Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2016-07-04 · Civilinė byla Nr. e2A-1007-560/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-04
Bylos Nr.
e2A-1007-560/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-11840-2015-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Ieškovas
UAB „Mineraliniai vandenys“
Atsakovas
UAB „Arelita“
Civilinė byla Nr. e2A-1007-560/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11840-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.5.1.5.; 3.3.1.18.; 3.3.1.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 4 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) UAB „Mineraliniai vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Mineraliniai vandenys“ ieškinį atsakovui UAB „Arelita“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Mineraliniai vandenys“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino bei kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Arelita“ 160,75 Eur skolos, 25,40 Eur delspinigių, 8,05 procentų metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-05-31 ieškovas su atsakovu sudarė didmeninio pirkimo – pardavimo sutartį Nr. V-4867, kurios pagrindu ieškovas tiekė atsakovui alkoholinius gėrimus, tabako prekes bei kitus gaiviuosius gėrimus. Pagal šią sutartį ieškovas perdavė atsakovui prekes, atsakovas jas priėmė, tačiau už jas neatsiskaitė.Atsakovas UAB „Arelita“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad gale metų suvedė ieškovo prekių pirkimo – pardavimo balansą, atsakovo skola buvo 113,66 Eur, kurią apmokėjo. Ieškovas tiekė prekes be išankstinio užsakymo – atveždamas jas ir iškraudamas. Atsakovas nekreipė dėmesio į ieškovo išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, nes su vadybininku buvo sutarta už prekes atsiskaityti, kai jos bus parduotos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-10-27 sprendimu ieškinį atmetė.Nurodė, kad Sutarties 3.1. punktas numato, jog ieškovas prekių pardavimą vykdo pagal pirkėjo pateiktus užsakymus. Į bylą nėra pateiktas nė vienas atsakovo siųstas užsakymas. Tai reiškia, kad atsakovas nemeluoja, teigdamas, kad prekės buvo tiekiamos be užsakymo, ieškovo iniciatyva didinant pardavimus. Teismui nėra pateikti įrodymai, kad atsakovas buvo užsakęs PVM sąskaitose – faktūrose Nr. TAB 1585319, Nr. TAB 1668600 nurodytas prekes. Ieškovui nevykdant 3.1. punkto, nereikia reikalauti, kad atsakovui kiltų atsakomybė pagal sutarties 5.1. ir 8.1. punktus už savavališkai, be užsakymo tiekiamas prekes realizavimui mažmeniniame prekybos taške. Negalima reikalauti atsakomybės iš atsakovo, kuriam atvežamos neužsakytos prekės, iškraunamos ir nurodoma, kad atsiskaitymas bus pardavus prekes. Atsakovo elgesys atitiko sutarties sąlygas: atsakovas įvykdė sutarties 5.9. punktą – metų pabaigoje suvedė balansą ir sumokėjo ieškovui 113,66 Eur skolos likutį. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.123 straipsniu, įvykdė prievolę, o įvykdžius prievolę, baigiasi iš šios prievolės atsiradusios teisės ir pareigos. Teismas atsakovo paruoštą ir vadovo pasirašytą prekių tiekimo ir apmokėjimo balansą pripažįsta, o ieškovo vardu paruoštą prekių tiekimo ir apmokėjimo balansą, pasirašytą advokatės V. B., atmeta, nes atstovavimo sutartyje nenumatyta, kad advokatė rengia bendrovės tiekimo ir įmokų suvestinę, tvirtina buhalterinius bendrovės dokumentus. Ieškovas piktnaudžiauja sutartimi: pagal sutarties sąlygas numatytos įvairiausios sankcijos, atsakovui neapmokėjus sąskaitos – turi būti atsiimamos prekės, nutraukiamas tiekimas, reikalauti išrašyti vekselį, tačiau iš ieškovo pusės prekių tiekimas vyko nenutrūkstamai, o 2014 m. spalio mėnesį pradėta reikalauti iš atsakovo delspinigių. Tačiau norint prisiteisti delspinigius, kaip minimalius nuostolius, ieškovui reikia įrodyti, kad laikėsi sutarties sąlygų – visas prekes vežė pagal atsakovo užsakymą. Teismas ieškinyje paskaičiuotų delspinigių