- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-01-27
- Bylos Nr.
- 2-1047-527/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10482-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolita Cirulienė
- Ieškovas
- A. P. D.
- Atsakovas
- V. P.
- Advokatai
- Gintas Gustaitis, Aris Damušis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. P. D. ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir pagal atsakovo V. P. priešieškinį ieškovui A. P. D. dėl sutarčių pripažinimo nesudarytomis,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovo 89 700 JAV dolerių skolą, 22 425 JAV dolerių palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 61–62).
Ieškovas nurodė, kad jis 2001-11-31 Skolos raštelio (8 000 JAV dolerių), 2002-01-23 Skolos raštelio (14 000 JAV dolerių), 2002-01-24 Skolos raštelio (6 800 JAV dolerių), 2002-01-28 Skolos raštelio (18 000 JAV dolerių), 2002-02-04 Skolos raštelio (20 000 JAV dolerių), 2002-09-20 Skolos raštelio (3 200 JAV dolerių), 2002-10-15 Skolos raštelio (6 800 JAV dolerių), 2002-10-17 Skolos raštelio (3 000 JAV dolerių), 2003-10-14 Skolos raštelio (9 900 JAV dolerių) pagrindu atsakovui paskolino bendrą 89 7000 JAV dolerių sumą. Atsakovas nei skolos dokumentuose nustatytais terminais, nei po papildomų reikalavimų paskolos sumos negrąžino ir šiai dienai atsakovo įsiskolinimas pagal aukščiau nurodytus skolos dokumentus sudaro bendrą 89 700 JAV dolerių sumą. Atsakovas, nesumokėdamas 89 7000 JAV dolerių, pažeidė skolos dokumentų pagrindu susiklosčiusius įsipareigojimus, reikalaujančius šalis vykdyti sutartis sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 ir 6.200 str.), ir dėl to atsakovas pagrįstai ir teisėtai laikytinas pažeidusiu savo sutartines prievoles (CK 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.205 str., 6.873 str. 1 d.). Šios aplinkybės sudaro pagrindą, remiantis CK 6.213 straipsnio 1 dalimi, teismine tvarka reikalauti, jog atsakovas savo piniginę prievolę sumokėti 89 700 JAV dolerių sumą įvykdytų natūra. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita“. Kadangi CK 1.125 straipsnio 9 dalis nustato 5 metų ieškinio senaties terminą dėl palūkanų išieškojimo, ieškovas prašo priteisti palūkanas už paskutiniuosius 5 metus nuo visos bendros skolos sumos. Reikalaujamų palūkanų dydis sudaro 22 425 JAV dolerių (89 700 JAV dolerių x 5 metai x 5 % metinių palūkanų = 22 425 JAV dolerių).
Kauno apygardos teismas 2013-09-19 preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovui iš atsakovo 89 700 JAV dolerių skolos, 22 425 JAV dolerių palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (112 125 JAV dolerių) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-06-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 698 Lt žyminį mokestį (b. l. 88–89).
2013-10-07 atsakovas pareiškė prieštaravimus dėl ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo (b. l. 100–102), prašydamas pakeisti 2013-09-19 Kauno apygardos teismo preliminarų sprendimą ir sumažinti priteistos skolos dydį iki 28 000 JAV dolerių, palūkanas – iki 7 000 JAV dolerių bei atitinkamai – žyminį mokestį. Atsakovas nurodė, kad jis yra skolingas 28 000 JAV dolerių, jis grąžindavo dalį paskolų ieškovui prieš sudarant naują paskolos sutartį, tačiau ieškovas jokių pakvitavimų apie paskolų grąžinimus atsakovui neišdavė, taip pat nesunaikindavo ir pačių paskolos raštelių, nors paskolos ir buvo grąžintos. Ieškovas, suteikdamas paskolą pagal 2002-01-23 raštelį, realiai atsakovui perdavė tik 6 000 JAV dolerių, t. y. 8 000 JAV dolerių, kurie buvo perduoti 2001-11-31, buvo papildomai priskaičiuoti ir suteikiant naują paskolą 2002-01-23, tačiau jie nebuvo perduoti. 2002-01-28 pasirašant paskolos sutartį, atsakovas grąžino ieškovui 5 000 JAV dolerių sumą (bendra suma pagal suteiktas 2001-11-31, 2002-01-23 ir 2002-01-24 tuo metu buvo 20 800 JAV dolerių), todėl paskolos likutis prieš pasirašant 2002-01-28 sutartį buvo 15 800 JAV dolerių, ieškovas dar papildomai atsakovui suteikė 2 200 JAV dolerių paskolą ir bendra paskolos suma siekė 18 000 JAV dolerių, skaičiuojant su jau perduotais pinigais pasirašant paskolas 2001-11-31, 2002-01-23 ir 2002-01-24. Tačiau ieškovas ir šiuo atveju atsakovui jokių pakvitavimų apie paskolos grąžinimą nedavė ir nesunaikino pirmiau pasirašytų paskolos sutarčių. 2002-02-04 ieškovas atsakovui priskaičiavo 2 000 JAV dolerių palūkanų už suteiktas paskolas ir buvo pasirašyta paskolos sutartis 2002-02-04 dėl 20 000 JAV dolerių, kur 18 000 JAV dolerių sudarė paskolos suma pagal 2002-01-28 sutartį plius 2 000 JAV dolerių palūkanų. Taigi atsakovas 2002-02-04 ieškovui iš viso buvo skolingas 20 000 JAV dolerių, skaičiuojant tiek realiai perduotus pinigus, tiek priskaičiuotas palūkanas. 2002-09-20, 2002-10-15 ir 2002-10-17 paskolos sutartimis ieškovas atsakovui perdavė dar papildomai 13 000 JAV dolerių, todėl bendra gautų paskolų suma buvo 33 000 JAV dolerių. 2003-10-14 atsakovas ieškovui grąžino 3 100 JAV dolerių, paskolos likutis pagal 2002-09-20, 2002-10-15 ir 2002-10-17 paskolas buvo 9 900 JAV dolerių, todėl atsakovas vėl buvo paprašytas pasirašyti paskolos raštelį dėl 9 900 JAV dolerių sumos, nors realiai šie pinigai atsakovui nebuvo perduoti. Ieškovas pakvitavimo apie dalį paskolos grąžinimo nedavė. Atsakovas 2003-10-14 ieškovui iš viso buvo skolingas 29 900 JAV dolerių, skaičiuojant tiek realiai perduotus pinigus, tiek priskaičiuotas palūkanas. Atsakovas 2003-10-14 taip pat sumokėjo dar 1 900 JAV dolerių, kurie buvo skirti palūkanoms padengti, todėl laikytina, kad nuo 2003-10-14 atsakovas ieškovui skolingas 28 000 JAV dolerių. Kadangi negrąžintos paskolos dalis sudaro 28 000 JAV dolerių, atitinkamai mažinamos ir palūkanos iki 7 000 JAV dolerių (28 000 JAV dolerių x 5 metai x 5 proc. metinių palūkanų).
