Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Ramūnas Šarka, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. B. skundą atsakovui Alytaus pataisos namams, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) 2021-10-11 buvo gautas Departamento Imuniteto skyriaus tarnybinis pranešimas Nr. LV-4839 „Dėl tarnybinio patikrinimo procedūros inicijavimo“, kuriame nurodyta, kad Kalėjimų departamente gauta informacija apie tai, kad šių metų rugsėjo 17 d. buvo vykdoma nuteistųjų perkėlimo procedūra iš Kybartų į Marijampolės pataisos namus (toliau - Marijampolės PN), kurios metu pareigūnai netinkamai elgėsi su nuteistaisiais, todėl siūloma inicijuoti tarnybinio patikrinimo procedūrą (b. l. 76).

Departamento Imuniteto skyriaus 2021-10-28 pranešimu Nr. LV-5126 Dėl galimo tarnybinio nusižengimo pareiškėjas 2021-11-04 buvo informuotas, kad yra duomenų, jog galbūt padarė tarnybinį nusižengimą. Pranešime nurodyta, kad jis 2021-09-17 nuteistųjų perkėlimo procedūros metu, eidamas Alytaus pataisos namų Saugumo valdymo skyriaus specialisto pareigas, atlikdamas Kalėjimų departamento prevencinės grupės Alytaus pataisos namų skyriaus pareigūno funkcijas, be jokios pateisinamos priežasties panaudojo fizinę prievartą prieš nuteistąjį (kaire ranka sudavė nuteistajam smūgį į petį), tokiais veiksmais galimai netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo (specialiojo įstatymo) 3 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio 5 ir 7 punktų, 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso 6.1 papunkčio reikalavimą (b. l. 55-58).

Departamento direktorius 2021-11-10 patvirtino 2021-11-10 Tarnybinio tikrinimo išvadą Nr. TT-27 (toliau – Išvada). Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas, eidamas Alytaus pataisos namų Saugumo valdymo skyriaus specialisto (pataisos pareigūno) pareigas ir atlikdamas Kalėjimų departamento prevencinės grupės Alytaus pataisos namų skyriaus pareigūno funkcijas, 2021-09-17 padarė tarnybinį nusižengimą, nes neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą prieš nuteistąjį Marijampolės pataisos namuose, t. y. nesant jokios tarnybinio būtinumo ir pagrindo (objektyvios priežasties) kairės rankos delnu sudavė nuteistajam smūgį į petį, po panaudotos fizinės prievartos nesurašė tarnybinio pranešimo, todėl tokiais veiksmais pažeidė Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo (specialiojo įstatymo) 11 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nesilaikė Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 9 straipsnio 5 punkto nuostatų ir Etikos kodekso 6.1 papunkčio reikalavimo. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas statutinio valstybės tarnautojo pareigose dirba nuo 2019-04-11, tarnybos valstybės tarnybai stažas (metais) - 13 metų, tarnybos laikotarpiu skatintas penkis kartus, nebaustas, Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje numatytų atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Išvadoje siūloma pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą ir skirti tarnybinę nuobaudą - pastabą (b. l. 29-36).

Atsakovas 2021-11-17 kreipėsi dėl sutikimo skirti nuobaudą pareiškėjui į profesinę sąjungą Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija (b. l. 38).

Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija 2021-11-18 pateikė atsakymą Nr. 4-278, kuriuo išreiškė sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą N. B. (b. l. 37).

Alytaus pataisos namų direktorius 2021-11-24 įsakymu Nr. P-260, atsižvelgdamas į Departamento Imuniteto skyriaus 2021-11-10 tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. TT-27, pripažino, kad Saugumo valdymo skyriaus specialistas N. B. padarė tarnybinį nusižengimą ir paskyrė jam tarnybinę nuobaudą – pastabą (b. l. 26-28).

Dėl tarnybinio nusižengimo sudėties

Statutinių pareigūnų tarnybinė atsakomybė ir jos taikymas apibrėžtas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute, patvirtintame 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu Nr. IX-1538 (toliau - Statutas).

Statuto 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai, kurie atlikdami pareigas pažeidė įstatymų reikalavimus, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, traukiami tarnybinėn, administracinėn, materialinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

Tarnybinis nusižengimas – tai šiame statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės (Vidaus tarnybos statuto 2 str. 6 d.).

