- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-21
- Bylos Nr.
- e2S-2751-864/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15157-2023-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „DLG“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DLG“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „DLG“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo Sealand Transport Sp. z o. o. 52 408,40 Eur nuostolių priteisimo regreso tvarka, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsisakė ieškinį priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismui.
3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 31 straipsnio 1 dalį visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į CMR konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių CMR konvencijos šalyse-dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje: a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta; į kitus teismus kreiptis negalima.
4. Pažymėjo, jog kasacinis teismas, aiškindamas CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, pabrėžė, kad vertinant, kurie iš teismų turi jurisdikciją nagrinėti minėtus ginčus, reikia remtis CMR konvencijos tekstu ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis. Kasacinis teismas, atsižvelgęs į CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies tekstą anglų bei prancūzų kalbomis, padarė išvadą, kad į CMR konvencijos taikymo sritį patenkantys ginčai teismingi: pirma, – šalies CMR konvencijos dalyvės teismams, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra, – CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytiems teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017).
5. Vadovaujantis CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalimi vežėjas, norintis pateikti regresinį ieškinį, gali pateikti jį kompetentingam teismui šalies, kurioje vienas iš vežime dalyvavusių vežėjų turi nuolatinę gyvenamąją vietą, savo būstinę ar filialą arba agentūrą, per kurias buvo sudaryta vežimo sutartis.
6. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju iš ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo nustatė, kad ieškovė (Lietuvos įmonė) reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovo (Lenkijos įmonės) nuostolius regreso tvarka dėl prarasto siuntėjo/užsakovo (Olandijos įmonės) krovinio. Ieškovė nurodo, kad ji (susitarimu, sudarytu elektroniniais laiškais) 2022 m. rugsėjo 16 d. sutiko suorganizuoti siuntėjo/užsakovo (Olandijos įmonės) krovinio gabenimą iš Olandijos į Italiją. Ieškovė nurodo, kad tarp jos ir Olandijos įmonės yra susiklostę ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai; jokia atskira rašytinė sutartis (dėl ekspedijavimo ar vežimo nebuvo sudaryta). Ieškovė nurodo, kad Olandijos įmonės krovinio pervežimui pasamdė atsakovą (Lenkijos įmonę) pagal dvišalę 2022 m. rugsėjo 16 d. Vežimo sutartį Nr. B55073, kuris įsipareigojo krovinį pervežti iš Olandijos į Italiją; sutarties 11 punkte šalys sutarė, kad Lenkijos įmonei yra draudžiama tiesiogiai kontaktuoti su užsakovo (Lietuvos įmonės) klientais; sutarties 18 punkte buvo sutarta, kad visi ginčai sprendžiami Vilniaus miesto teisme. Pagal kartu su ieškiniu pateiktą 2022 m. rugsėjo 16 d. CMR važtaraštį Nr. 1250741 krovinį iš siuntėjo (Olandijos įmonės) paėmė vežėjas (Vengrijos įmonė) ir įsipareigojo jį nugabenti į galutinę paskirties vietą – gavėjui (Italijos įmonei) Italijoje. Kroviniui dingus, buvo atliekamas tyrimas, kurio metu siuntėjo (Olandijos įmonės) draudikas 2022 m. spalio 10 d. Tyrimo ataskaitoje nustatė, kad ieškovė buvo ekspeditorius, Lenkijos įmonė buvo tarpininkas, o dingusio krovinio vežėjas buvo Vengrijos įmonė. Ieškovė pagal 2023 m. spalio 4 d. trišalę Sutartį dėl nuostolių atlyginimo Nr. DLG/VAN/CRAW/231004 išmokėjo kompensaciją dėl prarasto krovinio siuntėjui (Olandijos įmonei) ir jos draudikui iš viso 52 408,40 Eur sumą (sutarties 1-2 punktai); siuntėjas (Olandijos įmonė) ir jo draudikas įsipareigojo padėti ieškovei teismo procese prieš ieškovės pasamdytą vežėją (sutarties 9 punktas), taikos sutarties šalys įsipareigojo atskleisti taikos sutarties sudarymo metu gautą informaciją, reikalingą ieškovei regreso tvarka išieškoti nuostolius iš tolimesnio sutartinio vežėjo (Lenkijos įmonės) ar/ir kitų asmenų, atsakingų už krovinio praradimą (sutarties 10 punktas).
7. Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad ieškovė (kaip vežėjas) buvo įsipareigojusi užsakovui/siuntėjui (Olandijos įmonei) nugabenti jos krovinį iš Olandijos į Italiją. Atskira rašytinė sutartis, kurioje būtų sutarta dėl teismingumo tarp ieškovės ir Olandijos įmonės nebuvo sudaryta. Užsakovui/siuntėjui (Olandijos įmonei) buvo žinoma, kad ieškovė (kaip vežėjas) samdys kitus vežėjus užsakovo/siuntėjo (Olandijos įmonės) kroviniui gabenti, dėl ko užsakovas/siuntėjas (Olandijos įmonė) pagal 2022 m. rugsėjo 16 d. CMR važtaraštį Nr. 1250741 krovinį perdavė vežti ieškovės nurodytam vežėjui (Vengrijos įmonei). Tiek ieškovei, tiek atsakovui (Lenkijos įmonei), tiek Olandijos įmonei buvo žinoma, kad Olandijos įmonės krovinys bus gabenamas pasitelkiant kelis vežėjus (tarpininkus/ekspeditorius), ką patvirtina tiek Olandijos įmonės draudiko ataskaitoje nurodyta krovinio vežėjų grandinė, tiek pats vežėjų susirašinėjimas elektroniniais laiškais, dingus kroviniui; tiek tarp ieškovės ir atsakovo sudarytoje sutartyje įtvirtintas draudimas atsakovui tiesiogiai bendrauti su krovinio siuntėju. Be to, taikos sutartyje, sudarytoje tarp ieškovės, krovinio siuntėjo ir draudiko, aiškiai nurodoma, kad ieškovė ketina reikšti regresinį reikalavimą dėl nuostolių už prarastą krovinį atlyginimo kitiems vežėjams.
8. Įvertinęs tarptautinio krovinio vežimo sąlygas ir ieškovės bei kitų vežime dalyvavusių asmenų elgesį, dingus kroviniui, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad ieškovė (kaip pirmasis vežėjas) reiškia ieškinį regreso tvarka (kitam tarptautiniame vežime dalyvavusiam vežėjui) dėl nuostolių atlyginimo už prarastą krovinį, kuris buvo gabentas pagal vieną tarptautinio vežimo sutartį. Tokiu atveju ieškovė turi teisę ieškinį regreso tvarka pareikšti vienam iš penkių teismų. Pirma, – į šalies CMR konvencijos dalyvės teismą, kurį bendru susitarimu buvo nurodę ieškovė ir krovinio siuntėjas/užsakovas (Olandijos įmonė), iš kurio ieškovė perėmė regresinį reikalavimą (CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalis). Dėl sutartinio teismingumo ieškovė ir krovinio siuntėjas raštu nebuvo susitarę. Antra, į šalies, kurioje atsakovas ar jo filialas turi būstinę (CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a punktas), teismą. Nagrinėjamu atveju tai būtų Lenkijos Respublikos teismas. Trečia, į šalies, kurioje buvo krovinio priėmimo vežti vieta, teismą (CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies b punktas). Nagrinėjamu atveju tai būtų Olandijos Karalystės teismas. Ketvirta, į šalies, kurioje buvo numatyta krovinio pristatymo vieta, teismą (CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies b punktas). Nagrinėjamu atveju tai būtų Italijos Karalystės teismas. Penkta, į šalies, kurioje vežėjas (kuriam reiškiamas regresinis reikalavimas) ar jo filialas turi būstinę (CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalis), teismą. Nagrinėjamu atveju tai būtų Lenkijos Respublikos teismas.
9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog ieškovė su atsakovu tarpusavio sutartyje susitarė dėl sutartinio teismingumo (Vilniaus miesto teismui), nėra aktuali, nes nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia atsakovui reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka vadovaudamasi sutartimi, sudaryta tarp krovinio siuntėjo ir ieškovės (bei kitų vežimo grandinėje dalyvavusių vežėjų, prisijungusių prie šios sutarties).
