- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-24
- Bylos Nr.
- e2-693-854/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00688-2025-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Pareiškėjas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Elenesa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Elenesa“ kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo ir bendrovės bankroto proceso ne teismo tvarka nutraukimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Elenesa“ (toliau – ir bendrovė) 2025 m. balandžio 1 d. kreditorių susirinkimo pirmuoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą, kuriuo nutarta bendrovės bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka, ir nutraukti LUAB „Elenesa“ bankroto procesą ne teismo tvarka, pažeidus esmines VMI, kaip bendrovės kreditorės, teises.
2. Skundo reikalavimams užtikrinti pareiškėja prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki bylos išnagrinėjimo teisme sustabdyti LUAB „Elenesa“ bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 16 d. nutartimi tenkino VMI prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – nutarė iki bylos išnagrinėjimo teisme sustabdyti LUAB „Elenesa“ bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymą, konstatavęs esant tam sąlygas.
4. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo manyti, jog skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas.
5. Teismas padarė išvadą, kad, siekiant išlaikyti status quo (esamąją padėtį) ir užtikrinti, jog pareiškėjai palankaus teismo sprendimo atveju būtų įmanoma priimtą teismo sprendimą įvykdyti, būtina sustabdyti LUAB „Elenesa“ ne teismo tvarka vykdomą bankroto procesą. Teismas vertino, kad to nepadarius teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti apskritai neįmanomu, kadangi vykdant bankroto procedūras bendrovės turtas gali būti perleistas. Vykdant tolimesnes bankroto procedūras, tuo atveju, jei įmonės bankroto procesas ne teismo tvarka būtų nutrauktas kaip neteisėtas, laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas sukeltų sunkesnių pasekmių (bendrovės turto realizavimas ir panašiai) nei šio proceso sustabdymas iki paaiškės nutarimų dėl bankroto ne teismo tvarka teisėtumas.
6. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti rašomas laikinąsias apsaugos priemones iki bus išnagrinėtas sprendimo vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka teisėtumo klausimas, pagal analogiją atsižvelgė į teisinį reguliavimą, pagal kurį, apskundus teismo nutartį, kuria įmonei iškelta bankroto byla, šios įmonės bankroto procesas (teismo tvarka) nepradedamas vykdyti iki bus išspręstas nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimas.
7. Teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės tokio pobūdžio bylose atlieka konservacinę paskirtį, neleisdamos iki ginčo išsprendimo iš esmės realizuoti jau priimtų kreditorių sprendimų ar atlikti naujų veiksmų, kurie ateityje taip pat galėtų tapti teisminio ginčo objektu, jeigu bankroto procesas būtų pripažintas pradėtu pažeidžiant teisės normų reikalavimus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
8. Apeliantė LUAB „Elenesa“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti VMI prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. VMI skundas dėl LUAB „Elenesa“ 2025 m. balandžio 1 d. kreditorių susirinkimo nutarimo yra nepagrįstas. VMI nepagrįstai teigia, kad ji, būdama LUAB „Elenesa“ kreditore, apie šaukiamą kreditorių susirinkimą nebuvo informuota. Nors VMI teigia, kad LUAB „Elenesa“ kreditore tapo 2025 m. kovo 28 d., tačiau 2025 m. kovo 20 d. ir 2025 m. gegužės 5 d. raštais pati patvirtino, kad LUAB „Elenesa“ pagal VMI apskaitomas prievoles neskolinga. Dėl to apeliantė neįgijo pareigos informuoti VMI apie inicijuojamą nemokumo bylą. VMI gavo informaciją apie jau iškeltą nemokumo bylą, apeliantei 2025 m. balandžio 1 d. ją išviešinus, tačiau žymiai (2,5 mėn.) praleido terminą skųsti kreditorių susirinkimo nutarimą, objektyviai to nepateisindama.
8.2. Apeliantė šiuo metu jau turi likviduojamos dėl bankroto bendrovės statusą, nemokumo procedūros yra pažengusios, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdžius nemokumo procedūrą didės administravimo išlaidos bei bus pažeidžiami visų bendrovės kreditorių, kurie siekia kaip įmanoma greitesnio skolų atgavimo, interesai ir teisėti lūkesčiai.