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į atsakovo prieštaravimus (b. l. 108–110) prašo atsakovo prieštaravimus atmesti, Kauno apygardos teismo 2013-09-19 preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodo, kad ieškovas, tiek pasirašydamas skolos raštelius su atsakovu, tiek ir vykdydamas jų pagrindu atsiradusius paskolos sandorio įsipareigojimus elgėsi sąžiningai atsakovo atžvilgiu ir jam paskolino visas skolos rašteliuose nurodytas sumas. Tačiau atsakovas melagingai teigia, jog pinigų buvo paskolinta mažiau nei nurodyta skolos rašteliuose, o dalį pinigų atsakovas jau yra grąžinęs ieškovui. Iki šiol atsakovas pagal ieškinyje nurodytus skolos dokumentus nėra grąžinęs jokios skolos dalies ieškovui, o jei tai būtų įvykę, atsakovas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, turėtų skolos grąžinimo dokumentus. Be to, iš ieškovo su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo pateiktų ir jau byloje esančių dokumentų matoma, jog atsakovas turi rimtų problemų tiek su Lietuvos, tiek su Prancūzijos teisėsauga, ir yra teistas už atliktas nusikalstamas veikas. Šie faktai tik patvirtina, jog atsakovas yra nesąžiningas, nesilaiko įstatymų ir negerbia bendro gyvenimo taisyklių bei geros moralės principų. Todėl visa tai patvirtina, jog atsakovo prieštaravimuose išsakyti teiginiai yra nesąžiningi ir melagingi. Atsakovas neginčija faktų, jog jis yra pasirašęs su ieškovu visus ieškovo ieškinyje nurodytus skolos raštelius, pagal kuriuos jis ieškovui yra skolingas didelę sumą pinigų. Tai reiškia, jog byloje nėra ginčo dėl skolos sandorio galiojimo – atsakovas pasirašytų skolos raštelių galiojimo neginčija, ir pats patvirtina savo skolos ieškovui faktą. Skolos rašteliuose, kurių galiojimo atsakovas neginčija, yra nurodytos paskolintų pinigų sumos tiek skaitmenimis, tiek žodžiais, o ant kiekvieno skolos raštelio yra atsakovo parašai, patvirtinantys paskolų sandorių sudarymą ir pasiskolintų sumų dydžius. Be to, atsakovas nepagrįstai teigia, kad į naujai pasirašytus skolos raštelius būdavo įtraukiamos ankstesnės jo pasiskolintos sumos. Nei viename skolos raštelyje jokia forma nėra nustatyta ar kaip nors kitaip užsiminta, kad ieškovas į naujai sudaromos paskolos sandorio sumą įtraukia ankstesnio paskolos sandorio sumą, kurios atsakovas dar yra negrąžinęs ieškovui. Todėl atsakovo teiginys, jog esą ieškovas prie toliau suteikiamų paskolų pridėdavo ankstesnių atsakovui suteiktų paskolų sumas, yra melagingas, neįtikinamas ir nepagrįstas. Pagrindinis ir vienintelis atsakovo prieštaravimas dėl teismo priimto preliminaraus sprendimo yra dėl skolos dydžio pagal su ieškovu pasirašytus skolos raštelius. Šį prieštaravimą atsakovas grindžia teigdamas, jog dalį skolos ieškovui yra grąžinęs anksčiau. Toks atsakovo teiginys yra nepagrįstas, nes atsakovas nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių pinigų grąžinimo ieškovui faktą. Atsakovas nepateikė jokių skolos grąžinimo pakvitavimų, jokių rašytinių susitarimų su ieškovu dėl grąžinamų pinigų. Taip pat nebuvo pateiktas ir banko pavedimo nurodymas, kuris galėtų patvirtinti skolos ar jos dalies grąžinimo faktą. Atsakovas neįvykdė pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog visa ar dalis paskolos buvo grąžinta ieškovui. Kol atsakovas tokių įrodymų nepateikė, laikytina, jog atsakovas negrąžino jokios skolos dalies ir ieškovui yra skolingas 89 700 JAV dolerius. Atsakovas turėtų pateikti rašytinius įrodymus dėl visos ar dalies skolos grąžinimo. Skolos gražinimas yra atskiras sandoris, kuris turi būti įforminamas taip pat, kaip ir paskolos sutartis. Tai reiškia, jog atsakovas skolos grąžinimo atveju privalo laikytis rašytinės skolos grąžinimo sandorį patvirtinančio dokumento formos. Atsakovui negalint rašytinės formos įrodymais pagrįsti savo teiginio dėl grąžintos ieškovui dalies skolos, laikytina, jog skolos grąžinimo sandorio ar sandorių nebuvo. Šalys turi pateikti faktinius duomenis, kurie pagrįstų jų reikalavimus ir atsikirtimus, šiuo atveju ir prieštaravimus. Atsakovas turi pagrįsti įrodymais savo atsikirtimus, esą jis dalį skolos ieškovui jau yra grąžinęs. Vien žodinis atsakovo pareiškimas apie grąžintą dalį skolos laikytinas niekiniu ir nepagrįstu. Be to, atsakovui nepateikiant rašytinių įrodymų, teiginys apie grąžintus pinigus yra nepatikimas byloje įrodymas ir net nesudaro įrodymų visumos, pagal kurią teismas galėtų spręsti, ar atsakovas tikrai grąžino ieškovui dalį skolos. Atsakovas jokių kitų įrodymų, kaip tik žodinį teiginį dėl grąžintos dalies skolos, teismui nepateikia, todėl, turint tik vieną ir akivaizdžiai nepatikimą įrodymą, atsakovo poziciją negalima laikyti pagrįsta. Pareiga įrodyti skolos grąžinimo faktą tenka paskolos gavėjui (atsakovui). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad „paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).