10. Atsižvelgdamas į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti kaip pateiktą neteismingam Lietuvos Respublikos teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalis, 39 straipsnio 2 dalis).
11. Teismas ieškovei išaiškino, kad civilinė byla pagal šį ieškinį dėl nuostolių priteisimo regreso tvarka iš atsakovo yra teisminga Lenkijos Respublikos, Italijos Karalystės ar Olandijos Karalystės teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 3 dalis).
III. Atskirojo skundo argumentai
12. Ieškovė UAB „DLG“ (toliau – apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 14 d. priimtą nutartį civilinėje byloje Nr. e2-20473-987/2023 ir perduoti pirmosios instancijos teismui ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Atskirajame skunde nurodo, kad:
12.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ar įvertino ne visas ginčo priskirtinumo Lietuvos teismų jurisdikcijai reikšmingas aplinkybes, iš dalies netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias tarptautinę jurisdikciją reglamentuojančias teisės normas, dėl ko egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti nutartį ir, iš naujo įvertinus ginčo priskirtinumo Lietuvos teismų kompetencijai klausimą, ieškinį priimti.
12.2. Aktualiu atveju tarp ieškovės UAB „DLG“ ir atsakovės Sealand Transport Sp. z o. o. buvo susiklostę tarptautinio krovinių vežimo prievoliniai teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja tarptautinės privatinės teisės aktas – CMR konvencija (CMR konvencijos 1 straipsnis, CPK 1 straipsnio 3 dalis). Atitinkamai, reikšdama ieškinį atsakovui Sealand Transport Sp. z o. o. dėl nuostolių, praradus krovinį, atlyginimo, ieškovė ieškinyje nurodė, jog ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui yra teikiamas remiantis tarp ieškovės ir atsakovo Sealand Transport Sp. z o. o. sudarytos 2022 m. rugsėjo 16 d. krovinio vežimo sutarties Nr. B55073 18 punkte numatyta sutartinio teismingumo sąlyga, vadovaujantis CMR konvencija, kurios 31 straipsnio 1 dalyje numatyta viena iš alternatyvaus teismingumo taisykle, jog ieškinys gali būti pareiškiamas bet kuriam CMR konvencijos dalyvės šalies teismui pagal vežimo sutarties šalių susitarimą.
12.3. Kaip skundžiamoje nutartyje pripažino ir pirmosios instancijos teismas, remiantis kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuota praktika dėl CMR konvencijos 31 straipsnio aiškinimo ir taikymo (atsižvelgiant į tai, kad CMR konvencijos oficialus vertimas į lietuvių k. nėra tikslus ir CMR konvencijos 31 straipsnio tekste oficialiomis kalbomis (t. y. anglų k. ir prancūzų k.), skirtingai nei tekste lietuvių k. versijoje, yra numatyta galimybė ieškovei pareikšti ieškinį CMR konvencijos dalyvės šalies teismui pagal vežimo sutarties šalių susitarimą), viena iš CMR konvencijos 31 straipsnyje numatytų alternatyvaus teismingumo taisyklių suteikia teisę ieškovei kreiptis į teismą, dėl kurio kompetencijos nagrinėti tarp šalių kylantį ginčą buvo susitarta šalių susitarimu.
12.4. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jog ieškovė (kaip pirmasis susitariantis vežėjas CMR konvencijos 34 straipsnio prasme) reiškia ieškinį regreso tvarka tolesniam tarptautiniame vežime dalyvavusiam vežėjui Sealand Transport Sp. z o. o. dėl nuostolių atlyginimo už prarastą krovinį, kuris buvo gabenamas pagal vieną tarptautinio vežimo sutartį, sprendė, jog tokiu atveju ieškinys galėtų būti pareiškiamas arba pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje numatytą fakultatyviąją teismingumo taisyklę, papildomai numatančią vežėjo regresinio reikalavimo pareiškimo kitam vežėjui pagal vieno iš vežime dalyvavusių vežėjų buveinės vietą, taip pat pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje numatytas alternatyvias teismingumo taisykles, tačiau tik tokioje apimtyje, kiek tokios taisyklės galėtų būti taikomos žvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius iš vienos tarptautinio vežimo sutarties perspektyvos CMR konvencijos 34 straipsnio prasme.
