Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Olego Šibkovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. ir jo gynėjos advokatės Zitos Ragauskaitės apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 10 MGL (376,60 Eur) bauda.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš G. A. priteista D. Ž. 17,38 Eur turtinės žalos ir 70 Eur neturtinės žalos atlyginimo, likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.

Iš G. A. priteista valstybei 10,64 Eur proceso (pašto) išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. A. nuteistas už tai, kad 2017 m. sausio 23 d. apie 6.30 val. savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), balkone, žiauriai elgėsi su gyvūnu – tyrimo metu nenustatytu daiktu du kartus sudavė D. Ž. priklausančiai 5 mėnesių amžiaus mišrūnei katytei į galvą, sukeldamas gyvūnui po minkštuoju smegenų dangalu dešinės pusės galvos smegenyse išplitusią hematomą, galvos smegenyse išsiliejusį kraują, dešinės pusės kaktikaulio, viršugalvio kaulų lūžius, todėl dėl kraujo išsiliejimo į smegenis katytė žuvo.Nuteistasis G. A. ir jo gynėja advokatė Zita Ragauskaitė skundžia Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo G. A. išteisinti kaip asmenį, nepadariusį nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 straipsnio 1 dalyje. Skunde apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė aiškią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai ir vienpusiškai juos įvertino, teismo padarytos išvados nepagrįstos, neteisingos, nelogiškos, grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis. Šis teismas išimtinai rėmėsi nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymais, kurie prieštarauja vieni kitiems esminiuose faktuose, o dėl ikiteisminio tyrimo aplaidumo ir Kėdainių rajono apylinkės teismo pasyvumo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų pažeidimai suvaržė įstatymų garantuotas nuteistojo teises ir sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.Nors nuosprendyje teigiama, kad nukentėjusiosios ir liudytojo A. Ž. parodymai vienodi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, sutampa tarpusavyje, faktiškai tai tik teiginys, kuris prieštarauja byloje nustatytiems faktams. Nukentėjusioji nebuvo katinėlio užmušimo liudininkė ir stebėtoja, ji informaciją išgirdo iš savo sutuoktinio, kuris ją pateikė kaip spėlionę. Nors parodymai duoti netrukus po įvykio, taip ir nėra aišku, ar A. Ž. žmonai pasakė tik įsitikinęs, kad katės lavonėlis guli balkone, ar prieš įsitikinant – lyg ir smulkmena, tačiau abejones nurodytų faktų tikrumu kelia parodymų neatitikimas tuoj po įvykio, o ir nukentėjusios elgesys nėra tikroviškas. Apeliantus stebina nelogiškas nukentėjusiosios elgesys: kodėl ji nepašaukė A., kol katytė buvo balkone; kodėl iš viso ją reikėjo nešti, nors ji nerodė gyvybes ženklų. Šių nelogiškų veiksmų nukentėjusioji nepaaiškino, o ir teismas nesiekė išsiaiškinti Ž. tokio elgesio motyvų ir tikslų, dar daugiau, teismui nesukėlė jokių abejonių nukentėjusios ir jos sutuoktinio pateikta versija, nors protingam, sąmoningam, blaiviai mąstančiam žmogui toks elgesys ne tik kad nebūdingas, bet ir neįtikėtinas.Apeliantai pastebi, kad taip ir liko neaišku, kokios būsenos D. Ž. pamatė savo katytę kaimyno balkone, todėl tikėtina, kad Ž. katytės tame balkone nebūta, dėl to kurdami versijas Ž. painiojasi. Nors nukentėjusioji D. Ž. ir jos sutuoktinis A. Ž. skirtingai nurodė balkono apšvietimo aplinkybes ir šviesos intensyvumą, teismas nesiekė išsiaiškinti šio fakto, nors matomumas balkone ir yra viena iš esminių aplinkybių, kuri galėtų patvirtinti ar paneigti nukentėjusios ir jos sutuoktinio teiginius apie G. A. balkone neva „užfiksuotų“ faktų ir buvusio jame asmens. Teismui atlikus išsamų bylos aplinkybių tyrimą ir nuvykus į įvykio vietą buvo galima įsitikinti, jog tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios balkonai yra vidinėje kiemo pusėje ir toje teritorijoje dideliu spinduliu nėra jokio apšvietimo. Teismas galėjo įsitikinti ir tuo, kad į balkoną visiškai nepatenka šviesa, nes lango uždanga aklina – apie įjungtą šviesą byloja tik kiek pakitęs juodos spalvos fonas. Todėl nukentėjusios D. Ž. teiginys, kad šviesa sklido pro žaliuzes, kaime taip pat degė šviesos, neatitinka faktinės situacijos – esant tokiam apšvietimui nepastebėsi nei kraujo lašelių prie katytės burnos, nei ant cementinio balkono grindinio esančių dėmių. Teismas nuosprendį grindžia ir liudytojos J. V. parodymais, ji iškelia visiškai naują versiją, kurios nukentėjusioji nepasakojo nei teismui, nei ikiteisminiam tyrimui, tačiau teismas nematė jokių nukentėjusios parodymų prieštaravimų, nepatikslino D. Ž. teiktų parodymų ir jos nurodytų faktinių aplinkybių. Liudytojos patikinimais, kad nuteistojo balkone buvo nesudžiūvusi kraujo dėmė ir ji galėjo lengvai paimti mėginį, negali būti grindžiamas nuosprendis, kadangi tai yra tik prielaida.Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai pripažino, kad tam tikri ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, todėl vertintini kaip kaltinamojo kaltės įrodymai šioje baudžiamojoje byloje, nors įrodymams surinkti neatlikta eilė veiksmų: nebuvo atlikta liudytojos J. V. iš nuteistojo buto balkono paimto raudonos spalvos skysčio mėginio ekspertizė, todėl nėra pagrindo teigti ir daryti išvadą, jog tai buvo nukentėjusiosios D. Ž. katytės kraujas; nėra tirta, ar nuteistojo buto balkone yra D. Ž. katytės buvimo požymių – jos plaukų likučių; neatliktas dorologinis – kvapų – tyrimas. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog nebuvo surastas ir katytės nužudymo įrankis. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai neanalizavo A. galimybių panaikinti nusikaltimo žymes, jeigu tokios būtų buvusios, ir kodėl jomis nebuvo pasinaudota, neatkreipė dėmesio į A. Ž. parodymų, jog G. A. kažką daužė balkone, viena ranka laikydamasis už palangės, nelogiškumą, be pagrindo nuosprendį grindė liudytojo K. K. parodymais, kuris nurodė, kad iš laiptinės kaimynų yra girdėjęs, jog G. A. nekenčia katinų, ir N. Ž. parodymais, kad G. A. prieš du metus jam pasakojęs, jog yra naikinęs kates. N. Ž. yra nukentėjusiosios sūnus ir logiška, kad palaiko savo tėvų versiją ir apkalba G. A.. K. K. pakeitė savo parodymus, be to, pasakojo apie gandus, kuriuos skleidė D. Ž.. Nuteistojo šeimos nuomone, Ž. per trumpą laiką bylinėjasi jau su trečiais kaimynais, jiems sekasi iš to pasipelnyti – tai ir yra pagrindinė nepagrįsto kaltinimo priežastis.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja savo apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokurorė apeliacinį skundą prašė atmesti.Nuteistojo G. A. ir jo gynėjos advokatės Zitos Ragauskaitės apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas G. A. kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės.Apeliaciniame skunde keliamos abejonės duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas, patikimumu ir teigiama, kad nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis. Pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė ir, pakartotinai nagrinėdama baudžiamąją bylą įvertinusi joje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, o turint omenyje, kad skundą rengė ir jį pasirašė advokatė – ir prasilenkiančius su elementariais etikos reikalavimais. Iš tiesų svarbiausi G. A. kaltės įrodymai yra nukentėjusiosios D. Ž. ir jos sutuoktinio A. Ž. parodymai, tačiau, kaip pirmosios instancijos teismui, taip ir apeliacine tvarka bylą nagrinėjančiam teismui, jie abejonių savo patikimumu nekelia, o nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio elgesys – rasto katės lavonėlio iškėlimas iš balkono ir nunešimas į rūsį prieš pradedant aiškintis su galimu kaltininku – atsižvelgiant į tai, kokias emocijas jaunos katės šeimininkams sukėlė jos užmušimo faktas, neatrodo nei nelogiškas, nei „protingam, sąmoningam, blaiviai mąstančiam žmogui <...> nebūdingas, <...> ir neįtikėtinas“, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Abejonių nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio parodymų patikimumu nekelia nežymūs jų nurodytų aplinkybių neatitikimai, kaip tai, ar A. Ž. pirma nuėjo pats pasižiūrėti, ar A. balkone yra jų katė, ar apie tai pasakė žmonai ir jie nuėjo kartu, tai, ar rastą balkone katytę tampė traukuliai, ar ji jau nerodė gyvybės ženklų ir pan. Šie apklaustų asmenų parodymų neatitikimai vertintini kaip nulemti žmogiškųjų savybių skirtingai vertinti aplinkybes ir skirtingai jas atsiminti, juo labiau stresinėje situacijoje, be to, nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Apeliantams abejonių kelia ir A. Ž. gebėjimas tamsoje atpažinti kaimyną G. A.. Ginčo dėl to, kad lauke dar buvo tamsu, nekyla, tačiau tiek nukentėjusioji D. Ž., tiek jos sutuoktinis teigė, kad balkoną apšvietė pro žaliuzes iš kambario sklindanti šviesa, be to, ir