Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dianos Labokaitės ir Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. D. patikslintą ieškinį atsakovui G. J. dėl paskolos, hipotekos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys antstolė Neringa Bacevičienė, notarė Dalija Rinkevičienė, uždaroji akcinė bendrovė „Spaikas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. D. (toliau – ieškovas) patikslintame ieškinyje teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančia (niekine) nuo jos sudarymo momento tarp ieškovo ir atsakovo G. J. (toliau – atsakovas) 2019 m. kovo 1 d. sudarytą paskolos sutartį (notarinio registro Nr. 1014) ir taikyti restituciją įpareigojant ieškovą grąžinti atsakovui tą sumą, kurią jis faktiškai gavo – 5 000 Eur, o atsakovą ieškovui grąžinti jo sumokėtas pinigines sumas – 4 057, 89 Eur; 2) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2019 m. kovo 1 d. maksimaliosios hipotekos sutartį (notarinio registro Nr. 1015); 3) panaikinti Klaipėdos miesto 14-tojo notaro biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 7430, kurio pagrindu antstolės Neringos Bacevičienės kontoroje užvesta vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo.

2. Ieškovas taip pat pareiškė alternatyvius reikalavimus: 1) pripažinti, kad paskolos sutarties 2.1 punkte nurodyta 7 000 Eur paskolos suma yra apsimestinė, faktiškai paskolintų pinigų suma yra 5 000 Eur; 2) sumažinti sutartinių kompensacinių palūkanų dydį po paskolos sutarties pabaigos termino 2020 m. kovo 1 d. nuo 3,54 proc. mėnesinių palūkanų iki 5 proc. metinių palūkanų, o sutartinių delspinigių dydį sumažinti nuo 0,3 proc. už kiekvieną praleistą dieną iki 0,05 proc. už kiekvieną praleistą dieną; 3) taikyti senatį dalyje dėl priskaičiuotos delspinigių sumos išieškojimo; 4) pritaikius protingumo ir teisingumo principus, taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad ieškovas atsakovui jau yra sumokėjęs 4 057,89 Eur palūkanas, iš ieškovo išieškomą palūkanų sumą sumažinti nuo 4 708,20 Eur iki 500 Eur (po 5 proc. metinių palūkanų už kiekvienus pradelstus metus), o išieškomus delspinigius sumažinti nuo 7 000 Eur iki 450 Eur (0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną, delspinigius skaičiuojant už maksimalų 180 dienų terminą); 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

3. Nurodė, kad šalys 2019 m. kovo 1 d. sudarė paskolos sutartį (notarinio registro Nr. 1014) ir hipotekos sutartį (notarinio registro Nr. 1015). Pagal paskolos sutarties 2.1 punktą, ieškovas iš atsakovo pasiskolino 7 000 Eur. Paskolos grąžinimo terminas ne vėliau kaip iki 2020 m. kovo 1 d. Paskolos sutarties 4.1 punktu ieškovas įsipareigojo mokėti 3,54 proc. dydžio mėnesines palūkanas nuo paskolos sutarties 2.1 punkte aptartos sumos. Pagal paskolos sutarties 4.2 punktą, nurodytu terminu negrąžinus paskolos ar nesumokėjus palūkanų, ieškovas įsipareigojo mokėti 0,3 procento dydžio netesybas (delspinigius), apskaičiuotus nuo nesumokėtos paskolos ar turimų mokėti palūkanų, už kiekvieną pradelstą dieną iki visiško ir tinkamo paskolos grąžinimo. Pasirašant paskolos sutartį, įsipareigojimo įvykdymo užtikrinimui ieškovas atsakovui įkeitė nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esantį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esančius adresu (duomenys neskelbtini) bei žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Bendra įkeistų daiktų vertė 82 600 Eur. Pagal hipotekos sutartį, hipoteka užtikrintos prievolės dydis 7 000 Eur, maksimalios hipotekos, kuria yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo dydis – 7 000 Eur.

