Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) administracijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), kai jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose numatyta gyvenamojo ploto norma, taip pat gyvenamosiose patalpose buvo parazitų, 9 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje buvo netinkamas apšvietimas, sanitariniame mazge bei virtuvėlėje trūko inventoriaus.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu įstaigos direktoriaus įsakymais Nr. 2-748, Nr. 2-1025, Nr. 2-838 buvo paskirtas gyventi į 3-čio sektoriaus bendrabučio tipo patalpas: laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. į 7 būrį, 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 33,07 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,00 kv. m gyvenamojo ploto, trūko – 0,1 kv. m ploto; nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d. į 9 būrį, 9 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 33,92 kv. m, joje įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl kiekvienam nuteistajam teko po 2,42 kv. m gyvenamojo ploto, trūko – 0,68 kv. m ploto; nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. sausio 6 d. į 9 būrį, 7 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 33,82 kv. m, joje įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl kiekvienam nuteistajam teko po 2,41 kv. m gyvenamojo ploto, trūko – 0,69 kv. m. ploto (I t., b. l. 13, 35, 42, 43).

Akivaizdu, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. sausio 6 d.) nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuoto dydžio gyvenamasis plotas jam kalint Pravieniškių PN-AK aukščiau įvardintose gyvenamosiose patalpose. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2013 m. spalio 17 d., 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gegužės 9 d., 2014 m. birželio 16 d. iki 2014 m. birželio 23 d., 2014 m. rugpjūčio 4 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. spalio 6 d., 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 23 d., 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d., 2014 m. gruodžio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d., 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. sausio 16 d., 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. vasario 5 d., 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. kovo 16 d., viso 270 dienas buvo išvykęs iš Pravieniškių PN-AK į kitas kalinimo įstaigas (I t., b. l. 41).

Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pažymėtina, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 642 dienas Pravieniškių PN-AK bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas buvo mažesnis kaip 3,1 kv. m. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą S. ir D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)). Nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, kuriose jis atliko bausmę, virtuvėlėje buvo daugybė parazitų ir jie nebuvo naikinami.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145)su UAB „Dezinfa“ (prieš tai galiojo 2011 m. spalio 24 d. sutartis Nr. KN-P-2011/200/71-161su UAB „Dezinfa“) (I t., b. l. 36, 78-81). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Rašytiniai įrodymai (Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui (I t., b. l. 85-13). Nors pareiškėjas pateikė teismui 2016 m. balandžio 13 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento raštą Nr. 2.2-224 (17.4.1.2.12), kuriame pažymėta, jog 9 būrio virtuvėlėje buvo pastebėti tarakonai, tačiau teismo vertinimu, minėtas pažeidimas buvo nustatytas ne ginčo laikotarpiu, todėl remiantis juo negalima vienareikšmiškai teigti, kad visada, t. y. ir ginčo laikotarpiu kalinimo įstaigoje buvo parazitų, nors, kaip minėta, į bylą pateiktos Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo kopijos patvirtina, kad naikinimo darbai Pravieniškių PN-AK patalpose yra reguliariai atliekami (II t., b. l. 23). Taip pat į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. birželio 13 d. raštas Nr. 2.2-1261 (17.4.1.2.12) patvirtina, jog ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 6 d. kalinimo įstaigos patalpose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, parazitų nebuvo aptikta (II t., b. l. 27). Be to, teismo nuomone, graužikai ir buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji. Teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) buvimo laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat teigė, kad virtuvėlėje neužteko vietos maistui gaminti ir susidėti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų - ir laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.8. p.), drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.), kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.10 p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.11 p.). Pareiškėjas pripažino, kad būrio, kuriame jis atliko bausmę, patalpose buvo įrengta virtuvėlė maistui gaminti bei pasidėti, tai patvirtina ir atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys (I t., b. l. 42). Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad pasigaminti maistą bei pasidėti jį į šaldytuvą buvo didelė problema dėl didelio nuteistųjų skaičiaus, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė (liudytojų paaiškinimų ar pan.), byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų šį pareiškėjo teiginį, be to nuteistieji maistu aprūpinami centralizuotai ir nemokamai. