- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-06
- Bylos Nr.
- 1A-227-926/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis
- Nuteistasis
- L. V.
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Advokatai
- Aidas Mažeika, Vita Neverauskaitė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. (toliau – L. V.) gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, vietoj intensyvios priežiūros paskiriant jam įpareigojimą tęsti darbą. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, L. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant tai padaryti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
L. V. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti.
Tuo pačiu nuosprendžiu iš L. V. nukentėjusiosios A. V. naudai nuspręsta išieškoti nukentėjusiosios patirtas 900 (devynių šimtų) eurų išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. L. V. Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2021 m. gegužės 4 d., apie 15.40 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), smurtaudamas nežymiai sutrikdė savo šeimos narės – sutuoktinės dukros iš ankstesnės santuokos A. V. sveikatą – konfliktuodamas rankomis sugriebė A. V. už rankų, ją stūmė, po ko rankomis suėmė nukentėjusiąją už dešinės kojos ir ją užsuko, padarydamas nukentėjusiajai kraujosruvas dešiniame žaste, kraujosruvą kairiame dilbyje, kraujosruvą dešinėje blauzdoje, kraujosruvą dešinėje pėdoje.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo L. V. gynėjas advokatas A. Mažeika prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį L. V. atžvilgiu, arba panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir L. V. atžvilgiu taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
2.1. Apelianto teigimu, nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad, A. V. teigimu, ji sėdėjo ant lovos ir dalyvavo pamokoje nuotoliniu būdu, kai į kambarį atėjo agresyviai nusiteikęs L. V., nesupratusi, kas vyksta, pašoko nuo lovos, priėjo arčiau prie jo, o jis ją suėmė už žastikaulio ir pastūmė norėdamas pasiekti modemą, kuris buvo ant palangės, tačiau, teismo posėdyje nukentėjusioji apie tai, kad L. V. jai buvo suėmęs už žastikaulio, nenurodė. Pirmosios instancijos teismas, suklydęs dėl A. V. parodymų teisme, iš jų padarė klaidingą išvadą, jog kraujosruvas dešiniame žaste nukentėjusiajai A. V. padarė L. V., suimdamas už minėtos kūno vietos, kai bandė ją patraukti šiai kūnu užstojus daiktus, kurių pasiimti jis ir atėjo į nukentėjusiosios A. V. kambarį. Pats L. V. neigia suėmęs A. V. už žasto, nurodo, kad jam užėjus į kambarį, A. V. sėdėjo ant lovos ir dirbo kompiuteriu. Modemas buvo šalia jos, jis prie modemo nesiartino, ėjo paimti spausdintuvą. Spausdintuvas buvo prijungtas maitinimo laidu prie rozetės, todėl reikėjo jį atjungti. Pasilenkus tai padaryti, A. V. jam užšoko ant nugaros, neleisdama išsinešti daiktų. Prasidėjo konfliktas.
2.2. A. V. apie L. V. suėmimą jai už žastikaulio užsiminė tik ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau, šioje vietoje atkreipiamas teisėjų kolegijos dėmesys, kad neįmanoma suimti tiesiogiai už kaulo. Be to, bylos nagrinėjimo teisme metu A. V. buvo užduotas klausimas, ar ji žino kur yra žastikaulis. Nors teismo posėdžio protokole nurodyta, kad ši atsakė, jog neatsimena, tačiau teismo posėdžio garso įraše užfiksuotas jos atsakymas – nežinau. Tai patvirtina vertinimą, kad A. V. parodymai buvo užrašyti ne iš jos žodžių. Šių duomenų visuma, apelianto teigimu, leidžia pagrįstai spręsti, jog A. V. ir ikiteisminio tyrimo metu negalėjo sakyti, kad L. V. suėmė jai už žastikaulio. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs galimus neaiškumus byloje, A. V. kairio žasto sužalojimą pašalino iš L. V. pareikšto kaltinimo. Tuo tarpu iš aukščiau išdėstytų argumentų matyti, kad kyla abejonių ne tik dėl kraujosruvos kairės rankos žaste, bet ir dėl kraujosruvų dešinės rankos žaste padarymo. Jei, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, G. V., bandydama atplėšti A. V. nuo L. V., laikydama ją iš nugaros per liemenį ir rankas, tokiais veiksmais galėjo padaryti nukentėjusiajai kraujosruvą kairiame žaste, lygiai taip pat ji galėjo padaryti ir kraujosruvas dešiniajame A. V. žaste. Dėl šios priežasties, iš kaltinimo L. V. turi būti pašalintas ir kraujosruvų dešiniajame žaste padarymas.
