Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgitos Sujetienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Idėjų parkas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 19 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Idėjų parkas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ulmas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

13. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo, kuriuo panaikintas preliminarus sprendimas ir atmestas ieškovės ieškinys dėl skolos už parduotą įrenginį priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl reikšmingų faktinių aplinkybių

14. Tarp ieškovės UAB „Ulmas“ ir atsakovės UAB „Idėjų parkas“ 2020 m. rugpjūčio 13 d. žodžiu sudaryta programuojamo apdirbimo centro Venture 10 pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo už įrenginį sumokėti 54 450,00 Eur kainą.

15. 2020 m. rugpjūčio 18 d. atsakovė sumokėjo ieškovei 27 225 Eur, o 2020 m. rugpjūčio 20 d. – 22 686,09 Eur. Taigi, atsakovė yra sumokėjusi ieškovei 49 911,09 Eur dalį iš 54 450,00 Eur šalių sutartos kainos. Liko nesumokėjusi 4 538,91 Eur kainos dalies.

19. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje skundžiamu sprendimu atmetė ieškovės UAB „Idėjų parkas“ ieškinį atsakovei UAB „Ulmas“ dėl skolos priteisimo, padaręs labiau tikėtiną išvadą, jog tarp šalių buvo žodinis susitarimas sumokėti 4 538,91 Eur kainos dalį tik po to, kai ieškovė draudikui padengs visą 15 338,91 Eur įsiskolinimą. Kadangi ieškovė galutinio sprendimo priėmimo dieną (2021 m. liepos 19 d.) nėra su draudiku visiškai atsiskaičiusi, teismas sprendė, kad ieškovės prievolės terminas sumokėti pagal pirkimo–pardavimo sutartį likusią 4 538,91 Eur kainos dalį nėra suėjęs, t. y. nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė pažeidė atsiskaitymo su ieškove terminą.

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad terminu laikomas apibrėžtas ar neapibrėžtas laikotarpis, kuriam suėjus ar pasibaigus, įstatymas ar šalių susitarimas numato tam tikrą civilinių teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Terminas gali būti apibrėžiamas ne tik kalendorine data ar nurodomas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis, valandomis, bet ir įvykiu, kuris neišvengiamai turi įvykti (CK 1.117 straipsnis). Kai šalys teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą susieja su tam tikrų aplinkybių (sąlygų) atsiradimu ar neatsiradimu ateityje, t. y. jei tikrai nežinoma, ar nurodytos aplinkybės atsiras, laikoma, kad jos sudarė sąlyginį sandorį (CK 1.66 straipsnio 1 dalis). Taigi sąlyginio sandorio sąlyga yra aplinkybė, kurios atsiradimo galimybė egzistuoja, tačiau tikrai nežinoma, ar ji atsiras. Jei sutarties šalys susitarė, kad teises ir pareigas jos įgis ne nuo sutarties sudarymo, o nuo sąlygos atsiradimo momento, laikoma, kad, sąlygos neatsiradus, sandoris nesukels teisinių padarinių. Toks susitarimas vertinamas kaip sąlyginis sandoris su atidedamąja sąlyga. Nustačius, jog šalys susitarė dėl termino apibrėžimo įvykiu, kuris tikrai įvyks, negalima daryti išvados, kad terminas nenustatytas. Siekiant nustatyti, kokie buvo tikrieji sutarties šalių ketinimai sudarant pirmiau nurodytą susitarimą, būtina aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2012).