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl galimybės nebuvimo pasigaminti maistą bei pasidėti maisto produktus į šaldytuvą, atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniame mazge buvo per mažai inventoriaus, t. y. tualetas, dušas buvo nepritaikytas dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl tekdavo laukti eilėse, kad galėtum pasinaudoti tualetu, be to, sienos buvo nešvarios, smirdėjo, tualeto durys buvo išlaužtos.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau - ir Normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, dušo patalpoje - po dušo sietelį penkiolikai asmenų. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad klozetai ir unitazai įrengti atskirose patalpose, atskirai nuo gyvenamųjų patalpų (I t., b. l. 45-49). Pravieniškių PN-AK 2016 m. vasario 26 d. pažymoje Nr.77-344 nurodyta, kad 7 ir 9 būrių prausyklose įrengta po 8 praustuves ir po 2 kojų plautuves. Sanitariniuose mazguose klozetai ir unitazai įrengti kabinose, 7 būrio sanitarinėse kabinose įrengti 5 klozetai, 1 unitazas, 1 plautuvė, 9 būrio sanitarinėse kabinose įrengti 4 klozetai, 2 unitazai, 1 plautuvė rankoms. 7 būryje įrengtos 5 vietų, o 9 būryje – 6 vietų dušinės, kuriose nuolat yra karštas vanduo (įrengtas vandens šildytuvas), taip pat nurodyta, kad sanitariniuose mazguose klozetai ir unitazai įrengti kabinose (I t., b. l. 84)). Kadangi atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 7, 9 būriuose buvusį nuteistųjų skaičių, todėl nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui, todėl ir pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad praustuvių, unitazų, dušo sietelių per mažas kiekis yra neatsiejamai susijęs su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013), todėl teismas galimo tam tikrais laikotarpiais praustuvių, unitazų ar dušo sietelių skaičiaus trūkumo nelaiko atskiru teisės normų pažeidimu. Dėl pareiškėjo teiginių, kad sanitariniame mazge buvo antisanitarinės sąlygos, pažymėtina, jog Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalyje nustatyta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievolė administracijos pakyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose, sudaryti, patvirtinti ir gyvenamosiose patalpose iškabinti nuteistųjų budėjimo grafikai. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą įkalinimo įstaigos gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas (tame tarpe ir langus) privalo valyti patys nuteistieji, taigi patys nuteistieji (tame tarpe ir pareiškėjas) privalo nuolat rūpintis patalpų švara. Iš į bylą pateiktų foto lentelių matyti, kad klozetai ir unitazai įrengti kabinose, kurių durys yra tvarkingos (anot pareiškėjo, tualeto durys buvo išlaužtos) (I t., b. l. 46). Taigi šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 9 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje buvo netinkamas apšvietimas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 9 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje gyveno nuo 2017 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. sausio 6 d. (I t., b. l. 35). Iš pareiškėjo į bylą pateikto 2016 m. balandžio 13 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento rašto Nr. 2.2-224 (17.4.1.2.12) matyti, jog 9 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje pagal 2016 m. balandžio 7 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno skyriaus dirbtinės apšvietos matavimo protokolą Nr. F-K-A-113 dirbtinė apšvieta 3 sektoriaus 9 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje nustatyta 51 lx (norma > 200lx), tačiau teismo vertinimu, minėtas pažeidimas buvo nustatytas ne ginčo laikotarpiu, todėl remiantis juo negalima būtų vienareikšmiškai teigti, kad ir ginčo laikotarpiu kalinimo įstaigoje buvo netinkama apšvieta (II t., b. l. 23). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė ginčui aktualiu laikotarpiu patvirtinančių įrodymų dėl tinkamos apšvietos (Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų) šis pažeidimas pripažintinas nustatytu.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl ramybės, tylos nebuvimo gyvenamosiose patalpose. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl ramybės, tylos nebuvimo gyvenamosiose patalpose, atmestinos kaip nepagrįstos.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstyta, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. dėl gyvenamojo ploto trūkumo, apšvietos neužtikrinimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. R. A. patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, tačiau dėl šių sutrikimų medicininės, psichologinės pagalbos nesikreipė, todėl teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teismas, išanalizavęs reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę (nenustatyta, kad dėl laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sveikatai būtų atsiradusi kokia nors žala), atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2434-492/2017), kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 4 650 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 4 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.