4. Nurodė, kad atsakovas 2019 m. kovo 1 d. pakvietė ieškovą atvykti į Klaipėdą sudaryti paskolos sutarties. Susitikus su atsakovu, šis perdavė 5 500 Eur ir pranešė, jog paskolos sutartyje bus įrašyta 7 000 Eur, nes 1 500 Eur sudaro mokestis atsakovui už suteikiamą paskolą. Paskolos ir hipotekos sutartys buvo sudarytos tą pačią dieną. Ieškovas paskolos sutartį iš pradžių vykdė joje aptarta tvarka, tačiau vėliau dėl sudėtingos situacijos darbe, prasidėjusios Covid–19 krizės, nustatytos asmeninės ligos, neteko darbingumo ir įmokas mokėti nustojo. Iki 2019 m. gruodžio 12 d. pagal sutartį atsakovui sumokėjo 1 681,89 Eur. Laikotarpyje nuo 2020 m. kovo 5 d. iki 2020 m. gruodžio 4 d. pervedė 1 876 Eur, 2021 m. balandžio 30 d. pervedė dar 500 Eur. Iš viso atsakovui sumokėjo 4 057, 89 Eur, tačiau paskolos sumos grąžinti iki paskolos sutartyje aptarto termino nesugebėjo. 2020 m. pradžioje pasiūlė atsakovui atiduoti 5 000 Eur. Atsakovas minėtą sumą atsisakė priimti, nurodydamas, kad pagal sutartį visa paskola turi būti grąžinta iš karto, o ne dalimis. Atsakovas nurodė, kad ieškovas turi grąžinti 10 000 Eur. Po kelių dienų atsakovas telefonu nurodė, kad ieškovo skola sudaro nebe 10 000 Eur, o 14 000 Eur, kuriuos pagal sutartį ieškovas privalo jam atiduoti grynais. 2022 m. kovo 3 d. ieškovas gavo antstolės raginimą įvykdyti sprendimą ir sumokėti 19 045,15 Eur. Su šia suma ieškovas nesutiko, nes faktiškai buvo pasiskolinęs 5 000 Eur, o pagal paskolos sutartį yra sumokėjęs 4 057,89 Eur. Ieškovo įsitikinimu, atsakovas pasinaudojo jo finansiniu neišprusimu, susidariusia sunkia situacija, sugebėjo jį įtikinti sudaryti akivaizdžiai jam nenaudingą sandorį su nesąžiningo dydžio palūkanomis ir delspinigiais, kurie prieštarauja įstatymams. Pažymėjo, kad atsakovas skolina pinigus versliškai ir ilgą laiką. Atsakovas skolina pinigus už 3,54 proc. mėnesines palūkanas, papildomai paskolų gavėjams taikydamas pinigų skolinimo mokestį, perduodant mažesnę sumą nei nurodyta paskolos sutartyje. Ieškovas paskolos sutarčių atžvilgiu laikytinas vartotoju. Lėšas ieškovas skolinosi kaip fizinis asmuo. Atsakovas kredito teikimo veikla verčiasi intensyviai, gauna pajamas, tačiau nesilaiko SNTSKĮ kredito davėjui keliamų imperatyvių reikalavimų, t. y. juridinio asmens įregistravimo ir jo įtraukimo į viešą kredito davėjų sąrašą, skolininkų kreditingumo vertinimo. Ieškovo vertinimu, paskolos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsniu, turėtų būti pripažinta niekine. Paskolos sutartyje, be kita ko, nustatytos neproporcingo dydžio netesybos (0,3 proc. delspinigiai už uždelstą dieną, tiek nuo nesumokėtos paskolos sumos, tiek nuo priskaičiuotų delspinigių). Ieškovas prašo pripažinti sutartis niekinėmis, nurodydamas, kad perduota jam buvo 5 000 Eur, paskolos sutartis sudaryta su vartotoju, atsakovas ir trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Spaikas“ suteikinėja paskolas versliškai, neįregistravę atitinkamos veiklos. Jeigu teismas vertintų, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovo ir atsakovo paskolos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir byloje taikyti restituciją, ieškovas pareiškė alternatyvius reikalavimus, kuriais prašė sumažinti priskaičiuotas palūkanas ir delspinigius.

5. Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad paskolos sutarties sąlygos išdėstytos aiškiai ir suprantamai. Ieškovas pasiskolino 7 000 Eur. Už suteiktą paskolą ieškovas įsipareigojo mokėti 3,54 proc. dydžio mėnesines palūkanas. Paskolos ir hipotekos sutartys patvirtintos notariškai. Pagal paskolos sutartį ieškovas gavo 7 000 Eur. Ieškovo teiginiai apie gautą kitokią pinigų sumą neatitinka tikrovės. Tarp sutarties šalių susiklostė paskoliniai santykiai. Ieškovas paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, nors ne kartą buvo ragintas. Ieškovas dėl prievolės įvykdymo termino pratęsimo nesikreipė, todėl atsakovas inicijavo priverstinį skolos išieškojimą. Pinigų skolinimas sudarant paskolos sutartį, nors ir įkeičiant nekilnojamąjį turtą prievolei užtikrinti, nepatenka į SNTSKĮ reguliavimo sritį, nes šis įstatymas netaikomas fiziniams asmenims. SNTSKĮ reguliavimas yra taikomas tik kredito sutartims, o tarp šalių buvo sudarytos paskolos sutartys, todėl jos neprieštarauja SNTSKĮ įtvirtintoms imperatyvioms teisės normoms. Ieškovas be pagrindo teigia, kad atsakovas, kaip fizinis asmuo, versliškai teikia finansines (skolinimo) paslaugas, t. y. vykdo neteisėtą finansinę veiklą ir tokiu būdu pažeidžia SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalyje ir 25 straipsnyje įtvirtintus imperatyvius reikalavimus, jog kreditus su nekilnojamojo turto įkeitimu gali suteikti tik pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris be kita ko, dar turi būti įrašytas į viešąjį kredito davėjų sąrašą. Ieškovui nevykdant prievolės pagal paskolos sutartį yra skaičiuojamos palūkanos ir delspinigiai, jų dydžiai, terminai ir skaičiavimo tvarka detaliai aptarti paskolos sutarties 4 skirsnyje. Paskolos sutarties tekstas šalims perskaitytas, sutartis šalių dėl turinio ir pasekmių suprasta, priimta ir pasirašyta.

6. Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Spaikas“ atsiliepime nurodė, jog paskolą sudarė fiziniai asmenys, bendrovė su sudarytomis sutartimis tarp fizinių asmenų jokio ryšio neturi. Bendrovė neužsiima vartojimo kreditų teikimu ir paskolų suteikimo verslu, o tik teikė skelbimus.

