Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės ERGO Insurance SE apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės ERGO Insurance SE ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 5 626,25 Eur (19 426,32 Lt) ir procesines šešių procentų palūkanas. Ieškiniu nurodoma, jog transporto priemonių – vilkiko ir priekabos – junginio valdytojas 2010 m. gruodžio 1 d. sukėlė eismo įvykį. Eismo įvykio vieta – Vokietija. Buvo apgadinta kita transporto priemonė ir sužeisti du asmenys. Ieškovė eismo įvykio dieną buvo apdraudusi vilkiko valdytojo civilinę atsakomybę, atsakovė – priekabos valdytojo civilinę atsakomybę. Ieškovė kompensavo nuostolius, išmokėdama 9 795,51 Eur (33 821,93 Lt) draudimo išmokas. Be to, ieškovė atlygino 1 457 Eur (5 030,72 Lt) išlaidas, kurias patyrė jos atstovė, administruodama draudžiamąjį įvykį. Ieškovė nurodo, jog ginčui spręsti taikytina žalos atsiradimo vietos (Vokietijos) materialinė teisė (Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. liepos 11 d. reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“)), pagal kurią vilkiko ir priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudikai (jeigu jie nesutampa) lygiomis dalimis atsako už transporto priemonių – vilkiko ir priekabos – junginio valdytojo padarytą žalą (Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas). Ieškovė, kompensavusi visus nuostolius, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę. Ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl žalos atlyginimo, bet ši atsisakė tenkinti pretenziją. Atsakovė nesutiko su ieškiniu. Atsikirto, jog ginčui spręsti taikytina ne Vokietijos, o Lietuvos materialinė teisė. Be to, ieškovė pateikė nepakankamai duomenų apie taikytiną užsienio teisę, neįrodė, jog Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas yra precedentas, kuriuo teismas turėtų vadovautis, priimdamas sprendimą. Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo reikalavimui pareikšti. Ieškovė 2011 m. liepos 21 d., kurią gavo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro pranešimą, sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui pareikšti pasibaigė 2012 m. liepos 21 d. Ieškinys pareikštas 2014 m. vasario mėn., praleidus senaties terminą. Prašo taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmesti ieškinį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 12 d. sprendimu atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014), konstatavo, jog ginčui spręsti taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Teismo vertinimu, ieškovė 2011 m. liepos 21 d., kurią gavo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro raštą dėl pasikeitusių Vokietijos teisinių nuostatų, sužinojo apie galimą savo teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šia išvada, pripažino, kad ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą savo reikalavimui pareikšti (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalis). Atsakovės prašymu taikyta ieškinio senatis ir šiuo pagrindu atmestas ieškinys.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį.Ieškovės apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014. Kasacinio teismo nagrinėtu atveju eismo įvykis įvyko 2008 m. balandžio 24 d., kurią dar negaliojo Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. birželio 17 d. reglamentas Nr. 593/2008 („Roma I“) ir 2007 m. liepos 11 d. reglamentas Nr. 864/2007 („Roma II“). Šios bylos ginčo eismo įvykis įvyko 2010 m. gruodžio 1 d., kurią jau galiojo įvardyti reglamentai. Todėl kasacinio teismo nutartis, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra teisės precedentas.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos materialinę teisę. Pagal „Roma II“ reglamentą, kuriuo privalėjo vadovautis pirmosios instancijos teismas, šiam ginčui spręsti turi būti taikoma tos šalies, kurioje atsirado žala, teisė, tai yra Vokietijos Federacinės Respublikos teisė. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Kasacinio teismo praktika patvirtina, jog teisė į draudimo išmokos sumokėjimą įgyvendinama per Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytus terminus (vienerius metus, bet ne vėliau kaip per ketverius metus nuo eismo įvykio dienos) pateikiant pretenziją draudikui. Pretenzijos tikslas – pareikalauti, kad draudikas įvykdytų jam iš draudimo sutarties kylančią prievolę. Draudikui atsisakius tenkinti pretenzijoje pareikštą reikalavimą, šį pareiškusiam asmeniui atsiranda pagrindas spręsti, kad jo subjektinė teisė – teisė į žalos atlyginimą – yra pažeista (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2013). Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad jos filialas tik 2013 m. vasario 11 d. gavo atsakovės atsisakymą tenkinti pretenziją, todėl ieškovė tik nuo šio momento galėjo spręsti apie savo subjektinės teisės pažeidimą. Vadinasi, ieškovė, 2014 m. vasario 4 d. pareiškusi ieškinį, nepraleido ieškinio senaties termino. Atsakovė prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:Ieškovė nenurodo, ką iš esmės pakeitė reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“, kuriais buvo kodifikuotos jau egzistuojančios taisyklės, įsigaliojimas.Kitaip negu teigia ieškovė, taikytina teisė nustatytina pagal reglamentą „Roma I“, tiksliau – pagal šio reglamento 7 straipsnį, kuris numato, jog tiek, kiek šalys nepasirinko taikytinos teisės, draudimo sutarčiai taikoma draudiko įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Todėl šiam ginčui spręsti taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Net ir pripažįstant, jog ginčas yra kilęs dėl nesutartinės prievolės, vis vien, vadovaujantis reglamento „Roma II“ 10 straipsnio 2 dalimi, turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Transporto priemonių – vilkiko ir priekabos – junginio valdytojas 2010 m. gruodžio 1 d. Vokietijoje sukėlė eismo įvykį ir padarė tretiesiems asmenims žalą. Apeliantė eismo įvykio dieną buvo apdraudusi vilkiko valdytojo civilinę atsakomybę, atsakovė – priekabos valdytojo civilinę atsakomybę. Apeliantė ieškiniu nurodo, jog kompensavo visus nuostolius, kuriuos eismo įvykio Vokietijoje metu patyrė tretieji asmenys, išmokėdama 9 795,51 Eur draudimo išmokas. Be to, nurodo, kad atlygino 1 457 Eur išlaidas, kurias patyrė jos atstovė, administruodama draudžiamąjį įvykį. Apeliantė pateikė įrodymus – ERGO Versicherung AG 2011 m. sausio 28 d., 2013 m. sausio 8 d. ir 2013 m. spalio 16 d. pranešimus, 2011 m. vasario 28 d., 2013 m. sausio 9 d. ir 2013 m. spalio 21 d. tarptautinių mokėjimų nurodymus (numeriai 995, 2267 ir 2892), patvirtinančius, jog nuostoliams, susijusiems su draudžiamuoju įvykiu, atlyginti sumokėjo 9 795,51 Eur: 2011 m. vasario 28 d. pervedė 1 448,50 Eur, 2013 m. sausio 9 d. – 8 181,48 Eur, 2013 m. spalio 21 d. – 165,53 Eur. Bendras šių mokėjimų dydis atitinka ieškiniu nurodomų draudimo išmokų, išmokėtų tretiesiems asmenims, dydį. Tačiau apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog papildomai savo užsienio atstovei perleido pinigų sumą, atitinkančią ieškiniu nurodomų išlaidų už administravimą dydį. Vadinasi, apeliantė įrodė, kad nuostoliams, susijusiems su draudžiamuoju įvykiu, atlyginti sumokėjo 9 795,51 Eur. Teisėjų kolegija buvo sustabdžiusi šią bylą, iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės bylą, kurios faktinės aplinkybės yra iš esmės tapačios šios bylos faktinėms aplinkybėms. Kasacinis teismas 2016 m. gegužės 6 d. išnagrinėjo civilinę bylą (bylos numeris 3K-3-187-701/2016) ir suformulavo tokius šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingus (precedentinius) išaiškinimus: 1) atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei nustatyti taikoma šalies, kurioje dėl įvykio tiesiogiai patirta žala, teisė, todėl prievolės atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui skolininkus ir atitinkamą jų indėlį padarant žalą nukentėjusiam asmeniui reikia nustatyti, atsižvelgiant į tiesioginės žalos atsiradimo vietos teisę – Vokietijos teisę (kasacinio teismo nutarties 30 punktas); 2) Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukėlė transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra (kasacinio teismo nutarties 33 punktas); 3) draudiko atgręžtinio reikalavimo teisei įgyvendinti taikoma Lietuvos Respublikos teisė (kasacinio teismo nutarties 41-43 punktai). Šalių procesiniai dokumentai, pateikti atnaujinus šią bylą, patvirtina, jog joms yra žinomi aukščiau išdėstyti kasacinio teismo išaiškinimai. Šalys, teisėjų kolegijai sustabdžius bylą iki