Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovams R. J. ir N. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

3.Ieškovas M. Č. dublike (b.l. 20-21) nurodė, kad su atsakovu iki sutarties sudarymo iš viso nebuvo tartasi dėl žemės pardavimo būtent jam. Pas atsakovo tėvus būnant ieškovo buvo pasiteirauta ar jis nenorėtų parduoti žemės, tačiau to teiravosi ir žemę norėjo pirkti atsakovo tėvas S. J.. Iki pat sandorio sudarymo atsakovas nefigūravo. Buvo susitarta dėl susitikimo su S. J. susitikimo Vilniaus miesto 1-ame notarų biure (Savanorių pr. 1, Vilnius). Štai ten ieškovas pamatė ne S. J., o atsakovą R. J.. Su atsakovo tėvu buvo tartasi dėl 9000 Lt už žemę, bet kažkodėl į sutartį buvo įspausdinta 8000 Lt ir paaiškinta, kad duomenys įvesti į sistemą ir nieko pakeisti negalima, o kadangi neva tai jie geri pažįstami tai 1000 Lt atsakovas ir taip išmokės, dėl ko atsakovas neprieštaravo, tačiau vėliau to neištesėjo. Kadangi atsakovas žadėjo sumokėti trūkstamą 1000 Lt, ieškovas labai neprieštaravo, kad greičiau sudaryti sandorį. Preliminari sutartis niekaip negalėjo būti sudaryta su atsakovu prieš metus iki sandorio, nes dėl žemės pardavimą buvo tariamasi su atsakovo tėvu, o sandorio sudarymo dieną pasirodė ne jo tėvas, o atsakovas (sūnus). Nesutinka, kad ieškiniu prašo apginti ne savo, o kitų asmenų teises. Ginčijamas sandoris yra niekinis, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes jeigu notarui nebūtų pateikta preliminari sutartis, kuri 2014‑03‑15 sudaryta nebuvo, o buvo surašyta ir notarui nežinant pateikta tą pačią dieną kaip ir buvo patvirtinta ginčo miško pirkimo pardavimo sutartis, t.y. 2014-10-03. Be šios fiktyvios preliminarios sutarties sudarymo nebūtų galima sudaryti ir pagrindinės miškų ūkio paskirties žemės pardavimo sutarties, todėl ji taip pat turėtų būti panaikinta, nes nebuvo sudaryta 2014-03-15, pripažintina niekine. Šiai sutarčiai turėtų būti taikomos LR CK 1.66 str. 4 d. Šalys elgėsi neteisėtai suklaidinant notarą ir pateikiant tą pačią kaip ir sandorio sudarymo dieną (2014-10-03) 2014-03-15 datuotą preliminarią sutartį, nors ji buvo surašyta 2014-10-03. Dėl šio neteisėto atsakovo veikimo, nes jis surašė preliminarią sutartį, kuris prieštarauja viešai tvarkai ir gerai moralei sudaryta 2014-10-03 pirkimo pardavimo sutartis yra niekinė. Preliminari sutartis turėtų būti ex oficio pripažintina niekine.