sumą atmetė, nes nesuvokia, kaip metai ir nepilni trys mėnesiai turi 79 dienas, neaiški delspinigių paskaičiavimo tvarka pagal skirtingų datų PVM sąskaitas – faktūras Nr. TAB 1585319, Nr. TAB 1668600. Teismas ieškinį atmeta, nes ieškovas neįrodė skolos dydžio, delspinigių, kaip minimalių nuostolių, dydžio. Ieškovas piktnaudžiauja sutartimi, jo veikla prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems protingumo ir sąžiningumo reikalavimams. Teismas atsakovui nepriteisė turėtų teisinės pagalbos išlaidų, nes įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas UAB „Mineraliniai vandenys“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-27 sprendimą ir ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, jog sutartyje nėra numatyta, kad prekių užsakymai gali būti teikiami tik raštu. Remiantis sutarties 3.3.1-3.3.2 punktais, prekių užsakymai galėjo būti pateikiami el. paštu, faksu ir net telefonu. Tuo tarpu sutarties 3.4 punkte numatyta, kad prekių pardavimo užsakymai gali būti pateikiami pirkėją aptarnaujančiam vadybininkui. Būtent šį bendradarbiavimo būdą ir buvo pasirinkusios šalys. Tą patvirtina ir ieškovas, procesiniuose dokumentuose nurodydamas, kad bendradarbiavimas vyko per apelianto vadybininką. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas priėmė prekes pagal PVM sąskaitas – faktūras. Prekių, nurodytų PVM sąskaitose – faktūrose Nr. TAB1585319 ir Nr. TAB1668600 perdavimą atsakovui patvirtina atsakovo atstovės direktorės E. D. parašai jose. Tuo atveju, jei atsakovas nebūtų užsakęs prekių, apelianto atstovui jas pristačius, atsakovas galėjo jų nepriimti. Remiantis Sutarties 4.3 punktu pirkėjui, t. y. atsakovui, kilo pareiga priimant prekes patikrinti, ar jos atitinka asortimentą, kiekį ir ar yra tinkamai paženklintos. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad atsakovo direktorė E. D., pasirašydama abiejose PVM sąskaitose – faktūrose, patvirtino, kad prekių kiekis ir asortimentas atitinka jos užsakymą, pateiktą vadybininkui. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei atsakovas nebūtų užsakęs prekių (nors apeliantas pabrėžia, kad ši aplinkybė neatitinka tikrovės), apelianto atstovui jas pristačius, atsakovas aiškiai išreiškė valią jas įsigyti – priimdamas jas ir patvirtindamas jų perdavimo faktą. Kadangi apeliantas tinkamai vykdė sutartį, pristatė prekes, atsakovas jas priėmė ir nevisiškai už jas atsiskaitė, atsakovas turi pareigą padengti susidariusią skolą.PVM sąskaitų – faktūrų apmokėjimo tvarka yra numatyta sutarties 5.1 punkte. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šalys būtų susitarusios dėl sutarties pakeitimo ir apmokėjimo už prekes jas pardavus. PVM sąskaitose – faktūrose, kurias pasirašė atsakovo direktorė E. D., nurodoma informacija – apmokėjimo terminas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantas „piktnaudžiauja sutartimi“ ir tokiais apelianto veiksmais nurodo nenutrūkstamą prekių tiekimą – t. y. sutarties vykdymą. Apelianto įsitikinimu, jo pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas yra pats švelniausias – mažiausiai ribojantis atsakovo teises ir labiausiai atitinkantis atsakovo interesus. Remiantis sutarties 8.1. punktu, atsakovas, praleidęs prekių apmokėjimo terminą, privalo mokėti ieškovui 0,2 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną, skaičiuojamus nuo pavėluotos sumokėti sumos. Delspinigių aktai atsakovui siųsti ir anksčiau ir jų siuntimą bei priėmimą patvirtinantys įrodymai. Tai patvirtina, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie delspinigius, skaičiuojamus remiantis sutarties sąlygomis ir sutarties pažeidimo faktu.Apeliantas turėjo teisę reikalauti sumokėti 53,48 Eur delspinigių, tačiau, atsižvelgdamas į santykinai didelį delspinigių dydį, numatytą sutartyje, teismo prašė priteisti daugiau nei per pusę mažesnę sumą – tik 25,40 Eur.Atsakovas UAB „Arelita“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.Nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, atsakovo pozicija išdėstyta atsiliepime į ieškinį bei triplike, kuriama teigiama, kad atsakovas yra pilnai atsiskaitęs už prekes.Atsakovas visada apmokėdavo PVM sąskaitas – faktūras. Buvo vėluojama apmokėti sąskaitas ir anksčiau, tačiau niekas į tai nekreipdavo dėmesio. Apelianto vadybininkas būdavo patenkintas, kad atsakovas geranoriškai priimdavo prekes, kurių atsakovas nebuvo užsakęs bei kurias pagal pardavimų planą reikėdavo realizuoti vadybininkui. Jokių delspinigių aktų atsakovo atstovė nematė ir nepasirašė.Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė atsakovui bylinėjimosi išlaidų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje nustatyta, kad apeliantas ir atsakovas 2013-05-31 sudarė didmeninio pirkimo – pardavimo sutartį Nr. V4867 (toliau – Sutartis), pagal kurią apeliantas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka perduoti prekes atsakovo nuosavybėn, kurių pavadinimai, asortimentas, kiekis ir kaina nurodomi juridinę galią turinčiuose prekių pardavimo dokumentuose jo verslo poreikių tenkinimui, o atsakovas įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti prekių kainą sutartyje nurodyta tvarka ir terminais. Apeliantas atsakovui 2014-06-09 išrašė PVM sąskaitą – faktūrą serija TAB Nr. 1585319 431,16 Eur sumai, apmokėjimo terminas – 2014-06-23, PVM sąskaita – faktūra pasirašyta atsakovo atstovės, o 2014-08-28 – PVM sąskaitą – faktūrą serija TAB Nr. 1668600 44,59 Eur sumai, apmokėjimo terminas – 2014-09-11, PVM sąskaita – faktūra pasirašyta atsakovo atstovės. Prekės pagal nurodytas PVM sąskaitas – faktūras atsakovui pristatytos, atsakovas prekes priėmė. Apelianto teigimu, atsakovas pagal 2014-06-09 PVM sąskaitą – faktūrą serija TAB Nr. 1585319 yra skolingas apeliantui 116,16 Eur, o pagal 2014-08-28 PVM sąskaitą – faktūrą serija TAB Nr. 1668600 – 44,59 Eur. Atsakovas teigia, jog jis yra pilnai atsiskaitęs su apeliantu.

Dėl prekių užsakymo

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas prekių nurodytų ginčo PVM sąskaitose – faktūrose neužsakė, o prekes pristatė savavališkai, t. y. nevykdė Sutarties 3.1. punkto, todėl nereikia reikalauti, kad atsakovui kiltų atsakomybė pagal Sutarties 5.1. ir 8.1. punktus. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir susijusiais apelianto argumentais sutinka.Sutarties 3.1. punkte nustatyta, kad prekių pardavimas vykdomas pagal atsakovo pateiktus užsakymus, 3.3. punkte – kad užsakymai prekių pardavimui gali būti teikiami viena iš nurodytų ryšio priemonių: elektroniniu paštu, telefaksu arba telefonu, 3.4. punkte – jog prekių pardavimo užsakymai gali būti pateikiami atsakovą aptarnaujančiam vadybininkui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju iš nurodytų Sutarties nuostatų matyti, kad prekės galėjo būti užsakomos tiek raštu – elektroniniu paštu arba telefaksu, tiek žodžiu – telefonu arba gyvai pateikus užsakymą apelianto vadybininkui. Bylos duomenimis nustatyta, jog prekės pagal 2014-06-09 PVM sąskaitą – faktūrą serija TAB Nr. 1585319 ir 2014-08-28 PVM sąskaitą – faktūrą serija TAB Nr. 1668600 atsakovui buvo pristatytos, atsakovas šias prekes priėmė, atsakovo atstovė pasirašė ant nurodytų PVM sąskaitų – faktūrų, patvirtindama, kad perduodamų prekių pavadinimai, asortimentas, kiekis ir ženklinimas yra tinkamas (Sutarties 4.3. punktas), t. y. atitinka užsakymą.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog remiantis nurodytomis aplinkybėmis, yra labiau tikėtina, kad arba atsakovas buvo žodžiu užsakęs prekes, arba, pristačius prekes, atsakovas, atsakovo atstovei pasirašius ant aukščiau nurodytų PVM sąskaitų – faktūrų, išreiškė valią jas užsisakyti ir priimti, kas yra pagrindas daryti išvadai, jog apeliantas tinkamai vykdė šalių sudarytą Sutartį. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas pažeidė Sutartį – nevykdė Sutarties 3.1. punkto.

