Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo A. T. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą suinteresuotiems asmenims antstoliui Z. Z., T. K. dėl antstolio veiksmų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

6.1. Teismas netenkindamas 2016 m. liepos 12 d. skundo dėl turto įkainojimo nesivadovavo kasacinio teismo praktika, išaiškinta 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2017, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008.

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog antstolis A. Z. 2015 m. balandžio 28 d. užvedė vykdomąją bylą Nr. 0017/15/00195, pradėtą pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-3924-563/2014 dėl 8 527,86 Eur skolos, 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko A. T. išieškotojos T. K. naudai. Antstolis išsiuntė skolininkui raginimą sumokėti skolą geruoju. Pranešimas jam įteiktas asmeniškai 2015 m. gegužės 7 d. Skolininkui skolos nesumokėjus savanoriškai, antstolis pradėjo priverstinius vykdymo veiksmus.Šioje byloje tikrinamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria vienas pareiškėjo skundas dėl antstolės veiksmų netenkintas, o kitas paliktas nenagrinėtas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl 2016 m. gegužės 16 d. patvarkymo panaikinimo

Teismo sprendimo vykdymo stadijoje įgyvendinamos sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas, teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Dėl to antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams apginti, tačiau kartu turi nepažeisti ir kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Šie proporcingumo ir interesų derinimo principai taikytini, atliekant visus vykdymo veiksmus, taip pat ir įkainojant areštuotą turtą pagal CPK 681 straipsnį. CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Taigi, pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvojoje rinkoje turto rinkos kainai. Areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi turto pardavimo iš varžytinių proceso stadija, o teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – antstolio pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesnį laiką, sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių skolininkui. Proporcingumo ir interesų derinimo principų laikymąsi turto vertės nustatymo stadijoje užtikrina ir galimybė išieškotojui bei skolininkui išsakyti savo nuomonę dėl įkainojamo turto vertės bei antstolio pareiga į ją atsižvelgti. Nepaisant to, kad išieškojimo proceso paskirtis yra patenkinti išieškotojo reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Net ir nesant skolininko ar išieškotojo prieštaravimų, jeigu antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Taigi, CPK 681 straipsnio 1 dalyje numatyti du savarankiški pagrindai skirti ekspertizę areštuojamo turto vertei nustatyti: skolininko ar išieškotojo prieštaravimas antstolio atliktam vertinimui; antstolio abejonė dėl turto vertės. Iš bylos medžiagos matyti, kad antstolis nustatė, jog pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Kito turto pareiškėjas neturėjo. 2015 m. birželio 4 d. antstolis priėmė patvarkymą Nr. 0017/15/00195 „Dėl pranešimo apie turto areštą“. 2015 m. birželio 4 d. antstolis surašė turto arešto aktą, kuriuo areštavo atsakovui priklausantį turtą – butą, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Turto vertė nebuvo nustatyta. 2015 m. rugpjūčio 18 d. antstolis priėmė patvarkymą „Dėl areštuoto turto rinkos vertės nustatymo“, kuriuo buto kainą įvertino 30 400,00 Eur (pagal VĮ Registro centro 2015 m. rugpjūčio 10 d. duomenis). Šis patvarkymas pareiškėjui įteiktas 2015 m. rugpjūčio 28 d. Pareiškėjas šio patvarkymo, kuriuo nustatyta turto vertė, neskundė.CPK 694 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkui priklausantis nekilnojamasis turtas ir kitas įstatymų nustatyta tvarka registruojamas turtas, kurio vertė viršija septynis tūkstančius litų, taip pat kitas kilnojamasis turtas, kurio vieneto vertė viršija šimtą tūkstančių litų, realizuojamas parduodant iš varžytinių. 2015 m. lapkričio 23 d. antstolis priėmė patvarkymą Nr. 0017/15/00195 „Dėl turto pardavimo iš varžytinių“ ir parduodamo buto vertę nurodė 24 320,00 Eur. Pareiškėjas šį patvarkymą skundė tuo aspektu, kad jis gauna darbo užmokestį, iš kurio gali padengti įsiskolinimą. Antstolis atšaukė varžytines. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-1610-328/2016 pareiškėjo skundo netenkino. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-826-542/2016 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.2016 m. gegužės 16 d. antstolis A. Z. priėmė patvarkymą Nr. 0017/15/00195 „Dėl turto pardavimo iš varžytinių“. Parduodamo turto vertė nurodyta 24 320,00 Eur, kaip ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. antstolio patvarkyme „Dėl areštuoto turto rinkos vertės nustatymo“. Šio dokumento kopija 2016 m. gegužės 19 d. įteikta pareiškėjo dukrai E. T. (v. b. l. 85). Apeliantas iki 2016 m. liepos 12 d. skundo dėl parduodamo iš varžytinių turto jo vertės neskundė. Antstolis atnaujino terminą skundui dėl antstolio 2016 m. gegužės 12 d. priimto patvarkymo paduoti.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 23 d. antstoliui pateikė prašymą „Dėl vykdomųjų veiksmų sustabdymo“, kuriuo prašė sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0017/15/00195, kol prokuratūra baigs ikiteisminį tyrimą. 2016 m. birželio 9 d. antstolis surašė pareiškėjui informaciją, kad jo prašymas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad antstolis pareiškėjo prašymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo turėjo išspręsti patvarkymu, o ne raštu (CPK 613 straipsnio 1, 2 dalys). Išspręsdamas šį klausimą netinkamai, antstolis užkirto pareiškėjui kelią skųsti antstolio priimtą sprendimą įstatymo nustatyta tvarka. Be to, iš vykdomosios bylos medžiagos nematyti, jog pareiškėjui 2016 m. birželio 9 d. antstolio raštas būtų išsiųstas ar įteiktas įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau šis pažeidimas neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl 2016 m. gegužės 23 d. antstolio patvarkymo teisėtumo. Pareiškėjas nurodė, kad antstolis neteisingai nurodė parduodamo iš varžytinių buto, adresu I. (duomenys neskelbtini), Klaipėda, vertę 30 400,00 Eur, nes nustatydamas vertę rėmėsi tik VĮ Registrų centro pažyma. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiaga nustatė, kad pareiškėjas prieštaravimų nepateikė ir kaina nurodyta pagrįstai. Apeliantas su tokiu teismo vertinimu nesutiko ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika, išaiškinta 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008. Su tokiu skundo motyvu nesutiktina.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo vadovautis kaip precedentais apelianto cituojamomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007 ir 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008, nes skiriasi nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-513-916/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepanaikino 2016 m. gegužės 12 d. patvarkymo „Dėl varžytinių paskelbimo“, nes skolą buvo galima padengti iš jo gaunamo darbo užmokesčio. Be to, tai jo vienintelis būstas. Nesutiktina su skundo motyvu.Pagal CPK 663 straipsnio 1 dalį pinigų išieškojimas negali būti nukreipiamas į skolininko turtą, jeigu skolininkas pateikia antstoliui įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per šešis mėnesius darant CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų. Šiuo atveju išieškotojo prašymu antstolis gali areštuoti pradedamą realizuoti skolininko turtą, jei paaiškėja, jog darant išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų sprendimas nebus įvykdytas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo vykdomosios bylos pradžios, t. y. 2014 m. balandžio 27 d., iš pareiškėjo pajamų išieškota 2 421,72 Eur skolos suma, kuri sudaro tik 28,39 procento dalį nuo visos 8 527,86 Eur sumos. Apeliantas jau šiuo aspektu skundė 2015 m. lapkričio 23 d. antstolio priimtą patvarkymą Nr. 0017/15/00195 „Dėl turto pardavimo iš varžytinių“, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pasisakė, kad antstolio priimtas sprendimas dėl skolos padengimo iš turto, parduodamo iš varžytinių, yra teisėtas ir pagrįstas. Pats apeliantas teismui naujų duomenų, kurie pagrįstų, jog darant išskaitas iš jo gaunamo darbo užmokesčio per tris mėnesius būtų padengtas įsiskolinimas, nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Parduodamo pareiškėjo turto, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, vertė viršijo 2 030,00 Eur (CPK 663 straipsnio 3 dalis), todėl antstolis pagrįstai paskelbė šio turto varžytines skolai padengti. Antstolis parduodamo iš varžytinių turto vertę nurodė remdamasis VĮ Registrų centro duomenimis. Apie priimtą patvarkymą dėl turto vertės nustatymo pareiškėjas buvo informuotas tinkamai. Prieštaravimų ar prašymo dėl ekspertizės skyrimo apeliantas antstoliui nepateikė. Taip pat teismui nepateikė kitų duomenų, kurie pagrįstų, kad antstolis nustatė vertę nepagrįstai (CPK 12, 178 straipsniai). Remiantis išdėstytų aplinkybių pagrindu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nėra pagrindo naikinti 2016 m. gegužės 16 d. priimtą patvarkymą Nr. 3R-2075 „Dėl turto pardavimo iš varžytinių“.

