį ginklą panašus daiktas gulėjo ant tarnybinio automobilio dangčio, kur E. Č. laikė M. M..

Teigia, kad iš policijos pareigūnų parodymų galima daryti išvadą, kad agresyviausias iš visų trijų tikrinamų asmenų buvo M. M., būtent prie jo rastas peilis ir jo automobilyje rastas šaunamasis ginklas, jo automobilyje tikėtasi rasti narkotikų, jam pirmam buvo uždėti antrankiai, jis buvo prispaustas ir laikytas prie policijos tarnybinio automobilio dangčio, tačiau policijos pareigūnai, nepatikrinę M. M. galimo apsvaigimo, liepė jam pačiam vairuoti savo automobilį vykstant iki policijos komisariato, po to kelionės metu dėl policijos pareigūno kaltės vairuojant tarnybinį automobilį buvo sukeltas eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas M. M. automobilis. Prokuroro teigimu, šių aplinkybių pakanka, kad asmeniui susidarytų tam tikra nuomonė apie su juo bendravusius policijos pareigūnus, to M. M. neslėpė ir apie tai atvirai pasakė teisiamojo posėdžio metu. Prokuroro nuomone, subjektyvus, asmenine patirtimi pagrįstas požiūris į kitus proceso dalyvius savaime nereiškia duotų parodymų neteisingumo ar melagingumo. Pažymi, kad pas M. M. rastas peilis nebuvo pripažintas draudžiamu turėti ir nešioti daiktu, o už šaunamojo ginklo ir šovinių su guminėmis kulkomis netinkamą laikymą M. M. buvo nubaustas administracine tvarka.

Apibendrindamas prokuroras daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyti liudytojų K. P., A. Z. ir M. M. parodymų prieštaravimai neegzistuoja, o yra liudytojų E. Č., A. B., D. B. ir kaltinamojo R. Z. duotų parodymų prieštaravimai, jie nevertinti ir dėl jų teismo nutartyje nepasisakyta.

Skunde prokuroras išdėsto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos punktus, kuriuose nurodyta, kaip patrulis turi bendrauti su asmenimis, kaip privalo sulaikyti ir pristatyti į policijos komisariatą asmenis, kurie įtariami padarę nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus.

Prokuroro nuomone, Šiaulių apskrities VPK Patrulių rinktinės mobiliojo būrio patrulis R. Z., vykdydamas profesines pareigas nesunkiai sužalojo K. P. ir tai padarė aiškiai viršydamas jam įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus įgaliojimus. R. Z. pagal kolegų kvietimą atvykęs į įvykio vietą netinkamai įvertino situaciją ir jos pavojingumą, nekreipė dėmesio į pagalbos prašiusio policijos ekipažo veiksmus, iš kurių buvo aiškiai matyti, kad jokios rimtos grėsmės nėra, nepaklausė kolegų apie iškvietimo priežastis, kad galėtų tinkamai jas suprasti ir imtis atitinkamų veiksmų, nors situacija leido tai padaryti. Padaręs anksčiau nurodytus veiksmus, prokuroro teigimu, R. Z. būtų išsiaiškinęs, kad K. P. nepadarė jokio pažeidimo, kad jis jau buvo patikrintas anksčiau atvykusių pareigūnų ir jiems jokių problemų nekėlė, o pagalba buvo reikalinga pristatyti asmenis patikrinti į policijos įstaigą. Nurodo, kad R. Z. nevykdė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatų dėl elgesio ir bendravimo su asmenimis, nebuvo ramus, santūrus, kantrus, visiškai nesiaiškino įvykio aplinkybių, nevertino įvykio dalyvių psichinės bei emocinės būsenos, jų nenuramino ir neišklausė, neleido pasiaiškinti, o savo neprofesionaliais veiksmais tik padidino įtampą, kuri kartu jam leido veikti ryžtingiau ir agresyviau. Prokuroro teigimu, įvykio vietos situacija iki R. Z. veiksmų nebuvo tokia, kad būtų pakankamas pagrindas panaudoti Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 23 ir 24 straipsniuose nurodytas fizinės prievartos priemones, o, panaudojus fizinės prievartos priemones, nebuvo stengiamasi išvengti sunkių pasekmių, o tai yra privaloma policijos pareigūnui. Prokuroro nuomone, teismo išvada, kad sužalodamas žmogų R. Z. veikė pagal įstatymo suteiktus įgaliojimus, yra nepagrįsta ir neteisėta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė skundą tenkinti ir pakeisti kaltinimą, patikslinant piktnaudžiavimo tarnyba aplinkybes, kadangi, prokuroro teigimu, dėl to, kad kaltinime nedetaliai nurodyta R. Z. veiksmus reglamentuojanti tvarka, kaltinimas gali būti laikomas nekonkrečiu. Kaltinimą prokuroras prašė išdėstyti taip: ,,R. Z. kaltinamas tuo, kad jis būdamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės mobilaus būrio patruliu ir eidamas jam pavestas viešosios tvarkos palaikymo pareigas, dirbdamas ekipaže „A.-45“ 2010 metų spalio 28 dieną apie 21 vai. (duomenys neskelbtini), esančiame įvažiavime į kiemus atvykęs pagal kitų policijos pareigūnų kvietimą, be pakankamo teisėto pagrindo panaudojo fizinę jėgą prieš prie (duomenys neskelbtini) pastato sienos stovintį K. P., ranka staiga stipriai pastūmėjo galvą, dėl ko K. P. kaire galvos puse atsitrenkė į sieną, prarado orientaciją ir nugriuvo. Dėl pavartoto fizinio poveikio K. P. buvo padaryti kairės ausies būgnelio trauminis plyšimas, odos nubrozdinimai kairės ausies kaušelyje, kairiame skruoste, kairiame žande ir kairėje smakro pusėje, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kairės ausies būgnelio trauminio plyšimo jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d.