Dėl skolos

Apeliantas nurodo, jog kadangi apeliantas tinkamai vykdė Sutartį, pristatė prekes, atsakovas jas priėmė ir nevisiškai už jas atsiskaitė, atsakovas turi pareigą padengti susidariusią skolą. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu sutinka.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas įvykdė iš Sutarties kilusią prievolę apeliantui – apmokėjo ginčo PVM sąskaitas – faktūras. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymų numatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, apeliantas nagrinėjamu atveju privalo įrodyti jo teisę reikalauti iš atsakovo skolos sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į apelianto reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog apeliantas, teigdamas, kad atsakovas neįvykdė savo sutartinės prievolės sumokėti už įsigytas prekes, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius tokios prievolės atsiradimo pagrindą, tačiau neprivalėjo įrodinėti, kad su juo nebuvo atsiskaityta; tai, kad tinkamai įvykdė prievolę, turėjo įrodyti atsakovas, atsikirsdamas į apelianto reikalavimą. Atsižvelgiant į tokią atsakovui (skolininkui) tenkančią įrodinėjimo naštą, jis turi būti suinteresuotas tinkamai įforminti prievolės įvykdymo faktą, kad galėtų apsisaugoti nuo nesąžiningo kreditoriaus reikalavimo įvykdyti prievolę pakartotinai. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių buvo sudaryta Sutartis bei pagal šią Sutartį apeliantas atsakovui perdavė prekes, nurodytas ginčo PVM sąskaitose – faktūrose, o atsakovas jas priėmė. Nurodytos aplinkybės bei teisiškai reikšmingi faktai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra atsakovo prievolės apeliantui padengti apelianto reikalaujamą skolą atsiradimo pagrindas, kurį apeliantas įrodė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti, ar atsakovas įrodė, kad jis atsiskaitė su apeliantu pagal ginčo PVM sąskaitas – faktūras.Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.). Iš į bylą atsakovo pateiktų įrodymų analizės, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo labiau tikėti, jog atsakovas savo prievolę apeliantui įvykdė. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog iš atsakovo pateiktų pinigų priėmimo kvitų serija UIB Nr. 3203850, 3203662, 3203845, 3579078, 3579091, 3584728, 3584691, 3584768, 3579414, 2014-11-07 ir 2015-01-18 mokėjimo nurodymų matyti, kad atsakovas mokėjo apeliantui už iš jo pagal Sutartį perkamas prekes, tačiau nei nurodytuose pinigų priėmimo kvituose, nei mokėjimo nurodymuose nėra identifikuota pagal kokias PVM sąskaitas – faktūras mokėjimai atlikti. Kadangi ieškovas iš apelianto pirko prekes Sutarties pagrindu ne tik pagal ginčo PVM sąskaitas – faktūras, nėra pagrindo spręsti, jog aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad atsakovas atsiskaitė su apeliantu būtent pagal ginčo PVM sąskaitas – faktūras bei apelianto reikalaujamas priteisti įsiskolinimas yra padengtas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip minėta, atsakovas kaip ir apeliantas yra verslininkas ir atlikdamas mokėjimus už prekes privalėjo elgtis protingai bei tinkamai įforminti prievolės įvykdymo faktą, t. y. pasirūpinti, jog tiek pinigų priėmimo kvituose, tiek mokėjimo nurodymuose būtų nurodyta pagal kokią PVM sąskaitą – faktūrą yra atsiskaitoma.Į bylą taip pat pateikti atsakovo prekių iš apelianto įsigijimo bei apmokėjimo už šias prekes balansas laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-12-31 bei apelianto prekių pardavimo atsakovui bei atsakovo atsiskaitymų už šias prekes balansas laikotarpiu nuo 2013-07-01 iki 2015-01-18. Nurodytuose balansuose identifikuota, kokie mokėjimai pagal kokias PVM sąskaitas – faktūras atlikti, tačiau šiuose balansuose užfiksuoti duomenys nesutampa, yra prieštaringi, apelianto pateiktas balansas pagrindžia apelianto poziciją, atsakovo – atsakovo poziciją. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nesant kitų įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo teiginius, jog atsakovas atsiskaitė su apeliantu pagal ginčo PVM sąskaitas – faktūras, pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktu balansu, kurio įrodomoji vertė negali būti pripažįstama esant didesne nei apelianto pateikto balanso, neturėjo pagrindo spręsti, kad atsakovas įrodė jo atsikirtimus sudarančias aplinkybes. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškinį dalyje dėl 160,75 Eur skolos iš atsakovo apelianto naudai priteisimo pirmosios instancijos teismas atmetė nepagrįstai.

