Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-127-544/2014

2014 m. balandžio 16 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eigirdo Činkos, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovės „Vadokliai“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-169-902/2013 pagal ieškovės ieškinį atsakovams R. B., A. B., P. G. N., J. N., V. K. N., L. M., N. S., V. T., A. Ž., R. Ž., trečiajam asmeniu Panevėžio rajono 1-ojo notaro biuro notarei A. Š., išvadą duodančiai institucijai – Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijai, dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d.1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliantės nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinį atmesti, todėl jų nekartoja. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, jog ieškovė ŽŪB „Vadokliai" su atsakovu R. B. 2008-07-31 sudarė 35,04 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį iki 2012-12-31 (1 t., b. l. 13-16). Ieškovė ŽŪB „Vadokliai" 2009-01-30 sudarė Nuomos sutartis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), iki 2012-12-31 su nuomotojais atsakovais N. S. dėl 2,67 ha ploto (1 t., b. l. 17-20), J. N. dėl 0,148 ha (1 t., b. l. 21-24), A. B. dėl 0,148 ha (1 t., b. l.25-28), L. M. dėl 0,148 ha (1 t., b. l. 29-32), J. N. dėl 0,148 ha (1 t., b. l. 33-36), V. K. N. dėl 0,148 ha (1 t., b. l. 37-40), V. T. dėl 2,63 ha (1 t., b. l.41-44) bei J. N. dėl 2,63 ha (1 t., b. l. 45-48). Ieškovė ŽŪB „Vadokliai" 2008-07-31 sudarė žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), iki 2012-12-31 su J. N. dėl 0,356 ha (1 t., b. l. 49-52), L. M. dėl 0, 356 ha (1 t., b. l. 53-56), A. B. dėl 0,356 ha (1 t., b. l. 57- 60), J. N. dėl 0,356 ha (1 t., b. l. 61-64), V. K. N. dėl 0,356 ha (1 t., b. l. 65-68). Pagal minėtų nuomos sutarčių 8.3 punktą „nuomininkas taip pat turi pirmumo teisę pirkti parduodamą žemės sklypą ne blogesnėmis sąlygomis, nei pasiūlyta trečiajam asmeniui“.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais nustatyta, kad ŽŪB „Vadokliai“ įregistravo žemės nuomos sutartis į žemės sklypus, kurios galiojo: 35,04 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), iki 2012-12-31 (1 t., b. l. 73-76);

8,7500 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2012-12-31 (1 t., b. l. 77-83); 1,7800 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2009-12-01 (1 t., b. l. 84-87).

R. B. 2012-04-06 dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovams R. ir A. Ž. 25/876 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 138-142), o 2012-04-12 pirkimo-pardavimo sutartimi jiems pardavė 413/438 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 245 000 LT (1 t., b. l. 143-147).

J. N. 2012-05-02 dovanojimo sutartimi padovanojo R. ir A. Ž. 148/4375 dalį žemės sklypo (iš 8,700 ha bendro ploto), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei 2/5 dalis žemės sklypo (iš 1,7800 ha bendro ploto), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 148-154), o 2012-05-04 pirkimo-pardavimo sutartimi J. N., N. S., J. N., A. B., L. M., J. N., V. K. N., V. T. pardavė 4227/4375 dalį iš 8,7500 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) R. ir A. Ž. už 42 270 Lt bei 3/5 dalis žemės sklypo (iš 1,7800 ha bendro ploto), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) už 5250 Lt (1 t., b. l. 155-166).

Ieškovė ieškiniu įrodinėja, jog ji turėjo pirmumo teisę pirkti minėtus ginčo žemės sklypus iš nuomotojų pagal minėtų žemės nuomos sutarčių 8.3 punktą, numačiusį ŽŪB „Vadokliai“ pirmumo teisę pirkti parduodamą žemės sklypą ne blogesnėmis sąlygomis, nei pasiūlyta trečiajam asmeniui, o ginčijamais apsimestiniais dovanojimo sandoriais ir po to sekusiais pirkimo-pardavimo sandoriais minėta pirmumo teisė buvo pažeista. Jeigu žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo dienos arba nuo momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie žemės ūkio paskirties žemės pardavimą, turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos (Įstatymo 6 str. 3 d.).