2.3. Advokato teigimu, L. V. tvirtino, jog jam paėmus modemą, o vėliau spausdintuvą, A. V. į jį buvo įsikabinusi ir neleido jam išeiti iš kambario, t. y. siekė šiuos daiktus išlaikyti. Tuo tarpu A. V. teigia priešingai, kad ji įsikibusi bandė L. V. išstumti iš kambario, o šis veržėsi atgal į kambarį. Teisėjai uždavus klausimą A. V., ar kai L. V. atėjo pasiimti tiek modemo, tiek spausdintuvo, ji bandė kaip nors tuos daiktus išlaikyti, ar nelaikė tų daiktu savo rankose, ar nebuvo užstojusi jų savo kūnu, pastaroji atsakė, kad daiktų išlaikyti nebandė, jų savo rankose nelaikė ir nebuvo užstojusi. Tačiau, apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji paaiškino, kad užstojo ant palangės esantį spausdintuvą ir priedėlį savo kūnu. Iš tokių prieštaringų ir nenuoseklių A. V. parodymų galima daryti išvadą, kad ji siekia sumenkinti savo veiksmus konflikto metu, situaciją pateikti taip, kad ji jokių aktyvių veiksmų iš esmės neatliko. Nors teigiama, kad L. V. už A. V. yra fiziškai stipresnis, nežiūrint to, ši neva sugebėjo jį išstumti iš kambario į koridorių, nepaisant to, kad jai už nugaros buvo G. V., kuri bandė atplėšti ją nuo L. V., laikydama iš nugaros per liemenį ir rankas. Tokiu būdu, tikint A. V. paaiškinimais, galima daryti išvadą, jog ji išstūmė L. V. dar vilkdama paskui save ir mamą.
2.4. Šių duomenų visumoje pabrėžiama ir tai, kad A. V. pripažino, jog ji taip stipriai buvo įsikabinusi į L. V. drabužius, kad net nulūžo du nagai. Nesuvokiama, kaip galima tuo pačiu metu sugebėti ir stumti fiziškai už save stipresnį asmenį, ir, stovint ant vienos kojos, laikyti kitą koją pakėlus „gynybinėje pozicijoje“. Apie tai, kad A. V. konflikto metu veikė aktyviai, patvirtina ir teismo posėdžio metu peržiūrėta vaizdo medžiaga iš į įvykį atvykusių policijos pareigūnų kamerų. G. V. pastariesiems nurodė, jog nei dukra nusileido, nei patėvis. Pastebima ir tai, kad L. V. net nežinodamas, kad G. V. telefonu vaizdo įrašo padaryti nepavyko, kalbėdamas telefonu su policijos pareigūnais, jiems siūlė paimti ir peržiūrėti jos padarytą vaizdo įrašą, kad įsitikinti, jog smurtavo ne jis, bet A. V..
2.5. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. V. konflikto metu sugriebdamas nukentėjusiajai A. V. už rankų, už dešinės kojos ir ją užsukdamas, suprato pavojingos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali sužaloti nukentėjusiąją ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Advokato teigimu, konflikto metu A. V. buvo įsikabinusi į L. V. drabužius, bandė šiam smūgiuoti rankomis ir spirti kojomis, o pastarasis bandė išsilaisvinti, atitraukti rankas nuo drabužių bei gaudyti ir atmušinėti jos rankas bei kojas. Tokių L. V. veiksmų niekaip negalima laikyti pavojingais, o jei net ir laikyti tokiais, tai jis tikrai negalėjo suvokti ir nesuvokė pavojingo jų pobūdžio, nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, jų nenorėjo ir sąmoningai neleido jiems atsirasti. Šios išvados kontekste pabrėžiama, kad T. V. turi negalią, kuri pasireiškia tuo, kad ant kiekvienos rankos jis turi tik po du viso ilgio ir normaliai funkcionuojančius pirštus. Todėl akivaizdu, kad tai, ką gali atlikti žmogus sveikomis plaštakomis nepadarydamas žalos, tą patį asmuo, turėdamas vos po kelis pirštus gali padaryti jau sukeldamas žalą kitam asmeniui, t. y. jei A. V. ranką ar koją analogiškomis aplinkybėmis būtų pagavęs ir laikęs žmogus sveika plaštaka, labai didelė tikimybė, kad jokių sužalojimų padaryta nebūtų.
