Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjų skundai grindžiami šiais argumentais.

Kauno AVMI, VMI ir Komisija skundžiamuose sprendimuose nenustatė aplinkybių, su kuriomis Lietuvos Respublikos pridėtinės veiklos mokesčio įstatymas (toliau – PVMĮ) sieja asmens pripažinimą apmokestinamuoju asmeniu, o parduotas prekes – pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) objektu, todėl nėra įrodytas pareiškėjų ekonominės veiklos vykdymas. Nekilnojamo turto įsigijimas ir pardavimas atliko santaupų laikymo, o ne pajamų uždirbimo funkciją. Nekilnojamas turtas nebuvo įsigijimas greitam pardavimui – įsigytos tiek negyvenamosios patalpos, tiek žemės sklypai, tiek žemės sklypai su ūkiniais pastatais, tiek žemės sklypai su gyvenamaisiais pastatais. Ilgą laiko tarpą įsigytas nekilnojamas turtas buvo tiesiog laikomas, nebuvo modifikuojamas, nebuvo atlikti statybos darbai. Pareiškėjai pasirinko turimo turto laikymą nekilnojamo turto forma, kadangi toks turto laikymas yra mažiau rizikingas. Kad tokia turto laikymo forma pripažintina turto vertės išsaugojimu, o ne investavimu, liudija tai, kad pareiškėjų šeima nespekuliavo nekilnojamuoju turtu, t. y. neprisipirko daugybės objektų vienu metu, kai nekilnojamojo turto kainos buvo žemos ir neskubėjo jo viso parduoti iškart nekilnojamojo turto kainoms pakilus. Visi įsigijimai atlikti augant ekonomikai, t. y. kai infliacija yra gana ženkli ir piniginės lėšos net ir laikomos indėlių sąskaitose nuvertėja sparčiau, krenta perkamoji galia. Šiais laikotarpiais augo ir pareiškėjų šeimos pajamos, kurias reikėjo apsaugoti nuo nuvertėjimo. Žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimas įvyko dėl to, kad pareiškėjų šeima planavo persikelti į jį gyventi. Sklypo atidalijimas įvyko, nes buvo planuota statyti du namus – vienas tėvams, kitas – sūnui. Statybos prasidėjo 2011 m., tačiau sūnaus ketinimai pasikeitė ir buvo nuspręsta atsisakyti plano persikelti gyventi, abu būstai su žemės sklypais buvo parduoti, atsižvelgus kad jų išlaikymas būtų kėlęs tik papildomų išlaidų. Kadangi neatsirado, kas nupirktų žemės sklypą ir abu būstus, teko parduoti juos atskirai. Šios aplinkybės pagrindžia, kad pareiškėjų veiksmuose nebuvo komerciškumo. Pareiškėjai nesutinka, kad pajamų gavimas už būstų pardavimą savaime yra laikomas, nenustačius kitų apmokestinimo PVM sąlygų, PVM objektu. Santaupų laikymas ne banknotais ar banko sąskaitoje, o nekilnojamojo turto pavidalu neatitinka ekonominės veiklos tikslo ir paskirties. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas PVM neteisėtai ir nepagrįstai pritaikė gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) apmokestinimo kriterijus, siekdamas pagrįsti ne individualią pareiškėjų veiklą pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – GPMĮ), bet ekonominę veiklą pagal PVMĮ. Toks požiūris nepriimtinas, kadangi nurodytus mokesčius reglamentuoja skirtingi įstatymai bei skiriasi kiekvieno iš jų apmokestinamas objektas. Siekiant, kad būtų įrodytas ekonominės veiklos nuolatinumo principas, reikšminga aplinkybė, jog PVMĮ mokestinis standartiškai yra 1 mėnuo. Tai reiškia, kad PVM objektu laikoma veikla paprastai pasireiškia nuolatiniais sandoriais, atliekamais kiekvieną mėnesį. Šią aplinkybę patvirtina ir mokesčių administratoriaus atliekama PVM mokėtojų registre esančių asmenų priežiūra, kadangi vidutiniškai 2–3 mėnesius nepateikus PVM deklaracijos mokesčių administratorius reikalauja, kad mokesčių mokėtojas pateiktų informaciją apie vykdomus ar kitą mėnesį planuojamus sandorius. Jei tokių sandorių nėra sudaryta ar nėra suplanuota – asmuo mokesčių administratoriaus iniciatyva nedelsiant išregistruojamas iš PVM mokėtojų registro kaip nevykdantis ekonominės veiklos. Taip nagrinėjamu atveju būtų atsitikę ir pareiškėjų šeimai, jei pareiškėjai būtų įsiregistravę PVM mokėtojais, kadangi pardavę pirmąjį butą pareiškėjai nežinojo, ar kitą mėnesį bus parduotas ir antrasis butas. Taip pat, siekiant konstatuoti sandorių nuolatinumą, reikia nustatyti ne tik ne atsitiktinį sandorių pobūdį, bet ir tai, ar apmokestinamasis asmuo įprastai verčiasi tokios rūšies veikla. Pareiškėjai nėra vertęsi gyvenamųjų namų statybos ekonomine veikla. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjai pardavė abu būstus ne vienam savininkui, o skirtingiems asmenims nereiškia, kad pareiškėjai vertėsi gyvenamųjų namų statybos ekonomine veikla.