aptariamos kasacinės bylos išnagrinėjimo, numatė arba turėjo numatyti, jog apeliacinės instancijos teismas remsis kasacinio teismo išaiškinimais. Todėl vadovavimasis išdėstytais kasacinio teismo išaiškinimais nesukurs šalims procesinės staigmenos. Atsakovė pirmosios instancijos teisme atsikirtinėjo, jog apeliantė praleido ieškinio senaties terminą savo materialiniam subjektiniam reikalavimui pareikšti, ir prašė taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog apeliantė praleido ieškinio senaties terminą, atsakovės prašymu taikė ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmetė ieškinį. Klausimui, praleido apeliantė ieškinio senaties terminą ar ne, išspręsti pirmiausia būtina išsiaiškinti, koks materialinis teisinis santykis susiformavo tarp bylos šalių. Kaip jau buvo nurodyta (nutarties 17 punktas), transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė, vadinasi, ir bylos šalių atsakomybė, yra bendra. Be to, ir lygi (dalinė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutarties 22 punktas). Kaip nustatyta (nutarties 16 punktas), apeliantė kompensavo nuostolius, kuriuos padarė transporto priemonių – vilkiko ir priekabos – junginio valdytojas. Vadinasi, ji atlygino ir tą nuostolių dalį, kurią turėjo padengti atsakovė, kaip priekabos valdytojo draudikė. Kasacinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartimi nurodoma, jog pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę reikalauti iš kito draudiko dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiajam (Civilinio kodekso 6.114 straipsnio 3 punktas, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalis). Nustatytos aplinkybės ir išdėstyti kasacinio teismo išaiškinimai sudaro pagrindą konstatuoti, jog apeliantė, kompensavusi nuostolių dalį, kurią turėjo padengti atsakovė, įgijo regresinį (atgręžtinį) reikalavimą į atsakovę. Apeliantės atgręžtinio reikalavimo teisei įgyvendinti taikomos ir specialiosios – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo – normos, nes šis įstatymas numato atsakovės prievolę sumokėti draudimo išmoką ir tokios išmokos mokėjimo tvarką. Todėl apeliantės materialiniam subjektiniam reikalavimui pareikšti taikytinas 1 (vienerių) metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – ir Privalomojo draudimo įstatymas) numato pretenzinę regresinio reikalavimo pareiškimo tvarką. Šio įstatymo 19 straipsnio 10 dalis numato, jog asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Pagal Privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos. Pretenzijos tikslas – pareikalauti, kad draudikas įvykdytų jam iš draudimo sutarties kylančią prievolę. Draudikui atsisakius tenkinti pretenzijoje pareikštą reikalavimą, ją pareiškusiam asmeniui atsiranda pagrindas spręsti, kad jo subjektinė teisė – teisė į žalos atlyginimą – yra pažeista. Nuo šio momento prasideda Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalies numatyto 1 (vienerių) metų ieškinio senaties termino eiga. Taip pretenzijos pateikimo tikslą ir jos atmetimo reikšmę aiškina kasacinis teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438-706/2015; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2013). Pavyzdžiais pateiktos kasacinio teismo nutartys priimtos kiek kitokiomis negu šios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau išaiškintos tos pačios materialinės teisės – Privalomojo draudimo įstatymo – normos, kurios, kaip yra pasisakęs ir kasacinis teismas (šios nutarties 17 ir 19 punktai), taikytinos ir tokiam kaip šios bylos ginčui spręsti. Todėl nurodytieji išaiškinimai yra aktualūs ir šiai apeliacine tvarka peržiūrimai bylai. Kaip nustatyta (nutarties 16 punktas), apeliantė nuostoliams, susijusiems su draudžiamuoju įvykiu, atlyginti sumokėjo 9 795,51 Eur. Mokėjimai buvo vykdomi keliais etapais. Kaip jau buvo nurodyta, šalių atsakomybė už žalą, kurią padarė transporto priemonių junginio valdytojas, yra bendra ir šalys atsako lygiomis dalimis. Vadinasi, apeliantė, padengusi nuostolius, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę, kuri pinigine išraiška sudaro 4 897,76 Eur. Apeliantė 2013 m. sausio 8 d. pretenzija pareikalavo, kad atsakovė kompensuotų vieną antrąją jos atliktų mokėjimų dalį, tai yra sumokėtų 4 698,24 Eur. Atsakovė, kuri 