Be to, jis, būdamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės mobilaus būrio patruliu ir eidamas jam pavestas viešosios tvarkos palaikymo pareigas, dirbdamas ekipaže „A.-45" 2010 metų spalio 28 dieną apie 21 vai. (duomenys neskelbtini), esančiame įvažiavime į kiemus be pakankamo teisėto pagrindo, nevykdydamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatų dėl elgesio ir bendravimo su asmenimis, nebuvo ramus, santūrus, kantrus, nesiaiškino įvykio aplinkybes, nevertino įvykio dalyvių psichinę bei emocinę būseną, nenuramino ir jų neišklausė, neleido pasiaiškinti, nesant Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 23 ir 24 straipsniuose nurodytų fizinės prievartos panaudojimo sąlygų ir pagrindų nesistengdamas išvengti fizinės prievartos panaudojimo sunkių pasekmių panaudojo fizinę jėgą prieš K. P. ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, taip viršijo savo įgaliojimus, dėl ko K. P. patyrė didelę žalą, tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 228 str. 1 d.,“.

R. Z. ir jo gynėjas advokatas Saulius Alysas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, dėl kurio piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimo didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Tarnybos įgaliojimu viršijimas – tai tokie valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai, kuriais viršijami jam suteikti įgaliojimai ir teisės. BK 228 str. prasme galima viršyti tik tuos įgaliojimus, kurie priskiriami valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai, dėl to kaltinimas turi būti grindžiamas konkrečiomis nuorodomis į pažeistas norminių aktų normas ir nuostatas. Būtinas piktnaudžiavimo ir įgaliojimų viršijimo požymis – didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Jei piktnaudžiavimu tarnyba ar įgaliojimu viršijimu nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas ar nesunkiai sutrikdoma sveikata, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal BK 228 straipsnį (LR BK komentaras, III d., 103 psl., LAT Nr. 2K-562/2010, Nr. 2K-457/2010, Nr. 2K-164/2009).

Iš baudžiamoje byloje pateikto kaltinimo R. Z. matyti, kad jis buvo kaltinamas dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 138 str. 1 d. ir 228 str. 1 d., padarymo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei prokuroras, nei teismas R. Z. pateikto kaltinimo nekeitė. Tik apeliacinės instancijos teisme prokuroras pateikė aukštesniam teismui prašymą patikslinti kaltinimo piktnaudžiavimo tarnyba aplinkybes nurodant, kurių įstatymų aktų normas R. Z. viršydamas įgaliojimus galėjo pažeisti, tačiau neprašė pašalinti kaltinimo pagal BK 138 str. 1 d. Atsižvelgiant į tai, skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog šiuo atveju R. Z. kaltinimas buvo pateiktas nesilaikant įstatymo ir teismų praktikos, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, šio pažeidimo neištaisė.

Taip pat skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį baudžiamąją bylą nutraukti nustačius LR BK 30 str. 1 d. numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – profesinių pareigų vykdymą, nutartyje padarė išvadas, kurios iš esmės prieštarauja viena kitai.

Profesinių pareigų vykdymas – situacija, kai žalą baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams padaro asmuo, vykdantis įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatytas funkcijas ar pareigas.

Kaip minėta, R. Z. buvo kaltinamas dėl tarnybos įgaliojimų viršijimo pagal LR BK 228 str. 1 d. ir, kaip galima suprasti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas šios nusikalstamos veikos požymius kaltininko veiksmuose nustatė ir priėmė sprendimą jo atžvilgiu baudžiamąjį procesą nutraukti, nes jis vykdė savo pareigas neperžengdamas įstatymo ar kito teisės akto nustatytas ribas, t. y. teismas nutraukė baudžiamąjį procesą dėl atsakomybės už tarnybos įgaliojimų viršijimą (BK 228 str. 1 d.) tuo pagrindu, kad kaltinamasis neviršijo savo įgaliojimų – pareigas vykdė vadovaudamasis norminiais aktais (BK 30 str. 1 d.). Kolegija pažymi, jog negali būti pagrindu šalinant baudžiamąją atsakomybę tinkamas pareigų vykdymas, kai asmuo kaltinamas tarnybinių pareigų netinkamu vykdymu. Nustačius, kad asmuo, kaltinamas pagal LR BK 228 str. 1 d., veikė neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų, jis dėl minėtos nusikalstamos veikos turi būti išteisintas.

Nesutikdamas su skundžiama nutartimi, prokuroras apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria baudžiamoji bylą kaltinamojo R. Z. atžvilgiu nutraukta, panaikinti ir priimti R. Z. apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant jį kaltu pagal BK 138 str. 1 d., 228 str. 1 d. Kolegija pažymi, kad toks apelianto prašymas prieštarauja baudžiamojo proceso normoms, kadangi BPK 326 str. 5 d. imperatyviai nurodyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųstos nutarties apeliacinės instancijos teismas priima tik nutartį.

Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės apeliacinės instancijos teismui dėl apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties priimti nuosprendį, kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius BK ir BPK pažeidimus, kurių apeliacinės instancijos teisme negalima ištaisyti, šie pažeidimai leidžia manyti, jog nutartį priėmęs teismas buvo šališkas, todėl nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 str. 5 d. 2 p.).

Grąžinant bylą iš naujo nagrinėti teisme, kiti apeliacinio skundo argumentai neanalizuojami ir nevertinami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.