7. Trečiasis asmuo antstolė Neringa Bacevičienė atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Kauno apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidas, o valstybei – 4,92 Eur, alternatyvius ieškinio reikalavimus paliko nenagrinėtus.

9. Konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl suteiktos paskolos dydžio. Ieškovo teigimu, jam buvo suteikta 5 000 Eur, o ne 7 000 Eur paskola. Teismas vertino, kad ieškovas suprato ir prisiėmė riziką skolintis iš fizinio asmens tokiomis sąlygomis, kurios jam buvo pasiūlytos, neįvertindamas pasekmių. Byloje nėra įrodymų apie atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Spaikas“ versliškumą, teikiant paskolas, todėl teismas nelaikė šalių sudarytos paskolos sutarties vartotojiška. Taip pat laikėsi pozicijos, kad byloje neįrodyta, jog ieškovui buvo paskolinta mažesnė suma nei nurodyta paskolos sutartyje. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl 5 000 Eur paskolos suteikimo. Netenkinęs reikalavimo dėl paskolos pripažinimo negaliojančia, atmetė ir reikalavimą dėl pripažinimo negaliojančia maksimaliosios hipotekos sutartį, kuria užtikrintas prievolės įvykdymas.

10. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą panaikinti Klaipėdos miesto 14-tojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 7430, kadangi nustatė, jog ieškovas nevykdė įsipareigojimų pagal paskolos sutartį, o paskolos sutarties prievolės užtikrintos įkeitimu.

11. Pasisakydamas dėl ieškovo alternatyvių reikalavimų – sumažinti kompensacinių palūkanų dydį, sutartinių delspinigių dydį, taikyti senatį dalyje dėl priskaičiuotos sumos išieškojimo, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo sutarties vykdymo metu ieškovas būtų kreipęsis dėl sutarties sąlygų keitimo. Ieškovas dėl sutarties sąlygų nesiderėjo sudarant sandorį, taip pat prievolių vykdymo metu. Teismas vertino, kad šiuo atveju nėra nei vienos iš CK 6.223 straipsnyje reikalaujamų sąlygų, kurioms esant teismas galėtų pakeisti šalių pasirašytos paskolos sutarties sąlygas. Vadovaudamasis tuo, alternatyvius reikalavimus dėl sutarties modifikavimo paliko nenagrinėtus.

12. Teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo ieškinį, tenkinant vieną iš alternatyvių ieškinyje suformuluotų reikalavimų: 1) pripažinti negaliojančia (niekine) nuo jos sudarymo momento šalių 2019 m. kovo 1 d. sudarytą paskolos sutartį (notarinio registro Nr. 1014) ir taikyti restituciją, įpareigojant ieškovą grąžinti atsakovui tą sumą, kurią jis faktiškai gavo – 5 000 Eur, o atsakovą ieškovui grąžinti jo sumokėtas pinigines sumas – 4 057,89 Eur; 2) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2019 m. kovo 1 d. maksimaliosios hipotekos sutartį (notarinio registro Nr. 1015); 3) panaikinti Klaipėdos miesto 14-ojo notaro biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 7430, kurio pagrindu antstolės Neringos Bacevičienės kontoroje užvesta vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo. Teismui vertinant, kad atsakovas paskolų teikimo paslaugas teikė teisėtai ir šalių sudaryta paskolos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, atsižvelgiant į galiojančius teisės aktus ir teismų formuojamą praktiką, prašo: 1) pripažinti, kad paskolos sutarties 2.1 punkte nurodyta 7 000 Eur paskolos suma yra apsimestinė, o faktiškai paskolintų pinigų suma yra 5 000 Eur; 2) sumažinti sutartinių kompensacinių palūkanų dydį po paskolos sutarties pabaigos termino (2020 m. kovo 1 d.) nuo 3,54 proc. mėnesinių palūkanų iki 5 proc. metinių palūkanų, o sutartinių delspinigių dydį sumažinti nuo 0,3 proc. už kiekvieną pradelstą dieną iki 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną; 3) taikyti senatį dalyje dėl priskaičiuotos delspinigių sumos išieškojimo; 4) pritaikius protingumo ir teisingumo principus, taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad ieškovas atsakovui jau yra sumokėjęs 4 057,89 Eur palūkanų, iš ieškovo išieškomą palūkanų sumą sumažinti nuo 4 708,20 Eur iki 500 Eur, o išieškomus delspinigius sumažinti nuo 7 000 Eur iki 450 Eur; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas apribojo ieškovo atstovės galimybę byloje rinkti ir gauti teisingam bylos nagrinėjimui galinčius turėti reikšmės įrodymus (vykusių 1 ir 2 parengiamųjų posėdžių metu teiktus prašymus teismas atmetė kaip perteklinius). Atitinkamai, priimdamas skundžiamą sprendimą, ignoravo ieškovo pateiktus įrodymus, nors jie buvo detaliai aptarinėjami ir analizuojami net keturių vykusių teismo posėdžių metu. Vietoje to, teismas nurodė, kad į bylą jokių įrodymų nepateikta. Pažymi, kad tiek bylos nagrinėjimo eigoje, tiek baigiamųjų kalbų stadijoje, teismo buvo prašoma ištirti byloje surinktus įrodymus ir pasisakyti dėl kiekvienos iš šalių tikrųjų interesų sudarant ginčo sutartis, įvertinti galimus versliškumo požymius atsakovo veikloje, taip pat atsakyti į klausimą ar abi šalys ikisutartiniuose santykiuose ir sutarties sudarymo metu buvo lygiavertėse derybinėse pozicijose ir turėjo vienodas galimybes derėtis dėl ginčo sutarčių sąlygų.