Statuto 39 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su finansų ir teisingumo ministrais.

Tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarka numatyta Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos apraše (toliau – Tvarkos aprašas), patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142.

Pagal nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi nustatyti, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė. Sprendžiant, ar skundžiamu sprendimu paskirta nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–384/2013, 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5209-968/2019, 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-555-756/2020).

Vertinant nurodytus byloje nustatytus duomenis, kuriais buvo vadovautasi ir Išvadoje, bei pareiškėjo skundo turinį matyti, kad su skundžiamu Įsakymu pareiškėjas nesutinka dėl skirtingo Išvadoje nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo kvalifikuojant jo veiksmus, bet ginčo dėl pačių faktinių aplinkybių ir pareiškėjo atliktų veiksmų iš esmės nėra.

Pažymėtina, kad Išvada dėl tarnybinio nusižengimo konstatavimo iš esmės grindžiama vaizdo registratoriaus įraše (duomenys neskelbtini) užfiksuota medžiaga su pareiškėjo atliktais veiksmais, todėl teismas pripažįsta, kad vaizdo įrašas yra neabejotinai patikimas ir objektyvus įrodymas nustatant pareiškėjo atliktus veiksmus. Ginčo išsprendimui esminę reikšmę turi vaizdo įraše užfiksuotų pareiškėjo veiksmų teisinis kvalifikavimas.

Alytaus pataisos namų direktoriaus 2021-09-17 įsakymas Nr. 1-177 „Dėl Kalėjimų departamento prevencinės grupės Alytaus pataisos namų skyriaus pareigūnų vykimo į Marijampolės pataisos namus“ patvirtina, kad 2021-09-17 nuteistųjų perkėlimo procedūros metu pareiškėjo identifikacinis numeris buvo ((duomenys neskelbtini)) (b. l. 90).

Išvadoje nurodoma, kad pareiškėjas 2021-11-05 paaiškinime patvirtino, jog jo identifikacinis numeris buvo (duomenys neskelbtini), su savimi turėjo vaizdo registratorių Nr. 123 (b. l. 31).

Vaizdo įraše (duomenys neskelbtini) MP4 matyti, kad jis padarytas vaizdo registratoriumi Nr. 123 (b. l. 91).

Taigi, byloje nustatyta, kad Vaizdo įraše (duomenys neskelbtini)MP4 užfiksuoti būtent pareiškėjo veiksmai.

Vaizdo įraše matoma: 2021-09-17 konvojuojami nuteistieji 11:42:44 val. stovi prie sienos, veidu į sieną; apie 11:42:54 val. iš kairės pusės pro nuteistuosius praeina dvi moterys, iš kurių viena praeidama pasisveikina, o vienas iš konvojuojamų nuteistųjų pasako: „pasilinksmint atvarot ane“; tuomet pareiškėjas pasako: „tiesiai žiūrim į tą sieną“, prieina prie šalia sienos stovinčių nuteistųjų, iš kairės žiūrint prie antro ir trečio, ir paklausia: „kuris čia mergų nori?“; iš kairės pusės stovintis nuteistasis, vilkintis gelsvos spalvos liemenę, pasako: „labai gražios mergaitės, sakau negalim nepažiūrėt“; po šių žodžių apie 11:43:11 val. pareiškėjas ranka suduoda šiam nuteistajam smūgį į nugaros dešinę pusę, ties mente ir petimi, ir pasako: „tiesiai tau pasakyta nešvapsėt ir nežiūrėt“ (b. l. 91).

Savo nekaltumą pareiškėjas grindžia tuo, kad prieš nuteistąjį naudojo ne fizinę prievartą, o psichinę prievartą, siekdamas jį sudrausminti. Nurodo, kad po atlikto veiksmo nuteistasis nepateikė skundo, nėra informacijos, kad būtų kreipęsis į Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrių su nusiskundimais dėl panaudotos fizinės prievartos jo atžvilgiu. Pareiškėjo teigimu, panaudojus psichinę prievartą, buvo akivaizdu, kad to užteko pažeidėjui sudrausminti, jis suprato, kad peržengė ribas ir toliau pažeidimų nedarė. Be to, pareiškėjo veiksmų padarinių nėra.