12.5. Viena vertus, ieškovė negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tarp pirminio krovinio siuntėjo Van Rooi Meat B.V. ir UAB „DLG“ bei UAB „DLG“ pasitelkto tolesnio susitariančio vežėjo Sealand Transport Sp. z o. o. susiklostė išoriniai krovinio vežimo teisiniai santykiai pagal vieną tarptautinio vežimo sutartį (CMR konvencijos 34 straipsnio prasme), taip pat, kad CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje numatyta teisės norma dėl tarptautinės jurisdikcijos (suteikianti krovinio pervežimo procese pagal vieną tarptautinio vežimo sutartį dalyvavusiems vežėjams teisę vienas kito atžvilgiu pareikšti regresinius reikalavimus) turėtų būti vertinama kaip fakultatyvioji teisės norma, papildanti ir išplečianti CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje numatytas jurisdikcijos alternatyvas, tačiau ieškovė UAB „DLG“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje pateikiamu aiškinimu, jog CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje numatytos alternatyvios jurisdikcijos taisyklės apima ir turėtų būti taikomos tik pradinės tarp krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo (-ų) sudarytos vežimo sutarties atžvilgiu, t. y. tokiu būdu atmetant galimybę CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje numatytas jurisdikcijos taisykles taikyti ir vienoje tarptautinio vežimo sutartyje (krovinio siuntėjo atžvilgiu) dalyvavusiems vežėjams jų tarpusavio sudarytų vežimo sutarčių pagrindu susiklosčiusiems vidiniams vežimo santykiams. Priešingai nei būtų galima spręsti iš pirmosios instancijos teismo pateikiamo CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės normos aiškinimo, CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalis nenurodo, jog ieškinį gali pareikšti tik krovinio siuntėjas / gavėjas vežėjui ar atvirkščiai – vežėjas siuntėjui. Aptariamoje teisės normoje yra vartojama universali ieškovo ir atsakovo sąvokų terminologija, kas, ieškovės vertinimu, turėtų sudaryti galimybę CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje numatytas teismingumo taisykles aiškinti taip, jog jos turėtų būti taikomos ir tuo atveju, kai vienas iš išoriniame su krovinio siuntėju vienos vežimo sutarties pagrindu egzistavusiame teisiniame santykyje dalyvavęs vežėjas reiškia regresinį reikalavimą kitam pasitelktam vežėjui (vertinant jų tarpusavio sudarytą vidinę vežimo sutartį atsietai nuo išorinių santykių, kurie susiklosto CMR konvencijos 34 straipsnyje numatyta tvarka). Atkreipia dėmesį, jog, priešingai nei reikalavimo įgijimo subrogacijos atveju, kuomet teisiniame santykyje pasikeičia šalis – kreditorius, regreso atveju įvyksta ne asmenų pasikeitimas prievolėje, bet atsiranda nauja prievolė. Kartu su tokia prievole lygiagrečiai gali koegzistuoti ir vidiniai solidariai atsakingų prieš pradinį kreditorių asmenų sudaryti susitarimai dėl to, kokius įsipareigojimus jie vienas kito atžvilgiu buvo prisiėmę ir kaip turėtų būti sprendžiamas jų tarpusavio atsakomybės klausimas. Kitaip tariant, įgyvendinant regresinį reikalavimą (kuris buvo įgytas iš krovinio siuntėjo, atlyginus žalą pagal pirminę tarptautinio vežimo sutartį), pirmasis ar kiekvienas paskesnis vežėjas, reikšdamas reikalavimus tolesnių už žalą atsakingų vežėjų atžvilgiu, tokią teisę įgyvendina egzistuojant savarankiškam teisiniam santykiui, o ne pagal pradinio kreditoriaus (krovinio siuntėjo) ir žalą atlyginusio asmens santykius reguliavusias teisės normas. Atitinkamai, aplinkybė, jog ieškovė aktualiu atveju reiškia ieškinį regreso tvarka, pati savaime negali nulemti situacijos, kad jos reiškiamas reikalavimas turėtų būti įgyvendinamas tik pagal ieškovės ir pirminio krovinio siuntėjo sutartinius santykius reglamentuojančias taisykles.