13.2. Atsakovas melavo teismui, teigdamas, kad skelbimų jo vardu iš viso nebuvo ir jų niekas netalpino. Nors nagrinėjant bylą teisme šioms aplinkybėms išsiaiškinti buvo skirti net keli teismo posėdžiai, tačiau nei apie talpintus skelbimus ir jų turinį, nei apie už juos sumokėtą kainą, nei galimus atsakovo motyvus tokių skelbimų publikavimui, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas pasisakyti nematė pagrindo. Ieškovo nuomone, byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovo veikla atitinka versliškumo požymius ir liudija atsakovo dedamas nuolatines pastangas gauti ekonominės naudos iš paskolų teikimo.

13.3. Teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog ieškovui buvo paskolinta mažiau nei nurodyta paskolos sutartyje. Ieškovo teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, kad liudytojas M. D. nors ir patvirtino nedalyvavęs notariniame sandoryje, tačiau nurodė matęs, kokią sumą iš karto po notarinio paskolos sandorio patvirtinimo su savimi turėjo ieškovas (liudytojo įsitikinimu tai buvę 5 000 Eur). Teismas taip pat visiškai nevertino minėto liudytojo į bylą pateiktų rašytinių įrodymų – dviejų paskolos sutarčių ir ikisutartinio susirašinėjimo. Anot ieškovo, teismui pateikti duomenys patvirtina, kad liudytojas turėjo paskolinių santykių su atsakovu, vienu atveju jam veikiant kaip paskolų tarpininkui, kitu atveju kaip kreditoriui. Šalių susirašinėjimas ir pateiktos sutartys patvirtina, kad ikisutartiniuose santykiuose buvo tariamasi dėl vienų sumų, tačiau pasirašant paskolų sutartis į jas įrašomos jau kitos – didesnės sumos.

13.4. Teismas visiškai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojamą praktiką dėl sutartinių netesybų mažinimo, todėl toks teismo sprendimas savo turiniu prieštarauja vieningai teismų praktikai.

13.5. Teismas, iš esmės pripažindamas, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos dėl netesybų taikymo galimai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams, taip pat sudarytos sutarties esmei ir tikslui, nesiėmė jokių priemonių tokiam prieštaravimui ištaisyti, o vietoje to nusprendė šiuos reikalavimus (dalyje dėl netesybų mažinimo) iš viso palikti nenagrinėtais.

13.6. Nesutinka su teismu, kad nėra nei vienos iš CK 6.223 straipsnyje reikalaujamų sąlygų, kurioms esant teismas galėtų pakeisti šalių pasirašytos paskolos sutarties sąlygas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-916/2021).

13.7. Nors teismo posėdžio metu atsakovas pripažino, kad netesybos paskaičiuotos netinkamai ir išieškoma per didelė jų suma, bei pats atsakovas sutiko jas mažinti, tačiau, priimdamas galutinį sprendimą, šių aplinkybių bylą nagrinėjęs teismas visiškai nevertino. Ieškovo teigimu, vien ši aplinkybė gali būti laikoma pakankamu pagrindu panaikinti teismo sprendimą, kadangi teismo išaiškinimu ieškovui sukurta pareiga paskolos sutartį įvykdyti pilna apimtimi, nors dalį prievolės pats atsakovas pripažino esant nepagrįstą.

14. Atsili epime į apeliacinį skundą atsakovas prašo netenkinti apeliacinio skundo ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Paskolos ir hipotekos sutartys buvo sudarytos notarine forma, todėl šalims sudarytų sutarčių dalykas, sąlygos, terminai ir pasekmės buvo išaiškintos bei suprantamos.

14.2. Ieškovo teiginiai, kad atsakovas pasinaudojo ieškovo finansiniu neišprusimu, susidariusia sunkia situacija, kad įtikino jį sudaryti akivaizdžiai nenaudingą sandorį su nesąžiningo dydžio palūkanomis ir delspinigiais, neatitinka tikrovės ir yra melagingi. Atsakovui nebuvo jokio reikalo įtikinėti ieškovą sudaryti paskolos sutartį.

14.3. Ieškovas be pagrindo teigia, kad atsakovas, kaip fizinis asmuo, versliškai teikia finansines (skolinimo) paslaugas, t. y. vykdo neteisėtą finansinę veiklą ir tokiu būdu pažeidžia SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalyje ir 25 straipsnyje įtvirtintus imperatyvius reikalavimus, jog kreditus su nekilnojamojo turto įkeitimu gali teikti tik pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris, be kita ko, dar turi būti įrašytas į viešąjį kredito davėjų sąrašą.

14.4. Nesutinka su ieškovu, kad teismas apribojo jo atstovės galimybę byloje rinkti įrodymus, juos gauti, pagrįsti ir pateikti faktines aplinkybes, kad ignoravo ieškovo pateiktus įrodymus. Atvirkščiai, teismas dažnai ragino ieškovo atstovę su ieškovu ieškoti, rinkti ir pateikti įrodymus teismui.

