Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-04-16 · Civilinė byla Nr. 2S-186-467/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-02-14Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2013-04-16Vilniaus apygardos teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-07-03Lietuvos apeliacinis teismas
  4. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-11-28Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-16
Bylos Nr.
2S-186-467/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-11160-2012-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alma Urbanavičienė
Skolininkas
L. V.
Kreditorius
M. M.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2S-186-467/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-11160-2012-0Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 122.3.; 122.4.; 122.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko L. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutarties, kuria patenkintas kreditorės M. M. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal kreditorės M. M. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, išieškant skolą iš skolininko L. V..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė M. M. 2012 m. rugpjučio 9 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė išduoti teismo įsakymą dėl 150 000 Lt skolos, 88 612,14 Lt delspinigių, 74 891, 37 Lt palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko L. V.. Pareiškimo reikalavimų užtikrinimui kreditorė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko turto areštą. Nurodė, jog reikalaujama priteisti suma yra didelė, skolininkas jau perleido penkis nekilnojamojo turto objektus, vengia skolos grąžinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi kreditorės prašymą tenkino ir areštavo skolininkui L. V. nuosavybės teise priklausantį turtą, jam nesant arba nepakankant, pinigines lėšas, vertybinius popierius ir turtines teises bendrai 313 503,51 Lt sumai. Teismas, įvertinęs ieškovės prašomą priteisti sumą, kad reikalavimas yra turtinio pobūdžio, skolininkas nevykdo pareigos sumokėti skolą, padarė išvadą, jog kreditorė tikėtinai pagrindė savo reikalavimą ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Skolininkas L. V. atskiruoju skundu prašo nutartį panaikinti. Nurodo, jog nėra jokios grėsmės, kad galimai kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, kadangi skolininko nuosavybės teise valdomo turto vertė yra ženkliai didesnė nei kreditorės pareikšto reikalavimo suma. Be to kreditorė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teigdama, kad skolininkas perleido penkis nekilnojamojo turto objektus, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Kartu su prašymu nepateikta ir jokių įrodymų, patvirtinančių kreditorės teiginį, kad skolininkas ketina perleisti visą jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Todėl teismas visiškai nepagrįstai pritaikė skolininko atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones ir taip be pagrindo apribojo skolininko teises.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorė M. M. prašo skundą atmesti. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju skolininkas yra fizinis asmuo ir tai dar labiau padidina teismo sprendimo įvykdymo riziką, juolab, kad skolininkui yra likę tik du tarpusavyje susiję nekilnojamieji daiktai (žemė ir gyvenamasis namas), kurie negali būti perleisti atskirai vienas nuo kito. Skolininkas turi įsipareigojimų kreditoriams, tačiau nepateikia teismui jokių įrodymų apie šių įsipareigojimų dydį. Kaip matyti iš prie atskirojo skundo pridėto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, skolininkui priklausančiam gyvenamajam namui ir žemės sklypui, esantiems (duomenys neskelbtini), įregistruota hipoteka. Be to skolininkas neneigia aplinkybės, kad jis perleido penkis nekilnojamuosius daiktus ir gali siekti banko sutikimo perleisti likusį turtą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė naujus įrodymus – nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus (b.l. 18-38), DNB banko 2012-09-24 pažymą Nr.500-3.2-2913, UAB „Ober-Haus“ turto vertės nustatymo pažymą, antstolio D. K. 2012-08-27 patvarkymą areštuoti lėšas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, ištyręs naujus įrodymus, konstatuoja, kad atskirasis skundas nesudaro pagrindo skundžiamai nutarčiai panaikinti.

Žemesnės instancijos teismas

Kreditorė M. M. kreipėsi į teismą pareiškimu CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka. Sutinkamai su CPK 432 straipsniu, jeigu šiame skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, taikomos bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisyklės. Viena iš tokių taisyklių yra CPK XI skyriaus 5 skirsnyje numatytos laikinųjų apsaugos priemonių reglamentavimo taisyklės.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Dėl šios priežasties prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių visada turi būti pagrįstas ir motyvuotas (CPK 144 str.).

