Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo T. R. (T. R.) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 9 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš T. R. priteista nukentėjusiajam V. J. (V. J.) 1 767,58 Eur turtinei žalai ir 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei Vilniaus teritorinei ligonių kasai 1 004,63 Eur turtinei žalai atlyginti dėl I. J. (I. J.) gydymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyčia nužudė kitą žmogų, o būtent:

2016 m. vasario 1 d. apie 23.50 val. prie pastato (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia sudavė nenustatytą skaičių, bet ne mažiau kaip penkis smūgius rankomis I. J. į veidą, galvą, dėl to jis nuo gautų smūgių pargriuvo, atsitrenkdamas galva į asfaltuotą dangą, pargriuvusiam I. J. dar sudavė vieną smūgį koja į šoną, tuo padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvas veido minkštuosiuose audiniuose, galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu dešinėje smilkininėje–momeninėje srityje, kraujosruva minkštuosiuose audiniuose dešinėje smilkininėje–momeninėje srityje, kaukolės skliauto lūžiu, kraujo išsiliejimu virš galvos smegenų kietojo dangalo, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, smegenų sumušimu kairioje smilkininėje skiltyje. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, smegenų koma ir taip tyčia jį nužudė, nes dėl to I. J. 2016 m. vasario 2 d. ligoninėje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. R. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl kaltės formos

Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo išdėstyta įvykio versija prieštarauja objektyviems bylos duomenims.

Akivaizdu, kad nuteistojo T. R. parodymai teisme duoti, atsižvelgiant į medicininio tyrimo metu nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus, siekiant juos priderinti prie objektyviai nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistojo T. R. neteisėtų veiksmų motyvas buvo asmeninės paskatos (pyktis).

Pagal nustatytas aplinkybes I. J. galvos sumušimas, nuo kurio jis mirė, yra tarpusavio konflikto metu fizinę jėgą naudojusio T. R. veiksmų padarinys, todėl tarp jo veiksmų – smūgių į veido (galvos) sritį – ir I. J. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Gynėjas apeliaciniame skunde abejojo pirmosios instancijos teismo nustatyta T. R. kaltės forma teigdamas, kad pastarasis nenorėjo I. J. nužudyti.

Apie kaltininko kaltės turinį (formą ir rūšį) teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus ir kt.

Nagrinėjamoje byloje apie asmens tyčios kryptingumą galima spręsti, remiantis paties nuteistojo parodymais, lyginant juos su tais objektyviais duomenimis, kurie padeda atskleisti tyčios turinį.

Nuteistojo T. R. smūgiai nukentėjusiajam į galvą, jų intensyvumas, įvertinus nuteistojo fizinę būklę (fiziškai stiprus, normalios psichikos) ir gyvenimo patirtį (ankstesni teistumai taip pat susiję su smurto panaudojimu), nepaisant jo gana jauno amžiaus, rodo savo veiksmų pavojingumo aiškų suvokimą ir galimų padarinių numatymą.

Suduodamas stiprius smūgius į galvą, jis suvokė daromos veikos pavojingumą, ir jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės nesudarė pagrindo tikėtis, kad bus išvengta padarinių, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti apeliantą manant, jog T. R. veiksmai buvo ne tyčiniai, bet neatsargūs.

Su tokia gynėjo nuomone negalima sutikti.

Esant neatsargiai kaltės formai, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas).

Byloje nustatyta, kad T. R. nukentėjusįjį nužudė, sąmoningai suduodamas smūgius į svarbią kūno sritį – galvą, be to, parodė abejingumą jo likimui: priešingai, nei nurodė apeliantas, sužalojęs nukentėjusįjį T. R. paliko jį gulėti įvykio vietoje, iš įvykio vietos skubiai pasišalino, greitosios medicinos pagalbos iškvietimu rūpinosi įvykį tiesiogiai matę pašaliniai žmonės. Byloje esančių T. R. telefoninių pokalbių turinys (t. 1, b. l. 24–29) patvirtina, kad jis suprato savo veiksmų pavojingumą, jog nukentėjusiajam padarė sunkius sužalojimus ir jis gali mirti, o kaltininkas dėl to gali būti įkalintas. Tokios aplinkybės neleidžia daryti išvadų dėl neatsargios kaltės.