22. Ieškovė įrodinėjo, jog atsakovė turėjo atsiskaityti 2020 m. rugpjūčio 13 d. PVM sąskaitoje faktūroje IPT Nr. 1601201 nurodytu terminu, t. y. iki 2020 m. rugpjūčio 23 d. Tačiau byloje nustatyta, jog iš adreso (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini) 2020 m. rugpjūčio 13 d. 14:25 val. išsiųsta PVM sąskaita faktūra (laiško priedas pdf formatu) už įrenginį 54 450 Eur sumai, kurioje nenurodytas sąskaitos apmokėjimo terminas, t. y. ieškovės į bylą su ieškiniu pateiktos sąskaitos turinys, kiek jis susijęs su jos apmokėjimo terminu, skiriasi nuo sąskaitos elektroniniu paštu pateiktos atsakovei. Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šių PVM sąskaitų faktūrų vertinimu, jog byloje kilus ginčui dėl prievolės atsiskaityti pagal 2020 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį termino, negalima vadovautis vien tik ieškovės kartu su ieškiniu pateikta PVM sąskaita faktūra, o turi būti nustatyti, kokie buvo tikrieji sutarties šalių ketinimai sudarant pirmiau nurodytą susitarimą. Taigi, nagrinėjamu atveju, remiantis 2020 m. rugpjūčio 13 d. PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių (nėra ginčo, kad pirkimo–pardavimo) santykių faktą, tačiau negalima nustatyti piniginės prievolės įvykdymo termino.

23. Atsakovė įrodinėjo, kad likusios 4 538,91 Eur sumos atsiskaitymo pagal pirkimo–pardavimo sutartį terminas buvo susietas su įvykiu – ieškovės visišku atsiskaitymu su atsakovės draudiku. Byloje iš esmės nekilo ginčo, kad ši 4 538,91 Eur (15 338,91 Eur - 10 800,00 Eur) suma buvo apskaičiuota įvertinus ieškovės buvusią 15 338,91 Eur skolą atsakovei pagal tiekimo sutartį, kurios nepadengia iš draudiko gautina 10 800,00 Eur draudimo išmoka. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė byloje įrodė, kad šalių susitarimas dėl prievolės įvykdymo termino buvo susietas su ieškovės prievolės trečiajam asmeniui (draudikui) įvykdymu.