2.6. Nesant pagrindo išteisinti L. V. aukščiau išdėstytais motyvais, apeliaciniame skunde prašoma jo atžvilgiu taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Apelianto teigimu, tiek nuteistasis L. V., tiek nukentėjusioji A. V. buvo aktyvūs ir lygiaverčiai aptariamo konflikto dalyviai, abu elgėsi netinkamai. Ši baudžiamoji byla nagrinėjama tik pagal kaltinimą L. V., tačiau išsamus nusikalstamos veikos aplinkybių, jų pavojingumo įvertinimas yra neatsiejamas ir nuo nukentėjusiosios veiksmų turinio. A. V. aktyviais ir intensyviais veiksniais neleido L. V. išsinešti jam priklausančių daiktų, pati smurtavo. Šiame apeliaciniame skunde pripažįstama, kad L. V. savo veiksmais galėjo A. V. sukelti nežymius sveikatos sutrikdymus, kurie pasireiškė poodinių kraujosruvų padarymu galūnėse. Nors bet koks sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau, įvertinus nukentėjusiajai padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį, darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Be to, yra didelė tikimybė, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti dėl L. V. turimos negalios. Svarbu ir tai, kad į gyvybiškai svarbius organus kėsintasi nebuvo ir nors nukentėjusioji teigia, kad sužalojimai neva buvo stiprūs ir ilgalaikiai, šiame apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai leidžia teigti, kad yra bandoma šiek tiek „sutirštinti spalvas“ ir tikrovėje to nebuvo. Be to iš byloje nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad L. V. veiksmai nebuvo nukreipti į sąmoningą nukentėjusiosios žalojimą, buvo spontaniški ir vertinami kaip būdingi tokio pobūdžio buitiniams konfliktams ir grumtynėms.
Atsiliepimas
3. Nukentėjusiosios A. V. atstovė advokatė V. Neverauskaitė pateikė atsiliepimą į nuteistojo L. V. gynėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir nuteistojo L. V. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo L. V. gynėjo advokato A. Mažeikos apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuteistojo L. V. gynėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu jo veiksmuose buvo nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai, prašo jį išteisinti, nes nukentėjusiosios atžvilgiu jis tyčia nesmurtavo, tik gynėsi nuo jos pačios neteisėtų veiksmų.
5. Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai L. V. pripažino kaltu. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai vadovavosi tik nukentėjusiosios, kuri tuo metu buvo supykusi ant L. V., parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl L. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė L. V. pateiktą įvykio versiją. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien nuteistajam ar jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo bei bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.
6. Sprendžiant iš pateikto apeliacinio skundo turinio, L. V. nukentėjusiosios A. V. atžvilgiu tyčia jokio smurto nenaudojo, ji galimai susižalojo pati, puldama jį, arba ją galėjo sužaloti jos mama, bandanti atitraukti ją nuo L. V.. Tačiau jokių objektyvių šį faktą pagrindžiančių įrodymų apeliaciniame skunde nėra. Jame tik kritiškai vertinamos nukentėjusiosios A. V. ir jai palankios liudytojos G. V. nurodytos faktinės vertinamo įvykio aplinkybes, tvirtinant, jog nukentėjusioji savo parodymus „pagražina“. Visa tai rodo, kad apeliaciniame skunde L. V. ir jo gynėjas savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis nuteistojo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu, kas vertinamu atveju suponuoja pagrįstą išvadą, kad L. V. tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė teisingas išvadas dėl L. V. kaltės. Šioje vietoje atkreiptinas nuteistojo bei jo gynėjo dėmesys, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio procesinį sprendimą, prerogatyva, o dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos.
7. Tai, kad L. V. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios A. V. sveikatą, patvirtina nukentėjusiosios A. V. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas ir kuriais netikėti teisėjų kolegija neturi pagrindo. A. V. teigimu, vertinamo įvykio vieną jai vyko pamoka, kurioje ji dalyvavo nuotoliniu būdu. Namie buvo interneto modemas. Ji sėdėjo ant lovos ir dalyvavo pamokoje, kai į kambarį atėjo L. V.. Jis buvo agresyviai nusiteikęs. Nesupratusi, kas vyksta, numetė kompiuterį, pašoko nuo lovos, priėjo arčiau jo, o jis ją suėmė už žastikaulio ir pastūmė, norėdamas pasiekti modemą, kuris buvo ant palangės. Jos lova stovi prie palangės. Ji vėl atsistojo į tą pačią vietą, jis ją vėl pastūmė į šoną, ji bandė jį išstumti iš savo kambario, tačiau jis buvo stipresnis ir prasidėjo grumtynės. Ji nebuvo jam užšokusi ant nugaros. Ji buvo įsikibusi jam į rūbus ir stengėsi išgrūsti jį iš savo kambario, stūmė jį lauk, o jis laikė ją už žastų (aukščiau alkūnių), o ne už riešų. Ji pradėjo klykti ir į kambarį atėjo ir jos mama, klausė L. V., ką šis daro, liepė ją paleisti. Mama visą laiką bandė išskirti juos, bandė atplėšti ją nuo jo, laikydama ją iš nugaros per liemenį ir rankas. Ji L. V. nespyrė, tik buvo atstačiusi koją į gynybinę poziciją, ji gynėsi nuo bet kokio jo veiksmo, o jis pakėlė jos koją ir užsuko. Jai stovint ant vienos kojos, L. V. ją užmynė. Kaip ją pastūmė, nelabai prisimena. Jos abi su mama nugriuvo ant grindų. Tuo metu, kai L. V. ją su mama pargriovė ant grindų, jis pasiėmė modemą ir nusinešė žemyn į pirmą aukštą. Greitai grįžo atgal pasiimti spausdintuvą.