Teismų praktikoje būtinasis priežastinis ryšys nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti (be jos šie neatsirastų), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšys egzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-247/2009). Akivaizdu, kad, jeigu T. R. nebūtų sudavęs I. J. stiprių smūgių į veidą (galvą), šis nebūtų kritęs ir patyręs galvos traumos, nuo kurios vėliau mirė. Nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo atsitrenkimas galva į grindinį ir galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp tyčinių stiprių smūgių į veidą (galvą) ir nukentėjusiojo mirties. Tarp veiksmų suduodant smūgius ir atsiradusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Taigi šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, paneigiančių buvus būtinąjį priežastinį ryšį. Atvirkščiai, nukentėjusiajam po smūgių nugriuvus ir nevalingai gulint, T. R. tęsė smurtinius veiksmus, dar spirdamas į šoną.

Tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje bei teismų pateikti argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo atitinka teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-446/2010, 2K-22/2013 ir kt.).

Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo kaltininko netiesioginę tyčią ir pagrindė savo išvadas dėl šios veikos subjektyviųjų požymių teisinio vertinimo.

Jau minėta, kad baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla, esant nusikalstamam pasitikėjimui arba nusikalstamam nerūpestingumui. Nuteistojo T. R. veiką vertinti kaip neatsargumą nėra pagrindo, nes jis suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, jog gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi nėra teisinio pagrindo T. R. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį.

Gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai rėmėsi kasacinės instancijos teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2004, 2K-354/2007, 2K-394/2010 teigdamas, kad T. R. veiksmai atimant gyvybę I. J. turėtų būti kvalifikuoti kaip gyvybės atėmimas dėl neatsargumo (dėl nusikalstamo nerūpestingumo), o ne kaip tyčinis nužudymas (netiesiogine tyčia). Nurodytose nutartyse nusikalstamų veikų aplinkybės nėra tapačios, kaip šioje konkrečioje byloje, t. y. visais nurodytais atvejais buvo sprendžiamas kaltės klausimas, kai nukentėjusiesiems suduota po vieną smūgį, o nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam suduota keletas smūgių. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2010 nagrinėta situacija, kai neblaiviam nukentėjusiajam suduotas vienintelis smūgis į petį, siekiant jį sudrausminti, o ne prieš jį smurtauti; be to, teismas nustatė, kad kaltininko elgesys po padarytos veikos nerodė abejingumo galimiems pavojingiems padariniams – po suduoto smūgio jis padėjo atsikelti nukentėjusiajam, pasiūlė iškviesti medicinos pagalbą, tačiau nukentėjusysis atsisakė medikų pagalbos ir pats grįžo namo. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2004 konstatuota, kad, suduodamas stiprų smūgį į pažandę, nuteistasis nenumatė, jog nukentėjusysis kris aukštielninkas ir, atsitrenkęs galva į asfaltuotą kelio dangą, mirs, nors pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, todėl atėmė gyvybę kitam žmogui, sąmoningai nesilaikydamas atsargumo taisyklių. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-354/2007 nagrinėta situacija, kai kaltininkas nukentėjusiajai sudavė ranka į veidą, dėl to įvyko rotacinis galvos judesys ir į smegenis išsiliejo kraujas, nuo ko nukentėjusioji po kelių dienų mirė. Šioje byloje kasacinės instancijos teismas pripažino, kad kaltininkas neturėjo ketinimų nužudyti nukentėjusiąją. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog konkrečioje byloje suformuota teismo pozicija nereiškia tos pačios pozicijos automatinio taikymo kitoje byloje.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 1 dalis – T. R. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmės skyrimą T. R., vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 61 straipsnyje nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis ir, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, savo sprendimą tinkamai motyvavo.