24. Šalys skirtingai ir kiekviena savo naudai aiškino jų susitarimą dėl šios 4 538,91 Eur atsakovės skolos pagal pirkimo–pardavimo sutartį apmokėjimo termino. Liudytojas P. K. yra (duomenys neskelbtini), todėl sutiktina su apeliante, kad jo parodymai abejotinos reikšmės. Taigi vien tik atsakovės ir jos darbuotojo paaiškinimai, kurių nepatvirtina jokie kiti, nors ir netiesioginiai, įrodymai, nėra pakankamas įrodymas šalių susitarimo dėl prievolės įvykdymo termino atidėjimo faktui patvirtinti. Nagrinėjamu atveju, vertinant sutarties šalių elgesį, atsižvelgtina į tai, kad (i) įrenginys ieškovei buvo perduotas 2020 m. rugpjūčio 21 d.; (ii) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu (2020 m. rugpjūčio 13 d.) atsakovė UAB „Ulmas“ neturėjo reikalavimo teisės į ieškovę UAB „Idėjų parkas“, nes 2020 m. balandžio 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ieškovės 15 338,91 Eur įsiskolinimą atsakovė perleido draudikui; (iii) draudikas nedelsiant kreipėsi į teismą dėl visos 15338,91 Eur skolos iš UAB „Idėjų parkas“ priteisimo ir šioje byloje teismas ieškinį tenkino visiškai. Nei draudimo sutartyje, nei reikalavimo perleidimo sutartyje nėra nustatytos sąlygos, kad draudimo išmoka draudėjui bus išmokama tik išieškojus skolą (draudiminę išmoką). Vadovaujantis reikalavimo perleidimo sutarties 2.3 p., draudikui išieškojus visą ieškovės skolą, draudikas įsipareigojo atsakovei išmokėti tik draudimo išmoką (10 800 Eur) viršijančią sumą (4 538,91 Eur). Be to, Kauno apylinkės teismas 2021 m. sausio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-12602-950/2020 dalyje dėl 4 538,91 Eur sumos priteisimo pakeitė šalį, t. y. iš draudiko į jo teisių perėmėją UAB „Ulmas“. Taigi ieškovės prievolė draudikui sumokėti teismo priteistą 15 338,91 Eur skolą, į kurią reikalavimo teises atsakovė buvo perleidusi 2020 m. balandžio 17 d., įskaitant 4538,91 Eur (15 338,91 Eur - 10 800 Eur) sumą, teisėjų kolegijos vertinimu, negalėjo turėti jokios įtakos atsakovės ir ieškovės tarpusavio teisių ir pareigų apimčiai pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį. Todėl atsakovės įrodinėjamas šalių susitarimas dėl prievolės įvykdymo termino atidėjimo, teisėjų kolegijos vertinimu, mažai tikėtinas.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 24 punkte nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, atsakovės aiškinimas, kad šalių susitarimu likusios 4 538,91 Eur sumos atsiskaitymo pagal pirkimo–pardavimo sutartį terminas buvo susietas su įvykiu – ieškovės visišku atsiskaitymu su atsakovės draudiku, neatitinka nei šalių elgesio, nei protingumo ir teisingumo principo, nei įprastos verslo praktikos. Pažymėtina, kad ieškovė tokiu atveju atsidurtų blogesnėje padėtyje už atsakovę, kuri turi teisę pagal teismo sprendimą išieškoti tapataus dydžio (4538,91 Eur) skolą iš ieškovės, tuo tarpu ieškovė dėl 4538,91 Eur skolos priteisimo iš atsakovės į teismą galėtų kreiptis tik pagal teismo sprendimą sumokėjusi 10 800 Eur atsakovės draudikui bei tokio pat dydžio (4538,91 Eur) skolą atsakovei, į kurią reikalavimo teises ji perėmė (susigrąžino) iš draudiko. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių elgesys po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nepatvirtina atsakovės nurodytos aplinkybės, kad buvo sutarta, jog galutinis atsiskaitymas su ieškove atidedamas iki pastarosios atsiskaitymo su atsakovės draudiku. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė ginčydama prievolės atsikaityti terminą iš esmės siekia pasinaudoti savigynos teise – prievolės apmokėti skolą sustabdymu (CK 6.46 straipsnio 2 dalis), tačiau šis klausimas nepatenka į apeliacijos ribas, todėl teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad būtent atsakovė dar 2020 m. rugpjūčio 20 d. inicijavo priešpriešinių skolos sumų įskaitymą, t. y. skolą pripažino, šiam įskaitymui ieškovė neprieštaravo, tą siekė atlikti ir civilinėje byloje iškeltoje jai pagal atsakovės draudiko ieškinį, tačiau dėl atsakovės reikalavimo teisių perleidimo draudikui to padaryti negalėjo. Tai sudaro pakankamą pagrindą apeliacinės instancijos teismui spręsti, kad nei ieškovė, nei atsakovė nesiejo prievolės atsiskaityti pagal pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovės prievolėmis atsakovės draudikui. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė netrukus (2020 m. lapkričio 11 d.) po Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-12602-950/2020 išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, kurioje kilo ginčas tik dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo sąlygų, kreipėsi teisminės gynybos, kas tik papildomai patvirtina, jog tarp šalių susitarimo dėl atsiskaitymo termino atidėjimo nebuvo ir atsakovė nepagrįstai iki šiol vengia šios prievolės įvykdymo. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas apmokėti 4 538,91 Eur kainos dalį tik po to, kai ieškovė draudikui (ir atsakovei) padengs visą 15 338,91 Eur įsiskolinimą, nepagrįsta, nes prieštarauja sutarties šalių elgesiui bei yra atsakovės neįrodyta (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

26. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, yra ta, kad, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), o šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Kilus ginčui dėl prievolės sumokėti perkamo daikto kainą įvykdymo termino atidėjimo, būtent pirkėjas ir turėjo šią aplinkybę įrodyti, tačiau, kaip jau buvo minėta, jos neįrodė.

27. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnis). Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 straipsnio 2 dalis). CK 6.314 straipsnyje įtvirtintos dispozityviosios teisės normos, kurios leidžia pirkimo–pardavimo sutarties šalims dėl kainos sumokėjimo termino susitarti savo nuožiūra, o tokio susitarimo nesant įtvirtina nuostatą, jog kaina turi būti sumokėta tada, kai pardavėjas įvykdo savo pareigą perduoti daiktus arba disponavimo daiktais dokumentus.

28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šalių sudaryta žodine sutartimi kainos sumokėjimo terminas aiškiai nebuvo nustatytas (sutartas), todėl, sprendžiant dėl kainos sumokėjimo termino, turėtų būti vadovaujamasi CK 6.314 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti daiktų perdavimo momentu ir, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą.

29. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis) (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Šios nuostatos taikytinos ir skolininkų/kreditorių tarpusavio santykiams. Nagrinėjamu atveju ieškovė pagal pirkimo–pardavimo sutartį įvykdė savo įsipareigojimus, tuo tarpu atsakovė iki šiol su ieškove galutinai neatsiskaitė už jai perduotą įrenginį, nors pripažino, kad visos kainos už įrenginį nėra sumokėjusi bei, kaip jau ne kartą minėta, neįrodė, kad šios prievolės įvykdymo terminas šalių susitarimu buvo atidėtas. Pažymėtina, kad iš ieškovės atsakovės draudikui įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistų sumų (15 338,91 Eur), į kurių dalį (4 538,91 Eur) atsakovė perėmė reikalavimo teises, išieškojimas (užskaitymas) spręstinas vykdymo procese bei teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus sutarties aiškinimui reikšmingus duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčo susitarimą dėl galutinio atsiskaitymo už įrenginį nepagrįstai vertino kaip susitarimą dėl terminuotos prievolės, kurios atsiradimą susiejo su tam tikrų aplinkybių (sąlygų) atsiradimu, t. y. ieškovės visišku atsiskaitymu su atsakovės draudiku.

30. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

31. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, susijusias su šalių susitarimu dėl prievolės sumokėti visą kainą už įrenginį terminu. Tokie materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai lėmė neteisingą ginčo išsprendimą, todėl apeliacinis skundas tenkintinas, o skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas teismo sprendimas – Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinys tenkintas visiškai, palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, CPK 430 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

32. Apeliacinės instancijos teismui priimant naują sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Dokumentiniame procese teismas, priėmęs atsakovo prieštaravimus ir išnagrinėjęs bylą, galutiniu sprendimu išsprendžia žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą (CPK 430 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismui panaikinant Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 19 d. galutinį sprendimą ir paliekant preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinys buvo tenkintas, nepakeistą iš atsakovės priteistinos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės šioje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

33. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, po to, kai buvo gauti atsakovės prieštaravimai dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, ieškovė patyrė 234 Eur už atsiliepimo į atsakovės prieštaravimus parengimą, 138 Eur už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teismo posėdyje. Apeliacinėje instancijoje ieškovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 52 Eur žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą ir 414 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, šios bylinėjimosi išlaidos (iš viso 838 Eur) laikytinos pagrįstomis, todėl priteistinos iš atsakovės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 19 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. preliminarų sprendimą, kuriuo priteista uždarajai akcinei bendrovei „Idėjų parkas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš uždarosios akcinės bendrovės „Ulmas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 4 538,91 Eur (keturių tūkstančių penkių šimtų trisdešimt aštuonių eurų 91 ct) skola, 40 Eur (keturiasdešimties eurų) kompensavimo išlaidos, 8 (aštuonių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (4 538,91 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. lapkričio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 310,00 Eur (trijų šimtų dešimties eurų) bylinėjimosi išlaidos, palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Idėjų parkas“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ulmas“ 838 Erų (aštuonis šimtus trisdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.