Šalies argumentai
Atsakovas priešieškiniu (b. l. 134–140) prašo pripažinti nesudarytomis tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytas 2002-01-28 paskolos sutartį dalyje dėl 15 800 JAV dolerių (b. l. 15), 2002-02-04 paskolos sutartį dalyje dėl 20 000 JAV dolerių (b. l. 16), 2003-10-14 paskolos sutartį dalyje dėl 9 900 JAV dolerių (b. l. 20) ir 2002-01-23 paskolos sutartį (b. l. 13) dalyje dėl 8 000 JAV dolerių (nes iš nurodytų kaip suteiktų 14 000 JAV dolerių gavo tik 6 000 JAV dolerių).
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad sutinka, jog skolingas ieškovui, tačiau nesutinka su skolos dydžiu. Atsakovas dalį jam suteiktų paskolų jau yra grąžinęs ieškovui ir šiuo metu skolingas 28 000 JAV dolerių. Atsakovas grąžindavo dalį paskolų ieškovui prieš sudarant naują paskolos sutartį, tačiau ieškovas jokių pakvitavimų apie paskolų grąžinimus atsakovui neišdavė, taip pat nesunaikindavo ir pačių paskolos raštelių, nors paskolos ir buvo grąžintos. Ieškovas, suteikdamas atsakovui paskolą pagal 2002-01-23 raštelį, realiai atsakovui perdavė tik 6 000 JAV dolerių, t. y. 8 000 JAV dolerių suma, kuri buvo perduota 2001-11-31, buvo papildomai priskaičiuota ir suteikiant naują paskolą 2002-01-23, tačiau ji nebuvo perduota. 2002-01-28 pasirašant paskolos sutartį, atsakovas grąžino ieškovui 5 000 JAV dolerių (bendra suma pagal suteiktas 2001-11-31, 2002-01-23 ir 2002-01-24 paskolas tuo metu buvo 20 800 JAV dolerių), todėl paskolos likutis prieš pasirašant 2002-01-28 sutartį buvo 15 800 JAV dolerių, ieškovas dar papildomai atsakovui suteikė 2 200 JAV dolerių paskolą ir bendra paskolos suma siekė 18 000 JAV dolerių, skaičiuojant su jau perduotais pinigais pasirašant paskolas 2001-11-31, 2002-01-23 ir 2002-01-24. Tačiau ieškovas, kaip ir pirmiau nurodytu atveju, atsakovui jokių pakvitavimų apie paskolos grąžinimą nedavė ir nesunaikino pirmiau pasirašytų paskolos sutarčių. 2002-02-04 ieškovas atsakovui priskaičiavo 2 000 JAV dolerių palūkanų už suteiktas paskolas ir buvo pasirašyta paskolos sutartis 2002-02-04 dėl 20 000 JAV dolerių, kur 18 000 JAV dolerių sudarė paskolos suma pagal 2002-01-28 sutartį plius 2 000 JAV dolerių palūkanų. Taigi atsakovas 2002-02-04 ieškovui iš viso buvo skolingas 20 000 JAV dolerių, skaičiuojant tiek atsakovui realiai perduotus pinigus, tiek priskaičiuotas palūkanas. 2002-09-20, 2002-10-15 ir 2002-10-17 paskolos sutartimis ieškovas atsakovui perdavė dar papildomai 13 000 JAV dolerių, todėl bendra gautų paskolų suma buvo 33 000 JAV dolerių. 2003-10-14 atsakovas ieškovui grąžino 3 100 JAV dolerių, paskolos likutis pagal 2002-09-20, 2002-10-15 ir 2002-10-17 paskolas buvo 9 900 JAV dolerių, todėl atsakovas vėl buvo ieškovo paprašytas pasirašyti paskolos raštelį dėl 9 900 JAV dolerių sumos, nors realiai šie pinigai atsakovui nebuvo perduoti. Ieškovas atsakovui pakvitavimo apie dalį paskolos grąžinimo nedavė. Atsakovas 2003-10-14 ieškovui iš viso buvo skolingas 29 900 JAV dolerių, skaičiuojant tiek realiai perduotus pinigus, tiek priskaičiuotas palūkanas. Atsakovas 2003-10-14 taip pat sumokėjo dar 1 900 JAV dolerių, kurie buvo skirti palūkanoms padengti, todėl laikytina, kad nuo 2003-10-14 iš viso atsakovas ieškovui yra skolingas 28 000 JAV dolerių.
Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2005; 2007-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008).
Tam, kad paskolos santykiai atsirastų ir šalys įgytų teises bei pareigas, sudarant susitarimą dėl paskolos sutarties sąlygų, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2006). Pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga, ir šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka paskolos davėjui (ieškovui) (CPK 12, 178 straipsniai).
Ieškovas atsakovui nėra perdavęs 15 800 JAV dolerių pagal 2002-01-28 Paskolos sutartį, 2002-02-04 Paskolos sutartį bei 2003-10-14 Paskolos sutartį. Pagal 2002-01-23 Paskolos sutartį atsakovas gavo tik 6 000 JAV dolerių, nors ieškovo nurodyta, kad suteikta 14 000 JAV dolerių. Nurodytos paskolos sutartys negali būti laikomos sudarytomis, kadangi pagal jas nebuvo perduoti pinigai atsakovui.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-03-25 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011 nurodė, kad paskolos sutartis CK 6.875 straipsnio prasme yra raštu ar kita valios išraiškos forma objektyviai išreikšta paskolos šalių valia, pvz., rašytinis dokumentas. Kadangi tokia paskolos sutartis objektyviai egzistuoja ir sudaro pagrindą manyti, kad paskolos dalykas pagal tokią sutartį buvo perduotas (CK 6.870 str. 2 d.), ji gali sukelti atitinkamus teisinius padarinius. Dėl šios priežasties paskolos gavėjas turi teisę tokią objektyviai išreikštą sutartį ginčyti. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, pripažįstama sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.), tai, nustačius, kad pinigai ar daiktai nebuvo perduoti, teisine prasme ji laikoma nesudaryta. Jeigu pinigų ar daiktų buvo perduota mažiau, sutartis laikoma sudaryta tik dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 str. 3 d.).