Dėl varžytinių aktų panaikinimo

2016 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į antstolį su skundu dėl turto pardavimo iš varžytinių vykdomojoje byloje Nr. 0017/15/00195. Šiuo skundu apeliantas prašė panaikinti įvykusias varžytines. Pirmosios instancijos teismas šį skundą paliko nenagrinėtą. Apeliantas nurodė, kad teismas nepagrįstai 2016 m. rugpjūčio 12 d. skundą paliko nenagrinėtą, motyvuodamas tuo, kad jau yra įvykusios varžytinės ir jis turi teisę kreiptis dėl savo pažeistų ar ginčijamų teisių paduodamas ieškinį ginčo teisenos tvarka. Teismas atsižvelgė ne į konkretų skundžiamą veiksmą, bet į vykdymo procesą ir nevertino to, kad išvaržomas nekilnojamasis turtas yra paskutinė jo gyvenamoji vieta. Be to, nepagrįstai buvo sugretintos jo ir antstolio galimybės ginti savo subjektines teises. Nesutiktina su skundo argumentu.Parduodant turtą iš varžytinių ir yra sukuriama turto pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes pardavimo procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčyta. Tokiam ginčui išspręsti taikomas CPK 602 straipsnyje nustatytas galimų antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – specifinis sandorio negaliojimo institutas, pagal kurį turto pardavimo iš varžytinių aktas tam tikrais išimtiniais atvejais gali būti pripažintas negaliojančiu. Tais atvejais, kai antstolis vykdomąjį dokumentą jau yra įvykdęs, jo veiksmai nebegali būti skundžiami CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, bet gali būti ginčijami specialia tvarka. CPK 602 straipsnyje nustatyti turto pardavimo iš varžytinių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytinių aktų pripažinimo negaliojančiais atvejai. Ši proceso teisės norma yra specialioji norma dėl vykdymo procese galimų pažeidimų ir jų teisinių padarinių. Skolininko turto perleidimas kitų asmenų nuosavybėn priverstine tvarka gali būti pripažintas negaliojančiu tik CPK 602 straipsnyje nustatytais atvejais, kurie savo esme yra neteisėti antstolio veiksmai. Jeigu proceso dalyviai nebeturi galimybės pasinaudoti savo teise apskųsti antstolio veiksmą CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, tai netrukdo jiems, įvykus turto pardavimui, perdavimui, ginčyti tokio pardavimo ar perdavimo akto CPK 602 straipsnio pagrindu ieškinio teisenos tvarka. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nustatė, 2016 m. birželio 20 d. varžytinės įvyko ir jas laimėjo A. A. (v. b. l. 86). 2016 m. spalio 11 d. surašytas turto pardavimo iš varžytinių aktas (v. b. l. 127). Esant prieš tai minėtam teisiniam reglamentavimui ir kasacinio teismo praktikai, akivaizdu, kad pareiškėjas savo teises gali ginti pareikšdamas ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, o ne skųsdamas antstolės veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliantas pateikė atskirąjį skundą, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog pareiškėjas jau kreipėsi ginčo teisenos tvarka dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu (Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-834-512/2017).Kiti apelianto argumentai nesusiję su nagrinėjamu klausimu ir neturi teisinės reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

Pagal CPK 3 straipsnio 3 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą, kad jis pasisakytų, ar teismas turi teisę jau užbaigus vykdymo procesą naikinti antstolio veiksmus, jei paaiškėja, jog šie jo veiksmai iš esmės pažeidžia skolininko turtinę padėtį, ir ar teismas vykdymo procese, kuriame jau išvaržomas paskutinis skolininko nekilnojamasis turtas (gyvenamoji vieta), privalo būti aktyvus ir priimti sprendimus, peržengiančius pareiškėjo reikalavimus. Susipažinęs su pareiškėjo argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tai labiau subjektyvi apelianto nuomonė dėl teisės normų teisėtumo, o ne prieštaravimas Konstitucijai. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, todėl prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo A. T. atskirojo skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.