Įvertinęs vaizdo įrašą teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl jo veiksmų kvalifikavimo kaip psichinės prievartos yra visiškai nepagrįsti ir akivaizdžiai prieštarauja atliktų jo veiksmų pobūdžiui, todėl Išvadoje pagrįstai ir teisėtai konstatuota, kad jis panaudojo fizinę prievartą. Teismas pažymi, kad bet kokia psichinė prievarta iš esmės nesuderinama su fiziniu kontaktu, nes pasireiškia verbaliniu kontaktu ir asmens įtikinėjimu, o ne fiziniu kontaktavimu su kitu asmeniu. Šiuo atveju pareiškėjas ranka sudavė aiškiai išreikštą smūgį nuteistajam ir tik po to nurodė jam reikalavimą „tiesiai stovėt, nešvapsėt ir nežiūrėt“, todėl tai yra akivaizdi fizinė prievartą, o ne psichinė prievarta siekiant jį sudrausminti.

Ginčydamas savo kaltę pareiškėjas Išvadoje nurodytame 2021-11-05 paaiškinime nurodė, kad „<...>su kaire ranka staigiu judesiu prevenciškai stumtelėjau nuteistąjį taip nukreipdamas jį veidu į sieną, nesukeldamas jam fizinio skausmo, nesmūgiavau<...>“. Tačiau šiuo atveju smūgio stiprumas neturi esminės reikšmės veiksmų teisiniam kvalifikavimui. Vaizdo įraše aiškiai matomas smūgis yra akivaizdus, todėl tai yra fizinė prievarta, nepaisant smūgio stiprumo, ir tai akivaizdžiai nėra stumtelėjimas nukreipiant nuteistąjį veidu į sieną.

Kaip minėta, tarnybinis nusižengimas – tai statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės (Statuto 2 str. 6 d.), todėl konstatavus, kad Išvadoje pagrįstai ir teisingai pripažinta, jog pareiškėjas panaudojo fizinę prievartą prieš nuteistąjį būtina įvertinti, ar pareiškėjo veiksmai yra neteisėti, t. y. ar pažeidžia vidaus tarnybos tvarką.

Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo (toliau - Veiklos įstatymas) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pataisos pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais.

Veiklos įstatymo 9 straipsnio 5 punkte įtvirtinta pareiga pataisos pareigūnui elgtis ir savo pareigas atlikti taip, kad geru pavyzdžiu galėtų daryti įtaką suimtiesiems ir nuteistiesiems, įgytų jų ir kitų asmenų pagarbą.

Veiklos įstatymo 11 straipsnyje numatytos prievartos naudojimo sąlygos ir straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievarta gali būti naudojama tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti; pataisos pareigūnai naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdami į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes.

Veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prievarta - pataisos pareigūno veiklos metodas, kuris taikomas, kai nevykdomi Kalėjimų departamento, pataisos įstaigos arba tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimai ar nurodymai arba siekiama išvengti pavojaus. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatyme vartojamos sąvokos „fizinė prievarta“, „psichinė prievarta“ ir „specialiosios priemonės“ suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos policijos įstatyme.

Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis apibrėžia, kad fizinė prievarta - fizinės jėgos ir (ar) specialiųjų priemonių naudojimas.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį prievartos naudojimo reglamentavimą pataisos pareigūnų veikloje ir į byloje nustatytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad nėra jokių abejonių, jog pareiškėjo panaudota fizinė jėga prieš nuteistąjį yra fizinė prievarta, o jos panaudojimo aplinkybės patvirtina, kad ją pareiškėjas panaudojo pažeisdamas Veiklos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Vaizdo įraše akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjo panaudota fizinė prievarta nebuvo būtina ir buvo neproporcinga situacijai bei nuteistojo, prieš kurį ji panaudota, elgesiui. Šiuo atveju nebuvo kilęs joks pavojus nei pareiškėjo, nei kitų pareigūnų ar nuteistųjų saugumui, nuteistasis ramiai stovėjo nusisukęs ir jokių aktyvių veiksmų neatliko, todėl pareiškėjo reagavimas fizine prievarta į nuteistojo žodinę repliką buvo neadekvatus ir neproporcingas. Teismas pripažįsta, kad fizinė prievarta panaudota nesant Veiklos įstatyme nurodytų sąlygų ir pagrindų, o norint pademonstruoti savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus kitų asmenų atžvilgiu. Todėl Išvadoje pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas tokiais veiksmais pažeidė tiek minėtas Veiklos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 5 punkto nuostatas, tiek ir Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso (toliau - Etikos kodeksas), patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. V-228, 6.1 papunkčio reikalavimus sąžiningai atlikti tarnybines (darbo) pareigas ir funkcijas.