Ieškovas atsakovui nėra perdavęs dalies pinigų, todėl paskolos sutartys 2002-01-28, 2002-02-04 ir 2003-10-14 negali būti laikomos sudarytomis, laikytina, kad 2002-01-23 Paskolos sutartis yra sudaryta tik dėl 6 000 JAV dolerių, o 2002-01-28 Paskolos sutartis tik dėl 2 200 JAV dolerių. Ieškovas paskolos sutarčių pasirašymo metu skolinamų sumų net neturėjo. Kaip nustatyta 2013-11-08 teismo posėdžio metu, ieškovas negalėjo paaiškinti, kodėl papildomai skolindavo atsakovui pinigus, nors kaip pats sako, paskolos nebūdavo grąžinamos. Ieškovas nurodo, jog tam, kad suteiktų atsakovui paskolas, pats skolindavosi iš kitų asmenų, tačiau su jais sudarytų paskolos sutarčių teismui nepateikė. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti ieškovo teiginiais apie turėtas dideles JAV dolerių sumas paskolų suteikimo metu. Taip pat ieškovas prie ieškinio nepridėjo jokių dokumentų, patvirtinančių jo gerą turtinę padėtį ir galimybę suteikti paskolas laikotarpiu nuo 2001 m. pabaigos iki 2003 m. pabaigos bei nepaaiškino tokio savo besaikio skolinimo motyvų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai matytis pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad tam, jog paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko (pinigų) perdavimo paskolos gavėjui momentas. Žodžio „pasiskolino“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. CK 6.875 straipsnio nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą (sąvoka „perdavimas“ suprantama kaip paskolos davėjo perdavimas paskolos dalyko paskolos gavėjui bei pastarojo (paskolos gavėjo) gavimas ir priėmimas paskolos dalyko). Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine ar nuginčijama). Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011).
Atsiliepime į priešieškinį ieškovas prašo atsakovo priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 151–154). Ieškovas nesutinka su atsakovo priešieškiniu ir jį laiko nepagrįstu. Sistemiškai aiškinant teisės aktus bei teismų praktiką išplaukia, kad kreditorius (ieškovas) turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas (atsakovas) – kad paskolą grąžino. Kasacinis teismas, aiškindamas paskolos sutarties šalių teisinius santykius, yra nurodęs, jog „paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento; tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Būtent šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013). Šio ginčo atveju turi būti įrodyta, kad ieškovas paskolino pinigus atsakovui; atsakovas įsipareigojo tokią pačią pinigų sumą grąžinti ieškovui; atsakovas grąžino ieškovui dalį pasiskolintų pinigų. Įstatymas imperatyviai nurodo, kad būtent paskolos gavėjas, t. y. atsakovas privalo įrodyti, kad jis pinigų faktiškai negavo ar gavo mažiau, jeigu ginčija sudarytas paskolos sutartis. Be to, paskolos sutarties turiniui atitinkant tam keliamus CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, pareiga paneigti paskolos dalyko perdavimo faktą pagal onus probandi taisyklę tenka paskolos gavėjui, todėl atsakovas, norėdamas paneigti paskolos santykių su ieškovu buvimą, privalo įrodyti, kad paskolos nebuvo sudarytos, nes pagal jas jis negavo pinigų.
Atsakovas savo priešieškinyje pagrinde dėsto tik paskolos sutarties aiškinimo sąlygas, tačiau niekaip nepagrindžia ir neįrodo, kad faktiškai negavo dalies paskolų sumos iš ieškovo ir kad dalį paskolos sumų grąžino ieškovui. Todėl ieškovas, norėdamas išsklaidyti visas galimas abejones dėl visos paskolos sumos suteikimo, žemiau dėstomais argumentais ir įrodymais pagrįs, kad jis suteikė visą – 87 900 JAV dolerių paskolos sumą atsakovui. Atsakovas tiek prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo, tiek priešieškinyje pats patvirtina, kad su ieškovu sudarė visus paskolos raštelius. Paskolų rašteliai buvo surašyti atsakovo ranka, kas patvirtina visuotiniai suprantamą aplinkybę, kad pagal šalies paprotinę teisę skolininkas pats surašo skolos dokumentą, kuris iki galutinio skolos grąžinimo saugomas pas kreditorių. Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013). Kai kuriuose paskolos rašteliuose nėra tiesiogiai įvardytas pinigų perdavimas, tačiau visuose aštuoniuose paskolos rašteliuose, surašytuose paties atsakovo ranka, iškyla aplinkybės, patvirtinančios pinigų perdavimo faktą: i) paskolos raštelių turinio visuma (itin dažnas bei pasikartojantis pinigų pasiskolinimas komercinėms reikmėms, apibrėžti paskolintų sumų grąžinimo terminai, nustatytos paskolintų sumų negrąžinimo pasekmės); ii) šių sandorių sudarymo metu buvo paplitusi būtent tokia raštelių forma, o tiesioginio pinigų perdavimo įvardijimo svarba teismų praktikoje buvo išaiškinta kur kas vėliau; iii) pats atsakovas pinigų gavimo pagal kai kuriuos paskolos raštelius neginčija, nors jų forma yra tapati kitiems atsakovo visa apimtimi ar iš dalies ginčijamiems paskolos rašteliams. Visos šios aplinkybės ir atsakovo neginčijamas faktas (kad pagal kai kuriuos raštelius, kur nenurodytas pinigų priėmimo faktas, jis neginčijamai yra gavęs paskolinamus pinigus) parodo, kad skolinami pinigai buvo atsakovui faktiškai perduoti. Atsakovas priešieškinyje sutinka, kad „paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento“, o viso ginčo metu neneigia ir patvirtina, kad, pavyzdžiui, pagal 2002-01-24 paskolos raštelį gavo 6 800 JAV dolerių, pagal 2002-09-20 paskolos raštelį gavo 3 200 JAV dolerių, pagal 2002-10-15 paskolos raštelį gavo 6 800 JAV dolerių ir pan., nors šiuose paskolos rašteliuose ir nėra tiesiogiai įvardytas pinigų gavimo faktas. Todėl sistemiškai įvertinus atsakovo ir ieškovo sudarytus paskolos sandorius yra neaišku, kodėl atsakovas stengiasi paneigti dalies tokių sandorių sudarymo faktą, kai tokių sandorių egzistavimą bei pinigų gavimo faktą yra pats patvirtinęs. Tokius atsakovo elgesio motyvus bei norą nepagrįstai sumažinti bendrą iš ieškovo gautos paskolos sumą gali padėti paaiškinti neginčytinas atsakovo teistumo už jo padarytas nusikalstamas veikas faktas, t. y. atsakovo tiesioginis ryšys su kriminaliniu pasauliu. Sisteminė paskolos raštelių bei jų sudarymo aplinkybių analizė patvirtina visų paskolos rašteliais paskolintų pinigų perdavimo faktą atsakovui, todėl kaip tik atsakovas turi įrodyti dalies pinigų grąžinimo ieškovui faktą, o, to nepadarius, laikytina, kad atsakovas yra ieškovui skolingas visą paskolos sumą.