8. Iš esmės analogiškas komentuojamo įvykio aplinkybes nukentėjusioji nurodė apklausiama iš karto po įvykio policijos pareigūnams (jos parodymai užfiksuoti policijos pareigūnų „Body Cam“ vaizdo įrašu), juos atkartodama savo protokole-pareiškime (1 t., b. l. 10-11) bei vėliau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu. Nors skirtingose proceso stadijose nukentėjusiosios A. V. parodymai nebuvo identiški jos pirmosios instancijos teisme nurodytoms įvykio aplinkybėms, tačiau, tai, priešingai nei tvirtina nuteistojo gynėjas, jos parodymų patikimumo ir objektyvumo nemenkina. Šioje vietoje nesutinkant su apeliacinio skundo motyvais vis tik pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog tam tikri mažareikšmiai neatitikimai nukentėjusiojo parodymuose, nelaikytini pakankamu pagrindu atmesti nukentėjusiojo parodymus kaip nepatikimus, jei juos patvirtina kiti byloje surinkti ir tinkamai teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai. Tokiu būdu, vien tai, kad A. V. parodymai apie tai, ką pirmiausia L. V. paėmė iš kambario (modemą ar spausdintuvą), ar ji buvo šiuos daiktus užstojusi savo kūnu, ar ne, skirtingose proceso stadijose skyrėsi, kai šios aplinkybės iš esmės neturi jokios reikšmės sprendžiant L. V. kaltės klausimą, nesudaro pakankamo pagrindo atmesti nukentėjusiosios parodymus kaip nepatikimus.
9. Darant šią išvadą svarbu paminėti ir tai, kad į tam tikrus (jau turinčius reikšmės L. V. veiksmų teisiniam vertinimui) prieštaravimus nukentėjusiosios parodymuose buvo atsižvelgta priimant skundžiamą nuosprendį. Jie visi buvo įvertinti kaltinamojo naudai, iš kaltinimo pašalinant abejotinas aplinkybes, todėl dar kartą vertinti tas pačias aplinkybes, kurios akcentuojamos pateiktame apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. A. V. parodymai, kad L. V. jai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, padarydamas jai kraujosruvas dešiniame žaste, kraujosruvą kairiame dilbyje, kraujosruvą dešinėje blauzdoje, kraujosruvą dešinėje pėdoje, viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, būtent šiais A. V. parodymais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą, juos teisėjų kolegija pripažįsta patikimais ir jais remiasi spręsdamas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą. Juo labiau, jog ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, kalbant apie galimybę nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, pripažįstama, jog L. V. savo veiksmais galėjo sukelti A. V. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinių kraujosruvų padarymu galūnėse.
10. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apeliacinio skundo motyvai, kad nukentėjusioji pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu negalėjo įvardinti, kurioje vietoje yra žastikaulis, todėl, pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo metu ji negalėjo nurodyti, kad būtent už šios kūno vietos jai buvo sugriebęs L. V. jų tarpusavio konflikto metu. Nors sutiktina su apeliacinio skundo motyvu, kad apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. V. negalėjo nurodyti, kur yra žastikaulis, tačiau, kalbėdama apie L. V. veiksmus jos atžvilgiu ji ne kartą pažymėjo, kad L. V. jai buvo sugriebęs tiek už riešų, tiek ir aukščiau alkūnių. Būtent toje vietoje, t. y. virš alkūnės, yra žastikaulio sritis.