Įstatymo (byloje aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2010-12-31) 6 str. nustato, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, turi šia eilės tvarka: 1) žemės sklypo bendraturčiai, - CK 4.79 str. nustatyta tvarka; 2) parduodamo žemės sklypo naudotojas, naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus, – jeigu jis atitinka reikalavimus, nurodytus šio Įstatymo 2 straipsnyje. Siekdamas pasinaudoti įstatymo garantuojama pirmenybės teise, žemės sklypo naudotojas (juridinis asmuo) pagal Įstatymo 2 str. turi būti žemės ūkio produkcijos gamintojas, kurio metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudaro daugiau kaip 50 % visų gautų pajamų ir kurio ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas. Todėl ieškovė ŽŪB „Vadokliai“, norėdama pasinaudoti pirmenybės teise įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą pagal Įstatymą, turėjo pareigą įrodyti, kad ji: 1) naudojo žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus; 2) atitinka minėtus reikalavimus, nurodytus Įstatymo 2 str. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė šių aplinkybių neįrodė, nes: 2012-05-17 žemės sklypo nuomos (subnuomos) sutartimi visi trys ginčo žemės sklypai subnuomoti ŽŪB „Draugas“, ir tai patvirtina, jog pati iškovė nenaudojo sklypų tiesioginei savo žemės ūkio veiklai, o juos nuomojo (subnuomojo) kitam ūkio subjektui (3 t., b. l. 130, 4 t., b. l. 3-4, 8-15); Nacionalinė mokėjimo agentūra prie LR ŽŪM 2012-11-27 raštu informavo, kad ginčo žemės sklypus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. deklaravo ir tiesiogines išmokas gavo ŽŪB „Draugas“ (3 t., b. l. 91, 112). Ieškovė ŽŪB „Vadokliai“ nepateikė teismui įrodymų, kad jos metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudaro daugiau kaip 50 % visų gautų pajamų, taip pat neįrodė savo ekonominio gyvybingumo Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus jo perspektyvas bei laikymąsi minimalių aplinkosaugos, higienos ir gyvūnų gerovės normų (3 t., b. l.86-88). Pagal viešus VĮ „Registrų centras“ duomenis laikotarpiu, kada buvo sudaryti ginčijami sandoriai ( 2012-04-06 – 2012-05-04) ŽŪB „Vadokliai“ žemės ūkio paskirties žemės savo nuosavybėje neturėjo ir iki ginčo sandorių sudarymo daugiausia iš valstybės įgytus žemės ūkio paskirties sklypus yra perleidusi UAB „Vadoklių agrocentras“ ar ŽŪB „Panevėžio agrocentras“ (5 tomas, 6 t., b. l. 1-62).