Visuose atsakovo ginčijamuose paskolos rašteliuose atsakovas pats savo ranka yra įrašęs, kad įsipareigoja pinigus ieškovui grąžinti iki tam tikros datos. Iš dalies ginčijamame 2002-01-23 Paskolos raštelyje atsakovas aiškiai įsipareigojo grąžinti pasiskolintus 14 000 JAV dolerių iki 2002-01-30. Kitame, taip pat iš dalies ginčijamame 2002-01-28 Paskolos raštelyje atsakovas aiškiai įsipareigojo grąžinti pasiskolintus 18 000 JAV dolerių iki 2002-02-06. Taip pat iš dalies ginčijamame 2002-02-04 Paskolos raštelyje atsakovas aiškiai įsipareigojo pasiskolintus 20 000 JAV dolerių grąžinti iki 2002-02-07. Paskutiniame, visa dalimi ginčijamame 2003-10-14 Paskolos raštelyje atsakovas įsipareigojo grąžinti pasiskolintus 9 900 JAV dolerių iki 2003-12-30. Net ir kituose, atsakovo neginčijamuose paskolos rašteliuose, yra aiškus atsakovo įsipareigojimas grąžinti iš ieškovo pasiskolintas pinigų sumas. Todėl, esant neabejotinam ir neginčijamam atsakovo įsipareigojimui gražinti paskolos sumas ieškovui, laikytina, kad egzistuoja ir antroji teisinių paskolos santykių atsiradimo sąlyga.
Atsakovas turi pagrįsti įrodymais savo atsikirtimus, esą jis dalį pasiskolintų pinigų ieškovui jau yra grąžinęs. Būtent atsakovas turi objektyvia forma pateikti informaciją, kuri pagrįstų jo teiginius, o vien žodinis atsakovo pareiškimas apie grąžintą dalį paskolintų pinigų laikytinas niekiniu ir nepagrįstu. Be to, atsakovui nepateikiant rašytinių įrodymų, pastarojo teiginys apie grąžintą paskolintų pinigų dalį yra nepatikimas byloje įrodymas ir net nesudaro įrodymų visumos, pagal kurią teismas galėtų spręsti, ar atsakovas tikrai grąžino ieškovui dalį paskolintų pinigų. Atsakovas jokių kitų įrodymų, kaip tik žodinį teiginį dėl grąžintos paskolintų pinigų dalies, teismui nepateikia. Pareiga įrodyti skolos grąžinimo faktą tenka paskolos gavėjui (atsakovui). Tokio įrodinėjimo pareigų pasiskirstymo savo praktikoje nuosekliai laikosi kasacinis teismas: „bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Todėl, atsakovui negalint pateikti dalies pasiskolintų pinigų grąžinimo faktą patvirtinančio dokumento ar kitų tai patvirtinančių įrodymų, laikytina, kad atsakovas nepagrįstai teigia grąžinęs dalį paskolintų pinigų ir dėl to atsakovo skola ieškovui yra negrąžinta visiškai, t. y. šiai dienai atsakovas yra skolingas ieškovui 89 700 JAV dolerių skolos sumą.
Preliminarus sprendimas keistinas.
Motyvuojamoji dalis
Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2005; 2007-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008).
Tam, kad paskolos santykiai atsirastų ir šalys įgytų teises bei pareigas, sudarant susitarimą dėl paskolos sutarties sąlygų, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2006). Pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga, ir šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka paskolos davėjui (ieškovui) (CPK 12, 178 straipsniai).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai matytis pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad tam, jog paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko (pinigų) perdavimo paskolos gavėjui momentas. Žodžio „pasiskolino“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. CK 6.875 straipsnio nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą (sąvoka „perdavimas“ suprantama kaip paskolos davėjo perdavimas paskolos dalyko paskolos gavėjui bei pastarojo (paskolos gavėjo) gavimas ir priėmimas paskolos dalyko). Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine ar nuginčijama). Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011).
Teismas, ištyręs byloje pateiktus įrodymus, išklausęs šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, konstatuoja, jog ieškovas neįrodė pinigų pagal dalį ieškinyje nurodytų paskolos sutarčių perdavimo fakto, ko pasekoje kaip labiau tikėtinus vertina atsakovo nurodytus argumentus, kad jis dalį jam suteiktų su palūkanomis paskolų jau yra grąžinęs ieškovui ir kad šiuo metu nebėra skolingas dalies ieškinyje nurodytos sumos. Atsakovo argumentus, kad jis sumokėdavo ieškovui palūkanas ir tam tikrais atvejais grąžindavo dalį paskolų ieškovui prieš sudarant naują paskolos sutartį, tačiau ieškovas jokių pakvitavimų apie sumokėtas sumas atsakovui neišdavė, taip pat nesunaikino ir pačių paskolos raštelių, nors naujesniuose pakvitavimuose įformindavo tik likusią nesumokėtą skolą su priskaičiuotomis palūkanomis, teismo nuomone, patvirtina šioje byloje nustatytų bylos aplinkybių visuma.