14.5. Ieškovo atstovas apeliaciniame skunde bando įrodyti, jog į bylą buvo pateikti UAB „Diginest“ gauti duomenys UAB „Spaikas“ skelbimai, jų turinys ir atlikti mokėjimai, kaip reikšmingi įrodymai, bet šie įrodymai tai ne atsakovo, o UAB „Spaikas“, o UAB „Spaikas“ neturi jokio ryšio su suteikta paskola.

14.6. Ieškovas patikslintame ieškinyje nepripažįsta ir neprisiima kaltės dėl GPM apmokėjimo ir įrodinėjo, kad tai ne jo pareiga išskaičiuoti iš palūkanų 0,54 proc. (37,17Eur) ir sumokėti GPM VMI.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

17. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas reikalavimas pripažinti paskolos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo ir taikyti restituciją, pripažinti negaliojančia hipotekos sutartį ir panaikinti vykdomąjį įrašą, o taip pat netenkintas alternatyvus reikalavimas dėl paskolos sumos nustatymo, palūkanų ir delspinigių sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Šalys 2019 m. kovo 1 d. sudarė paskolos sutartį (notarinio registro Nr. 1014) ir hipotekos sutartį (notarinio registro Nr. 1015). Pagal paskolos sutarties 2.1 punktą, ieškovas iš atsakovo pasiskolino 7 000 Eur. Paskolos grąžinimo terminas ne vėliau kaip iki 2020 m. kovo 1 d. Paskolos sutarties 4.1 punkte ieškovas įsipareigojo mokėti 3,54 proc. dydžio mėnesines palūkanas nuo paskolos sutarties 2.1 punkte aptartos sumos. Pagal paskolos sutarties 4.2 punktą, nurodytu terminu negrąžinus paskolos ar nesumokėjus palūkanų, ieškovas įsipareigojo mokėti 0,3 procento dydžio netesybas (delspinigius), apskaičiuotus nuo nesumokėtos paskolos ar turimų mokėti palūkanų, už kiekvieną pradelstą dieną iki visiško ir tinkamo paskolos grąžinimo. Pasirašant paskolos sutartį, įsipareigojimo įvykdymo užtikrinimui ieškovas atsakovui įkeitė nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esantį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esančius adresu (duomenys neskelbtini) bei žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Bendra įkeistų daiktų vertė 82 600 Eur. Pagal hipotekos sutartį, hipoteka užtikrintos prievolės dydis 7 000 Eur, maksimalios hipotekos, kuria yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo dydis – 7 000 Eur.

19. Ieškovas prašė paskolos sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes atsakovas kredito teikimo veikla verčiasi intensyviai, gauna pajamas, taiko pinigų skolinimo mokestį, perduodant mažesnę, nei sutartyje nurodytą pinigų sumą; tačiau nesilaiko Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo kredito davėjui keliamų imperatyvių reikalavimų, t. y. juridinio asmens įregistravimo ir jo įtraukimo į viešą kredito davėjų sąrašą, skolininkų kreditingumo vertinimo. Ieškovas laikytinas vartotoju. Ieškovo vertinimu, paskolos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir todėl turėtų būti pripažinta niekine.

Dėl paskolos sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi

20. Nagrinėjamoje byloje šalys nesutaria dėl šalių sudarytos paskolos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties. Apeliaciniame skunde ieškovas įrodinėja, kad atsakovas turėtų būti laikomas verslininku. Jo nuomone, pirmosios instancijos teismas apribojo galimybę rinkti įrodymus, sprendime nepasisakė dėl jo pateiktų įrodymų apie atsakovo versliškumą, neatsakė į klausimą, ar abi šalys ikisutartiniuose santykiuose ir sutarties sudarymo metu buvo lygiavertėse derybinėse pozicijose ir turėjo vienodas galimybes derėtis dėl ginčo sutarčių sąlygų. Tuo tarpu atsakovas nesutinka, kad ieškovas įrodė, jog jis laikytinas verslininku.

21. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

22. Pagal CK 6.228/1 straipsnio 1 dalį, vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.228/1 straipsnio 2 ir 3 dalys). Savo esme analogiškos vartotojo ir verslininko sampratos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 ir 25 dalyse.

23. Kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis savo verslo (plačiąja prasme) tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 29 punktas, 2024 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-1120/2024 27 punktas). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) ir nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 26 punktas; 2020 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-242-684/2020 29 punktas, 2024 m. balandžio 18d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-1120/2024 27 punktas).

24. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje paskolos sutartyje nėra nurodyta tikslinė paskolos sutarties paskirtis, tik paskolos sutarties 6.2.2. punkte nurodyta, kad paskola bus skiriama ieškovo asmeniniams poreikiams tenkinti. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu (tiek procesiniuose dokumentuose, tiek posėdyje) paaiškino, kad paskolos negalėjo gauti kredito įstaigose dėl jo finansinės padėties. Procesiniuose dokumentuose nurodė, jog ketino pradėti verslą, liudytojas M. D. nurodė, kad pinigai buvo reikalingi namo įrengimui, vėliau ir ieškovas paaiškino, kad pinigai buvo reikalingi namo įrengimui. Apibendrinant, darytina išvada, kad ieškovas pinigus skolinosi asmeniniams tikslams.