Išvada, kad 2011–2014 m. pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas buvo padaryta neįvertinus aplinkybės, kad pareiškėjai galėjo gauti pajamų, kurių nereikėjo deklaruoti ir mokėti mokesčių. VMI išvada, kad pareiškėjai turėjo pateikti tokias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus yra nepagrįsta. Pareiškėjai mokestinio patikrinimo laikotarpiu galėjo gauti 32 000 Lt neapmokestinamų pajamų iš įvairių daiktų (nebedėvėti rūbai, elektriniai prietaisai, kompiuteriai, telefonai) pardavimų. Teisės aktuose nėra reikalavimo kaupti informaciją apie parduotus daiktus (neregistruojamus) daiktus. Tai patvirtina, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjų mokestinį patikrinimą, nebuvo objektyvus, buvo šališkas ir neteisingai vertino surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes.

Pareiškėjas nuo 2013 m. yra Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) rezidentas. Mokesčių administratoriaus argumentai, kuriais jis grindžia išvadą, kad pareiškėjas yra Lietuvos rezidentas, yra nepagrįsti. Tai, kad pareiškėjas yra kelių bendrovė akcininkas niekaip nėra lemiamas veiksnys, nulemiantis mokesčio mokėtojo rezidavimo vietą. Mokesčių administratorius neanalizavo ar bendrovės, kurių akcininkas yra pareiškėjas, iš vis yra veikiančios, ar pareiškėjas jose atliko kokius nors valdymo veiksmus, kuriems atlikti būtinas pareiškėjos nuolatinis fizinis buvimas Lietuvos teritorijoje, ar tokie veiksmai negalėjo būti atlikti, pareiškėjui grįžus iš JAV. Iš prie skundo pridėtų asmens dokumentų kopijų matyti, kad pareiškėjas nuolat vykdavo į JAV (išvykimo ir atvykimo laikai), 2001–2005 m. galiojo pareiškėjui išduota tapatybės kortelė, turi 10 metų galiojančią vizą. Iš čia matomas pareiškėjo vykimų į JAV daugkartiškumas lemia išvadą, kad pareiškėjas nuolat turėjo verslo reikalų, nes turistiniais reikalais toks dažnas keliavimas nebūtų pateisinamas. Todėl vien tai, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė formalaus dokumento, patvirtinančio, kad pareiškėjas yra išsiregistravęs iš Lietuvos, negali būti pagrindas atmesti pareiškėjo argumentus dėl rezidavimo JAV. Pats mokesčių administratorius turi teisę gauti visą informaciją apie pareiškėjo keliones į JAV ir apie pareiškėjo rezidavimą JAV iš JAV mokesčių administratoriaus ar kitą pagalbą iš Europos Sąjungos mokesčių administratorių. Apie tai, kad pareiškėjas nuo 2013 m. reziduoja JAV, pareiškėjas informavo mokesčių administratorių. Vadinasi, pastarasis žinojo, kad pareiškėjas galėjo turėti šioje šalyje lėšų šaltinių. Visgi, mokesčių administratorius šios informacijos iš pareiškėjo nesiteiravo, apie tai nėra nurodyta ir skundžiamuose sprendimuose, tuo tarpu pareiškėjas manė esant netikslinga tokią informaciją teikti, nes pareiškėjo veikla per juridinius asmenis, įregistruotus JAV, nėra GPM objektas Lietuvoje, ir atitinkamai, mokestinio patikrinimo dalykas. Skundžiamuose sprendimuose minimas JAV mokesčių administratoriaus atsakymas nebuvo pateiktas pareiškėjui kaip priedas su patikrinimo aktu. Tai reiškia, kad skaičiuojant mokėtinas sumas, nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas galėjo turėti pajamų šaltinių JAV ir šios pajamos nebuvo įtrauktos į pareiškėjo pajamų ir išlaidų balansą. Visgi, pareiškėjo suteiktą paskolą JAV bendrovei Realest Invest Group LLC priskyrė prie pareiškėjo išlaidų Lietuvoje. Tai reiškia, kad Kauno AVMI gautas pareiškėjo pajamas iš JAV laiko pajamomis ne Lietuvoje, o išlaidas, patirtas tiek Lietuvoje, tiek finansuojant JAV įmonę, vertina kaip išlaidas patirtas Lietuvoje. Toks nelygiavertis pajamų ir išlaidų vertinimas sukuria neadekvačią išlaidų, nepagrįstą pajamomis, dydį. Toks vertinimas pažeidžia JAV interesus, nes Lietuvos mokesčių administratorius siekia apmokestinti pareiškėjos pajamas, gautas JAV. Šiuo atveju pareiškėjo išlaidoms nepagrįstai priskirta 837 548 Lt suma, kuria nepagrįstai padidintos pareiškėjo apmokestinamosios pajamos Lietuvoje. Tokioms išlaidoms pagrįsti pareiškėjo gautos pajamos Lietuvoje nėra pakankamos. Be to, ši suma negali būti priskirta pareiškėjų išlaidoms, patirtoms Lietuvoje, kadangi ši suma skirta JAV bendrovės pajamoms generuoti. Eliminavus šią sumą, pareiškėjų išlaidos, patirtos Lietuvoje, atitinkamai turi būti mažinamos, pripažįstant, kad pareiškėjams GPM nėra apskaičiuojamas, nes pareiškėjų pajamos Lietuvoje neviršijo išlaidų, patirtų Lietuvoje.