4.A. R. J. ir N. J. triplike (b.l. 28-29) nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl Šalių sutartos kainos (t.y. 8000 Lt) sumokėjimo. 2014-10-03 Pirkimo pardavimo sutartis, o kartu ir šalių susitarimas dėl 8000 Lt kainos yra patvirtintas notarine tvarka ir nėra jokių leistinų įrodymų, kurie jį paneigtų. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo pateiktus pasvarstymus apie šalių tariamai sutartą didesnę žemės sklypo kainą. Ieškovas savo ieškinį grindžia aplinkybėmis susijusiomis su tuo, jog notarine tvarka patvirtintą sutartį teismas turėtų pripažinti ex officio negaliojančia dėl to, jog ieškovas ir atsakovas tariamai nesilaikė gretimų sklypų savininkų informavimo apie žemės sklypo pardavimą tvarką. Nesutinka su tokia ieškovo pozicija. Net ieškovui ir įrodžius ieškinio pagrindus susijusius su gretimų žemės sklypo kaimynų informavimo apie žemės sklypo pardavimą, toks sandoris būtų ne niekinis, o tik nuginčijamas – Miškų įstatymo 4¹ str. 7 dalis nustato, jog pažeidus gretimų miško žemės sklypų savininkų teises, toks sandoris nėra laikomas negaliojančiu, o gretimų žemės sklypų savininkai įgyja teisę tik reikalauti perkelti jiems pirkėjų teises ir pareigas. T.y. lex specialis pardavėjui, kuris pažeidė gretimų žemės sklypų savininkų teises, nenustato teisės pačiam reikalauti restitucijos, todėl ieškovas tokios teisės ir neturi. CK 1.81 str. expressis verbis nustato, jog abi sandorio šalys žinojusios apie sandorio neatitikimą tam tikriems reikalavimams, neturi teisės remtis tokiu neatitikimu. Ieškovas žinojo preliminarios sutarties turinį, nes ją pasirašė, todėl ieškovas pats sudaręs sandorį negali remtis tokiu sandoriu reikšdamas reikalavimus šioje byloje. CK 1.78 str. 4 dalis expressis verbis nustato, jog ieškinį dėl nuginčijamo sandorio gali pareikšti tik įstatyme nurodyti asmenys. I. M. įstatymo 4¹ straipsnyje nėra nurodytas kaip subjektas galintis pareikšti ieškinį, jį grįsdamas netinkamu kaimynų informavimu apie žemės sklypo pardavimą. Ši teisės norma atsispindi ir CPK 5 str., kuris nustato asmenims teisę reikšti ieškinį tik siekiant apginti savo, o ne kitų asmenų (šiuo atvejų kaimynų) teises.

5.Teismo posėdžio metu ieškovas M. Č. prašė ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad preliminari sutartis nebuvo sudaryta anksčiau, o ji sudaryta tą pačią dieną kaip ir pagrindinė. Žemės sklypo dalį pardavė už 8000 litų. Norėjo už 8000 litų parduoti. Sutartį surašė J.. Jis (ieškovas) pasirašė. Žemės sklypą pardavė, gavo 8000 litų. Reikėjo į Žemėtvarką eiti, kad aprašytų visus kaimynus, bet jis negalėjo eiti, buvo atostogose. Pasakė, kad jei nėra preliminarios sutarties, tai nieko nebus. Nebuvo kaimynų sutikimo pardavimui. Jam užkliuvo tai, kad paskaičiavo kaip už 2 hektarus, nors ten 2,12. Už tuos 0,12 ha paprašė jam primokėti. Buvo tariamasi dėl rinkos kainos, kažkur 9000-10 000 litų. P. S. J., atsakovo tėvas, ir pasakė, kad nori pirkti. Jie tolimi giminaičiai. Galvojo, kad pirks atsakovo tėvas. Jam (ieškovui) jokio skirtumo, kas nupirks – ar atsakovas, ar atsakovo tėvas. Į notaro biurą atėjo atsakovas. Su atsakovu dėl sklypo dalies jam pardavimo nesitarė. Atsakovo tėvui buvo pasakęs kitą kainą, atsakovo tėvas sutiko, sako gerai 1000 litų primokės. Tačiau neprimokėjo. Sandoris įvyko, tačiau surašyta negerai, iš anksto sutarties nebuvo. Jei būtų informavęs gretimų sklypų kaimynus ir pasirašęs tą pačią sutartį, jokiu būdu nebūtų kreipęsis į teismą. Įrodymai dėl kainos tik žodiniai.

6.Ieškovo atstovas adv. I. Manzurovas paaiškino, kad jeigu preliminari sutartis buvo sudaryta tą pačią žemės sklypo pirkimo-pardavimo dieną, tai ji faktiškai negali būti galiojančia pirkimo-pardavimo sutartis, nes joje įtraukta neteisinga sąlyga, kuri prieštarauja CK 1.66 str. 4 d., kad preliminari sutartis sudaryta yra būtent žymiai anksčiau. O jei tokia sąlyga, kad žymiai anksčiau, tai negalėjo įvykti pardavimas tą dieną, nes tokios preliminarios sutarties, kaip nurodyta sutarties 9 punkte, 2014-03-15 nebuvo sudaryta. Ji buvo sudaryta tą pačią dieną kaip ir pirkimo-pardavimo sutartis. Sandorio sąlygiškumas pasireiškė tuo, kad surašė preliminarią sutartį, kurios tekste buvo neteisingai įrašyti tikrovės faktai, būtent kad ji nebuvo sudaryta kovo 15 dieną, o ji buvo sudaryta tą pačią dieną spalio 3 d. Mano, kad ieškovas nežinojo, kad pasirašydamas sutartį apeina pirmumo teisę. Sandoris prieštarauja Miškų įstatymui. Ieškovo tikslas buvo parduoti žemės sklypą, tačiau jis nežinojo, kad pažeidinėja įstatymo imperatyvias normas.