25. Ieškovas taip pat įrodinėjo, kad atsakovas yra verslininkas, nes skolina pinigus versliškai ir ilgą laiką, už 3,54 proc. mėnesines palūkanas, papildomai paskolų gavėjams taikydamas pinigų skolinimo mokestį, perduodant mažesnę sumą nei nurodyta paskolos sutartyje. Bylą išnagrinėjęs apylinkės teismas nusprendė, kad šalių sudaryta paskolos sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi dėl to, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas yra verslininkas.

26. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – tai, kad atsakovas informaciją apie paskolų teikimą skelbdavo laikraščiuose ir (ar) kad skolindavo pinigus per tarpininkus – byloje nenustatytos. Nors ieškovas nurodo, kad apie atsakovą sužinojo iš skelbimo internetiniame skelbimų portale skelbiu.lt, tačiau šio teiginio neįrodė – nepateikė skelbimo. Be šių ieškovo nurodytų teiginių, byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių atsakovo veiklos – paskolų teikimo – sistemiškumą, nuolatinį pobūdį, todėl nėra pagrindo išvadai, kad tokia atsakovo veikla yra reguliari, dažna. Pažymėtina, kad nors verslininko sąvoka suprantama plačiai, tačiau pavieniai sandoriai, kuriais gali būti siekiama tam tikro pelno (ir (ar) jis įgyjamas, negali būti pakankama priežastis asmenį savaime pripažinti verslininku.

27. Ieškovas, teigdamas, kad atsakovas vykdo komercinę skolinimo veiklą, atsakovo kaip fizinio asmens veiksmus sieja su uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Spaikas“ veikla, pateikdamas teismui iš UAB „Diginest LTU“ , portalo skelbiu.lt gautas juridinio asmens skelbimų kopijas, bei iš jų administratoriaus gautą informaciją, kad talpintuose reklaminiuose skelbimuose nurodytas kontaktinis telefono numeris yra asmeninis atsakovo G. J. telefono numeris. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas yra UAB „Spaikas“ direktorius. Atsakovas paaiškino, kad tai buvo ir UAB „Spaikas“ kontaktinis telefono numeris. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti skelbimai neįrodo, kad atsakovas ar UAB „Spaikas“ užsiiminėjo paskolų suteikimo verslu. Atsakovas paaiškino, kad UAB „Spaikas“ padėdavo asmenims, norintiems gauti paskolą, surasti fizinį ar juridinį asmenį, galintį suteikti paskolą, bei organizuodavo, tarpininkaudavo tarp šalių visų dokumentų, reikalingų paskolai gauti suforminimą. UAB „Spaikas“ pateikti skelbimai yra tik Verslo (juridinių asmenų) paskyroje, skelbimuose nurodomas įmonės elektroninis paštas, už skelbimus buvo išrašytos sąskaitos faktūros UAB „Spaikas“. Esminė aplinkybė yra ta, kad ginčo sutartį su ieškovu sudarė ne UAB „Spaikas“, o atsakovas G. J..

28. Apibendrinant, byloje nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad atsakovas ieškovui yra suteikęs vieną paskolą – 2019 m. kovo 1 d. paskolos sutartimi 7 000 Eur. Byloje yra dar viena paskolos sutartis, kuria atsakovas liudytojui M. D. buvo suteikęs vieną paskolą. Duomenų apie kitus atsakovo sudarytus paskolų sandorius byloje nėra. Byloje taip pat nėra kitų duomenų, pagrindžiančių, kad atsakovas paskolų (kreditavimo) veikla verčiasi reguliariai. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo, kaip verslininko, statusas byloje neįrodytas, yra pagrįsta.

Dėl paskolos sumos

29. Pagal šalių 2019 m. kovo 1 d. paskolos sutarties 2.1 punktą, ieškovas iš atsakovo pasiskolino 7000Eur, kurie ieškovui buvo perduoti grynaisiais pinigais iki paskolos sutarties pasirašymo. Dėl paties pinigų perdavimo ginčo nėra. Ginčas kilo dėl suteiktos paskolos dydžio. Ieškovo teigimu, jam buvo suteikta 5 000 Eur, o ne 7 000 Eur paskola. Ieškovas šią aplinkybę įrodinėjo liudytojo M. D. parodymais. Tačiau liudytojas, perduodant pinigus notarinėje kontoroje nedalyvavo, jų neskaičiavo. Liudytojas M. D. nurodė matęs, kokią sumą iš karto po notarinio paskolos sandorio patvirtinimo su savimi turėjo ieškovas (liudytojo įsitikinimu tai buvę 5 000 Eur, nors jis jų neskaičiavo). Tačiau CK 6.871 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur, todėl liudytojų parodymais didesnės negu 600 Eur sumos neįrodinėjamos. Be to, pagal CK 6.871 straipsnio 4 dalį, jeigu paskolos suma viršija 3 000 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Šalių sudaryta paskolos sutartis atitinka šias sąlygas. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas, tai yra, ieškovas CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinė (šio kodekso 6.871 straipsnis), pagal šio straipsnio 1 dalį ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais neleidžiama, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 1.93 straipsnyje, taip pat kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių. Tokių aplinkybių ieškovas nenurodė, rašytinių įrodymų dėl mažesnės sumos gavimo, nei nurodyta paskolos sutartyje, nepateikė. Paskolos sutarties 2.2.1. punkte ieškovas patvirtino, kad gavo iš atsakovo iki sutarties pasirašymo grynais pinigais 7 000 Eur sumą.

30. Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino liudytojo M. D. į bylą pateiktų rašytinių įrodymų – dviejų paskolos sutarčių ir ikisutartinio susirašinėjimo su atsakovu, jie patvirtina, kad ikisutartiniuose santykiuose buvo tariamasi dėl vienų sumų, tačiau, pasirašant paskolų sutartis, į jas įrašomos jau kitos – didesnės sumos. Minėta, atsakovas M. D. buvo suteikęs vieną paskolą 2020 metų rugpjūčio mėn. (be palūkanų, 2 mėnesių laikotarpiui). Dėl didesnės paskolos sumos, atsakovas nurodė, jog M. D. paprašius, jis sutiko paskolinti didesnę pinigų sumą, todėl didesnė suma ir buvo įrašyta.

31. Ieškovas pateikė ir alternatyvų reikalavimą - prašo pripažinti, kad paskolos sutarties 2.1 punkte nurodyta 7000 Eur paskolos suma yra apsimestinė, o faktiškai paskolintų pinigų suma yra 5000Eur. Paskolos sutarties 2.2.1. punkte ieškovas patvirtino, kad gavo iš atsakovo iki sutarties pasirašymo grynais pinigais 7 000 Eur sumą. Kitaip vertinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

32. Įvertinęs aukščiau nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė, kad faktiškai jam buvo perduota grynaisiais pinigais ne 7000Eur, o tik 5 000 Eur.

Dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, vykdomojo įrašo panaikinimo

33. Ieškovas prašo paskolos sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes atsakovas nesilaiko SNTSKĮ kredito davėjui keliamų imperatyvių reikalavimų, t. y. juridinio asmens įregistravimo ir jo įtraukimo į viešą kredito davėjų sąrašą, skolininkų kreditingumo vertinimo. Ieškovas laikytinas vartotoju.

34. Ieškovo nuomone paskolos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, t.y. SNTSKĮ 3 straipsnio 11 daliai ir 25 straipsnio 1 daliai, Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatoms. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Nagrinėjamu atveju ginčo sutartis sudaryta tarp fizinių asmenų, o pagal SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatas šis įstatymas taikomas: 1) kredito sutartims, pagal kurias kredito davėjo įsipareigojimų įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise; 2) kredito sutartims, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba kito esamo ar projektuojamo nekilnojamojo turto nuosavybę, 3) sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms 1ir 3 punkte nurodytoms sutartims. Pagal kredito sutarties sampratą – kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą) o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881straipsnio 1 dalis), todėl tarp fizinių asmenų sudaromos ne kredito o paskolos sutartys. Pinigų skolinimas sudarant paskolos sutartį, nors ir įkeičiant nekilnojamąjį turtą prievolei užtikrinti, nepatenka į SNTSKĮ reguliavimo sritį, nes šis įstatymas netaikomas fiziniams asmenims.

35. Ieškovas prašė panaikinti vykdomąjį įrašą Nr. 7430, išduotą notarų biuro hipotekos (įkeitimo) pagal kreditoriaus prašymą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog, nustačius, kad ieškovas nevykdė įsipareigojimų pagal paskolos sutartį, o paskolos sutarties prievolės užtikrintos įkeitimu, nėra pagrindo panaikinti Klaipėdos miesto 14-tojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 7430. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šis reikalavimas yra neįrodytas ir nepagrįstas.

36. Apibendrindama, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė, kad ginčijama paskolos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pagrįstai ieškinį šioje dalyje atmetė. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nevykdė įsipareigojimų pagal paskolos sutartį, todėl pagrįstai reikalavimo panaikinti Klaipėdos miesto 14-tojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 7430 netenkino.

Dėl palūkanų ir delspinigių sumažinimo

37. Ieškovas suformulavo alternatyvius reikalavimus, kuriuose prašo: 1) sumažinti sutartinių kompensacinių palūkanų dydį po paskolos sutarties pabaigos termino (2020 m. kovo 1 d.) nuo 3,54 proc. mėnesinių palūkanų iki 5 proc. metinių palūkanų, o sutartinių delspinigių dydį sumažinti nuo 0,3 proc. už kiekvieną pradelstą dieną iki 0,05 proc.; 3) taikyti senatį dalyje dėl priskaičiuotos delspinigių sumos išieškojimo; 4) iš ieškovo išieškomą palūkanų sumą sumažinti nuo 4 708,20 Eur iki 500 Eur, o išieškomus delspinigius sumažinti nuo 7 000 Eur iki 450 Eur.