Nėra teisinio pagrindo patenkinti gynėjo prašymą paskirti T. R. baudžiamojo įstatymo sankcijos už nužudymą minimalios ribos neviršijančią laisvės atėmimo bausmę. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nepaaiškėjo jokių naujų duomenų, teigiamai apibūdinančių nuteistojo asmenybę (iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyriaus gauta T. R. charakteristika tik patvirtina faktą, jog laisvės atėmimo vietoje jis laikosi vidaus tvarkos taisyklių, neturi nuobaudų) ar rodančių mažesnį veikos pavojingumą, kurie turėtų esminės reikšmės bausmei sušvelninti ir kurių nežinojo bei neįvertino skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas.

Teismas atsižvelgė, kad T. R. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį, veikdamas netiesiogine tyčia. Nuteistojo prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi bei tai, jog jis atsiprašė nukentėjusiojo, teismas pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas nenustatė atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Skundžiamame nuosprendyje įvertinta T. R. charakterizuojanti medžiaga: jis yra jauno amžiaus, dirba, turi šeimą, tačiau anksčiau šešis kartus teistas, taip pat ir už nesunkų sveikatos sutrikdymą, teistumas neišnykęs, keletą kartų baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės nuteistąjį apibūdina kaip linkusį nusikalsti asmenį, nenorintį laikytis visuotinai priimtų elgesio normų.

Į visa tai atsižvelgęs, už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui 11 metų, pirmosios instancijos teismas T. R. paskyrė žymiai trumpesnę nei vidutinę 9 metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistajam T. R. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinanti ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir nėra per griežta. Bausmės dydis neprieštarauja teisingumo bei proporcingumo padarytai veikai principams.

Apeliaciniame skunde nuteistojo T. R. gynėjas nurodė, kad yra pagrindas jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau tokį savo prašymą iš esmės siejo su tuo, jog kaltininko veiksmai atitiko neatsargaus gyvybės atėmimo požymius. Jau minėta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo veiksmus vertinti kaip neatsargius, taip pat nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurių visuma leistų teismui daryti išvadą, jog BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas T. R. prieštarautų teisingumo principui. Taigi nėra teisinių prielaidų taikyti aptariamą teisės normą.

Dėl civilinio ieškinio

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam, kaltinamajam arba už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

Baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu iš dalies patenkino nukentėjusiojo V. J. civilinį ieškinį dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir iš nuteistojo T. R. priteisė 1 767,58 Eur turtinei žalai ir 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismo nustatyto neturtinės žalos dydžio negalima laikyti protingu ir teisingu, nes pagal formuojamą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose dėl nužudymo be kvalifikuojamųjų požymių priteistinos neturtinės žalos dydis yra mažesnis, todėl nukentėjusiajam priteista neturtinė žala turi būti sumažinta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėdamas baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi įstatymo norma, reglamentuojančia neturtinės žalos dydžio nustatymą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai. Čia nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus.

Įstatyme nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio kriterijų sąrašas, todėl, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti ir kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

Taigi neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, atsižvelgiant į teismų precedentus analogiškose byloje. Teismo sprendime turi būti išvardyti ir pasverti argumentai, dėl kurių žalos dydis gali būti nustatomas didesnis, bei motyvai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis. Neturtinės žalos dydis priklauso nuo pažeistų vertybių, atsiradusių pasekmių ir kitų kriterijų. Neturtinė žala padaroma dėl sukeliamų išgyvenimų, bet paveikiant skirtingus gėrius, turinčius didesnę ar mažesnę vertę asmeniui. Jeigu išgyvenimai sukeliami dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų – sveikatos sužalojimo, grėsmės gyvybei sukėlimo, tai išgyvenimai yra ypač dideli, todėl neturtinės žalos atlyginimo dydis tokiu atveju priteisiamas didesnis, nei pažeidus kitas mažesnio svarbumo vertybes.

Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesų labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą nurodė, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali turėti esminės įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus tokiais atvejais yra sukeltos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Priešingu atveju būtų pažeistos nukentėjusių asmenų teisės bei interesai, o kartu ir teisingumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-442/2009, 2K-89/2010 ir kt., civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005).

Išnagrinėjusi gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl, jo nuomone, per didelės neturtinės žalos kompensacijos priteisimo nukentėjusiajam V. J., teisėjų kolegija nenustatė netinkamo CK 6.250 straipsnio 2 dalies taikymo. Neturtinė žala priteista, laikantis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytų nuostatų, tinkamai atsižvelgus į nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltę, turtinę padėtį, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio dėl civilinio ieškinio išsprendimo.

Iš nuosprendžio turinio matyti, kad, nustatydamas iš T. R. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, apygardos teismas įvertino tai, jog tyčiniais nuteistojo nusikalstamais veiksmais sukeltos sunkios ir neatitaisomos pasekmės – dėl tokių nusikalstamų T. R. veiksmų nukentėjusysis V. J. staiga ir netikėtai neteko sūnaus, kuriam įvykio metu buvo vos trisdešimt dveji metai. Tokia staigi smurtinė sūnaus mirtis neabejotinai sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą I. J. tėvui, neigiamai paveikė jo gyvenimą. Kita vertus, atkreipiamas dėmesys, kad apygardos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio, įvertino tai, jog nuteistasis T. R. nužudė I. J., veikdamas netiesiogine tyčia.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, įvertino visas byloje nustatytas neturtinės žalos ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes. Nėra pagrindo vertinti apygardos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį – 30 000 Eur – kaip aiškiai per didelį. Tai, kad T. R. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kaip ir tos aplinkybės, jog nuteistasis neturi didesnių pajamų ar vertingesnio turto, turi šeimą ir išlaikytinus asmenis, nesudaro pagrindo mažinti apygardos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą, juo labiau kad T. R. yra jaunas, sveikas ir darbingas vyras, taigi atlikęs bausmę turi visas galimybes dirbti ir pagerinti savo turtinę padėtį bei atlyginti padarytą žalą.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad neturtinė žala padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog žuvus sūnui nukentėjusysis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus.

Apeliaciniame skunde gynėjas nenurodė jokių pagrįstų teismo padarytų įstatymo pažeidimų, apskaičiuojant priteistiną neturtinę žalą nukentėjusiajam V. J. Nuteistojo gynėjas išreiškė savo subjektyvią nuomonę, kad, atsižvelgiant į tam tikras bylos aplinkybes, jo manymu, neturtinės žalos kompensacija turėjo būti mažesnė. Teisėjų kolegija tokios nuomonės nelaiko teisinga.

Be to, iš T. R. nukentėjusiajam V. J. priteistas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis už patirtus išgyvenimus bei dvasinę skriaudą dėl sūnaus nužudymo nėra per didelis, atsižvelgiant į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2010, 2K-390/2013, 2K-364/2014 ir kt.).

Nukentėjusysis V. J. atsiliepime į gynėjo skundą išdėstė argumentus dėl neteisingai įvertinto turtinės žalos dydžio, taip pat pateikė naujus dokumentus, prašydamas priteisti kapo sutvarkymo išlaidas, perskaičiuoti turtinės žalos dydį.

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus. Pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas nuteistojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde, todėl iš nuteistojo gali būti priteistos tik prokuroro ar nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodytos sumos.

Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis ar prokuroras apeliacine tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, taigi dėl civilinio ieškinio jis negali būti peržiūrėtas. Nukentėjusysis turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka ir prašyti priteisti kapo sutvarkymo išlaidas.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. R. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.