Pareiškėjas lėšas iš asmenų, esančių JAV, saugojo bei naudojo JAV ir nedeklaruotomis sumomis atsigabendavo į Lietuvą. Suvestinės, kokias tiksliai sumas atsigabeno, pareiškėjas neturi ir dėl seno laikotarpio tokių duomenų pateikti negali. Visgi mokesčių administratoriui buvo pateikti dokumentai, kurie patvirtina, kad pareiškėjas iš asmenų, esančių JAV, pasiskolino 140 000 USD, 90 000 USD, 185 000 USD, 260 000 USD (viso 675 000 USD). JAV teisės aktai neįpareigoja tokių dokumentų tvirtinti notarine tvarka, o Lietuvoje galiojantys teisės aktai tokiems sandoriams netaikomi. Kadangi Kauno AVMI nemato pagrindo atskirti pareiškėjo gautas lėšas JAV, nuo lėšų gautų Lietuvoje, visgi į šiuos dokumentus turi būti atsižvelgta apskaičiuojant pareiškėjo pajamas pagal MAĮ 70 straipsnį. Mokesčių mokėtojas papildomus dokumentus ar įrodymus turi teisę teikti viso mokestinio ginčo metu, o mokesčių administratorius ar ginčą nagrinėjanti institucija privalo tokius įrodymus vertinti. Tai, kad tokie dokumentai pateikti po patikrinimo akto surašymo, nesuteikia teisės jų nevertinti. Priimtas sprendimas, neįvertinus visų faktinių aplinkybių, nelaikomas atitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

Pareiškėjai ginčo objektų statybai išleido viso 500 000 Lt, tačiau Kauno AVMI šias statybos išlaidas apskaičiavo vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu ir nustatė, kad pareiškėjai ginčo objektus pastatė už 617 544 Lt. Su tokia išvada nesutinkama, nes mokesčių administratorius, prieš taikydamas šių išlaidų apskaičiavimui MAĮ 70 straipsnį, turėjo atskirai pagrįsti tokio taikymo pagrindus. Teisės aktų, įpareigojančių saugoti ir kaupti pirminius dokumentus dėl tokių išlaidų pagrįstumo, nėra. Neįrodyta būtinybė šias išlaidas apskaičiuoti, todėl turėjo būti vadovaujamasi pareiškėjų pateikta išlaidų suma. Tokiu apskaičiavimu, koks buvo atliktas, siekiama ne objektyviai nustatyti apmokestinamąją vertę, bet padidinti mokėtiną GPM per pajamų ir išlaidų skaičiavimą.