38. Antstolis apskaičiavo ieškovo įsiskolinimą – 7079,05 Eur skola, 7000 Eur delspinigiai, 4708,20Eur palūkanos, apskaičiuotos iki 2022 02 28 ir 226,90 Eur vykdymo išlaidos. Ieškovas priteistinas sumas apskaičiavo taip: 7000 Eur grąžintina paskolos suma + palūkanos už sutarties galiojimo laikotarpį nuo 2019 03 01 iki 2020 03 01, kurios sudaro 247,8 Eur per mėnesį (7000*3.54%) arba 2973,6 Eur per 12 mėnesių – visą sutarties galiojimo laikotarpį. Po 2020 03 01 (paskolos sutarties termino pabaigos) iki visiško ieškovo su atsakovu atsiskaitymo skaičiuotinas palūkanas, ieškovas prašo mažinti nuo 3,54 % mėnesinių palūkanų iki 5 % metinių palūkanų normos, kas už metus sudaro 350 Eur palūkanų. Ieškovas atsakovui yra sumokėjęs 4057,89 Eur palūkanas. Į tai antstolės pateiktuose vykdymo dokumentuose ir galutiniuose išieškomų sumų skaičiavimuose nėra atsižvelgta, todėl būtent šia suma ieškovas prašo sumažinti galutinę išieškotinų palūkanų sumą. Delspinigius, skaičiuojant nuo 7000 Eur paskolos sumos, taip pat prašoma mažintini nuo 0,3% iki 0,05% už kiekvieną uždelstą dieną. Pritaikius delspinigių išieškojimo senatį – 180 dienų, antstolės išieškomą 7000 Eur delspinigių sumą prašoma sumažinti iki 630 Eur (7000*0,05%*180).

39. Teismas ieškinį šioje dalyje paliko nenagrinėtu, nes sprendė, kad keliami klausimai yra dėl sutarties modifikavimo, keičiant sutarties sąlygas – sumažinant sutartyje nustatytą netesybų (delspinigių) dydį ir jų sumokėjimo perskaičiavimo, taip pat dėl priskaičiuotų netesybų (delspinigių) dydžio mažinimo. Nurodė, kad inicijuoti teisminį ginčą dėl sutarties pakeitimo galima tik tada, kai kita sutarties šalis atsisako keisti sutartį ar per įstatymo nustatytą terminą neduoda atsakymo į pasiūlymą keisti sutartį, taip pat, jeigu įstatymas ar sutartis nenumato kitokios sutarties keitimo tvarkos. Byloje nėra duomenų, kad ginčo sutarties vykdymo metu ieškovas kreipėsi dėl sutarties sąlygų keitimo.

40. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Ieškovas prašė paskolos sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo ir grąžinti šalis į pradinę padėtį ir tik, teismui netenkinus šio reikalavimo, sumažinti palūkanų ir delspinigių dydį, taikyti ieškinio senatį priskaičiuotų delspinigių dalyje. Tai yra sumažintos apimties pradinis reikalavimas, o ne reikalavimas dėl sutarties modifikavimo. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl reikalavimo sumažinti kompensacines palūkanas, o taip pat dėl senaties taikymo priskaičiuotų delspinigių dalyje.

41. Ieškovas prašė panaikinti vykdomąjį įrašą, tačiau vykdomasis įrašas į bylą nėra pateiktas. Ieškovas su ieškiniu pateikė tik 2022 03 03 raginimą Nr. S-22-176-7893 įvykdyti sprendimą (vykdomąjį įrašą, išduotą 2020 12 08). Kadangi byloje nėra vykdomojo įrašo, nėra galimybės patikrinti, ar išduotame vykdomajame dokumente teisingai apskaičiuotos išieškomos sumos, už kokį laikotarpį priskaičiuoti palūkanos ir delspinigiai, ar nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį, ar įvertinta aplinkybė, jog ieškovas yra sumokėjęs atsakovui 4057,89 Eur palūkanas.

42. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal suformuotą teismų praktiką tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) ir tai nėra sutarties modifikavimas.

43. Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia, jog alternatyvūs reikalavimai nėra sutarties modifikavimas, todėl nebuvo pagrindo šiuos reikalavimus palikti nenagrinėtus.

Dėl procesinės bylos baigties

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovas kaip fizinis asmuo versliškai teikia finansines paslaugas, t.y. vykdo neteisėtą finansinę veiklą ir tokiu būdu pažeidžia Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje ir 25 straipsnyje įtvirtintus imperatyvius reikalavimus, jog kreditus su nekilnojamojo turto įkeitimu gali suteikti tik pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris dar turi būti įrašytas šį viešąjį kredito davėjų sąrašą, teisingai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas; sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ieškinį atmetė, todėl sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas alternatyviais reikalavimais siekia modifikuoti paskolos sutartį sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes ir alternatyvius reikalavimus, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą (CPK 176, 181, 185 straipsniai), išvadas padarė netinkamai įvertinęs alternatyvių reikalavimų esmę ir pobūdį, palikdamas alternatyvius reikalavimus nenagrinėtais priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

46. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje nebuvo išnagrinėti alternatyvūs ieškovo reikalavimai dėl palūkanų, delspinigių sumažinimo, senaties termino taikymo; o apeliantas šiuo aspektu ginčija teismo sprendimą šioje dalyje, sprendžia, kad nebuvo atskleista bylos esmė, todėl sprendimo dalis, kuria dėl alternatyvių reikalavimų dėl sutarties sąlygų modifikavimo reikalavimai palikti nenagrinėtais, panaikinama ir ši bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

48. Kai yra priimamas procesinis sprendimas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinio proceso stadijoje nėra galimybės paskirstyti šalių patirtų ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Šiuo klausimu turi pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės, todėl teisėjų kolegijai, priėmus sprendimą dėl bylos dalies grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos neskirstomos, o sprendimo dalis, kurioje paskirstytos bylinėjimosi išlaidos panaikinama.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalis, kuriose ieškinys dėl alternatyvių reikalavimų dėl sutarties sąlygų modifikavimo paliktas nenagrinėtu ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos panaikinti ir perduoti bylą šiose dalyse pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.