Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2010-03-09 · Civilinė byla Nr. 2A-200-467/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-03-09
Bylos Nr.
2A-200-467/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė (pran.), Neringa Švedienė, Algirdas Auruškevičius
Ieškovas
UAB „Vilniaus energija“
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybei
Trečiasis asmuo
M. A.
Kategorijos
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-200-467/2010Procesinio sprendimo kategorijos 45.5; 121.15; 121.18; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų Neringos Švedienės, Algirdo Auruškevičiaus,sekretoriaujant Margaritai Armalienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už šilumos energiją, tretysis asmuo – M. A. .

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2008-11-07 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1899,60 Lt skolos ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 653 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui. Už laikotarpiu nuo 2007-10-01 iki 2008-09-30 butui patiektą šilumos energiją susidarė 1899,60 Lt įsiskolinimas. 2002-02-01 turto nuomos sutartimi SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ priklausantys šilumos, karšto vandens ir elektros gamybos, perdavimo, tiekimo įrenginiai nuomos pagrindais ir reikalavimo teisės į šilumos vartotojų ir kitų debitorių skolas bei teisės į pajamas už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį buvo perduoti UAB „Vilniaus energija“. 2002-03-26 SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir ieškovas pasirašė trumpalaikio turto perleidimo sutartį, pagal kurią prie trumpalaikio turto priskiriamos reikalavimo teisės į iš vartotojų ir kitų asmenų gautinas sumas. Į ieškovą nesikreipė joks asmuo, prisistatęs patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomininku bei nepareiškė noro sudaryti atskirą sutartį, kuria šilumos pirkėju būtų pripažintas faktinis šilumos vartotojas, todėl už suvartotą šilumos energiją pagal standartines sąlygas, numatytas LR Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnyje ir 2003-07-10 LR Ūkio ministro įsakyme Nr. 4-289, privalo sumokėti patalpų savininkas, t.y. atsakovas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 46,05 kv.m. bendro ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi M. A. , kuri laikytina faktine ieškovo tiektos šilumos energijos vartotoja. Pagal CK 6.584 straipsnio 1 dalį mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintos Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos (toliau – Tvarka) 2 punktas numato, kad šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Nors rašytinė sutartis tarp ieškovo ir trečiojo asmens nebuvo sudaryta, tačiau tokiu susitarimu laikytinas 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“, pagal kurį ieškovas turėjo pareigą sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas, neatlikęs jokių veiksmų, prieštaraujančių teisės aktų nuostatoms, negali būti atsakingas už trečiojo asmens skolas vien tik nuosavybės teisės pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. liepos 21 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad buto (duomenys neskelbtini) nuomininkė M. A. yra sudariusi sutartį su Vilniaus šilumos tinklais dėl šilumos energijos tiekimo. Atsakovas jokių sąskaitų iki ginčo teisme už trečiajam asmeniui išnuomoto buto šildymą nėra gavęs, o tuo tarpu ieškovas skaičiavimą už šilumos energiją pateikia dviems gyventojams, nurodo atsiskaitymo knygelės Nr. 0673495, knygelė priklauso trečiajam asmeniui, kuris pats mokėjo už teikiamas paslaugas. Teismas konstatavo, jog šiuo atveju galutinis šilumos energijos vartotojas (abonentas) CK 6.383 straipsnio prasme, kuriam tenka prievolė sumokėti už patiektą energiją, yra tretysis asmuo, ką ieškovas pripažino konkliudentiniais veiksmais, išrašydamas sąskaitas už sunaudotą šilumos energiją, priimdamas apmokėjimą, įstojęs į teisinį santykį vietoj Vilniaus šilumos tinklų ir nekeisdamas sutarties dėl energijos tiekimo sąlygų. Įvertinęs komunalinių paslaugų tiekimo tęstinumą, jog už tiekiamą šilumos energiją tretysis asmuo moka nuo 1989-07-14, taip pat šalių veiksmus, teismas konstatavo, jog šilumos energijos pirkimo-pardavimo prievoliniai santykiai susiklostė tarp tiekėjo ir buto nuomininko, kurie tapo šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties dalyviais. Teismas padarė išvadą, kad buto nuomininkas visada mokėjo ieškovui už naudojamą šilumos energiją, atsakovas jokių sąskaitų iš ieškovo nėra gavęs iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, todėl to pakanka pripažinti, jog atsakovui reikalavimai pareikšti nepagrįstai (CK 6.383 str. 1 d.). Teismas, pasirėmęs Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, konstatavo, jog civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui, šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių patalpų nuomininkas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-01-30 nutartis Nr.3K-3-3/2008). Pažymėjo, kad ieškovas remiasi paminėta Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi, tačiau šiam ginčui spręsti kaip precedentas ji negali būti taikoma visa apimtimi, nes nustatytos kitokios faktinės aplinkybės.