Apskaičiuotais delspinigiais pareiškėjai yra baudžiami už tai, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotomis sumomis. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus ir ieškojo prašomų dokumentų. Ilgą mokestinio patikrinimo trukmę lėmė ne tik pareiškėjų veiksmai, bet ir pačio mokesčių administratoriaus veiksmai, dėl ko yra pagrindas atleisti pareiškėjus nuo delspinigių sumokėjimo.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai nuo 2001 metų iki tikrinamo laikotarpio pabaigos sudarė 10 nekilnojamojo turto įsigijimo ir 6 nekilnojamojo turto perleidimo sandorius. Iš nurodytų sandorių sudarymo aplinkybių visumos matyti, kad pareiškėjai nuo 2001 metų, įsigydami nekilnojamąjį turtą, investavo į savo vykdomą ekonominę veiklą, iš šio turto pardavimo siekdami gauti nuolatinių pajamų ateityje. Pagal verslo apmokestinimo PVM neutralumo principą, pirmosios išlaidos investicijoms, patirtoms ekonominės veiklos tikslais, turi būti laikomos ekonomine veikla ir šis principas būtų pažeidžiamas, jei būtų laikoma, kad ši veikla pradedama tik tada, kai turtas faktiškai naudojamas, t. y. kai atsiranda apmokestinamųjų pajamų (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Polski Trawertyn, C-280/10, 29 ir 30 p.). Pažymėtina, kad asmuo, investuojantis į ekonominę veiklą, kai tai patvirtina objektyvūs įrodymai, turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą byloje Gran Via Moine?ti, C-257/11, 27 p.). Atsižvelgiant į išdėstytą, argumentai, kad nekilnojamojo turto įsigijimas ir pardavimas pareiškėjams atliko santaupų laikymo, o ne pajamų uždirbimo funkciją, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo žemės sklypą buvo įsigiję ir siekė naudoti asmeniniams poreikiams. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai, įsigydami minėtą sklypą, siekė ekonominės naudos. Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 26 d. sudarė sutartį dėl dvibučio gyvenamojo namo projektavimo darbų atlikimo. Taip pat nustatyta, kad J. K. ir J. K. dalį kainos (50 000 Lt) dėl 0,0644 ha žemės sklypo ir vienbučio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, sumokėjo 2012 m. rugpjūčio 9 d. Nacionalinės žemės tarybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-500 minėtas žemės sklypas padalintas į dvi dalis: (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini). Padalinus žemės sklypą 2013 m. gegužės 14 d. buvo išduoti statybos leidimai Nr. 58/13-1343 ir Nr. 59/13-1352 statyti gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatus. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjai, jau 2012 m. ėmėsi aktyvių veiksmų dėl ginčo objektų pardavimo. Pareiškėjai ginčo objektą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo 2006 m. vasario 24 d. Tačiau pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką asmuo, kuris įsigyja prekes turėdamas tikslą vykdyti ekonominę veiklą, laikytinas apmokestinamuoju asmeniu, net jeigu šios prekės ekonominei veiklai yra panaudojamos ir pajamos iš tokios veiklos gaunamos vėliau (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 8 d. sprendimą byloje Breitsohl, C-400/98, 34 p.). Taigi šiuo atveju, pareiškėjų veiklą kvalifikavus kaip „ekonominę veiklą“, yra teisiškai nereikšminga, kad ginčo žemės sklypas (atidalintas į du vienetus) buvo parduotas praėjus 7 metams nuo jo įsigijimo. Taip pat paminėtina, kad aplinkybė, jog asmuo įsigijo atitinkamą daiktinį turtą, kad išskirtinai tenkintų savo asmeninius poreikius, netrukdo šio turto vėliau naudoti siekiant vykdyti ekonominę veiklą. Be to, pareiškėjų gautas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas palyginus su kitomis tikrintu laikotarpiu gautomis pajamomis matyti, kad minėto turto pardavimo pajamos ženkliai viršijo kitas pareiškėjų pajamas, kurios sudarė tik nedidelę dalį visų jų pajamų. Šios aplinkybės taip pat pagrindžia išvadą, kad Pareiškėja tiek tikrintu laikotarpiu, tiek iki jo, vykdė ekonominę veiklą, siekdamas gauti nuolatinių pajamų. Pareiškėjai nuo 2001 metų (tęstinį laikotarpį) įsigydami ir perleisdami nekilnojamojo turto objektus, vykdė ekonominę veiklą, 2013 m. birželio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią parduotas 0,0631 ha žemės sklypas ir 2011–2012 m. pastatytas gyvenamasis namas ((duomenys neskelbtini)) ir 2013 m. birželio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią parduotas 0,0631 ha žemės sklypas ir 2011–2012 m. pastatytas gyvenamasis namas ((duomenys neskelbtini)) negali būti laikomi atsitiktiniais sandoriais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjų ekonominės veiklos klasifikavimas pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių nėra aktualus, nes PVM prievolė yra nustatyta vadovaujantis PVMĮ nuostatomis (parduoti 2 nauji pastatai su žemės sklypais, sandorių vertė viršijo 155 000 Lt), o pati ekonominė veikla yra įvardinta – nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo veikla.

Pareiškėjų pajamos ir išlaidos buvo pagrįstai apskaičiuotos pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą, nes pareiškėjai netinkamai vykdė savo prievoles apskaičiuojant mokesčius (dokumentais nepagrindė ginčo turto statybos išlaidų, nedeklaravo iš kitų fizinių ir juridinių asmenų gautų piniginių lėšų, dokumentais nepagrindė turto įsigijimo oficialių pajamų šaltinių ir kt.).

Pareiškėjų minimos galimybės gauti kitų pajamų (įvairių nebedėvimų drabužių, elektronikos prietaisų, kompiuterių, telefonų ir pan. pardavimas) yra tik hipotetinės ir nepagrįstos jokiais faktiniais įrodymais. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016 ir kt.). Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai 2011–2014 m. gavo iš viso 64 000 Lt pajamų.