11. Tuo tarpu abejonių tuo, kad L. V. ją buvo sugriebęs būtent už dešinės rankos žasto, teisėjų kolegijai nekyla. Apie šią aplinkybę A. V. nurodė iš karto po įvykio surašytame protokole-pareiškime, ją atkartojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiama pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje. Šia aplinkybę, kaip, be kita ko, ir kitus nukentėjusiosios parodymus, betarpiškai patvirtina tiek nukentėjusiosios pateiktos jos sužalojimų fotonuotraukos (1 t., b. l. 190), tiek ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 795/2021 (02) nustatytos aplinkybės. Jų duomenimis, A. V. praėjus dviem dienoms po komentuojamo įvykio, t. y. 2021 m. gegužės 6 d., buvo nustatyta kraujosruva dešiniame žaste, kraujosruva kairiame žaste, kraujosruva kairiame dilbyje, odos pažeidimas kairės rankos III piršto gale, kraujosruva dešinėje blauzdoje, kraujosruva dešinėje pėdoje. Šie sužalojimai, pasak specialisto, galėjo būti padaryti ne mažiau kaip šešių trauminių poveikių, užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 70-71).
12. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad odos pažeidimą kairės rankos III piršto gale nukentėjusioji pasidarė pati, tempdama L. V. už bliuzono, o kairio žasto sužalojimą jai galėjo padaryti mama, temdama dukrą nuo L. V., šiuos du sužalojimus iš L. V. pareikšto kaltinimo pašalino. Su šia išvada visiškai sutinka teisėjų kolegija, jos neginčija ir nuteistojo gynėjas. Tačiau, apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dešinio žasto sužalojimą A. V. padarė L. V., teigiant, kad A. V. dešinės rankos žasto sužalojimas galėjo būti padarytas tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir kairės rankos žasto sužalojimas, t. y. A. V. mamai ją tempiant nuo L. V.. Su tokiu apeliacinio skundo vertinimu teisėjų kolegija vis tik nesutinka. Kaip nustatyta A. V. protokole-pareiškime išdėstytomis aplinkybėmis, L. V., norėdamas paimti spausdintuvą ir modemą, esančius ant palangės, prie kurios stovėjo ir A. V., suėmė jai už dešinės rankos žasto ir ją tokiu būdu pastūmė (1 t., b. l. 10-11). Analogišką versiją dėl dešinės rankos žasto sužalojimo A. V. pateikė tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir vėliau pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje. Netikėti šia nukentėjusiosios pozicija, įvertinus dar ir tai, kad dešinio žasto sužalojimas jai buvo nustatytas aukščiau paminėta specialisto išvada, jis užfiksuotas ir A. V. pateiktose fotonuotraukose, nėra pagrindo.
13. Tuo tarpu jokių objektyvių duomenų, kad būtent L. V. tyčiniais veiksmais buvo padarytas A. V. nustatytas kairio žasto sužalojimas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, L. V. pripažino tik tai, kad buvo suėmęs A. V. už riešų. A. V. aiškino, kad L. V. jai buvo sugriebęs už abiejų rankų žastų, o liudytoja G. V. paaiškino, kad ji, norėdama atskirti savo dukrą nuo L. V., už liemens ir rankų tempė A. V.. Už kurios konkrečios A. V. rankų vietos laikė G. V., siekdama atskirti savo dukrą nuo L. V., ji negalėjo nurodyti. Atsižvelgiant į tai, jog joks kitas galimas A. V. kairės rankos žasto sužalojimo būdas, išskyrus L. V. bei G. V. galimą suėmimą už A. V. kairio žasto, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas, jokių kitų veiksmų, kuriais L. V. galėjo sužaloti A. V. kairį žastą, pati nukentėjusioji nenurodė, kylant pagrįstoms abejonėms dėl kairio žasto sužalojimo aplinkybių, neatmetant galimybės, jog jis galėjo būti sužalotas ir G. V. veiksmais, pirmosios instancijos teismas šias abejones pagrįstai aiškino nuteistojo naudai ir A. V. kairės rankos žasto sužalojimą iš L. V. pareikšto kaltinimo pašalino. Tvirtinti, jog taip pat turėjo būti pasielgta ir vertinant dešinės A. V. rankos žasto sužalojimą, kai nukentėjusioji nuo pat pradžios tvirtino, jog ši jos kūno vieta buvo sužalota L. V. ją pagriebus ir tokiu būdu ją pastūmus, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Šie apeliacinio skundo motyvai atmestini kaip nepagrįsti.