2013 m. sausio 15 d. gavo apeliantės pretenziją, atsisakė tenkinti jos reikalavimą. Apeliantė 2013 m. vasario 11 d. gavo atsakovės atsisakymą tenkinti pretenziją.Apeliantė 2013 m. sausio 15 d. (pretenzijos gavimo dieną) buvo sumokėjusi 9 629,98 Eur nuostoliams, susijusiems su draudžiamuoju įvykiu, padengti. Šią dieną buvo atlyginti ne visi nuostoliai, kurie atsirado, įvykus draudžiamajam įvykiui. Tačiau vienos bylos šalies, kaip draudikės, prievolė atlyginti žalą jau buvo pasibaigusi tinkamu įvykdymu. Apeliantės veiksmai – pretenzijos atsakovei pateikimas, kai tinkamu įvykdymu buvo pasibaigusi tik viena prievolė – sudaro pagrindą išvadai, jog pirmiausia buvo įvykdyta atsakovės prievolė, daryti. Pretenzija pateikta, nesuėjus naikinamajam terminui tokiai pretenzijai pateikti (Privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis). Kaip nustatyta (nutarties 22 punktas), apeliantė 2013 m. vasario 11 d. gavo atsakovės atsisakymą tenkinti pretenziją. Vadinasi, šią dieną prasidėjo ieškinio senaties terminas apeliantės materialiniam subjektiniam reikalavimui pareikšti. Apeliantės ieškinys pareikštas ne vėliau negu 2014 m. vasario 6 d. (ieškinio gavimo dieną). Vadinasi, apeliantė nepraleido ieškinio senaties termino. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą ir todėl nepagrįstai konstatavo, jog apeliantė praleido ieškinio senaties terminą savo materialiniam subjektiniam reikalavimui pareikšti. Kaip nustatyta, apeliantė nepraleido ieškinio senaties termino.Pirmosios instancijos teismas nesprendė apeliantės materialinių subjektinių reikalavimų pagrįstumo klausimo, kaip tokio. Šis klausimas gali būti išspręstas, todėl ir sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme. Kaip jau buvo nurodyta, apeliantės materialinis subjektinis reikalavimas yra pagrįstas tiek, kiek ji prašo priteisti iš atsakovės 4 897,76 Eur. Tokios pinigų sumos sumokėjimo faktą patvirtina rašytiniai įrodymai (nutarties 16 punktas). Atsakovė neginčija šio fakto, ginčo nebuvo ir pirmosios instancijos teisme. Apeliantė prašo priteisti iš atsakovės procesines palūkanas. Tokią materialinę subjektinę reikalavimo teisę numato Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis. Apeliantės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, pripažinus pagrindinio materialinio subjektinio reikalavimo dalies pagrįstumą, yra pagrįstas. Kaip nustatyta (nutarties 16 punktas), apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji padengė draudžiamojo įvykio administravimo išlaidas. Todėl atmestinas jos materialinis subjektinis reikalavimas, kiek juo prašoma kompensuoti išlaidas už draudžiamojo įvykio administravimą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir išvadomis, naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą – tenkina ieškinį iš dalies: priteisia apeliantei iš atsakovės 4 897,76 Eur ir procesines 6 (šešių) procentų palūkanas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Panaikinus skundžiamą sprendimą ir priėmus naują sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Apeliantė pirmosios instancijos teisme patyrė 168,85 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 541,02 Eur išlaidas už dokumentų vertimą. Patenkinta ieškinio dalis sudaro 87 procentus. Todėl apeliacinės instancijos teismas priteisia apeliantei iš atsakovės 617,59 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis). Atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog ji pirmosios instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 168,85 Eur žyminio mokesčio išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios šiame bylos etape, paskirstomos taip, kaip išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 3 dalis). Apeliantei priteisiamas 146,90 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

32. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:

priteisti ERGO Insurance SE iš akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ 4 897,76 Eur ir 6 (šešių) procentų palūkanas už 4 897,76 Eur nuo 2014 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

atmesti kitą ieškinio dalį.

Priteisti ERGO Insurance SE iš akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ 764,49 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.