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjas pagrįstai laikytas nuolatiniu Lietuvos gyventoju GPM apskaičiavimo tikslais 2013–2014 m., nes tik nuolatiniai Lietuvos gyventojai privalo mokėti GPM nuo visų tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio dalyse gautų pajamų. VMI nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėjas 2013–2014 m. buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nuo 2007 m. balandžio 26 d. deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvoje, pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu taip pat deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, pareiškėjo vaikų gyvenamosios vietos irgi buvo deklaruotos Lietuvoje. Taigi, nepaisant to, kad pareiškėjas, kaip nurodyta skunde, nuo 2013 m. faktiškai Lietuvoje negyveno (pareiškėjas nuolat vykdavo į JAV jau nuo 2007 m., turėjo JAV vizą galiojančią 10 metų – nuo 2007 m. birželio 8 d. iki 2017 m. birželio 7 d.) jo deklaruota gyvenamoji vieta vis tiek buvo Lietuvoje. Pagal byloje esančius banko sąskaitų išrašus nustatyta, kad pareiškėjas 2013–2014 m. mokestiniais laikotarpiais patirdavo vartojimo išlaidų ir Lietuvoje. Inspekcijos duomenimis, pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2014 m. sausio 27 d. dirbo UAB „Restra Group“, nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. birželio 1 d. UAB „Corporatum“, nuo 2013 m. gruodžio 20 d. yra šios bendrovės vadovas ir akcininkas, nuo 2014 m. balandžio 12 d. iki 2015 m. vasario 1 d. UAB „GOLDMANHILL“. Nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki šiol yra UAB „CORPORATUM“ akcininkas, nuo 2011 m. kovo 8 d. iki šiol – UAB „Restra Group“ akcininkas. Tikrinamuoju laikotarpiu pirko ir pardavė nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Pareiškėjas 2013–2014 m. laikotarpiu teikė metines pajamų deklaracijas (forma GPM308), kuriuose deklaravo gautas pajamas Lietuvoje, pareiškėjas metinės nenuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio deklaracijų (forma GPM309) nėra pateikęs. Pareiškėjas 2013 m. laikotarpiu jo paties pateiktoje metinėje pajamų deklaracijoje, apskaičiuodamas pajamų mokestį, pritaikė metinį papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį (1 800 Lt), kurį pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusias GPMĮ nuostatas turėjo teisę taikyti tik nuolatiniai Lietuvos gyventojai. JAV mokesčių administratorius pateikė informaciją, kad pareiškėjas buvo vienintelis Realest Invest Group LCC narys ir vadovas, tačiau nebuvo darbuotojas, nėra duomenų apie Realest Invest Group LCC išmokėtas pajamas pareiškėjui, taip pat pareiškėjas negavo jokių kitų pajamų iš su darbo santykiais susijusios veiklos, pareiškėjas nemokėjo pajamų mokesčio, pareiškėjo vardu registruoto nekilnojamojo turto nenustatyta. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad vien aplinkybės, kad pareiškėjas suteikė paskolą JAV bendrovei Realest Invest Group LCC bei daug kartų lankėsi JAV (vizos, JAV spaudai) nepatvirtina, kad pareiškėjas yra JAV rezidentas.

Iš JAV mokesčių administratoriaus atsakymo nustatyta, pareiškėjas yra žinomas JAV vidinei pajamų tarnybai. Nustatyta, jog jis buvo vienintelis Realest Invest Group LLC narys ir vadovas, Realest Invest Group LLC pagrindinė veikla – nekilnojamojo turto vystymas, pagal turimus duomenis pareiškėjas nebuvo įmonės darbuotojas, jis negavo jokių pinigų iš su darbu susijusios veiklos nurodytu laikotarpiu. Realest Invest Group LLC 2013 m. iš nekilnojamojo turto pardavimų gavo 115 600 JAV dolerių ir 2014 m. – 270 000 JAV dolerių pajamų. Pagal turimus duomenis pareiškėjas nemokėjo pajamų mokesčio, už 2014 m. pateikė pajamų mokesčio formą 1040, kurioje apskaičiuojant pajamų mokestį nebuvo priskirtos nei pajamos, nei išlaidos. Pagal turimus duomenis Realest Invest Group LLC įkurta 2013 m. kovo 3 d. Nevadoje, JAV. 2013 m. gruodžio 31 d. vienintelis narys įnešė 268 365 JAV dolerių kapitalo investiciją ir 2014 m. Realest Invest Group LLC paskolino 322 548 JAV dolerių. Iš pirmiau paminėto JAV mokesčių administratoriaus atsakymo matyti, kad jokių oficialių pajamų JAV pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu negavo. Pažymėtina, kad pareiškėjas minėtą JAV dolerių sumą pervedė iš savo banko sąskaitos Lietuvoje, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas Lietuvoje patirtos 837 548 Lt išlaidos, kurios panaudotos paskolai JAV įmonei suteikti, buvo patirtos JAV.