14. Vertinant nukentėjusiosios parodymų, kuriuos apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti, patikimumo ir objektyvumo klausimą, būtina pažymėti ir tai, kad didžiąja dalimi A. V. parodymus patvirtino ir liudytoja G. V.. Pasak jos, įbėgusi į savo dukros kambarį, kuriame jau vyko A. V. ir L. V. konfliktas, ji pamatė L. V. užgulusį jos dukrą, kuri stūmė jį ir liepė jam eiti iš jos kambario. Ji buvo dukrai už nugaros, kai išgirdo ją sakant „koją skauda, paleisk“ (tuo metu, bylos duomenimis, L. V. buvo sugriebęs A. V. koją ir ją užsuko). Pasak G. V., L. V. jas abi pastūmė, dėl ko, jos nukrito ir atsitrenkė į spinteles. Šiuos liudytojos parodymus patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 780/2021 (02) (1 t., b. l. 182-183) jai nustatyti sužalojimai.
15. Ir nors apeliaciniame skunde L. V. gynėjas tvirtina, kad būtent nuteistasis analizuojamo įvykio metu buvo užpultas nukentėjusiosios ir ji jo atžvilgiu atliko aktyvius smurtinio pobūdžio veiksmus, o jis tik gynėsi, tačiau jokių objektyvių šį faktą patvirtinančių duomenų, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Šios L. V. versijos, kurios jis, be kita ko, laikėsi ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme, jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina, priešingai, sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų visumos, ją paneigia. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir L. V. minimi vaizdo įrašai. Šioje vietoje visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vaizdo įrašai nėra informatyvūs tiek, kad pagal juos galima būtų daryti išvadas apie nukentėjusiosios ar L. V. veiksmus. Jie trunka itin trumpai, esminių aplinkybių juose nematyti, todėl jie išsamiau nevertinami.
16. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumoje svarbu ir tai, kad policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą L. V. iš jos jau buvo pasišalinęs, todėl išklausyti jo pozicijos iš karto po įvykio nebuvo galimybės. Pats nuteistasis po įvykio nei į medikus, nei į policijos pareigūnus nesikreipė, o apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis buvo praėjus kiek daugiau nei vienam mėnesiui nuo komentuojamo įvykio, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad jis turėjo pakankamai laiko pasiruošti gynybai. Be to, tiek A. V., tiek ir G. V. patvirtino, jog tarp A. V. ir L. V. iki įvykio jau buvo susiklostę įtempti tarpusavio santykiai, kuriuos iš esmės patvirtino ir pats L. V.. Tuo tarpu, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, konfliktas komentuojamo įvykio dieną iš pradžių kilo tarp L. V. ir jo sutuoktinės G. V.. Į šį konfliktą, juos ramindama, įsikišo A. V., kas itin nepatiko L. V. ir jis liepė eiti jai apsitvarkyti savo kambarį. A. V. jam pasiūlė išsikraustyti. Prie pasiūlymo prisijungė ir G. V.. Būtent dėl šios priežasties K. V. prireikė A. V. kambaryje buvusių spausdintuvo ir modemo, nors tuo metu A. V. vyko pamokos nuotoliniu būdu ir šie daiktai jai buvo būtini mokslams, ką neabejotinai suprato ir nuteistasis.
17. Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, būtina pažymėti, kad teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog tokioje situacijoje, kai nesutaria santuokoje gyvenantys, ar artimais giminystės ryšiais susiję asmenys, jų santykiai įtempti, teismas turi ypač įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją bei turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę artimais giminystės ryšiais susiję asmenys (sutuoktiniai, sutuoktinių tėvai, broliai, seserys, vaikai ir pan.) ne visuomet parenka tinkamus žodžius savo priekaištams išreikšti, nesugeba pasirinkti tinkamų veiksmų konfliktui išspręsti, jų motyvuoti bei pateisinti. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgyja kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo ar kaltininko parodymus. Tokiu būdu, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių L. V. keliamas įvykio versijas, kai nukentėjusiosios parodymai, sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų visumos, atitinka byloje esančias fotonuotraukas, specialisto išvadas bei liudytojos G. V. parodymus, pasikliauti vien tik L. V. nurodytomis komentuojamo įvykio aplinkybėmis, nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių L. V. parodymais tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys.