Iš byloje esančio kreditorės pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo matyti, kad ji, prašydama iš skolininko priteisti 150 000 Lt skolą, 88 612,14 Lt delspinigių, 74 891,37 Lt palūkanų ir procesines palūkanas, prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – skolininkui priklausančio turto, piniginių lėšų, vertybinių popierių ir turtinių teisių areštą. Šis kreditorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pakankamai motyvuotas, o pats pareiškimas tikėtinai pagrįstas. Kreditorė nurodė, kad pareikštas turtinis reikalavimas didelei ginčo sumai, skolininkas yra fizinis asmuo, skolininkas vengia geranoriškai bendradarbiauti ir sąžiningai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, nėra grąžinęs net dalies paskolos ir yra sumokėjęs tik labai mažą dalį palūkanų, perleido penkis jam nuosavybės teise priklausiusius nekilnojamojo turto objektus, iš pajamų, kurias gavo pardavęs nekilnojamuosius daiktus, nepadengė nė dallies skolos. Todėl kreditorė mano, jog skolininkas siekia perleisti visa jam priklausantį turtą ir išvengti prievolės vykdymo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kreditorės argumentais, konstatavo, kad yra reali grėsmė, jog teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atskirajame skunde skolininkas nurodo, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neturėjo būti patenkintas, nes jo (skolininko) turtinė padėtis (turimas turtas) nepaneigia būsimo teismo įsakymo neįvykdymo rizikos. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į tai, kad skolininko nuosavybės teise valdomo turto vertė yra ženkliai didesnė nei kreditorės pareikšto reikalavimo suma. Be to kreditorė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teigdama, kad skolininkas perleido penkis nekilnojamojo turto objektus ir ketina perleisti kitus, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus atmeta, kaip neįtakojančius skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliantas iš esmės teisingai atskirajame skunde kalba apie tai, jog prezumpcija, kad teismo įsakymo didelė suma gali objektyviai padidinti kreditoriui galimai palankaus teismo įsakymo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kad kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas turėjo duomenis (nurodė pati kreditorė), kad skolininkui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), kurio vertė, kaip nurodo apeliantas ir pateikia UAB „Ober-Haus“ turto vertės nustatymo pažymą, yra 2 236 794 Lt. Tačiau, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pirmosios instancijos teismas šio įrodymo neturėjo. Be to skolininkas turi įsipareigojimų kreditoriams (to neneigia ir apeliantas), tačiau nepateikia teismui jokių įrodymų apie šių įsipareigojimų dydį (išskyrus DNB banko pažymą), todėl teismas neturi galimybės ieškinio sumą palyginti su skolininko turimais įsipareigojimais kreditoriams. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, skolininkui priklausančiam gyvenamajam namui ir žemės sklypui, esantiems (duomenys neskelbtini), įregistruota hipoteka. Todėl, nepriklausomai nuo apelianto minimo turto turėjimo, realus išieškojimas iš jo yra apsunkintas. Be to skolininkas yra fizinis asmuo ir jis atskirajame skunde nepaneigė aplinkybės, kad perleido penkis nekilnojamuosius daiktus (duomenys apie tai yra nurodyti viešame registre), kas sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog gali siekti perleisti ir likusį turtą, kas dar labiau padidintų teismo sprendimo įvykdymo riziką. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nebuvo pagrįsto ir pakankamo pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių netaikymui, t.y. jos taikytos pagrįstai ir teisėtai.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nepažeidė nei šalių interesų pusiausvyros, nei proporcingumo principų, nenukrypo nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir teismų praktikos.

Kiti atskirojo skundo argumentai nėra juridiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja apskųstosios pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Apelianto rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta aplinkybė, kad kreditorė nesąžiningai siekia apsunkinti skolininko padėtį, nes pagal skundžiamą nutartį jos pasirinktas antstolis D. K. uždėjo areštą visoms skolininko banko sąskaitoms visai kreditorės reikalavimo sumai (antstolio D. K. 2012-08-27 patvarkymas areštuoti lėšas), nėra susijusi su skundžiamos nutarties teisėtumu bei pagrįstumu, todėl nenagrinėtina. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas areštavo skolininkui L. V. nuosavybės teise priklausantį turtą, o, jam nesant arba nepakankant, pinigines lėšas, vertybinius popierius ir turtines teises bendrai 313 503,51 Lt sumai. Todėl nurodytas apelianto argumentas yra susijęs su konkrečiais antstolio veiksmais, o ne su skundžiamos nutarties teisėtumo patikrinimu.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o skolininko atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Alma Urbanavičienė