Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. J. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutarties, kuria teismas ieškovės S. J. ieškinį atsakovams VĮ Registrų centrui, BŽŪB „Žaltys“ dėl daiktinių teisių gynimo laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. J. (ieškinio medžiagos Nr. 2-909-212/2010).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Tarp šalių kilo ginčas dėl turtinių įnašų perdavimo steigiamai žemės ūkio bendrovei, nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įgijimo ir registracijos turtui panaikinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ieškovės ieškinį atsakovams dėl daiktinių teisių gynimo laikė nepaduotu ir grąžino ieškovei. Siekiant teisingai išspręsti šį klausimą, reikia įvertinti, ar teismas pagrįstai nustatė ieškinio trūkumus, ar ieškovė iš tiesų jų nepašalino.

Civilinis procesas pagrįstas šalių disponavimu joms suteiktomis procesinėmis teisėmis laisva valia. Dispozityvumo principas, be kita ko reiškia, jog civilinė byla gali būti iškelta tik ieškovo iniciatyva, tik jis turi teisę pasirinkti, kokiam asmeniui ar kokiems asmenims reikšti reikalavimus, kokius reikalavimus jam (jiems) reikšti, kokiomis aplinkybėmis grįsti pareikštus reikalavimus, kokiais įrodymais įrodinėti išdėstytas aplinkybes (CPK 13 str.). Teismas neturi įgaliojimų nurodinėti ieškovui, kokius reikalavimus jis turi reikšti, kad ieškinys, teismo nuomone, įgytų prasmę ir galėtų būti patenkintas. Taigi, ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo suformulavimas yra ieškovo išimtinė teisė. Šią teisę jis turi įgyvendinti griežtai laikydamasis proceso įstatymo reikalavimų, nes kiekviena subjektinė teisė, tarp kurių, ir teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai. Teismas jau pirmojoje civilinio proceso stadijoje turi įsitikinti, ar civilinė byla pagal pareikštą reikalavimą gali būti iškelta. Teismui nustačius, kad nėra bent vienos teisės kreiptis į teismą teigiamos prielaidos ar egzistuoja neigiama prielaida, civilinė byla negali būti iškelta, o iškelta byla turi būti nutraukta (CPK 137 str. 2 d. 1, 3, 4 p., 293 str., 1, 2, 3, 6 p.). Tuo atveju, kai nustatoma, jog ieškovas nesilaikė teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlygų, galimi dvejopi teisiniai padariniai. Jeigu nustatomas bent vienas CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2, 5, 6, 7 ar 8 punkte įtvirtintas pagrindas, teismas ieškinį turi atsisakyti priimti. Tuo tarpu teismui nustačius ieškinio formos ar turinio trūkumų, turi būti nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 138 str.). Per šį terminą pašalinus ieškinio trūkumus, teismas turi ieškinį priimti, o jų nepašalinus, laikyti ieškinį nepaduotu ir grąžinti ieškovui (CPK 115 str. 5 d., 138 str., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 25 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1225/2009).

Tuo atveju, kai teismas sprendžia ieškinio priėmimo klausimą ir nustato, kad nėra pagrindo priimti ieškinį, kadangi neegzistuoja teisės kreiptis į teismą visos prielaidos ir sąlygos, teismo nutartyje dėl ieškinio atsisakymo ar ieškinio trūkumų šalinimo turi būti aiškiai, suprantamai išdėstyti argumentai, dėl kurių procesas negali vykti toliau. Kai teismas neaiškiai įvardija ieškinio trūkumus - perdėm abstrakčiai, daugiaprasmiškai (pavyzdžiui, įpareigoja sumokėti žyminį mokestį už ieškinyje pareikštų reikalavimų nagrinėjimą, tačiau nenurodo, kokio dydžio žyminį mokestį turėtų sumokėti ieškovas arba įpareigoja pateikti įrodymus, tačiau nenurodo kokių reikalavimų pagrindimui reikalingi šie įrodymai) ir dėl to ieškovas jų nepašalina, negalima laikyti, kad teismas įvykdė tą teisingumą, kurį vykdyti jį įgalina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio nuostatos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nutartyje dėl ieškinio trūkumų šalinimo nurodė tokius trūkumus: 1) nėra aišku, ar ieškovės mirusios motinos O. M. įsigyti pastatai ir pastatai, kurių teisinę registraciją ieškovė prašo panaikinti byloje, yra tie patys, ar šie pastatai buvo įregistruoti viešame registre; 2) ieškovė, pareiškusi reikalavimą dėl ginčo pastatų teisinės registracijos panaikinimo, nepateikė duomenų apie tai, kad būtų panaikinti teismų įsiteisėję procesiniai sprendimai byloje, kurioje šie pastatai pripažinti ŽŪB „Žaltys“ nuosavybe; 3) ieškovė nepaaiškino, kokiu faktiniu pagrindu remdamasi reiškia reikalavimą pripažinti, kad ji neperdavė turtinių įnašų bendrovei; 4) ieškinį nepagrįstai pasirašė ne tik ieškovė, bet ir jos sutuoktinis; 5) už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą ieškovė nesumokėjo žyminio mokesčio; 6) ieškovė nepagrįstai atsakovu byloje patraukė neegzistuojantį subjektą - Valstybinį inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurą.