Kaip matyti iš 2002-02-04 pakvitavimo (b. l. 16), jame atsakovas nurodė, kad ,,Aš V. P. ( ) pasiskolinau iš A. D. (...) pinigų komercinėms reikmėms (...) (Dvidešimt tūkstančių dolerių) kuriuos grąžinsiu 2002.02.07“, kai tuo tarpu prieš tai pasirašytuose paskolos sutartyse (pakvitavimuose), t. y. 2001-11-31 paskolos sutartyje (b. l. 12), 2002-01-23 pakvitavime (b. l. 13), 2002-01-24 pakvitavime (b. l. 14) ir 2002-01-28 pakvitavime (b. l. 15), apie pinigų skolinimą buvo aiškiai kalbama esamuoju laiku (,,skolinu pinigų iš A. D.“; ,,pasiskolinu pinigų“; ,,pasiskolinu“). Įvertinus šią aplinkybę bei tai, jog kiekvienas naujas susitarimas dėl pinigų, ieškovo teigimu paskutinio teismo posėdžio metu, atsakovui skolintų be jokių palūkanų (nors, beje, ieškovas 2013-11-08 teismo posėdžio metu pripažino, kad atsakovas buvo žadėjęs jam mokėti iki 5 proc. palūkanas, didėjančias priklausomai nuo negrąžinimo termino), būdavo sudaromas dar nesant suėjus pinigų grąžinimo terminui (pvz. 8 000 JAV dolerių pagal 2001-11-31 paskolos sutartį turėjo būti sugrąžinti ieškovui pareikalavus; 14 000 JAV dolerių pagal 2002-01-23 pakvitavimą ir 6 800 JAV dolerių pagal 2002-01-24 pakvitavimą turėjo būti grąžinti iki 2002-01-30, tačiau pagal 2002-01-28 pakvitavimą skolinama (ieškovo teigimu) dar 18 000 JAV dolerių iki 2002-02-06 (b. l. 15) bei pagal 2002-02-04 pakvitavimą skolinama (ieškovo teigimu) dar 20 000 JAV dolerių iki 2002-02-07), teismo nuomone, tai leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog toks pinigų (ir dar ieškovo pasiskolintų iš kitų asmenų) skolinimas be palūkanų (o tik už kažkokias menamas, tik galimai ateityje gautinas atsakovo pažadėtas ,,magaryčias“, apie ką teismo posėdyje užsiminė ieškovas), pinigų skolinimas atsakovui komercinėms reikmėms (t. y. suvokiant, kad skolinti pinigai atsakovui turi atnešti pelną), pinigų skolinimas jokiais artimais ar kokiais kitais ryšiais nesusijusiam asmeniui (ir tik pagal ieškovo firmos buvusios buhalterės rekomendaciją, kad tai yra geras žmogus, kuriam reikia padėti) neabejotinai būtų nelogiški, neprotingi ir niekuo nepaaiškinami ieškovo veiksmai, tuo labiau, kad ieškovas, kaip nustatyta jo paties paaiškinimais, nuo 1994 m. dirbo transporto įmonės UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, prieš tai buvo Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinės statybos transporto direktoriumi bei Mažeikių naftos gamyklos autoūkio Nr.5 viršininku (b. l. 122). Pažymėtina ir tai, jog 2013-11-08 teismo posėdžio metu, ieškovas niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl papildomai skolindavo atsakovui pinigus, nors kaip pats sako, paskolos nebūdavo grąžinamos, t. y. teismui liko neatskleisti tokio besaikio skolinimo motyvai. Ieškovas nurodo, jog tam, kad suteiktų atsakovui paskolas, pats skolindavosi iš kitų asmenų, tačiau su kuriais sudarytų paskolos sutarčių teismui nepateikė. Nors ieškovo liudytojas L. M. ir patvirtino ieškovui skolinęs per kelis kartus 2002 m. sausio–vasario mėn. 2 500 JAV dolerių ir 3 000 JAV dolerių, kurie jam matant buvo perduoti atsakovui, tačiau pažymėtina, jog ieškovo pateiktos paskolos sutartys (pakvitavimai) nepatvirtina tokių pinigų skolinimo nurodytu laikotarpiu, tuo labiau, kad liudininko nurodyta labai svarbi aplinkybė, kad atsakovas apie gautas paskolas rašė ant balto (o ne ant languoto), liudininko paduoto lapo, leidžia daryti išvadą, jog L. M. pinigus ieškovui skolino ne ieškinyje nurodytais atvejais, kadangi pakvitavimai surašyti būtent ant languoto popieriaus. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti ieškovo teiginiais apie turėtas dideles JAV dolerių sumas paskolų suteikimo metu. Taip pat pažymėtina ir tai, jog ieškovas prie ieškinio nepridėjo jokių dokumentų, patvirtinančių jo gerą turtinę padėtį ir galimybę suteikti paskolas laikotarpiu nuo 2001 m. pabaigos iki 2003 m. pabaigos. Šiuo atveju, teismo nuomone, labiau tikėtina yra atsakovo nurodyta aplinkybė, jog paskolos jam buvo suteikiamos su palūkanomis, apie kurias nors ir nebuvo susitarta raštu, tačiau kurios (kartais ir su dalimi paskolos) būdavo ieškovui arba sumokamos iki surašymo naujo pakvitavimo (kuriuo būdavo suteikiama papildoma paskola), arba kurių suma būdavo įtraukiama į naują pakvitavimą, nurodant bendrą pasiskolintą sumą.
Atsakovo teigimu, ieškovas, suteikdamas atsakovui paskolą pagal 2002-01-23 raštelį, realiai atsakovui perdavė tik 6 000 JAV dolerių, t. y. 8 000 JAV dolerių suma, kuri buvo perduota 2001-11-31, buvo papildomai priskaičiuota ir suteikiant naują paskolą 2002-01-23, tačiau ji jam nebuvo perduota. Teismas pažymi, jog 2002-01-23 pakvitavime atsakovo rašytinio patvirtinimo, kad visa įsipareigota grąžinti skolos suma atsakovui yra perduota ir kad jis tuos pinigus gavo, nėra, kai tuo tarpu ankstesnėje 2001-11-31 sutartyje buvo aiškiai užfiksuotas pinigų gavimo faktas (b. l. 12). Atsakovas taip pat nurodė, jog 2002-01-28 pasirašant paskolos sutartį, atsakovas grąžino ieškovui 5 000 JAV dolerių (bendra suma pagal 2001-11-31, 2002-01-23 ir 2002-01-24 suteiktas paskolas tuo metu buvo 20 800 JAV dolerių (8 000 + 14 000 + 6 800 – 8 000), todėl paskolos likutis prieš pasirašant 2002-01-28 sutartį buvo 15 800 JAV dolerių (20 800 – 5 000), ieškovas dar papildomai atsakovui suteikė 2 200 JAV dolerių paskolą ir bendra paskolos suma siekė 18 000 JAV dolerių, skaičiuojant su jau perduotais pinigais pasirašant paskolas 2001-11-31, 2002-01-23 ir 2002-01-24. Tačiau ieškovas, kaip ir pirmiau nurodytu atveju, atsakovo teigimu, jam jokių pakvitavimų apie paskolos grąžinimą nedavė ir nesunaikino pirmiau pasirašytų paskolos sutarčių. Teismas taip pat pažymi, jog 2002-01-28 pakvitavime atsakovo rašytinio patvirtinimo, kad visa įsipareigota grąžinti skolos suma atsakovui yra perduota ir kad jis tuos pinigus gavo, taip pat nėra, todėl, vadovaujantis teismine praktika, atsakovui ginčijant pinigų gavimo faktą, šią aplinkybę turėjo įrodyti ieškovas. Atsakovo teigimu, 2002-02-04 ieškovas atsakovui priskaičiavo 2 000 JAV dolerių palūkanų už suteiktas paskolas ir buvo pasirašyta paskolos sutartis 2002-02-04 dėl 20 000 JAV dolerių, kur 18 000 JAV dolerių sudarė paskolos suma pagal 2002-01-28 sutartį plius 2 000 JAV dolerių palūkanų. Taigi, atsakovo teigimu, jis 2002-02-04 ieškovui iš viso buvo skolingas 20 000 JAV dolerių, skaičiuojant tiek atsakovui realiai perduotus pinigus, tiek priskaičiuotas palūkanas.
2002-02-04 pakvitavimas (b. l. 16), kuriame atsakovas nurodė, kad ,,aš V. P. ( ) pasiskolinau iš A. D. (...) pinigų komercinėms reikmėms (...) (Dvidešimt tūkstančių dolerių) kuriuos grąžinsiu 2002.02.07“, prieš tai aptartų aplinkybių kontekste duoda pagrindą išvadai, jog atsakovas, įvertinus jo nurodytą kaip grąžintą dalį skolos (5 000 JAV dolerių) bei sumokėtas ir papildomai paskaičiuotas palūkanas, tuo metu ieškovui buvo skolingas viso 20 000 JAV dolerių, kuriuos įsipareigojo grąžinti 2002-02-07. Teismo nuomone, būtent 2002-02-04 pakvitavimas yra tas rašytinis įrodymas, kuris, jį vertinant sistemiškai su visų kitų bylos aplinkybių visuma, paneigia argumentus ieškovo, neįvykdžiusio pareigos įrodyti visų prašomų priteisti paskolos pinigų perdavimo atsakovui faktą, ir patvirtina atsakovo argumentus, duodančius pagrindą pripažinti nesudarytomis tarp šalių pasirašytas 2002-01-23 paskolos sutartį dalyje dėl 8 000 JAV dolerių, 2002-01-28 paskolos sutartį dalyje dėl 15 800 JAV dolerių ir 2002-02-04 paskolos sutartį dalyje dėl 18 000 JAV dolerių. Dėl 2002-02-04 paskolos sutarties nurodytina, jog ieškovas nepagrįstai šią sutartį prašo pripažinti nesudaryta visa apimtimi, kadangi pats pripažįsta, jog į skolos sumą buvo įtrauktos ir paskaičiuotos 2 000 JAV dolerių palūkanos.
Teismas pažymi, jog atsakovo įsipareigojimas 2002-01-23 pakvitavime 14 000 JAV dolerių grąžinti iki 2002-01-30, įsipareigojimas 2002-01-28 pakvitavime 18 000 JAV dolerių grąžinti 2002-02-06 ir įsipareigojimas 2002-02-04 pakvitavime 20 000 JAV dolerių grąžinti 2002-02-07 jokių būdu nepatvirtina visų tuose pakvitavimuose nurodytų sumų paskolinimo konkrečiomis pakvitavimuose nurodytomis dienomis ir reiškia tik paskolos sumos (su palūkanomis), likusios nesumokėtos pakvitavimo surašymo dieną, sumokėjimo termino nustatymą.
Atsakovo teigimu, 2002-09-20, 2002-10-15 ir 2002-10-17 paskolos sutartimis ieškovas atsakovui perdavė dar papildomai 13 000 JAV dolerių, tačiau 2003-10-14 atsakovui grąžinus ieškovui 3 100 JAV dolerių, paskolos likutis pagal 2002-09-20, 2002-10-15 ir 2002-10-17 paskolas buvo 9 900 JAV dolerių, todėl atsakovas vėl buvo ieškovo paprašytas pasirašyti paskolos raštelį dėl 9 900 JAV dolerių sumos, nors realiai šie pinigai atsakovui nebuvo perduoti. Teismas taip pat pažymi, jog 2003-10-14 pakvitavime (b. l. 20), kuriame teigiama, kad ,,Aš V. P. (...) pasiskolinau iš A. D. (...) 9 900 JAV dolerių (...). Kuriuos grąžinsiu 2003.12.30“, kuriame taip pat (kaip ir 2002-02-04 pakvitavime) kalbama apie pinigų pasiskolinimą būtuoju, o ne esamuoju laiku, taip pat nėra atsakovo rašytinio patvirtinimo, kad visa pasiskolinta ir įsipareigota grąžinti skolos suma atsakovui yra perduota ir kad jis tuos pinigus gavo būtent 2003-10-14, todėl, vadovaujantis teismine praktika, atsakovui ginčijant šį pinigų gavimo faktą, šią aplinkybę turėjo įrodyti ieškovas, tačiau kuris, teismo nuomone, 9 900 JAV dolerių perdavimo atsakovui fakto būtent 2003-10-14 neįrodė ir tokiu būdu nepaneigė atsakovo nurodytų aplinkybių apie tai, jog tai buvo negrąžintos paskolos likutis pagal 2002-09-20, 2002-10-15 ir 2002-10-17 sutartis.
Tokiu būdu pagal šalių įrodytas aplinkybes konstatuotina, jog atsakovas 2003-10-14 ieškovui iš viso buvo skolingas 29 900 JAV dolerių (t. y. 20 000 JAV dolerių skola, užfiksuota 2002-02-07 pakvitavime, bei 2003-10-14 rašte užfiksuota papildoma skola pagal 2002-09-20, 2002-10-15 ir 2002-10-17 sutartis), skaičiuojant tiek realiai perduotus pinigus, tiek priskaičiuotas palūkanas.
Atsakovas taip pat nurodė, kad 2003-10-14 jis sumokėjo dar 1 900 JAV dolerių, kurie buvo skirti palūkanoms padengti, todėl laikytina, kad nuo 2003-10-14 iš viso atsakovas ieškovui yra skolingas 28 000 JAV dolerių. Tačiau, teismo nuomone, atsakovas šios aplinkybės neįrodė, o atsakovo rašytas ir pasirašytas 2003-10-14 raštelis (b. l. 20) šios aplinkybės nepatvirtina.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-03-25 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011 nurodė, kad paskolos sutartis CK 6.875 straipsnio prasme yra raštu ar kita valios išraiškos forma objektyviai išreikšta paskolos šalių valia, pvz., rašytinis dokumentas. Kadangi tokia paskolos sutartis objektyviai egzistuoja ir sudaro pagrindą manyti, kad paskolos dalykas pagal tokią sutartį buvo perduotas (CK 6.870 str. 2 d.), ji gali sukelti atitinkamus teisinius padarinius. Dėl šios priežasties paskolos gavėjas turi teisę tokią objektyviai išreikštą sutartį ginčyti. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, pripažįstama sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.), tai, nustačius, kad pinigai ar daiktai nebuvo perduoti, teisine prasme ji laikoma nesudaryta. Jeigu pinigų ar daiktų buvo perduota mažiau, sutartis laikoma sudaryta tik dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 str. 3 d.).
Kaip jau minėta, byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, jog ieškovas atsakovui nėra perdavęs 8 000 JAV dolerių pagal 2002-01-23 pakvitavimą (pagal kurį atsakovas pripažino gavęs tik 6 000 JAV dolerių iš nurodytų 14 000), 15 800 JAV dolerių pagal 2002-01-28 pakvitavimą (pagal kurį atsakovas pripažino gavęs tik 2 200 JAV dolerių iš nurodytų 18 000), 18 000 JAV dolerių pagal 2002-02-04 pakvitavimą (pagal kurį atsakovas iš nurodytų 20 000 JAV dolerių pripažįsta kaip gautas tik paskaičiuotas ir nesumokėtas iki pakvitavimo surašymo 2 000 JAV dolerių palūkanas) ir 9 900 JAV dolerių pagal 2003-10-14 dokumentą be pavadinimo. Nurodytos paskolos sutartys negali būti laikomos sudarytomis dėl jose nurodytų sumų suteikimo kaip paskolų, kadangi nenustatyta (ieškovui to neįrodžius), kad pagal jas atsakovui buvo perduoti pinigai. Laikytina, kad 2002-01-23 Paskolos sutartis yra sudaryta tik dėl 6 000 JAV dolerių, o 2002-01-28 Paskolos sutartis tik dėl 2 200 JAV dolerių, o 2002-02-04 – tik dėl 2 000 JAV dolerių.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, priešieškinį tenkina iš dalies ir pripažįsta nesudarytomis tarp šalių pasirašytas paskolos sutartis 2002-01-23 dalyje dėl 8 000 JAV dolerių, 2002-01-28 dalyje dėl 15 800 JAV dolerių, 2002-02-04 dėl 18 000 JAV dolerių ir 2003-10-14 dalyje dėl 9 900 JAV dolerių; be to, priteisia iš ieškovo atsakovui 150 Lt žyminio mokesčio už priešieškinį.
Patenkinus priešieškinį, ieškinys tenkintinas tik iš dalies ir ieškovui iš atsakovo priteistina 29 900 JAV dolerių skolos (20 000 + 9 900), 7 475 JAV dolerių palūkanų (29 900 x 5 metai x 5 proc.), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (37 375 JAV dolerių) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-06-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 724 Lt žyminio mokesčio (37 375 x 2,5813 x 0,03 x 0,5 / 2), paskaičiuoto atsižvelgiant į tai, kad ieškinys buvo pareikštas dokumentinio proceso tvarka bei į tai, jog ieškovas buvo atleistas nuo ½ dalies žyminio mokesčio.
Be to, valstybei priteistina teismo turėtos 42 Lt pašto išlaidos: iš ieškovo – 28 Lt ir iš atsakovo – 14 Lt, vertinant, kad ieškinys patenkintas 33 procentais.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. preliminarų sprendimą pakeisti.
Priešieškinį tenkinti. Pripažinti nesudarytomis tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytas paskolos sutartis 2002-01-23 dalyje dėl 8 000 JAV dolerių, 2002-01-28 dalyje dėl 15 800 JAV dolerių, 2002-02-04 dalyje dėl 18 000 JAV dolerių ir 2003-10-14 dalyje dėl 9 900 JAV dolerių.
Priteisti iš ieškovo atsakovui 150 Lt žyminio mokesčio už priešieškinį.
Ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti ieškovui A. P. D. iš atsakovo V. P. 29 900 JAV dolerių skolos, 7 475 JAV dolerių palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (37 375 JAV dolerių) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-06-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 724 Lt žyminio mokesčio.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.