8.3. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neturi teismo procesinį sprendimą užtikrinančios paskirties (nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui), nes, teismui VMI pareiškimą patenkinus, kreditorių nutarimai neteks galios teismo sprendimo pagrindu ir šio sprendimo priverstinis vykdymas bet kuriuo atveju nebus reikalingas. VMI nėra apeliantei pareiškusi materialiųjų reikalavimų. Be to, ginčijant nutarimą dėl bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka, nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, kadangi bankroto procedūros, neatsižvelgiant į tai, ar jos vykdomos teismo ar ne teismo tvarka, vykdomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymu (toliau – JANĮ).
8.4. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones iki bylos išnagrinėjimo teisme dienos bendrovė lieka be ją atstovaujančio asmens, o paskirtas nemokumo administratorius nebegali vykdyti savo įgaliojimų, nepaisant to, kad apeliantė viešai paskelbtais duomenimis yra likvidavimo stadijoje.
Atsiliepimas
9. Pareiškėja VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad VMI pareiškimas preliminariai pagrįstas, nes pareiškėjos pasirinktas teisių gynimo būdas nėra akivaizdžiai negalimas.
9.2. Apeliantės prievolė patikslinti pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) atskaitą turto pirkimo datai (2022 m. rugsėjo mėn.) atsirado Vilniaus apygardos teismui 2025 m. kovo 21 d. patvirtinus tarp uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „MM Group“, UAB „Elenesa“, UAB „Edensa“ ir fizinių asmenų pasirašytą 2025 m. kovo 20 d. taikos sutartį. Taigi, tuomet bendrovė jau žinojo apie būsimą savo skolą biudžetui, vadinasi buvo nesąžininga. VMI apie tai negalėjo žinoti – šios sutarties kopiją UAB „Edensa“ pateikė Kauno apskrities VMI tik 2025 m. balandžio 10 d., t. y. jau po apeliantės kreditorių susirinkimo. Pareiškėja apie tai sužinojo tik 2025 m. gegužės 23 d., gavusi Kauno apskrities VMI raštą.
9.3. Pareiškėjos vertinimu, teismas teisingai akcentavo, kad būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sustabdant atsakovės ne teismo tvarka vykdomą bankroto procesą, siekiant išlaikyti status quo, nes vykdant tolimesnes bankroto procedūras, tuo atveju, jei bendrovės bankroto procesas ne teismo tvarka būtų nutrauktas kaip neteisėtas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsiradusios pasekmės (bendrovės turto realizavimas ir panašiai) būtų sunkesnės nei šio proceso sustabdymo iki paaiškės nutarimo dėl bankroto ne teismo tvarka iškėlimo teisėtumas padariniai. Pareiškėja papildomai pažymi, kad LUAB „Elenesa“ nuo 2025 m. birželio 4 d. yra likviduojama. Remiantis JANĮ 73 straipsnio 13 dalimi, likviduojant bendrovę dėl bankroto vyksta atsiskaitymas su kreditoriais bei padalijamas likęs likviduojamos bendrovės turtas. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, nes bendrovė gali būti išregistruota.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
11. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė: 1) bendrovei išduotos Klaipėdos apskrities VMI pažymos, kurioje nurodyta, kad VMI 2025 m. kovo 20 d. turimais duomenimis yra atsiskaičiusi su valstybės ir savivaldybių biudžetais, pinigų fondais; 2) 2025 m. balandžio 2 d. elektroninio laiško, siųsto iš elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) adresatams (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) ir M. K., kuriame nurodyta, kad siunčiamas pranešimas dėl nemokumo bylos iškėlimo UAB „Elenesa“ ir finansinio reikalavimo pateikimo, kopiją; 3) 2025 m. gegužės 20 d. VMI rašto „Dėl finansinio reikalavimo“ bendrovės nemokumo administratoriui, kuriame nurodoma, kad pagal VMI apskaitomas prievoles bendrovė neskolinga, kopiją; 4) 2025 m. birželio 4 d. bendrovės kreditorių susirinkimo protokolo kopiją.
12. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
13. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).