Tačiau byloje nustatyta, kad minėtų nuomos sutarčių 8.3 punkte šalys susitarė, jog nuomininkas turi pirmumo teisę pirkti parduodamą žemės sklypą ne blogesnėmis sąlygomis, nei pasiūlyta trečiajam asmeniui. Susitarime neįtvirtinta jokių papildomų sąlygų ir jo vykdymas nesusietas su nuomininko atitiktimi Įstatymo 2 str. nurodytiems kokybiniams kriterijams. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str. ), o nevykdymo atveju gali būti priverstinai įgyvendinama per teismą. Todėl pirmenybės teisė įsigyti perleidžiamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą gali atsirasti ne tik įstatymų (CK 4.79 str., Įstatymo 6 str. 1 d., Žemės įstatymo 31 str. 1 d.), bet ir sutarčių pagrindu (CK 6.156 str. 1 d.), nes žemės nuomos teisinių santykių šalims nedraudžiama papildomai susitarti dėl nuomininko pirmenybės teisės įsigyti nuomojamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, jei toks susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms (CK 6.157 str. 1 d.) ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Toks susitarimas negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms ir nepanaikina žemės sklypo bendraturčiui Įstatymo suteiktos pirmenybės teisės įsigyti žemės ūkio paskirties sklypą. Nuomos sutartyje sklypo savininko (nuomotojo) ir nuomininko nustatyta sąlyga, suteikianti nuomininkui pirmenybės teisę įsigyti nuomojamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą paprastesne tvarka, privaloma susitarimo šalims. Sąlyga imperatyvioms įstatymo nuostatoms neprieštaravo ir parduodant žemės sklypus turėjo būti vykdoma, tačiau šalių nebuvo vykdoma, nes įgyvendinant pirmenybės teisę Įstatymas prioritetą suteikė bendraturčiams R. ir A. Ž., ir tik po jų ėjo parduodamo žemės sklypo naudotojas ŽŪB „Vadokliai“ ir šio eiliškumo šalys savo susitarimu neturi teisės pakeisti. Sklypo bendraturčiais tapę R. ir A. Ž. pasinaudojo jiems Įstatymo suteikta pirmenybės teise. Todėl ieškovės, kuri pagal eiliškumą ėjo po R. ir A. Ž., atsakovai neprivalėjo informuoti apie pardavimą ir jo sąlygas. Esant tokioms aplinkybėms ieškovė ŽŪB „Vadokliai“ turi teisę ir interesą ginčyti atsakovų sudarytus ginčo žemės sklypų perleidimo sandorius dėl virš minėtų nuomos sutarčių 8.3 p. numatytos pirmumo teisės įsigyti nuomojamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą pažeidimo.