Dėl delspinigių

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė apelianto reikalaujamų delspinigių. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu sutinka.Sutarties 8.1. punkte įtvirtinta, jog jei atsakovas uždelsia sumokėti prekių kainą Sutartyje nurodytais terminais, atsakovas privalo mokėti apeliantui 0,2 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo neapmokėto juridinę galią turinčio prekių pardavimo dokumento sumos. Kadangi atsakovas neįrodė, jog pastarasis atsiskaitė su apeliantu pagal ginčo PVM sąskaitas – faktūras, spręstina, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti su apeliantu ir apeliantas įgijo teisę iš atsakovo reikalauti delspinigių. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą priteisti delspinigius atmetė dėl neaiškios delspinigių apskaičiavimo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodyta delspinigių apskaičiavimo tvarka yra aiški bei pagrįsta Sutartimi, atitinka galiojančią teisę. Apeliantas, nepažeisdamas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto, skaičiavo delspinigius už 79 dienas, t. y. mažiau nei 6 mėnesius iki ieškinio pareiškimo dienos (160,75 Eur x 0,2 % x 79 d. = 25,40 Eur). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą priteisti iš atsakovo apelianto naudai 25,40 Eur delspinigių.Apeliacinės instancijos teismas atskirai pažymi, kad visiškai sutinka su apelianto argumentais dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog apeliantas piktnaudžiavo Sutartimi, vykdymas ją bei reikalaudamas iš atsakovo sumokėti delspinigius.Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo atmetė ieškinį nepagrįstai, t. y. priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, todėl yra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti – panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei klausimą išspręsti iš esmės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kadangi apeliantas įrodė, kad turi pagrindą reikalauti iš atsakovo atsiskaitymo už prekes pagal ginčo PVM sąskaitas – faktūras, o atsakovas neįrodė, kad apeliantui prievolę apelianto nurodytoje apimtyje yra įvykdęs bei kadangi apeliantas pagrįstai ir tinkamai apskaičiavo reikalaujamus priteisti delspinigius, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas iš atsakovo apelianto naudai priteisti 160,75 Eur skolos ir 25,40 Eur delspinigių. Tenkinus pastaruosius reikalavimus, taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis, iš atsakovo apelianto naudai yra priteistina 8,05 procentų dydžio procesines palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. ieškinys tenkinamas visiškai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

Kadangi bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-27 sprendimas yra panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinys tenkintas visiškai, yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, šalių patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš atsakovo apelianto naudai priteisiant 215,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismui procesinį sprendimą priėmus apelianto naudai, yra pagrindas iš atsakovo apelianto naudai priteisti 1 123,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Apelianto UAB „Mineraliniai vandenys“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Mineraliniai vandenys“ ieškinį tenkinti: priteisti iš atsakovo UAB „Arelita“, į. k. 303031395, ieškovo UAB „Mineraliniai vandenys“, į. k. 121702328, naudai 160,75 Eur skolos, 25,40 Eur delspinigių, 8,05 procentų dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą, t. y. 186,15 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2015-04-27, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 215,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo UAB „Arelita“ apelianto UAB „Mineraliniai vandenys“ naudai 1 123,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjas Dainius Rinkevičius