14. Pirma, pažymėtina, kad apeliantė nesuformulavo apeliacinės instancijos teismui prašymo priimti naujus įrodymus, poreikio pridedamus dokumentus priimti konkrečiais argumentais nepagrindė. Antra, iš atskirojo skundo turinio sprendžiama, kad įrodymais, šios nutarties 11 punkte nurodytais 1-3 papunkčiuose, apeliantė įrodinėja VMI skundo dėl bendrovės kreditorių 2025 m. balandžio 1 d. susirinkimo nutarimų nepagrįstumą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu pateikti nauji įrodymai nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos skundo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo, dėl to jų priėmimas neturėtų įtakos sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, taigi, šių įrodymų priėmimas būtų perteklinis. Be to, apeliantė nenurodė, kokias sprendžiamam klausimui (dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo) reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti ar paneigti jos pridedama 2025 m. birželio 4 d. bendrovės kreditorių susirinkimo protokolo kopija, kaip jos turinys susijęs su sprendžiamu klausimu dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, dėl to apeliacinės instancijos teismas šį dokumentą taip pat atsisako priimti, kaip neatitinkantį sąsajumo reikalavimo bei neturintį įtakos sprendžiant ginčo objektu esantį klausimą.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
15. JANĮ 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nemokumo bylos nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis.
16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018). Nagrinėjamu atveju skundą teikianti apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė neegzistuojant nė vienai iš šių sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka dėl toliau nurodomų motyvų.
17. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tikėtino ieškinio (skundo) pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio (skundo) pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio (skundo) faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-891-553/2021; 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1129-933/2023).
18. Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, teismui pakanka vien įsitikinti, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai paremti įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-458-330/2019). Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1609-407/2020; 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-307-370/2021; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1006-467/2023).
19. Šiuo atveju, susipažinęs su pareiškėjos skunde pareikštais reikalavimais bei pateiktais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad skunde reiškiami reikalavimai nėra akivaizdžiai nepagrįsti ar kad pareiškėja pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą gynybos būdą. Priešingai, pareiškėja pasirinko leistiną teisių gynimo būdą ir skunde nurodė teisinius bei faktinius argumentus, jos nuomone, patvirtinančius, kad skunde išdėstyti reikalavimai yra pagrįsti. Kartu su skundu pateikė įrodymus, kurie, jos įsitikinimu, pagrindžia skunde nurodytas faktines aplinkybes bei reikalavimus. Iš pirmosios instancijos teismui šalių pateiktų procesinių dokumentų, taip pat iš nagrinėjamo atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį turinio akivaizdu, kad dėl apeliantės nurodomų aplinkybių, kuriomis ji įrodinėja pareiškėjos skundo nepagrįstumą, yra kilęs ginčas, kuris bus išspręstas teismui klausimą išnagrinėjus iš esmės. Tačiau tai, atliekant tik preliminarų vertinimą, nelemia išvados, kad pareiškėjos skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės pateikti argumentai dėl skundo preliminaraus pagrįstumo yra pernelyg susiję su ginčo esme ir nėra pakankami konstatuoti, kad pareiškėjai palankus teismo procesinis sprendimas akivaizdžiai negalėtų būti priimtas, taigi, egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – preliminariai tikėtinas skundo pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, neturi pagrindo iš esmės įvertinti apeliantės nesutikimo su pareiškėjos skundu argumentų, todėl plačiau dėl jų nepasisako.
20. Vertinant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtiną sąlygą – grėsmę teismo sprendimo įvykdymui – pažymėtina, kad nei CPK, nei JANĮ nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo, todėl šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus konkrečios situacijos faktines aplinkybes.
21. Pareiškėja, pateikusi skundą dėl bendrovės kreditorių 2025 m. balandžio 1 d. susirinkime priimto nutarimo pirmuoju darbotvarkės klausimu panaikinimo ir prašydama skundo nagrinėjimo laikotarpiu sustabdyti bendrovės bankroto ne teismo tvarka vykdymą, tokį prašymą grindė tuo, kad, esant bendrovės nemokumo proceso pradžios neteisėtumo rizikai, netaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, būsimas palankus teismo sprendimas prarastų prasmę, nes neteisėtai pradėtas procesas būtų užbaigtas, bendrovės turtas būtų realizuotas, o ji pati išregistruota. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka, pritardamas pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams.
22. Įvertinus skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo pobūdį ir reikšmę, akivaizdu, jog prašomų laikinųjų apsaugos priemonių (sprendimų vykdymo sustabdymo) taikymo tikslas yra prevencinis, užtikrinantis padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esama padėtis) išsaugojimą bei užkertantis kelią žalai atsirasti ar padidėti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai).