Nors pareiškėjas teigia, kad jo veiksmai nesukėlė padarinių ir laikytini Statuto 38 straipsnio 2 dalyje numatytu mažareikšmiu tarnybiniu nusižengimu, tačiau teismas atmeta tokius argumentus kaip nepagrįstus.

Pagal Statuto 38 straipsnio 2 dalį, mažareikšmiu tarnybiniu nusižengimu laikomas tarnybinis nusižengimas, kuris yra formalus, nesukėlė neigiamų padarinių, o tarnybinės nuobaudos paskyrimas būtų neproporcingas tarnybinio nusižengimo sunkumui. Tačiau tam, kad pareigūnui būtų pritaikyta tarnybinė atsakomybė nėra būtina, kad tarnybinis nusižengimas būtinai sukeltų realias pasekmes.

Tvarkos aprašo 3 punktas numato, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas, kurio sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamus padarinius – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų padarinių. Taigi tarnybinio nusižengimo sudėtis ne visais atvejais turi turėti būtinąjį požymį – pasekmes.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pagal pobūdį teisės pažeidimai skirstomi į materialius ir formalius. Materialus teisės pažeidimas yra toks, kuris sukelia jutimiškai apčiuopiamą žalą. Formalus yra tada, kai pažeidžiama pati teisinė tvarka – sukeliama ne pati reali žala, o tik grėsmė, kad ta žala atsiras. Taigi pasekmės ne visais atvejais yra būtinas tarnybinio nusižengimo sudėties objektyviosios pusės elementas, jų nustatymas nėra reikšmingas formaliosios sudėties pažeidimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1736/2014; 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4657-662/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo tarnybinis nusižengimas konstatuotas dėl to, kad jis nesant Veiklos įstatyme numatyto pagrindo bei sąlygų panaudojo fizinę prievartą ir teismas pripažįsta, kad jos tikslas nebuvo grėsmės šalinimas ar prevencija. Pareiškėjas tiesiog pademonstravo savo valdingus įgalinimus ir savo pranašumą prieš nuteistąjį, todėl tokiu veiksmu buvo pažeista pati tarnybos tvarka, turinti užtikrinti tik teisėtą prievartos naudojimą (Veiklos įstatymo 11 str. 1 d.), ir tokį pareigūnų elgesį, kad geru pavyzdžiu darytų įtaką suimtiesiems ir nuteistiesiems, įgytų jų ir kitų asmenų pagarbą (Veiklos įstatymo 9 str. 5 p.). Ir nors šiuo atveju nebuvo nustatyta reali fizinė žala nuteistajam, tačiau akivaizdu, kad be pagrindo naudojant fizinę prievartą ir demonstruojant pranašumą prieš nuteistuosius, pastarieji yra neigiamai paveikiami psichologine emocine prasme, o pareigūnų įvaizdžiui ir reputacijai kyla žalos grėsmė. Tad pareiškėjui inkriminuojamas nusižengimas turi formalią sudėtį ir konstatuoti dėl šio nusižengimo padarymo kilusias realias pasekmes nėra būtina. Atitinkamai pareiškėjo argumentas, kad jam tarnybinė atsakomybė negalėjo būti taikoma, nes dėl jo veiksmų nepadaryta žala, yra nepagrįstas.

Pareiškėjo kaltė abejonių nekelia, nes jis aiškiai suvokė savo pareigas ir tarnybos organizavimui keliamus reikalavimus, suvokė, kad fizinę prievartą naudoja nesant tam pagrindo ir būtinumo ir taip veikti jis norėjo.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo tarnybinis nusižengimas Išvadoje buvo nustatytas pagrįstai, nes buvo konstatuoti visi būtini tarnybinio nusižengimo požymiai.

Dėl procedūrinių tarnybinės nuobaudos skyrimo aspektų

Pareiškėjas skunde teigia, kad pagal Statuto 39 straipsnio 8 dalį, tarnybinis patikrinimas pradedamas tik gavus oficialią informaciją dėl galimo tarnybinio nusižengimo, o šiuo atveju informacija gauta iš nuteistųjų, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 100 straipsnio 5 dalimi, nuteistiesiems draudžiama siųsti anoniminius ar kolektyvinius skundus.