7.Atsakovų atstovas adv. pad. K. D. nurodė, kad atsakovai su ieškiniu nesutinka. Paaiškino, kad atsakovai pasirašė notarinę miško pirkimo-pardavimo sutartį, tiek preliminarią, kuriose buvo nurodyta ta pati 8000 litų kaina ir ji buvo sumokėta. Tą patvirtino pats ieškovas. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų esant kitokių aplinkybių dėl žemės sklypo kainos. Visi įrodymai patvirtina, kad buvo susitarta dėl 8000 litų kainos ir ji buvo sumokėta. Antroje ieškinio dalyje, t.y. atsakovo argumentai dėl notarinės sutarties negaliojimo ir prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms, byla neturėtų būti iš vis nagrinėjama, nes ji nėra susijusi su ieškovo teisių gynimu. Ieškovo teisės nebuvo pažeistos nepriklausomai nuo to, ar tretieji asmenys buvo informuoti, ar nebuvo, įgyvendino ar neįgyvendino savo teises, tai visiškai neturi jokios įtakos ieškovo teisėms. CK 1.81 str. 2 d. įtvirtina tai, kad sandorio šalis, kuris sudaro sandorį žinodama visas aplinkybes, negali vėliau remtis tomis aplinkybėmis įrodinėdama sandorio prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms. Ieškovo paaiškinimu, preliminari sutartis buvo sudaryta siekiant apeiti Miškų įstatymo reguliavimą, susijusį su pirmenybės teise. Ieškovas žinojo, ką jis daro ir pasirašė sutartį. Jis neturi teisės reikalauti iš atsakovų faktiškai nieko. Miškų įstatymo 4¹ str. 7 d. aiškiai nustato teisines pasekmes, tai nėra laikomas gretimų sklypų savininkų pirmenybės teisės užtikrinimas. Ši norma nustato būtent sklypo kaimynams kreiptis į teismą ir reikalauti ne pripažinti sutartį negaliojančia, o jiems perkelti pirkėjo teises ir pareigas. Asmuo, turintis teisę pareikši ieškinį numatytas CK 1.78 str. 4 d., t.y. su nuoroda į Miškų įstatymą. Atsakovų įsitikinimu, sandoris nebuvo sąlyginis. Pagal sandorį teisių ir pareigų atsiradimas nebuvo susietas su kažkokiomis sąlygomis, kurios atsiras po sandorio atsiradimo. Tai, kad buvo kažkokios sąlygos iki, nedaro sandorio sąlyginiu. CK 1.66 str. šioje byloje iš vis neturėtų būti taikomas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

8.Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2014-03-15 ieškovas M. Č. ir atsakovas R. J. sudarė preliminarią sutartį, pagal kurią ieškovas M. Č. įsipareigojo parduoti atsakovui R. J., o šis nupirkti 2/3 dalis žemės sklypo (miško), unikalus Nr. 4134-0400-0023, esančio Pociūnų k., Paberžės sen., Vilniaus r. sav., už 8 000 litų iki 2014-11-26 (b.l. 31).

9.2014-10-03 pirkimo-pardavimo sutartimi (Notarinio registro Nr. 2-5949) ieškovas M. Č. už 8 000 litų pardavė atsakovams R. J. ir N. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise 2/3 dalis 3,1800 ha žemės sklypo, iš jo 3,1800 ha miško, kadastro Nr. 4134/0400:23 Glitiškių k.v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) k., Paberžės sen., Vilniaus r. sav. (b.l. 5). Sutarties 9 punkte numatyta, kad pagrindas šiai sutarčiai sudaryti yra 2014-03-15 preliminari sutartis(tai nurodyta ieškinyje).Teismas pastebi,kad į bylą nepateiktas sutarties 2 puslapis.

10.Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad atsakovų R. J. ir N. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės aukščiau nurodytos 2014-10-3 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-5949 pagrindu įregistruotos į 2/3 dalis žemės sklypo (miško ūkio), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus r. sav., Paberžės sen., (duomenys neskelbtini) k. (b.l. 7).