Ieškovė ieškinyje pareiškė tarpusavyje susijusius reikalavimus dėl pripažinimo.

Nors ieškovės reikalavimai, kad jos motina ginčo turto privatizavimo metu įgijo nuosavybės teises į šį turtą ir iki mirties jį valdė vertintini kaip ieškinys dėl pripažinimo, vis dėlto tai yra turtinio pobūdžio reikalavimai, nes jų patenkinimo atveju ieškovė, kaip jos mirusios motinos paveldėtoja, galėtų įgyti šį turtą nuosavybės teisėmis. Šiuos reikalavimus ieškovė grindė tuo, kad jos motina aukciono būdu nusipirko turtą, priėmimo-perdavimo aktu jį perėmė ir gavo nuosavybės liudijimą. Dokumentus, pagrindžiančius aukciono vykdymą ir turto įsigijimą jo metu ieškovė pateikė teismui kartu su ieškiniu. Be to, ieškovė ieškinyje nurodė, kad jos motina įsigyto turto neperleido kitiems asmenims. Kolegijos vertinimu, ieškovė reikalavimus dėl ginčo turto pripažinimo jos motinos, kuri vėliau mirė, nuosavybe (ieškinio dalykas) pagrindė konkrečiais argumentais ir įrodymais, kuriuos pateikė teismui, t. y. suformulavo reikalavimų faktinį pagrindą. Ar išdėstytų argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų pakanka ieškiniui patenkinti sprendžiama teisminio nagrinėjimo, o ne civilinės bylos iškėlimo stadijoje. Pirmosios instancijos teismas, kaip ieškinio trūkumą įvardijęs, kad ieškovė nepaaiškino, kokiu faktiniu pagrindu remdamasi reiškia reikalavimą pripažinti, kad ji neperdavė turtinių įnašų bendrovei, netinkamai nustatė ieškinio dalyką. Ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti, kad jos motina neperdavė turtinių įnašų bendrovei, o tik paaiškino, jog ginčo turtas nebuvo perduotas kitiems asmenims. Toks proceso šalies paaiškinimas vertintinas kaip įrodymas ir laikytinas sudėtine reikalavimo, kad jos motina ginčo turto privatizavimo metu įgijo nuosavybės teises į šį turtą ir iki mirties jį valdė, dalimi. Todėl teismas nutartyje dėl ieškinio trūkumų šalinimo nepagrįstai įvardijo minėtą ieškinio trūkumą, o jo nepašalinus, neteisėtai ieškinį laikė nepaduotu.

Ieškinyje pareikšti reikalavimai dėl teisinės registracijos ginčo turtui panaikinimo LŽŪB „Žaltys“ vardu yra išvestiniai iš reikalavimų dėl nuosavybės teisių pripažinimo. Teismui pripažinus, kad ieškovės motina privatizavimo metu įsigijo ginčo pastatus, atsirastų pagrindas spręsti, ar neturi būti panaikinta teisinė registracija į šį turtą. Kolegija pažymi, jog civilinėje byloje Nr. 2-318-227/2008 pagal ieškovo ŽŪB „Žaltys“ actio Pauliana ieškinį atsakovams J. J. ir S. J. dėl ginčo pastatų perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo buvo sprendžiamas klausimas, ar ŽŪB „Žaltys“ pagrįstai perleido šį turtą J. J. ir S. J. Joje nespręsta dėl ieškovės motinos nuosavybės teisių į turtą. Todėl nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui neturi teisinės reikšmės, ar civilinėje byloje Nr. 2-318-227/2008 priimti teismų procesiniai sprendimai yra (ne)panaikinti. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas įpareigojimas ieškovei pateikti duomenis apie tai, jog yra panaikinti teismų įsiteisėję procesiniai sprendimai byloje, kurioje ginčo pastatai pripažinti ŽŪB „Žaltys“ nuosavybe, nepagrįstas.