Teismas atmeta šį pareiškėjo argumentą, nes Statuto 39 straipsnio 8 dalis reglamentuoja ne tai, kokiu pagrindu pradedamas tarnybinis patikrinimas, o tai, kaip jis pradedamas ir tęsiamas kai pareigūnas perkeliamas į pareigas kitoje statutinėje įstaigoje (1 p.) ir kai pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos (netenka pareigūno statuso) (2 p.). Tuo tarpu pagrindą pradėti tarnybinį patikrinimą reglamentuoja Statuto 39 straipsnio 7 dalis, kuri numato, kad tais atvejais, kai yra duomenų apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą, atliekamas tarnybinis patikrinimas. Šį pagrindą detalizuoja Tvarkos aprašo 6 punktas, kuris numato, kad „tarnybinis patikrinimas pradedamas ministrui ar jo įgaliotam asmeniui, pareigūną į pareigas skiriančiam centrinės statutinės įstaigos arba statutinės įstaigos vadovui ar kitam pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus (toliau – vadovas), gavus asmens skundą, tarnybinį pranešimą, prokuroro nutarimą iškelti drausminę bylą, visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą ar kitokią informaciją apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą <..>“.

Aiškindamas Tvarkos aprašo 6 punktą, Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad informacijos šaltiniai šioje teisės normoje nurodyti išplėstiniu būdu, tai reiškia, kad bet kokia, nesvarbu, kokiu būdu gauta, informacija apie pareigūno galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą yra laikytina tinkamu faktiniu pagrindu pradėti atitinkamą tarnybinį patikrinimą (2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–454/2013).

Šiuo atveju Departamentas pradėjo tarnybinį patikrinimą Departamento Imuniteto skyriaus 2021-10-11 tarnybinio parnešimo Nr. LV-4839 ,,Dėl tarnybinio patikrinimo procedūros inicijavimo“ pagrindu, todėl toks pagrindas atitinka Statuto 39 straipsnio 7 dalies ir Tvarkos aprašo 6 punkto reglamentavimą dėl pagrindo pradėti tarnybinį patikrinimą.

Tvarkos aprašo 23 punktas numato, kad tikrintojas tarnybinį nusižengimą gali tirti ne ilgiau kaip 30 dienų nuo pavedimo atlikti tarnybinį patikrinimą gavimo dienos, neįskaitant laiko, kurį tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas, bei laiko, per kurį tikrinamas pareigūnas nebuvo darbe dėl nedarbingumo, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o esant svarbioms aplinkybėms, vadovas gali pratęsti tarnybinio patikrinimo terminą dar iki 30 dienų. Tvarkos aprašo 24 punktas numato, kad tarnybinis patikrinimas baigiamas surašant išvadą.

Šiuo atveju Departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos viršininko, atliekančio direktoriaus funkcijas, 2021-10-11 rezoliucija dokumentų valdymo sistemoje „(duomenys neskelbtini)“ Departamento Imuniteto skyriui pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą, o Išvada patvirtinta Departamento direktoriaus 2021-11-10 elektroniniu parašu. Taigi, Išvada ne tik parengta, bet ir patvirtinta per 30 dienų, todėl Tvarkos aprašo 23 punktas nepažeistas.

Statuto 39 straipsnio 4 dalis ir Tvarkos aprašo 30 punktas numato, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Tvarkos aprašo 30 punkte numatyta, kad tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikoma išvados patvirtinimo diena, o išvadą patvirtinus neįgaliotam skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – tokios išvados pateikimo vadovui, turinčiam teisę skirti pareigūną į pareigas, diena.

Kaip minėta, Išvadą Departamento direktorius patvirtino 2021-11-10, o nuobauda pareiškėjui paskirta 2021-11-24 įsakymu Nr. P-260, todėl 30 dienų terminas nepažeistas, kadangi nuobauda pareiškėjui paskirta per 14 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos.

Pareiškėjas skunde teigia, kad gavus tarnybinio patikrinimo išvadą tarnybinė nuobauda privalo būti paskirta per 2 dienas, tačiau Alytaus pataisos namai tarnybinio patikrinimo išvadą gavo 2021-11-12, o tarnybinę nuobaudą paskyrė 2021-11-24. Tačiau pareiškėjas painioja 2 dienų terminą, per kurį turi būti nuspręsta patvirtinti tarnybinio patikrinimo išvadą, su terminu, per kurį patvirtintos išvados pagrindu turi būti skiriam tarnybinė nuobauda.