18. Nors apeliaciniame skunde kritiškai vertinant nukentėjusiosios A. V. parodymus teigiama, kad nesuvokiama, kaip galima tuo pačiu metu sugebėti ir stumti fiziškai už save stipresnį asmenį, ir, stovint ant vienos kojos, laikyti kitą koją pakėlus „gynybinėje pozicijoje“, ką tvirtino nukentėjusioji, tačiau vien tik tokie subjektyvūs apelianto samprotavimai, ištraukiant nukentėjusiosios parodymus iš konteksto, nevertinant jų visumos ir atitikties kitiems baudžiamosios bylos įrodymams, jokios reikšmės sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą neturi. Byloje surinktų ir aukščiau aptartų duomenų pakanka pagrįstai spręsti, jog būtent L. V. kaltais ir tyčiniais veiksmais A. V. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kas visiškai atitinka L. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Šioje vietoje atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad nors nukentėjusioji ir nurodė, kad ji bandė išstumti L. V. iš savo kambario bei laikė priešais save pakeltą koją „gynybinėje pozicijoje“, tačiau tai, priešingai nei sprendžiama apeliaciniame skunde, nereiškia, kad visi šie veiksmai buvo atliekami vienu ir tuo pačiu momentu. Sprendžiant iš nukentėjusiosios parodymų visumos (nevertinant vien tik atskirų iškarpų iš jos parodymų, kaip tai daroma apeliaciniame skunde), neabejotina, kad tuo metu, kai ji turėjo tokią galimybę, ji bandė L. V. išstumti iš savo kambario, kitu momentu, esant didesniam L. V. puolimui, ji priešais save iškeldavo koją, tokiu būdu bandydama atremti L. V. puolimą. Būtent tai iš esmės patvirtino ir liudytoja G. V., kurios parodymai cituojami ir apeliaciniame skunde, tačiau juos palenkiant nuteistojo naudai. Nors G. V. iš tiesų tvirtino, kad nei A. V., bei L. V. vertinamu atveju nenusileido, tačiau, tai, priešingai nei sprendžiama apeliaciniame skunde, niekaip nepatvirtina A. V. aktyvių smurtinio pobūdžio veiksmų L. V. atžvilgiu. Ginčo dėl to, jog A. V. aktyviai priešinosi L. V. veiksmams, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. To neginčijo ir pati nukentėjusioji. Tačiau, jos veiksmai akivaizdžiai buvo nukreipti ne į L. V. sužalojimą, bet siekį išvyti jį iš savo kambario. Esant šiems duomenims, sutikti su L. V. teiginiais, jog jis pats buvo užpultas nukentėjusiosios ir tik gynėsi nuo A. V. aktyvių veiksmų, nėra pagrindo. Šioje vietoje visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl būtinosios ginties nebuvimo analizuojamoje situacijoje, todėl šie motyvai nekartotini.
19. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir apeliaciniame skunde itin akcentuojama nuteistojo negalia. Šioje vietoje būtina pažymėti, kad abiejų rankų deformacija L. V. buvo nustatyta dar vaikystėje. Akivaizdu, kad asmuo turėjo pakankamai laiko prisitaikyti prie savo turimos negalios ir su ja susigyventi. Negana to, sprendžiant iš byloje esančių duomenų visumos, L. V. turima negalia netrukdo jam gyventi normalų gyvenimą, dirbti, be kita ko, aktyviai užsiimti būriavimu. Šiai veiklai, akivaizdu, yra būtina tiek rankų jėga, tiek ir jų miklumas, todėl vien tik L. V. turima negalia, vertinant ją nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, nesudaro pakankamo pagrindo L. V. veiksmus vertinti kaip mažiau pavojingus, ar juo labiau, jį išteisinti.
20. Abejonių tuo, kad vertinamu atveju nuteistasis veikė sąmoningai ir tyčia, teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Būdamas suaugęs, normalaus fizinio ir protinio išsivystymo vyras L. V. neabejotinai suvokė, kad jo veiksmai – A. V. kojos užsukimas (ką jis pats patvirtino daręs), A. V. sugriebimas už žasto, tokiu būdu ją pastumiant, jos laikymas už rankų, gali sukelti nukentėjusiajai daugybinius sužalojimus, dėl kurių ji neabejotinai patyrė skausmą ir nepatogumus, ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Darant šią išvadą, pažymėtina, jog, kaip minėta, pirminis L. V. konfliktas vyko tarp jo ir G. V., į kurį įsikišo ir A. V.. L. V. išreiškus nepasitenkinimą jos žodžiais, ši nuėjo į savo kambarį ir į konfliktą daugiau nesikišo. Tačiau, L. V., žinodamas, kad A. V., komentuojamo įvykio metu dalyvaujant nuotolinėje pamokoje, yra būtinas modemas bei spausdintuvas, tyčia įėjo į jos kambarį ir nieko nesakęs, pradėjo atjunginėti komentuojamus įrenginius iš elektros lizdo. Tokie L. V. veiksmai betarpiškai patvirtina, jog, būdamas įsižeidęs dėl A. V. ir G. V. veiksmų, jis tyčia įėjo į A. V. kambarį, tokiu būdu, neabejotinai provokuodamas konfliktą, ir, A. V. pasipriešinus, tyčia atliko smurtinio pobūdžio veiksmus jos atžvilgiu, sukeldamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą.
21. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą bei ištyrusi byloje esančius įrodymus nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo motyvų kontekste, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl L. V. kaltės grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 2 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus bei išvadas dėl L. V. kaltės. Esant šiems duomenims, sutikti su L. V. gynėjo apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
22. Nors apeliaciniame skunde prašoma nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo, tačiau šis nuteistojo gynėjo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.
23. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).
24. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).
25. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015).
26. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai A. V. kaltais ir tyčiniais L. V. veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl daugybinių kraujosruvų ant jos kūno, t. y. dešinėje blauzdoje, dešinėje pėdoje, dešiniame žaste bei kairiame dilbyje. Tvirtinti, jog tokio pobūdžio ir kiekio sužalojimai, padaryti vos pilnametystės sulaukusiai A. V., kurią L. V. augino kaip savo dukrą, yra mažareikšmiai, nėra pagrindo. Minėta, kad L. V. veiksmai buvo provokuojantys, vėliau peraugę į smurtinio pobūdžio konfliktą, kurio metu L. V. tyčia smurtavo savo podukros atžvilgiu. Susirinkęs reikiamus daiktus, jis iš namų pasišalino, neįsitikinęs, kad A. V. ar G. V. nuo jo veiksmų nenukentėjo. Svarbu ir tai, kad komentuojamo įvykio metu namuose buvo ir mažametis L. V. ir G. V. sūnus. Tačiau, ir jo buvimas nesustabdė L. V.. Be to, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, A. V. ir L. V. santykiai buvo įtempti dar iki vertinamo įvykio, todėl, neabejotina, kad brandus ir socialiai atsakingas asmuo, norėdamas išvengti konflikto (kaip nuteistasis tvirtino viso baudžiamojo proceso metu), nebūtų jo dar labiau eskalavęs, siekiant iš A. V. kambario paimti jai tuo metu būtinus daiktus. Šiuos veiksmus galima buvo atlikti vėliau, visiškai nurimus įsisiūbavusiam konfliktui. Vertinti komentuojamą L. V. elgesį kaip mažareikšmį ir tvirtinti, jog jo veiksmai nesiekė tokio pavojingumo, už ką jam būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
27. 2022 m. kovo 9 d. teismo posėdžio metu buvo pateiktas nukentėjusiosios A. V. atstovės advokatės V. Neverauskaitės prašymas pripažinti proceso išlaidomis nukentėjusiosios savo nuožiūra pakviestam atstovui (advokatui) už suteiktas teisines paslaugas sumokėtą pinigų sumą – 700 eurų (3 t., b. l. 109-115).
28. Kaip numato BPK 106 straipsnio 2 dalis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-303/2022, 2K-236-495/2021, 2K-204-303/2021).
29. Analizuojamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla L. V. atžvilgiu buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Byloje esantys 2022 m. vasario 2 d., 2022 m. vasario 21 d. ir 2022 m. kovo 4 d. mokėjimo kvitai patvirtina nukentėjusiosios A. V. 700 eurų išlaidas, turėtas dėl advokatės V. Neverauskaitės teisinės pagalbos ruošiantis baudžiamosios bylos nagrinėjimui Kauno apygardos teisme bei parengiant atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą. Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta 2022 m. kovo 9 d. vieno teismo posėdžio metu. 2022 m. kovo 2 d. teismo posėdis nevyko dėl nuteistojo gynėjo užimtumo kitose bylose, tačiau į posėdį nukentėjusiosios advokatė buvo atvykusi. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas ir nukentėjusiosios atstovės atsiliepimas į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog nurodyta suma dėl nukentėjusiosios patirtų išlaidų advokatui apeliacinės instancijos teisme turi būti atlyginta visiškai, iš nuteistojo L. V. priteisiant 700 eurų nukentėjusiosios A. V. turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Jokių duomenų, patvirtinančių sunkią nuteistojo finansinę padėtį, dėl kurios šios išlaidos galėtų būti sumažintos, apeliacinės instancijos teismui nepateikta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo L. V. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo L. V. priteisti nukentėjusiajai A. V. 700 (septynis šimtus) proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.