Nepagrįstas ir teismo nurodytas ieškinio trūkumas, kad neaišku, ar ieškovės mirusios motinos O. M. įsigyti pastatai ir pastatai, kurių teisinę registraciją ieškovė prašo panaikinti byloje, yra tie patys, ar šie pastatai buvo įregistruoti viešame registre. Ieškovė pateikė duomenis apie ginčo pastatų, į kuriuos ji pretenduoja, teisinę registraciją (duomenų išrašai iš Nekilnojamojo turto registro). Šių duomenų pakanka civilinės bylos iškėlimo stadijoje, o jų įvertinimo klausimas sprendžiamas bylą nagrinėjant iš esmės (CPK 185 str.).

Pirmosios instancijos teismo nurodytas ieškinio trūkumas, kad ieškinį pasirašė ne tik ji, bet ir kitas asmuo, nelaikytinas trūkumu. Tuo atveju, kai teismui paduodamą ieškinį pasirašė ieškovė, ieškinys laikomas tinkamai pasirašytu (CPK 110 str., 111 str. 2 d. 6 p.). Tai, kad šį procesinį dokumentą pasirašė ir kitas asmuo, neturi reikšmės sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą. Tuo pačiu pastebėtina, kad patikslintą ieškinį jau pasirašė tik ieškovė (b.l. 18).

Kolegija sutinka su žemesnės instancijos teismo argumentu, kad neegzistuojantis subjektas negali būti atsakovu byloje. VĮ „Valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras“ yra išregistruotas iš juridinių asmenų registro, o jo teises perėmė VĮ Registrų centras. Tačiau patikslintame ieškinyje ieškovė atsakovu nurodė egzistuojantį teisės subjektą, kuris vykdo teisinę registraciją Lietuvos Respublikoje (b.l. 22). Todėl, remdamasis vien šiuo pagrindu, teismas negalėjo ieškinio laikyti nepaduotu.

Tuo pačiu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog už ieškinyje pareikštų reikalavimų nagrinėjimą nėra sumokėtas žyminis mokestis. Tačiau teismas netinkamai įvykdė išaiškinimo pareigą ieškovei, nes neįvardijo, kokio dydžio mokestį ir per kokį terminą turi sumokėti ieškovė, kad jos reikalavimai būtų nagrinėjami teisme. Pastebėtina ir tai, kad Panevėžio apygardos teismas 2010 m. liepos 28 d. nutartyje, kurioje nustatė ieškinio trūkumus, nepagrįstai nurodė, kad nutartis neskundžiama. Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl žyminio mokesčio sumokėjimo gali būti apeliacijos objektu (CPK 79 str., 100 str.). Tačiau šis procesinis pažeidimas, teismui nenustačius mokėtino žyminio mokesčio konkretaus dydžio, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

Aukščiau išvardyti argumentai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, nevertino ieškovės pareikštų reikalavimų pobūdžio, taip pat nustatė ieškinio trūkumų, kurių iš tikrųjų nėra, t. y. netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimo klausimo išsprendimą ir dėl to neteisėtai bei nepagrįstai nustatė ieškinio trūkumus, kurių nepašalinus, ieškinį laikė nepaduotu (CPK 115 str., 137-138 str.). Žemesnės instancijos teismo nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d. ir 338 str., 337 str. 3 p.). Spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas pagal šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus turi nustatyti žyminio mokesčio dydį už byloje pareikštų reikalavimų (jie yra turtinio pobūdžio) nagrinėjimą ir įpareigoti ieškovę per nustatytą terminą pašalinti ieškinio trūkumus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartį panaikinti.

Ieškovės S. J. ieškinio atsakovams VĮ Registrų centrui, BŽŪB „Žaltys“ dėl daiktinių teisių gynimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.