Nors pareiškėjas teigia, kad tarnybinis pranešimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo jam buvo įteiktas 2021-11-04, o tyrimas užbaigtas 2021-11-10, todėl jis neturėjo galimybės susipažinti su duomenimis, teikti prašymų, negalėjo dalyvauti procese, nušalinti ar apskųsti dėl nešališkumo pareigūnų tiriančių nusižengimą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad būtų susidūręs su tokiomis kliūtimis ir atsakovas būtų neatsižvelgęs į kokius nors jo prašymus. Kaip matyti, pareiškėjas savo rašytinį paaiškinimą, į kurį buvo atsižvelgta Išvadoje, pateikė sekančia dieną, t. y. 2010-11-05, todėl jis buvo išklaustas pagal Tvarkos aprašo 21, 22 punktus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad teikė kitus prašymus, į kuriuos nebuvo atsižvelgta, ar kad negalėjo jų pateikti per laiką iki Išvados patvirtinimo, todėl teismas konstatuoja, kad jo teisės gintis nebuvo apribotos per tarnybinio patikrinimo laiką.

Pareiškėjo skundo 6 punkte nurodyti argumentai, susiję su jo asmens duomenų apsaugos galimais pažeidimais paviešinant Išvadą kitiems subjektams, nesusiję su šios bylos dalyku, todėl nevertinami. Pareiškėjas skundžia Įsakymo, kuriuo jam skirta nuobauda, teisėtumą, todėl šios bylos ginčo dalykas yra nuobaudos skyrimo procedūrų ir faktinių aplinkybių tinkamo nustatymo bei kvalifikavimo aspektai, o ne Išvados naudojimo kitiems tikslams aplinkybės ir pagrindas. Tai, kaip Išvadą atitinkami subjektai nusprendė panaudoti kitais tikslais nei pareiškėjo tarnybinei atsakomybei taikyti niekaip nesusiję su jo nubaudimo teisėtumu. Jeigu pareiškėjas mano, kad Išvados paviešinimu buvo pažeistos jo teisės į privatumą, jis gali kreiptis dėl to su atskiru skundu.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus teismas atmeta kaip nepagrįstus visus pareiškėjo argumentus dėl procedūrinių pažeidimų.

Dėl paskirtos nuobaudos teisėtumo

Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (Statuto 39 str. 1 d.). Pareigūnams skiriamos tarnybinės nuobaudos, nurodytos Statuto 39 straipsnio 2 dalyje.

Teismo vertinimu, Komisija, Išvadoje nenustačiusi nei tarnybinę atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, įvertinusi pareiškėjo turėtus penkis paskatinimus per tarnybos laikotarpį ir pirmą kartą padarytą tarnybinį nusižengimą, pagrįstai pasiūlė paskirti pačią švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą, todėl tokios tarnybinės nuobaudos paskyrimas yra proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui atsakomybė, kurios švelninti nėra ir galimybės bei pagrindo.

Dėl bylos baigties

Teismas konstatuoja, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas atliktas išsamiai, laikantis visų teisės aktuose numatytų terminų ir tvarkos, užtikrinant pareiškėjo teises šio proceso metu, ir pagrįstai buvo nustatyta tarnybinio nusižengimo sudėtis - visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai - bei teisingai parinkta tarnybinės nuobaudos rūšis.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl, nesant pagrindo jį naikinti, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 36 straipsnio 1 dalies 4 punkte reglamentuota, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai, pareiškimai) dėl valstybės tarnautojų ir pareigūnų kreipimųsi, kai tai susiję su tarnybos teisiniais santykiais.

Byloje esantis Swedbank AB Mokėjimo nurodymas Nr. 1 patvirtina, kad pareiškėjas už skundą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą 2021-12-13 sumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio sumą.

Kadangi, šiuo atveju, ginčas yra kilęs iš valstybės tarnybos teisinių santykių, o toks skundas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas, pareiškėjui grąžintinas už šį skundą sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 38 str. 1 d. 8 p.).

Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi (ABTĮ 38 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo N. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Grąžinti pareiškėjui N. B. 30,00 Eur (trisdešimt eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2021-12-13 Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.