Kadangi byloje nustatyta, kad ginčo sklypų dalys buvo padovanotos atsakovams R. ir A. Ž., o vėliau jiems tapus sklypų bendraturčiais, kitų savininkų jiems buvo parduotos, tai siekdama įrodyti savo pirmumo teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus apeliantė ginčija dovanojimo sandorius, prašydama juos pripažinti apsimestiniais ir kvalifikuoti pirkimo–pardavimo sutartimis. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl vertinant sandorių apsimestinumą nustatytinų reikšmingų aplinkybių ir tokių sandorių negaliojimo pagrindų (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, šiais išaiškinimais pirmosios instancijos teismas vadovavosi ir nuo formuojamos teismų praktikos nagrinėjamu klausimu nenukrypo, bei pagrįstai atsižvelgė ir į teismų praktiką apie tai, kad kasacinio teismo konkrečioje kasacine tvarka priimtoje nutartyje pateikti teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimai turi precedentinę reikšmę tik teismams nagrinėjant bylas, kurios pagal faktines aplinkybes yra analogiškos ar iš esmės panašios į tos bylos, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2006; 2007-10-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2007).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamų dovanojimo sutarčių nėra pagrindo pripažinti apsimestiniais sandoriais ir kvalifikuoti pirkimo-pardavimo sutartimis. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Kaip jau minėta, šioje byloje ieškovė prašė pripažinti apsimestinėmis dovanojimo sutartis. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 str. 1 d.). Todėl pagrindinis ir būtinas šios sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. Ieškovė neįrodė, kad už dovanotuosius sklypus dovanotojams buvo sumokėta tam tikra pinigų suma ar perduota kita materialinė vertybė, turtinė teisė ar priešpriešinė prievolė kaip atlyginimas už dovaną (CPK 178 str., CK 6.466 str.). Atsakovų paaiškinimus apie tai, kad šie sandoriai buvo neatlygintiniai, patvirtina iš bankų pažymų apie mokėjimus duomenys (4 t., b. l. 196-201), o ieškovė savo teiginiams šiuo aspektu pagrįsti patikimų ir objektyvių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Byloje neįrodyta, kad atsakovų nurodoma jų iš R. ir A. Ž. kaip kaimynų ir giminaičių gauta parama ir pagalba buvo šalių sutartas atsilyginimas už būsimą dovaną. Todėl tikroji šalių valia buvo perduoti ir atitinkamai priimti žemės ūkio paskirties sklypus pagal dovanojimo sutartis neatlygintinai. Šiuo atveju neturi esminės reikšmės kokiais motyvais remdamiesi dovanotojai suteikė dovanas, tačiau aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, įrodo dovanojimo sutarčių tikrąją valią. Iš atsakovų paaiškinimų, liudytojų parodymų (4 t., b. l. 54-56, 202) ir kitų įrodymų, kuriuos tyrė ir įvertino pirmosios instancijos teismas, seka, jog R. B. ir J. N. sudaryti dovanojimo sandoriai šiuo atveju buvo sudaryti dėl palyginti nedidelio ploto žemės sklypo, jie sudaryti tarp artimų, kaimynystės ir giminystės ryšiais susijusių asmenų bei siekiant padėkoti atsakovams R. ir A. Ž. už suteiktą pagalbą apsirūpinant malkomis ir daržovėmis, siekiant išlaikyti gerus tarpusavio kaimyninius ir giminystės ryšius. Nors apeliantė nurodo, kad apsimestinumą įrodo nedidelis padovanotų sklypų plotas su neaiškiomis ribomis ir be galimybės jo naudoti pagal paskirtį, tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo. 2012-04-06 sutartimi R. B. atsakovams R. ir A. Ž. padovanojo visą žemės sklypą, kurio unikalus Nr. 6687-0003-0043. Iš atsakovų paaiškinimų, liudytojų parodymų turinio, iš nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų matyti, kad ginčo dovanojimo sandoriais dovanotojai R.ir A. Ž. padovanojo tokio dydžio sklypo plotus, į kokią dalį jiems, kaip pretendentams atkurti nuosavybės teises, tos teisės buvo atkurtos (3 t., b. l. 30-32, 169-186). Kiti savininkai (atsakovai) pardavė jiems priklausančius sklypus ar jų dalis ir gavo sutartą kainą. Tai, kad bendraturčiai nebuvo atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, reiškia, jog jie dėl naudojimosi tvarkos yra susitarę tarpusavyje ir kad tarp jų nėra teisminio ginčo ir nepatvirtina sandorių apsimestinumo. Ieškovė nurodo, kad apie ginčijamus sandorius sužinojo domėdamasi galimybe pratęsti sklypų nuomos sutartį, o ne galimybe juos pirkti. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovė atsakovams yra išreiškusi konkrečią valią konkrečiu laiku pirkti nuomojamus žemės sklypus. Nors pagal ŽŪB „Vadokliai“ Įstatus pagrindinė ieškovės veikla buvo žemės ūkio produkcijos gamyba, perdirbimas, pardavimas, gyvulininkystė (1 t., b. l. 90-101, 102-106), tačiau, kaip jau minėta, bendrovė ginčo sandorių sudarymo metu žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuosavybėje neturėjo ir sklypų tiesioginei savo žemės ūkio veiklai nenaudojo (5 t., 6 t., b. l. 1-62), 123,60 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus įgijo 2014-01-14 (4 t., b. l. 216-238), tuo metu turėjo finansinių sunkumų, pagal finansinės atskaitomybės duomenis iki sandorių sudarymo dirbo nuostolingai, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, laiku neatsiskaitinėjo už žemės sklypų nuomą (2 t., b. l. 6-72). Todėl teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio, nes iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad ginčijami dovanojimo sandoriai atitiko tikrąją jo šalių valią, kuri sutapo su viešai išreikšta valia, sandoriai sukėlė juose nurodytus teisinius padarinius. Todėl atsakovai R. ir A. Ž. teisėtai tapo minėtų žemės sklypų bendraturčiais ir jų paskesnis elgesys, kada jie, naudodamiesi jiems, kaip sklypo bendraturčiams, Įstatymo 6 str. 1 d. 1 p. pagrindu suteikta pirmenybės teise, įsigijo parduodamus žemės sklypus, pripažintinas teisėtu. Įstatymai saugo civilines teises, atsakovai šiuo atveju jas įgyvendino neprieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams, visuomenės moralės principams (CK 6.127 str. 5 d.).

Pripažinus, jog ieškinio dalis dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ieškinyje nurodytu pagrindu, yra nepagrįsta, apeliantės ŽŪB „Vadokliai“ pirmumo teisės įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus pažeidimas nekonstatuojamas. Todėl atitinkamai yra nepagrįsta ir ieškinio dalis dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pagal ieškinyje nurodytas pirkimo-pardavimo sutartis.

Ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojo imperatyvi Įstatymo 4 str. 2 d. nuostata, pagal kurią asmenys galėjo įsigyti tiek žemės ūkio paskirties žemės, jog bendras vienam asmeniui priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip 500 ha ir ši įstatymo redakcija nereikalavo, kad leistino maksimalaus ploto neviršytų ir su tam tikru asmeniu susiję asmenys. Todėl atsakovų prašymas dėl įrodymų išreikalavimo apie tai, kokį žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalų plotą nuosavybės teise valdo su ŽŪB „Vadokliai“ susiję asmenys ir kas yra tie asmenys, teisėjų kolegija netenkina, nes bet kokiu atveju paskesnė įstatymo redakcija nebus taikoma ir tokie įrodymai nebus reikšmingi bylos išsprendimui. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų (dėl ieškovės finansinio pajėgumo apmokėti už žemės sklypus, dėl nuostolingos veiklos, dėl Įstatymo 4 str. 2 d. leistino nuosavybės teise valdyti maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto, dėl neįregistruotų sutarčių reikšmės ir kt.) kaip teisiškai nereikšmingų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo.

Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Teismas pateiktų įrodymų pagrindu turi įsitikinti, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-1-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005, ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nurodė įrodymų visumą, kurią vadovaujasi nustatydamas tam tikras aplinkybes, aptarė įrodymus ir jų įrodomąją reikšmę, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus įrodymus atmeta. Įrodymų įvertinimas ne apeliantės naudai nesudaro pagrindo išvadai, kad įrodymai įvertinti neteisingai.

Motyvuojamoji dalis

Dėl žodinio proceso

2014-02-17 ir 2014-02-24 teismas gavo šalių prašymus skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, neturi galimybės tinkamai išaiškinti, įvertinti ir kvalifikuoti esmines nagrinėjamos bylos aplinkybes bei priimti teisingą procesinį sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Apeliantas pagrįstai neargumentavo, kaip žodinis apeliacinio skundo šioje byloje nagrinėjimas užtikrintų ekonomiškesnį ir operatyvesnį bylai reikšmingų aplinkybių išaiškinimą. Byla išnagrinėta keliuose teismo posėdžiuose, apeliacinėje instancijoje nagrinėjama antrą kartą. Dalyvaujantys byloje asmenys yra išsamiai pateikę paaiškinimus žodžiu, raštu visais byloje nagrinėjamais klausimais ir pateikę turimus įrodymus. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 7 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso eigos principus, nenustatė būtinumo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d., 322 str.).

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš ieškovės atsakovams priteisiamos išlaidos teisinei advokato pagalbai apmokėti, o valstybei – išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 4 d., 96 str.). Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad A. Ž. už atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 1400 Lt (4 t., b. l. 111), už atsiliepimą į kasacinį skundą - 1400 Lt (4 t., b. l. 167), už paaiškinimo surašymą – 1000 Lt (4 t., b. l. 207) išlaidų už advokato pagalbą, kurias prašo priteisti iš ieškovės. Prašymas tenkintinas iš dalies 2400 Lt sumai už atsiliepimų surašymą, nes šių išlaidų dydis, atsižvelgiant į bylos apimtį, sudėtingumą ir kitas aplinkybes, atitinka CPK 98 str. reikalavimus ir 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius (yra mažesnis už maksimalius dydžius). Tačiau papildomų rašytinių paaiškinimų teikimas (4 t., b. l. 190-195, 207) yra šalies teisė, bet ne pareiga, ir tokių išlaidų kitai šaliai atlyginti bylą pralaimėjusi šalis neprivalo. Apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje buvo 119,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (4 t., b. l. 185, CPK 88 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovės „Vadokliai“ (į. k. 168551192):

-atsakovei A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2800 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje;

-į valstybės biudžetą (išieškotojas - Valstybinė mokesčių inspekcija, juridinio asmens kodas - 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660) – 120 Lt (vieną šimtą dvidešimt litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu