Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovams Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariatui ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas rėmėsi byloje pateiktomis pareiškėjo S. Š. asmens kortelėmis už 2003 – 2006 m., kuriose nurodytos pareiškėjui priskaičiuotos, išskaitytos ir išmokėtos tarnybinio atlyginimo sumos (b. l. 47-50), Šiaulių rajono policijos komisariato viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. TE-35, 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. TE-61, 2003 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. TE-73, 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. TE-6, 2004 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. TE-10, 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. TE-23, kuriuose nustatyti konkretūs darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai (b. l. 41-46).

III.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo bei visos kitos surinktos šioje administracinėje byloje medžiagos aiškiai matyti ir yra neginčijamai nustatytas faktas, jog pareiškėjui buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis – 18 082 Lt (2003 m. – 492 Lt, 2004 m. – 3 851 Lt, 2005 m. – 7 245 Lt, 2006 m. – 6 494 Lt), susidariusi tarp faktiškai išmokėto atlyginimo ir atlyginimo, kurį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. buvo privalu mokėti.Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas neatitinka tikrovės, nes nuo 2003 m. gegužės mėn. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariatas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį”, Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių”, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, už darbą pareiškėjui sumokėjo ne visą jam priklausantį darbo užmokestį (nesant lėšų, buvo taikytas indeksavimo koeficientas). Apie taikomą darbo užmokesčio mažinimo koeficientą pareiškėjas nebuvo supažindintas pasirašytinai. Apie tai buvo pranešta žodžiu. Taikomą darbo užmokesčio nepriemoką pareiškėjas pastebėjo gavęs mažesnį, nei turėtų būti mokamas, darbo užmokestį už atliktą darbą. Pareiškėjas 2006 m. sausio 10 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariatą su prašymu dėl susidariusio įsiskolinimo sumokėjimo. 2006 m. kovo 7 d. gavo Šiaulių rajono policijos komisariato pažymą „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos”, kurioje buvo nurodyta pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio suma bei laikotarpis, už kurį ji susidarė. Gavęs šią pažymą, pareiškėjas suprato, kad gera valia jam priklausantis darbo užmokestis išmokėtas nebus. Po to 2006 m. rugsėjo 19 d. Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono PK pateikė prašymą dėl paskaičiavimo jam neišmokėto atlyginimo paskaičiuoto skirtumo, susidariusio tarp faktiškai išmokėto atlyginimo ir atlyginimo, kurį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. buvo privalu mokėti, t. y. imant pagrindu minimalią mėnesinę algą nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. gegužės 1 d. – 450 Lt, nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d. – 500 Lt, nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2006 m. liepos 1 d. – 550 Lt, 2006 m. liepos 1 d. – 600 Lt, tačiau atsakymo pareiškėjas negavo. 2007 m. rugsėjo 20 d. atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą neišmokėti pareiškėjui atlyginimo nepriemokos jis apskundė Šiaulių apygardos administraciniam teismui. Iki šiol Policijos departamentas nuolat informuoja, jog atlyginimo nepriemoka bus kompensuojama. Tačiau tai iki šiol nėra padaryta, o atsakovas Policijos departamentas ir toliau nepagrįstai delsia nustatyti pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir kompensuoti jam atlyginimo nepriemoką. Į pareiškėjo prašymus patikslinti neišmokėto atlyginimo sumą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono ir miesto policijos komisariatas neatsako.Minėtais teisės aktais buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. (2004 m. gruodžio 18 d.) nutarimas). Nuostata, kuria remiantis buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams mokėti ne visą darbo užmokestį prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes yra pažeidžiami asmenų lygybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimai bei konstitucinė asmenų nuosavybės teisė. Tai, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, kurį garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, konstatavo ir patvirtino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT14-S9/2014, kuriame taip pat konstatuota, kad įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 3 dalimi, terminai pareiškimams, kuriuose prašoma ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą, administraciniam teismui paduoti nenustatomi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo, pripažinęs, jog yra praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Pareiškėjas su tuo nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškinio senaties terminas taikytas nepagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus vertina kaip nepagrįstus. Ginčui taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, kadangi ginčas yra kilęs dėl darbo teisinių santykių, o ieškinio senaties nuostatos aiškintinos vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis (DK 27 str. 5 d.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę bei palengvinti ginčo šalių įrodinėjimo procesą.

Praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.). Taip pat ieškinio senatį gali nutraukti skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę (CK 1.13 str. 2 d.), o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.). Byloje įrodymų, patvirtinančių senaties termino netaikymo pagrindą, nėra ir atsakovas prašo taikyti senaties terminą, todėl teismas pagrįstai jį taikė.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas, teikdamas skundą teismui 2014 m. rugsėjo 12 d., praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant pažeidimo pabaigą nuo 2006 m. rugsėjo 5 d., kada pareiškėjas teikė skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui dėl to paties darbo užmokesčio priteisimo kaip ir šioje byloje. Pareiškėjo skundas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartimi buvo paliktas nenagrinėtu (administracinė byla Nr. I-1062-355/2007). Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas tuo metu žinojo apie savo teisės pažeidimą ir turėjo galimybę ginti savo pažeistą teisę, nepraleisdamas trejų metų senaties termino.

Bylos ginčo atveju nuo teisės pažeidimo pabaigos (2006 m. rugsėjo 5 d.) iki pareiškėjo skundo pateikimo teismui (2014 m. rugsėjo 12 d.) praėjo gana ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra duomenų, kad jis buvo aktyvus, siekdamas apginti jo nurodomą teisę, todėl nesant aplinkybių, pateisinančių tokį neveikimą arba jo teisės į gynybą ribojimą, daroma išvada, jog senaties termino pritaikymas šiuo atveju yra proporcinga priemonė, atitinkanti ieškinio senaties tikslus.

Kadangi atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą, pritaikius ieškinio senaties terminą, byla pagrįstai iš esmės nenagrinėta, todėl nevertintini su tuo susiję įrodymai ir pareiškėjo argumentai dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Pareiškėjas neprašo kelti norminę bylą dėl šio ginčo, todėl nėra pagrindo vertinti tokios bylos iškėlimo termino ir pagrindo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.