Metinėse deklaracijose už 2013 m. pareiškėjai deklaravo, kad ginčo objektų statyboms patyrė viso 302 564 Lt išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nepateikė šias statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, patikrinimo metu VMI neturėjo galimybių nustatyti pareiškėjų mokestinės prievolės įprastine tvarka, todėl patikrinimo metu statybų išlaidų dydis buvo apskaičiuotas taikant MAĮ 70 straipsnį, taikant ekonominių modelių metodą. Nustačius, kad statybos buvo vykdomos ne ūkio būdu, pareiškėjų patirtų statybos išlaidų vertė, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, apskaičiuota naudojantis UAB „Sistela“ kainynu apskaičiuota statybos verte – 649 632 Lt, VĮ „Registrų centras“ 2012 m. birželio 25 d. dienai nustatytais atkūrimo kaštais (statybinė vertė) 703 000 Lt ir pareiškėjų pateiktais duomenimis, kad gyvenamųjų namų statyboms buvo išleista apie 500 000 Lt (tačiau išlaidas pagrindžiantys dokumentai nepateikti). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, VMI apskaičiavo vidutinę statybų vertę – 617 544 Lt ((649 632 Lt +703 000 Lt + 500 000 Lt)/3). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai patikrinimo metu nepateikė gyvenamųjų namų statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, VMI negalėjo pareiškėjų mokestinių prievolių nustatyti GPMĮ nustatyta tvarka, todėl vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio nuostatomis ir taikydama ekonominių modelių metodą, teisingai apskaičiavo, kad pareiškėjai 2011 m. ir 2012 m. iš viso patyrė 617 544 Lt statybos išlaidų. VMI duomenis panaudojo iš trijų šaltinių, informacijos šaltiniai yra tinkami ir patikimi, be to atsižvelgta ir į pareiškėjų pateiktus paaiškinimus apie patirtas statybos išlaidas. Pareiškėjai Komisijai nenurodė jokių objektyvių duomenų ir nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių neteisingą statybos išlaidų apskaičiavimą, todėl su tuo susiję pareiškėjų skundų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjai jau buvo atleisti nuo 50 proc. delspinigių, todėl nėra pagrindo pareiškėjus atleisti nuo likusių delspinigių sumos, nes būtų pažeisti MAĮ 7 ir 8 straipsniais nustatyti mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo principai.

6.1. Kauno AVMI, vykdydama 2016 m. lapkričio 25 d. pavedimą tikrinti Nr. (13.2) FR0773-2891 (Komisijos byla Nr. 1, 2 t., b. l. 57 (kita pusė)), priėmė 2018 m. birželio 26 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-265 (Komisijos byla Nr. 1, 2 t., b. l. 58–88). Pareiškėjui mokestinio patikrinimo metu apskaičiuota: 22 681,88 Eur PVM dėl nekilnojamojo turto pardavimo sandorių; 71 277,22 Eur GPM dėl UAB „Resta Group“, UAB „Mano kreditas“ ir UAB „Corporatum“ paskolų, transporto priemonių pardavimo, AB „Kraft Food Lietuva“ ir UAB „Poseda“ pervestų piniginių lėšų bei ekonominės veiklos vykdymo; 104,27 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmoką (toliau – PSDĮ).

6.5. Nesutikę su šiais VMI sprendimais, pareiškėjai kreipėsi į Komisiją su skundais (Komisijos byla Nr. 1, 1 t., b. l. 1–20; Komisijos byla Nr. 2, 1 t., b. l. 1–20), prašydami skunduose išdėstytų argumentų, kurie yra analogiški išdėstytiems skunduose, kurie buvo pateikti VMI, pagrindu panaikinti Kauno AVMI ir VMI sprendimus. Pareiškėjai, be kita ko, nesutiko su VMI pozicija dėl naujai pateiktų dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo pajamas, gautas iš JAV rezidentų. Pareiškėjų nuomone, mokesčių mokėtojas turi teisę viso mokestinio ginčo metu teikti įrodymus, o mokesčių administratorius, ar ginčą nagrinėjanti institucija turi pareigą tokius įrodymus vertinti, kitaip bus pažeistas VAĮ 8 straipsnio reikalavimas, priimti atitinkamus sprendimus tik išnagrinėjus visas reikšmingas faktines aplinkybes. Išnagrinėjus šiuos pareiškėjų skundus, priimti Komisijos sprendimai (1 t., b. l. 23–54; 2 t., b. l. 23–56), kuriais nuspręsta pareiškėjų skundus dalyje dėl VMI patvirtintų PVM, GPM ir PSDĮ (pareiškėjo atžvilgiu) sumų ir su jais susijusių delspinigių sumų atmesti, dalyje dėl prašymo 30 proc. sumažinti paskirtas PVM, GPM ir PSDĮ (pareiškėjo atžvilgiu) baudas patenkinti.