Dėl įrodinėjimo

11. LR Civilinio proceso kodekso 12 str. nustato, kad civilines bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Analogiška norma įtvirtinta ir Teismų įstatymo 34 straipsnio pirmojoje dalyje, taip pat Lietuvos A. T. praktikoje „<....> civilinės bylos teismuose nagrinėjamos taikantis ginčo šalių rungimosi principo“ (2002 m. birželio 19 d. LAT nutartis, civ.b. Nr.3K-3-878/2002). LR CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 46 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 50 straipsnyje ir 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui įrodymus. Pagal LR CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (LR (duomenys neskelbtini) straipsnis). Taigi, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga (LAT Senato nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga). Lietuvos A. T. taip pat pažymi, kad „Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigą (onus probandi), bet ir jų paskirstymo taisykles. Pačios bendriausios šių pareigų paskirstymo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia - ieškovui reikia įrodyti ieškinio <...> faktinį pagrindą“.

Pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi pagal šią įstatymo normą įrodinėjimo tikslas yra ne tam tikrų aplinkybių tikėtinas buvimas ar nebuvimas, bet teismo ištirtų įrodymų vertinimo suformuotas teismo įsitikinimas.Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,E. G.“ v. UAB ,,Kleta“, bylos Nr. 3K-3-265/2011; 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Gembės statyba“ v. UAB „Filipopolis“, L. Ž., V. Ž., bylos Nr. 3K-3-423/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ (teisių ir pareigų perėmėjas – AB „LESTO“ v. religinės bendruomenės Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011).

Įrodymų vertinimas civilinėje byloje yra grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl šių aplinkybių egzistavimo ir išvadą dėl tokių aplinkybių egzistavimo teismas gali daryti tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad atitinkamas faktas buvo, negu nebuvo. Tokia taisyklė yra suformuota Lietuvos A. T. praktikoje (Lietuvos A. T. m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-462; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-558/2007. Lietuvos A. T. suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus, teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007).

Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai, ar ieškovų nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias dėsto ieškovai(LAT 2007 m. sausio 4 d. nutartis byloje A. B. v. T. P., I. P., Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-150/2007).

Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta.

Dėl preliminarios sutarties ir CK 1.66,1.80 str.taikymo

12.Ieškovo pateikta sutartis dėl įsipareigojimo nupirkti 2/3 dalis sklypo buvo surašyta atsakovo ir pasirašyta ieškovo.Dėl to,kad ji buvo surašyta ginčo nėra.Ginčas dėl datos ir surašymo aplinkybių.

Teismas negali neatsižvelgiti į tą faktą,kad ieškinys yra reiškiamas praėjus daugiau kaip dvejiems metams po sutarties sudarymo ir be jokio apie tai paaiškinimo(CPK 7 str.).

Ieškovas įrodinėja,kad surašyta data neatitiko realybės,kadangi be jos negalėjo būti sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis be kaimynų sutikimo pas notarą 2014-10-03.

Išnagrinėjęs byloje šalių pateiktus rašytinius įrodymus teismas atmeta ieškovo argumentus dėl sandorio kainos. Ieškovas neįrodė, kad tarp šalių buvo susitarimas parduoti ginčo žemės sklypo dalį už didesnę nei 8000 litų kainą – tokių įrodymų byloje ieškovas nepateikė (CPK 12, 178 str.).Žodinio susitarimoieškovas neįrodė.

Iš byloje pateiktų preliminarios sutarties ir vėliau notaro įstatymo nustatyta tvarka patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties nuostatų matyti, jog šalys abiejose sutartyse susitarė kainą nustatyti 8000 litų, t.y. jos dydis nepasikeitė. Be to, ginčo dėl 8000 litų sumokėjimo nėra ir ieškovas patvirtino teisme, kad 2014-10-03 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą sumą atsakovai jam sumokėjo. Teismo vertinimu, sandorio šalių tikroji valia buvo sudaryti sandorį 8000 litų kainai,o ieškovas neįrodė,kad atsakovas turi pareigą sumokėti papildomai 1000 litų,kaip žodinį šalių susitarimą.