23. Bendrovės 2025 m. balandžio 1 d. kreditorių susirinkimo sprendimu buvo pradėtas bendrovės bankroto procesas ne teismo tvarka, šis procesas vykdomas, bendrovė jau yra likviduojama dėl bankroto. Kreditoriui, nesutinkančiam su bendrovės bankroto procedūrų vykdymu ne teismo tvarka, vienintelė priemonė šią procedūrą ginčyti yra kreiptis į teismą su skundu dėl tokio kreditorių susirinkimo priimto nutarimo. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius tolesnių bendrovės bankroto ne teismo tvarka procesų, jos turtas gali būti realizuotas, o pats juridinis asmuo gali pasibaigti (bendrovė gali būti išregistruota) dar iki teismui išnagrinėjant pareiškėjos skundą dėl bendrovės bankroto ne teismo tvarka pradžios teisėtumo, o tokiu atveju teismo procesinis sprendimas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjos skundą, galėtų tapti nebeprasmingas. Tai reiškia, kad, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – bendrovės bankroto procedūrų, vykdomų ne teismo tvarka, sustabdymas, atlieka būsimą teismo procesinį sprendimą užtikrinančią paskirtį.
24. Juridinių asmenų nemokumo procese vyraujantis viešasis interesas lemia ypatingą bankroto proceso inicijavimo, jo pradžios teisėtumo reikšmę, nes tik teisėtai pradėtas bankroto procesas bei teisėtai paskirtas bankrutuojančios bendrovės atstovas (nemokumo administratorius) gali užtikrinti tolesnių bankroto procedūrų atlikimo teisėtumą. Pareiškėjai teisme ginčijant pradėto bankroto proceso teisėtumą, tolesni veiksmai neturėtų būti atliekami iki teismas įsitikins skundo pagrįstumu ar, priešingai, jo nepagrįstumu. Būtent tokią konservacinę paskirtį atlieka pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, neleidžiančios iki ginčo išsprendimo iš esmės realizuoti jau priimtus kreditorių sprendimus ar atlikti naujus veiksmus, kurie, kaip teisingai pastebi pareiškėja, ateityje taip pat galėtų tapti ginčo objektu, jeigu bankroto procesas būtų pripažintas pradėtas pažeidžiant teisės normų reikalavimus. Šis interesas yra reikšmingesnis nei dalies bendrovės kreditorių siekis kuo greičiau užbaigti bendrovės nemokumo procedūrą, juolab, kad skundo dėl kreditorių susirinkimo nagrinėjimas teisme įprastai yra operatyvus.
25. Sprendžiant analogišką klausimą, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad vykdant tolimesnes bankroto procedūras, tuo atveju, jei bendrovės bankroto procesas, vykdomas ne teismo tvarka, būtų nutrauktas kaip neteisėtas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galėtų atsirasti sunkesnės pasekmės nei šio proceso sustabdymo iki paaiškės nutarimų dėl bankroto ne teismo tvarka iškėlimo teisėtumas atveju. Sprendžiant, ar yra pagrindas sustabdyti bankroto ne teismo tvarka procedūras iki bus išnagrinėtas bankroto iškėlimo teisėtumo klausimas, be kita ko, pagal analogiją atsižvelgtina ir į teisinį reguliavimą, pagal kurį apskundus teismo nutartį, kuria įmonei iškelta bankroto byla, šios įmonės bankroto procesas (teismo tvarka) nepradedamas vykdyti iki nebus išspręstas nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje e2-383-781/2021; 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1939-407/2016).
26. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad, panaikinus pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, pareiškėjai palankaus teismo procesinio sprendimo atveju jo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas ir ši aplinkybė leidžia konstatuoti egzistuojant ir antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – pareiškėjai galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmę.
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė nepagrįstai teigia liksianti be atstovo (jos vardu veikiančio nemokumo administratoriaus), kadangi skundžiama nutartimi laikinai sustabdyti tik tolesni bendrovės bankroto ne teismo tvarka procesai, ja nepanaikinti kreditorių susirinkimo paskirto nemokumo administratoriaus įgaliojimai, vadinasi bendrovė yra ir gali būti atstovaujama paskirto nemokumo administratoriaus iki bus išspręstas esminis klausimas – dėl bankroto ne teismo tvarka teisėtumo.
28. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į nemokumo proceso specifiką, tinkamai taikė proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.