6.6. Nesutikę su šiais Komisijos sprendimais, pareiškėjai pateikė teismu skundus, prašydami juose išdėstytų argumentų, kurie yra analogiški išdėstytiems skunduose, kurie buvo pateikti VMI ir Komisijai, pagrindu panaikinti Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimus. Pareiškėjų skundai dėl šių sprendimų panaikinimo yra grindžiami iš esmės tokiomis argumentų grupėmis: (i) dėl nekilnojamojo turto sandorių pripažinimo ekonomine veikla ir apmokestinimo PVM; (ii) dėl 617 544 Lt statybų išlaidų sumai taikytinos PVM atskaitos; (iii) dėl GPM sumų apskaičiavimo, susijusio su pareiškėjo interesų vietos nustatymu, galimai gautomis 32 000 Lt neapmokestinamosios pajamomis, pareiškėjo patirtų išlaidų ir gautų pajamų JAV vertinimu kaip patirtų ir gautų Lietuvoje ir ginčo objektų statybos išlaidų apskaičiavimu; (iv) dėl atleidimo nuo delspinigių. Toliau sprendime dėl šių argumentų grupių pasisakoma atskirai.

14. Pareiškėjai taip pat teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai, vertindamas pareiškėjų išlaidų ir pajamų balansą, neįvertino aplinkybių, kad pareiškėjai galėjo gauti GPM mokesčių neapmokestinamųjų pajamų. MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Šiuo atveju pareiškėjo keliamos abejonės dėl galimai patirtų ir neįvertintų pareiškėjų gautų GPM neapmokestinamųjų pajamų yra grindžiamos hipotetiniais svarstymais, kurie nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjų argumentai dėl galimai gautų neapmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo atmestini kaip nepagrįsti.

15. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jau nuo 2013 m. jo interesų vieta yra Lietuvoje, o 2014 m. deklaravo, kad nebėra Lietuvos rezidentas. Savo ryšį su JAV pareiškėjas grindžia asmens dokumentų kopijomis (Komisijos byla Nr. 1, 1 t., b. l. 59, 60, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 68), iš kurių matyti dažnas pareiškėjo vykimų skaičius į JAV, sienos kirtimų faktas, jam išduotų vizų faktas (pareiškėjo skundo 83–88 punktai). Ginčo laikotarpiu galiojančio GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuolatiniu Lietuvos gyventoju laikomas fizinis asmuo, kurio asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta tikrinamuoju laikotarpiu buvo Lietuvoje, Lietuvoje deklaruotas ir pareiškėjos, ir pareiškėjų vaikų gyvenamosios vietos. Pareiškėjo banko sąskaitos buvo taip pat Lietuvoje, pareiškėjas sąskaitas apmokėdavo tiek Lietuvos, tiek JAV kredito kortelėmis, išduotomis Lietuvoje, iš kurių matyti, kad už 2014 m. gautas paslaugas ir prekes pareiškėjas atsiskaitinėjo daugiau nei 183 dienas Lietuvoje. Taip pat pareiškėjui priklausantis nekilnojamasis turtas taip pat yra Lietuvoje. Pagal JAV mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją, pareiškėjas JAV neturi nekilnojamojo turto. Taip pat JAV mokesčių administratoriaus informacija patvirtina, kad pareiškėjas JAV negavo pajamų ir išlaidų. Pareiškėjas 2014 m. deklaracijoje nedeklaravo jokių pajamų ar išlaidų, kurias gavo ar patyrė JAV. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad esant aukščiau išvardytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundo argumentai, kuriais jis grindžia savo rezidavimą JAV, nėra pakankami pripažinti, kad pareiškėjo interesų vieta mokestinio patikrinimo metu buvo veikiau JAV, nei Lietuvoje. Priešingai, šios aplinkybės, nustatytos mokestinio patikrinimo metu, ir pareiškėjo nepaneigtos ir neginčytos, yra pakankamos ir leidžia teigti, kad pareiškėjo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta mokestinio patikrinimo metu buvo veikiau Lietuvoje, nei JAV. Tokią išvadą padarė ir VMI bei mokestinį ginčą sprendusi ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucija. Teismo vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas teikė deklaracijas Lietuvos mokesčių administratoriui mokestinio tikrinamuoju laikotarpiu leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas save suprato kaip nuolatinį Lietuvos gyventoją GPMĮ prasme. Todėl esant tokioms aplinkybėms, aplinkybės, kad pareiškėjas daug keliauja JAV, tikrinamuoju laikotarpiu buvo JAV įsteigtų įmonių akcininku, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas nėra nuolatinis Lietuvos gyventojas mokestiniais tikslais. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl jo interesų vietos atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat pareiškėjai nurodė, kad jiems nebuvo pateikta atskirai prie pateiktų patikrinimo aktų JAV mokesčių administratoriaus pateikta informacija, kuria mokesčių administratorius rėmėsi, apskaičiuojant pareiškėjų išlaidų ir pajamų balansą. Teismas šį pareiškėjų argumentą vertina kritiškai, kadangi JAV mokesčių administratoriaus informacija, kuria buvo remtasi apskaičiuojant pareiškėjų išlaidų ir pajamų balansą, yra pateikta patikrinimo aktų ir skundžiamų sprendimų turinyje. Be to, mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėjai su visa mokestinio patikrinimo medžiaga turėjo teisę susipažinti viso mokestinio patikrinimo metu. Pareiškėjai apie tai, kad jiems buvo trukdoma susipažinti su jų prašoma informacija, ar tokia jų teisė buvo nepagrįstai suvaržyta, duomenų nepateikė. Todėl argumentas dėl informacijos nesuteikimo atmestinas kaip nepagrįstas.

16. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad mokesčių administratorius pripažino 2014 m. pareiškėjo išlaidomis 837 548,71 Lt, kurios buvo pervestos Realest Invest Group LCC, kuri įsteigta JAV, t. y. pareiškėjo nuomone, šios išlaidos turi būti vertinamos, kaip patirtos JAV, todėl neapmokestinamos GPM. Teismas vertina, kad aplinkybė, kam ir kur buvo naudojamos išlaidos, vertinant pareiškėjo išlaidų ir pajamų balansą, tol, kol tokios išlaidos neapmokestintos, vertinant asmens išlaidų ir pajamų balansą, neturi teisinės reikšmės. Pareiškėjas nenuginčijo 837 548,71 Lt išlaidų realumo, priešingai, neginčija šios aplinkybės, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo eliminuoti šią sumą iš pareiškėjo išlaidų ir pajamų balanso. Duomenų apie dvigubą apmokestinimą byloje nenustatyta, pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, o tik pačių pareiškėjųpaaiškinimais, kurie jokių teisinių pasekmių atliktam mokestiniam patikrinimui negali sukelti. Pažymėtina, kad mokesčių mokėtojas turi pareigą, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, pagrįsti savo nesutikimą. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo argumentai dėl nepagrįstai įtrauktų išlaidų atmestini kaip nepagrįsti.

17. Pareiškėjai teigia, kad VMI nepagrįstai nevertino dokumentų, kuriais pareiškėjas įrodinėja iš JAV rezidentų gautas 675 000 USD pajamas. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjai, teikdami skundus VMI, pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad pareiškėjas iš JAV rezidentų pasiskolino viso 675 000 USD. VMI padarė išvadą, kad pareiškėjų pateikti dokumentai yra formalūs (paskolos suteiktos grynaisiais pinigais, tačiau jų grąžinimas nėra užtikrintas jokiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, ant dokumentų yra tik pareiškėjo parašai), sudaryti siekiant mokestinės naudos, nenustatyta objektyvių priežasčių, kurios galėjo lemti tokių dokumentų vėlesnį pateikimą, todėl tikėtina, kad teikiant tokius dokumentus siekiama sudaryti savo veiksmų teisėtumo regimybę bei išvengti mokestinių prievolių. Atsižvelgusi į tai, VMI konstatavo, kad nėra pagrindo apskaičiuojant mokesčių mokėtinas sumas atsižvelgti į šiuos pateiktus dokumentus. Komisija, atkreipusi dėmesį į aplinkybes, kad pareiškėjai neginčijo mokesčių administratoriaus nustatyto grynųjų pinigų likučio mokestinio patikrinimo pradžioje (2011 m. sausio 1 d. – 383 654 Lt) ir mokestinio patikrinimo metu jiems suteikiant galimybę pateikti visą informaciją apie suteiktų (negrąžintų) paskolų likučius, pareiškėjai patys nurodė, kad visos paskolos buvo grąžintos, paskolų sutartys nėra išsaugotos, sutiko su VMI išvada. Įvertinus tai, pareiškėjų skundo argumentai dėl dokumentų, kuriais pareiškėjas įrodinėja iš JAV rezidentų gautas 675 000 USD pajamas, neįvertinimo vertinami kritiškai. Kaip matyti, VMI pateiktus dokumentus įvertino, todėl vien tai, kad jie nebuvo įvertinti taip, kaip norėjo pareiškėjai, nereiškia, kad VMI netinkamai vykdė savo funkcijas ir neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo visas mokestiniam ginčui reikšmingas aplinkybes. Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1345-442/2017 ir kt.). Šiuo atveju pareiškėjai pajamų realumą įrodinėja pateiktais pareiškėjo rašytiniais įsipareigojimais grąžinti JAV rezidentams atitinkamas pinigų sumas (Komisijos byla Nr. 1, 1 t., b. l. 69–70, 71–72, 73–74, 75–76). Vis dėlto byloje nėra pateikta jokių kitų duomenų (pvz., deklaracijų ir kt.), kuriuos įvertinus pateiktų dokumentų visumoje, būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad pareiškėjas iš tikrųjų gavo dokumentuose nurodytas sumas, viso – 675 000 USD. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvados, jog remiantis pareiškėjų pateiktais naujais dokumentais, nėra pagrindo perskaičiuoti pareiškėjų pajamų ir išlaidų balansą, yra pagrįstos.