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo naudai iš atsakovo būtų priteista 1899,60 Lt skolos už šilumos energijos tiekimo paslaugas, 5 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 2010,95 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas aiškiai suformavo precedentą, jog tuomet, kai nėra kito rašytinio susitarimo, pareiga atsiskaityti su šilumos tiekėju tenka patalpų savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-01-30 ir 2009-07-09 nutartys). 2003-06-30 LR Ūkio ministro įsakymo Nr. 4-258 nuostatos patvirtina, jog, jei pageidaujama, galima sudaryti individualų susitarimą, pagal kurį šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi būtų galima laikyti kitą asmenį (nuomininką) ir toks susitarimas turi būti sudarytas raštu, todėl, nesilaikant šios formos reikalavimų, visuomet pagal LR Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnį taikomos standartinės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, numatančios, jog paslaugų vartotojas yra patalpų savininkas. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis konkliudentiniais veiksmais sudaryta tarp ieškovo ir patalpų nuomininko, kadangi nuomininką galima būtų laikyti šilumos vartotoju, jei tarp ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens būtų sudarytas trišalis rašytinis susitarimas. Teismas nepagrįstai nustatė, kad tretysis asmuo pats mokėjo už teikiamas paslaugas, kadangi iš prie ieškinio pridėtos įsiskolinimo skaičiuotės matyti, jog laikotarpiu nuo 2007-10-01 iki 2008-09-30 buvo sumokėtas tik 1 Lt. Taip pat 2007-11-05 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo įsakymu iš M. A. buvo priteistas įsiskolinimas už šilumos energiją, tiektą laikotarpiu nuo 2002-07-01 iki 2007-09-30, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nuomininkė pati mokėjo už suteiktas paslaugas. Nei LR Šilumos ūkio įstatymas, nei šį įstatymą detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai tiksliai neįvardija, kokiu adresu (gyvenamosios, buveinės ir kt.) vartotojui būtina siųsti sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį, ir būdo, kuriuo šios sąskaitos turi būti perduodamos vartotojams. Pagal nusistovėjusią praktiką, sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį ieškovas vartotojams siųsdavo paprastu paštu tuo adresu, kur tiekiama šilumos energija ir karštas vanduo, todėl faktas, kad ieškovas išrašytas sąskaitas už sunaudotą energiją siuntė adresu (duomenys neskelbtini), negali būti pagrindu tvirtinti, jog tarp ieškovo ir nuomininko konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovas turėjo 1190 Lt papildomų išlaidų už apeliacinio skundo parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, kurias prašo priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Butas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau nuo 1989-07-14 gyvenamąją vietą šiame bute yra deklaravusi M. A. , kuri su Vilniaus šilumos tinklais yra sudariusi sutartį dėl šilumos energijos tiekimo, todėl ji pati ir mokėjo komunalinius mokesčius. Laikotarpiu nuo 1989 metų iki 2007-10-01 už šilumos energiją, tiektą butui (duomenys neskelbtini), mokėjo tretysis asmuo, todėl ieškovo ir trečiojo asmens veiksmai rodo, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai. Pats ieškovas tai pripažino konkliudentiniais veiksmais, išrašydamas sąskaitas už sunaudotą šilumos energiją ir priimdamas apmokėjimą. Be to, remiantis 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“, ieškovas turėjo pareigą sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį. Nors ieškovas nurodo, kad iš trečiojo asmens buvo priteistas įsiskolinimas už šilumos energiją tiektą laikotarpiu nuo 2002-07-01 iki 2007-09-30, tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog šiuo laikotarpiu tretysis asmuo visiškai nemokėjo už tiekiamą šilumos energiją. Kadangi tarp ieškovo ir atsakovo nėra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatų. Ieškovas taip pat prašo nepagrįstai didelių bylinėjimosi išlaidų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš esmės tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pakankamas pagrindas apskųstajam teismo sprendimui panaikinti ir ieškiniui patenkinti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei ir už laikotarpiu nuo 2007-10-01 iki 2008-09-30 tiektą šilumos energiją yra susidaręs 1899,60 Lt įsiskolinimas (b.l. 12, 14,). Tretysis asmuo M. A. gyvenamąją vietą nurodytame bute deklaravo nuo 1989-07-14 (b.l. 44). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas UAB „Vilniaus energija“ ieškinį, nurodė, kad buto (duomenys neskelbtini) nuomininkė M. A. yra sudariusi sutartį su Vilniaus šilumos tinklais dėl šilumos energijos tiekimo, o atsakovas jokių sąskaitų iki ginčo teisme už trečiajam asmeniui išnuomoto buto šildymą nėra gavęs. Vertindamas šias aplinkybes ir taikydamas šilumos tiekimo pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas teismas konstatavo, kad galutinis šilumos energijos vartotojas (abonentas) CK 6.383 straipsnio prasme, kuriam tenka prievolė sumokėti už patiektą energiją, yra tretysis asmuo, ką ieškovas pripažino konkliudentiniais veiksmais, išrašydamas sąskaitas už sunaudotą šilumos energiją, priimdamas apmokėjimą, įstojęs į teisinį santykį vietoj Vilniaus šilumos tinklų ir nekeisdamas sutarties dėl energijos tiekimo sąlygų. Apeliantas (ieškovas), nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas aiškiai suformavo precedentą, jog tuomet, kai nėra kito rašytinio susitarimo, pareiga atsiskaityti su šilumos tiekėju tenka patalpų savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-01-30 ir2009-07-09 nutartys). Ieškovas laiko, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis konkliudentiniais veiksmais sudaryta tarp ieškovo ir patalpų nuomininko, nes nuomininką galima būtų laikyti šilumos vartotoju tik tada, jei tarp ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens būtų sudarytas trišalis rašytinis susitarimas. Taip pat ieškovas mano, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog tretysis asmuo pats mokėjo už teikiamas paslaugas, nes nei LR Šilumos ūkio įstatymas, nei šį įstatymą detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai tiksliai neįvardija, kokiu adresu ir būdu turi būti perduodamos sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį vartotojams, todėl ieškovas išrašytas sąskaitas už sunaudotą energiją siuntė adresu (duomenys neskelbtini) ir tai negali būti pagrindu tvirtinti, jog tarp ieškovo ir nuomininko konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir aiškindamas šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias CK normas (CK 6.584 ir kt. straipsniai), Šilumos ūkio įstatymą, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4–260 patvirtintas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, kitas specialiąsias teisės normas, yra konstatavęs, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas lemia tai, jog, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-280/2009; 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008.). Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nepagrįstai ieškovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-01-30 nutartimi, nes tiek šios, tiek prieš tai minėtos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini ir šioje byloje (CPK 4 str.).

Šilumos tiekimo sutartis yra viešoji sutartis, pagal kurią vartotoju gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys (CK 6.383 str.). Viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamais teisės aktais. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo. Taisyklių 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Kaip minėta, nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas-buitinis šilumos vartotojas.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentinias veiksmais tarp ieškovo ir trečiojo asmens – patalpų nuomininko, t.y. ieškovas tiekė šilumos energiją butui, nuomininkas ją vartojo ir už ją moka nuo 1989-07-14, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes. Aplinkybę, jog tretysis asmuo nemokėjo už šilumos energiją patvirtina Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-11-05 teismo įsakymas, kuriuo nutarta iš M. A. išieškoti skolą, delspinigius, metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas už šilumos energiją į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2002-07-01 iki 2007-09-30 (b.l. 54). Iš byloje esančios įsiskolinimo skaičiuotės matyti, kad už laikotarpį nuo 2007-10-01 iki 2008-09-30 už šilumą buvo mokama po 1 Lt per mėnesį (b.l. 68). Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nagrinėjamu atveju, nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko (atsakovo), nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. Pažymėtina, kad iki ieškovo šilumos energiją butui tiekė SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Į bylą pateikta šios bendrovės ir trečiojo asmens M. A. atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis (b.l. 28) yra be sudarymo datos, taip pat sutartyje nurodyta, jog butas yra (duomenys neskelbtini) ir jo bendrasis (naudingas) plotas yra 23,44 kv.m., kuris nesutampa su VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyto buto (duomenys neskelbtini), bendru plotu - 46,05 kv.m ir už kurio šildymą yra susidaręs įsiskolinimas (b.l. 66). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino tarp ieškovo ir trečiojo asmens susiklėsčiusius šilumos energijos tiekimo sutartinius teisinius santykius, kadangi tokios išvados padaryti negalima, nes atsakovas (nuomotojas) ir tretysis asmuo (nuomininkas) nuomos teisinių santykių rašytine sutartimi neįformino, jos neįregistravo viešame registre, kad galėtų ja remtis prieš ieškovą (CK 6.478 str. 2 d.), o tretysis asmuo ieškovui už butui tiektą šilumos energiją nemokėjo ir niekuo neišreiškė savo valios tokią sutartį sudaryti. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika M. A. galima būtų laikyti šilumos vartotoju, jei tarp ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens būtų sudarytas trišalis rašytinis susitarimas, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų atsakovas į bylą nepateikė.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad faktas, jog ieškovas sąskaitas už sunaudotą šilumos energiją siuntė adresu (duomenys neskelbtini), o ne tiesiogiai atsakovui, negali būti pagrindu tvirtinti, jog tarp ieškovo ir trečiojo asmens konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, kadangi šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, kaip teisingai nurodo apeliantas, nenumato, kokiu adresu vartotojui būtina siųsti sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį ir būdo, kuriuo sąskaitos būtų perduodamos vartotojams. Todėl minėtos sąskaitos pagal susiformavusią praktiką už suvartotą šilumos energiją buvo siunčiamos tuo adresu, kuriuo buvo tiekiamos paslaugos. Įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas būtų išreiškęs norą, jog sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį būtų siunčiamos kitu adresu, byloje nebuvo pateikta.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ieškiniui išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperduodama bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priima naują sprendimą, vadovaudamasi aukščiau aptartomis aplinkybėmis ir įrodymais bei teisės nuostatomis. Nustačius, jog yra įstatyme numatytas pagrindas ieškovo ieškiniui tenkinti – kad ieškinys yra įrodytas (CPK 178 str.), jis tenkinamas (CK 1.5 str., CPK 185 str.) - jo pagrįstumas nėra paneigtas byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Patenkinus ieškovo ieškinį, sutinkamai su CPK 88, 93, 96, 98 straipsniais, iš atsakovo priteistina 230,95 Lt bylinėjimosi išlaidų (63 Lt žyminio mokesčio už ieškinio padavimą, 66 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 101,95 Lt išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą trečiajam asmeniui) ir 590 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme. Tačiau prašomų priteisti advokato pagalbos išlaidų dydis apeliacinėje instancijoje -1190 Lt nėra pagrįstas, todėl mažintinas, atsižvelgiant į tai, jog ieškovą tas pats advokatas atstovauja daugelyje analogiškų bylų, kuriose jau yra suformuota vieninga teismų praktika, dėl ko byla negali būti laikoma sudėtinga ir reikalaujanti daug advokato darbo bei laiko sąnaudų. Be to advokatas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, o 2009-08-03 PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytos ir tokios atstovavimo paslaugos. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 8, 11 punktus, protingumo ir teisingumo kriterijus, ir atlygintinų advokato pagalbos išlaidų sumą apeliacinės instancijos teisme mažina nuo 1190 Lt iki 300 Lt. Viso ieškovui iš atsakovo priteistina 890 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Patenkinus apeliacinį skundą iš atsakovo valstybei priteistina 8,50 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti:

priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (kodas (duomenys neskelbtini) 1899 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus devyniasdešimt devynis) litus 60 centų skolos už šildymą, 5 (penkis) procentus palūkanų už priteistą sumą (1899,60 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008-11-07) iki visiško sprendimo įvykdymo dienos, 230 (du šimtus trisdešimt) litų 95 centus bylinėjimosi išlaidų ir 890 (aštuonis šimtus devyniasdešimt) litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovo UAB „Vilniaus energija“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 8 (aštuonis) litus 50 centų pašto išlaidų (įmokos kodas 5660)

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjai Neringa ŠvedienėAlgirdas Auruškevičius