Ieškovas ieškinyje ir jo atstovas teisme teigė, kad ginčijamas sandoris yra niekinis, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, nes notarui buvo pateikta preliminari sutartis, kuri buvo sudaryta ne 2014-03-15, o surašyta ir notarui nežinant pateikta tą pačią dieną kaip ir buvo patvirtinta ginčo miško pirkimo-pardavimo sutartis, t.y. 2014-10-03, siekiant apeiti Miškų įstatyme numatyta gretimų žemės sklypų savininkų pirmenybės teisę. Remiasi CK 1.66 straipsnio 4 dalimi, numatančia sąlyginių sandorių negaliojimą, t.y. jeigu teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą šalys padarė priklausomus nuo neteisėtos arba viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančios sąlygos įvykdymo arba nuo neteisėtų veiksmų atlikimo, tai toks sandoris yra niekinis. Tačiau šie ieškovo argumentai taip pat nepagrindžiami jokiais įrodymais ((duomenys neskelbtini) str.). CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.80 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas taikytinas konstatavus sąlygų visumą: pirma, teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos A. T. 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008).Nepakanka ieškinyje konstatuoti CK normos pažeidimo.Būtina tai įrodyti.Ieškovas iš esmės neįrodinėjo savo argumentų,o juos deklaravo,kas yra ne vienas ir tas pats,kad pripažinti ieškinį pagrįstu.

Pažymėtina, kad nuo 2014-05-01 įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos miškų įstatymo redakcija, kuriuos 4¹ straipsnio 7 dalis numatė, kad jeigu žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas suinteresuotas asmuo (t.y. žemės sklypo bendraturtis ar asmuo, nuosavybės teise turintis miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu) per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie miškų ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą dienos arba nuo momento, kai galėjo apie tai sužinoti, turi teisę per teismą reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Tai rodo,kad sudarant pirkimo-pardavimo sutartį be sklypo kaimynų sutikimo,šalys prisiėmė riziką,kad toks sandoris gali būti nuginčytas nuo sužinojimo apie jį per 3 mėnesius,kas reiškia,kad nebūtinai iš karto po 3 mėnesių,kai jis būtų registruotas registre galima jį ginčyti.Tai dar labiau didino šalių riziką dėl minėto sandorio.Todėl ieškovo nurodytas argumentas,kad preliminari sutartis buvo sudaryta ne surašymo dieną dėl sąlygos sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį negali būti laikomas teismui objektyviu ir būti pagrindu laikyti pirkimo-pardavimo sutartį niekine.Ieškovas neįrodė,kad preliminari sutartis buvo surašyta vėliau.

2014-04-24 Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 papildymo 4-1 straipsniu įstatymu Nr. (duomenys neskelbtini) (TAR, 2014, Nr. 2014-04859) nustatyta, kad jeigu iki įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) įsigaliojimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.165 straipsnyje nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo, šis žemės sklypas parduodamas iki įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) įsigaliojimo nustatyta tvarka. Taigi, sutiktina su atsakovo argumentais, kad net ir nustačius, kad pirmumo teisę turėję asmenys nebuvo tinkamai informuoti apie parduodamą miško ūkio paskirties žemės sklypą, toks pardavimo sandoris būtų ne niekinis, o yra nuginčijamas. Be to sutiktina su atsakovo argumentais,kad nurodytomis normomis pardavėjui (ieškovui) nėra nustatyta teisė reikšti ieškinį, jį grindžiant netinkamų kaimyninių žemės sklypų savininkų informavimu, ir reikalauti restitucijos. Ieškovas neturi reikalavimo teisės aukščiau nurodytu pagrindu.

Ieškovas taip pat neįrodė,kad sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms(CK 1.80 str.),nes tam objektyvių argumentų ir įrodymų tiek ieškinyje,tiek byloje nepateikta.Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir aukščiau aptartas teisė normas, ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

13.Ieškovas M. Č. sumokėjo 70,00 Eur žyminio mokesčio (b.l. 2), taip pat turėjo 900,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų (b.l. 38-42). Atsakovė N. J. bylos nagrinėjimo metu patyrė 155,00 Eur teisinių paslaugų išlaidų (b.l.22-23, 32-34).

Ieškinį atmetus ieškovui bylinėjimosi išlaidos iš atsakovų ieškovui nepriteisiamos, o atsakovei iš ieškovo priteisiama 155,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 str. 1 d.). Iš ieškovo valstybei priteisiama 4,11 Eur pašto išlaidų (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 92,93,178, 185, 259-260, 263-270 str., teismas

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo M. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 155,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt penkis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei N. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovo M. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,11 Eur (keturis eurus 11 ct) pašto išlaidų valstybės naudai (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gavėjo bankas Swedbank, a.s. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.