elementari logika leidžia spręsti, kad kaimyno butui priklausančiame balkone veikiausiai bus kaimynas. Nors skunde užsimenama apie kito asmens galimą buvimą A. priklausančiame balkone, tačiau visiškai neaišku, kodėl į svetimo žmogaus balkoną turėtų įlipti kitas asmuo, ten užmušti katę, jos lavonėlį palikti balkone ir, nepaliekant jokių pėdsakų, pasišalinti. Logiškai tokia versija niekaip nepagrįsta ir jokių argumentų dėl to apeliaciniame skunde nepateikia ir apeliantai. Be to, vizualiai vertinant fotonuotraukose užfiksuotus šviesios spalvos roletus (ką apeliantai skunde įvardija labai sandariomis tamsios spalvos ruletėmis), dengiančius A. balkono langą, nekyla abejonių, kad pro juos sklinda šviesa, taigi nėra jokių aplinkybių, kurios paneigtų A. Ž. buvus galimybę aiškiai atpažinti G. A.. Nėra pagrindo netikėti ar kaip prielaidą vertinti ir niekaip nesuinteresuotos policijos pareigūnės J. V. parodymus, jog kaltinamojo balkone buvo nesudžiūvusi kraujo dėmė ir mėginiui paimti net nereikėjo naudoti distiliuoto vandens. Teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, policijos pareigūnės gebėjimas atpažinti, ar skystis yra kraujas, ar ne, nekelia abejonių, todėl teiginys, kad tai tėra prielaida, nepagrįstas, kaip nepagrįsta ir versija apie balkone D. A. smulkinamus naminius paukščius, kadangi ji pati tokios aplinkybės nė karto apklausiama nepaminėjo. Skunde apeliantai teigia, kad nei ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, nei teismas nesiėmė priemonių papildomiems įrodymams surinkti. Teisingai minima, kad iš nuteistojo balkono paimto skysčio ekspertizė nebuvo atlikta, tačiau pažymėtina, kad smulkių gyvūnų DNR tyrimo Lietuvoje nėra galimybės atlikti dėl to, kad tokius tyrimus atliekančios institucijos neturi reikiamų reagentų. Atlikti kitus tyrimus – ieškoti katės plaukų likučių balkone ir tirti rastus pavyzdžius, paimti kvapų mėginius ir atlikti odorologinę ekspertizę (skunde vadinamą dorologiniu tyrimu) – nebuvo būtinybės, kadangi byloje surinktų duomenų pakanka faktui, kad negyva D. Ž. priklausanti katė buvo rasta G. A. balkone. Nepagrįstas apeliantų argumentas ir dėl to, kad nebuvo surastas nusikaltimo įrankis, kadangi tokio įrankio galėjo paprasčiausiai ir nebūti, nes A. Ž. matė G. A. mosuojant ranka. Apeliaciniame skunde nurodytus motyvus apie tai, kaip katė neva turėjo gintis nuo smurtaujančio žmogaus, paneigia elementari logika – katė tebuvo penkių mėnesių amžiaus, todėl atimti jai bet kokią galimybę priešintis galėjo ir vienas suaugusio žmogaus smūgis, juolab, kad gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktas patvirtina, jog smūgiuojama buvo gyvūnui į galvą. Teisėjų kolegija nesutinka ir su tais skundo argumentais, jog teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų K. K. ir N. Ž. parodymais. Teismo posėdyje, priešingai nei teigia apeliantai, K. K. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog jo podukra dėl katino buvo susipykusi su G. A. ir jo žmona. Liudytojo N. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes apie G. A. jam detaliai nupasakotą būdą, kuriuo naikindavo kates, galėtų išsigalvoti tik nesuvokiamai žiauriai elgtis linkęs asmuo, koks N. Ž., pats atvežęs savo mamai žuvusią katę, veikiausiai nėra. Skundo argumentai apie tai, kad neva Ž. šeima kerštauja, siekia pasipelnyti ir pan. apskritai nenagrinėtini, nes jokiomis objektyviomis aplinkybėmis nepagrįsti. Pažymėtina, kad, kaip daugelyje kasacinių bylų yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis ir turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015 ir kt.). Šiuo atveju byloje surinktų duomenų pakanka konstatuoti, kad būtent G. A. D. Ž. priklausančiai katei savo balkone sudavė ne mažiau kaip du smūgius, dėl ko katė žuvo. Tai, kad katė buvo užmušta būtent A. priklausančiame balkone, patvirtina nukentėjusiosios D. Ž., jos sutuoktinio A. Ž. parodymai, taip pat policijos pareigūnės J. V. parodymai, jog balkone buvo kraujo dėmė. Esant tokiems sužalojimams, kurie lėmė katės žūtį, nėra jokios tikimybės, kad katė būtų buvusi sužalota kitoje vietoje ir pajėgusi patekti į A. priklausantį balkoną. Tokios nustatytos aplinkybės lemia, jog G. A. pagrįstai pripažintas kaltu dėl žiauraus elgesio su gyvūnais.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar panaikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. A. ir jo gynėjos advokatės Zitos Ragauskaitės apeliacinį skundą atmesti.