12.6. Kaip jau minėta, ieškovės vertinimu, tokiam CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies aiškinimui ir taikymui buvo netiesiogiai pritarta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-943/2021, kurioje kasacinės instancijos teismas sprendė, jog savo esme regresinį reikalavimą reiškiantis susitariantis vežėjas turėjo galimybę ieškinį pareikšti abiem tolesniems vežėjams pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje numatytas teismingumo taisykles.
12.7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei taikant analogišką CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje bei 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimą, ieškovės vertinimu, Lietuvos teismai turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti jos pareikštą ieškinį pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutartinio teismingumo taisyklę, kadangi tarp ieškovės ir atsakovo sudarytoje vidinėje vežimo sutartyje dėl ginčui aktualaus krovinio pervežimo šalys buvo susitarusios visus tarp šalių kylančius ginčus spręsti Vilniaus mieste pagal ieškovės UAB „DLG“ buveinės vietą.
12.8. Antra vertus, net jei nebūtų galima pritarti ieškovės siūlomam aiškinimui, tarp šalių kylantis ginčas pagal ieškovės ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismo kompetencijai bet kuriuo atveju gali ir turėtų būti priskiriamas pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje numatytas teismingumo taisykles. Vertinant tai, jog CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma numato galimybę regresinį ieškinį reiškiančiam vežėjui pateikti pagal vieno iš vežime dalyvavusių vežėjų buveinės vietą, taip pat tai, kad ieškovės UAB „DLG“, kuri CMR konvencijos 34 straipsnio bei 39 straipsnio 2 dalies prasme taip pat turėtų būti laikoma vežime dalyvavusiu vežėju, buveinės adresas (duomenys neskelbtini) yra Lietuvoje Vilniaus mieste, ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismas turėtų galimybę priimti nagrinėti pagal vežėjo UAB „DLG“ buveinės vietą.
12.9. Galiausiai, 1975 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) komentare, aiškinant CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje numatytą teisės normą, taip pat nurodoma, jog vežėjai tarpusavio susitarimu gali pakeisti CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje nurodytų teismų jurisdikciją. Kitaip tariant, nors CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nėra įvardinta, kad vežėjai tarpusavio sudarytoje vidinėje vežimo sutartyje gali nusimatyti, kuriame iš teismų turėtų būti sprendžiamas tarp vežėjų kylantis ginčas, tačiau CMR konvencija nedraudžia vežėjams dėl to susitarti ir toks susitarimas turėtų būti laikomas galiojančiu. Analogiškos išvados galima prieiti vertinant ir tame pačiame CMR komentare pateikiamą CMR konvencijos 40 straipsnio aiškinimą.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl apelianto atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį, pagrįstumas ir teisėtumas.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
16. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia atsakovei Lenkijos bendrovei reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka vadovaudamasi sutartimi, sudaryta tarp krovinio siuntėjo ir ieškovės (bei kitų vežimo grandinėje dalyvavusių vežėjų, prisijungusių prie šios sutarties), o ne tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta 2022 m. rugsėjo 16 d. krovinio vežimo sutartimi, todėl ieškinys teismingas vienam iš penkių teismų: 1) šalies CMR konvencijos dalyvės teismui, kurį bendru susitarimu buvo nurodę ieškovė ir krovinio siuntėjas/užsakovas (Olandijos įmonė), iš kurio ieškovė perėmė regresinį reikalavimą (CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalis). Dėl sutartinio teismingumo ieškovė ir krovinio siuntėjas raštu nebuvo susitarę; 2) šalies, kurioje atsakovas ar jo filialas turi būstinę (CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a punktas), teismui. Nagrinėjamu atveju tai būtų Lenkijos Respublikos teismas; 3) šalies, kurioje buvo krovinio priėmimo vežti vieta, teismui (CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies b punktas). Nagrinėjamu atveju tai būtų Olandijos Karalystės teismas; 4) šalies, kurioje buvo numatyta krovinio pristatymo vieta, teismui (CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies b punktas). Nagrinėjamu atveju tai būtų Italijos Karalystės teismas; 5) šalies, kurioje vežėjas (kuriam reiškiamas regresinis reikalavimas) ar jo filialas turi būstinę (CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalis), teismui. Nagrinėjamu atveju tai būtų Lenkijos Respublikos teismas.
17. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino CPM konvencijos 31 straipsnio 1 dalies aiškinimą, todėl apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje pateikiamu aiškinimu, jog CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje numatytos alternatyvios jurisdikcijos taisyklės apima ir turėtų būti taikomos tik pradinės tarp krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo (-ų) sudarytos vežimo sutarties atžvilgiu.
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai vežimo sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2006; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006). Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009). Šiuo atveju nėra ginčo, kad tarp šalių susiklosčiusiems santykiams turi būti taikoma CMR Konvencija. Tačiau, kaip minėta, apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo CPM konvencijos 31 straipsnio 1 dalies ir 39 straipsnio 2 dalies, šiuo atveju ieškovės ieškinio teismingumo klausimo aiškinimu.
19. CMR konvencijoje jurisdikcijos taisyklės reglamentuotos šios konvencijos 31 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti šie teismai: 1) šalių susitarimu pasirinktas teismas; 2) atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) teismas (a punktas); 3) krovinio priėmimo vežti vietos valstybės teismas (b punktas); 4) krovinio pristatymo vietos valstybės teismas (b punktas). Į kitus teismus kreiptis yra negalima.
20. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, pažymėta, kad į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai. Pirma, šalies CMR Konvencijos dalyvės teismai, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra – 31 straipsnio 1 dalies a (pagal atsakovo buveinės vietą) ir b (pagal krovinio priėmimo vežti arba numatytą pristatymo vietą) punktuose nurodyti teismai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017). Taigi CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas tiek sutartinis teismingumas, tiek ir teismingumas pagal aplinkybes, nurodytas 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose. Tarp išvardytų jurisdikcijos pagrindų nėra hierarchijos. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyti alternatyvūs kompetentingi teismai: ieškovas gali laisvai pasirinkti, kuriame iš nurodytų teismų pareikšti savo reikalavimus.
21. CMR konvencijos 34 straipsnis numato, kad jeigu vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai, tai kiekvienas iš jų atsako už visą vežimą, o antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje. Vežėjas, norintis pateikti regresinį ieškinį, gali pateikti jį kompetentingam teismui šalies, kurioje vienas iš vežime dalyvavusių vežėjų turi nuolatinę gyvenamąją vietą, savo būstinę ar filialą arba agentūrą, per kurias buvo sudaryta vežimo sutartis. Tas pats ieškinys gali būti iškeltas visiems vežėjams, dalyvavusiems vežime (CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalis).
22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad šiuo atveju aplinkybė, jog ieškovė su atsakove tarpusavio sutartyje susitarė dėl sutartinio teismingumo, nėra aktuali, nes nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia atsakovei reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka vadovaudamasi sutartimi, sudaryta tarp krovinio siuntėjo ir ieškovės (bei kitų vežimo grandinėje dalyvavusių vežėjų, prisijungusių prie šios sutarties).
23. Pažymėtina, kad ir ieškovė atskirajame skunde sutinka, kad ginčo atveju susiklostė išoriniai krovinio vežimo teisiniai santykiai pagal vieną tarptautinio vežimo sutartį CMR konvencijos 34 straipsnio prasme. Tačiau, anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje numatytos alternatyvios jurisdikcijos taisyklės apima ir turėtų būti taikomos tik pradinės tarp krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo (-ų) sudarytos vežimo sutarties atžvilgiu. Apeliantės įsitikinimu, CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje numatytas teismingumo taisyklės turėtų būti taikomos ir tuo atveju, kai vienas iš išoriniame su krovinio siuntėju vienos vežimo sutarties pagrindu egzistavusiame teisiniame santykyje dalyvavęs vežėjas reiškia regresinį reikalavimą kitam pasitelktam vežėjui, vertinant jų tarpusavio sudarytą vidinę vežimo sutartį atsietai nuo išorinių santykių, kurie susiklosto CMR konvencijos 34 straipsnyje numatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas su tokia atskirojo skundo argumentacija nesutinka.
24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju, priešingai nei teigia apeliantė, CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalies norma CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies teisinio reglamentavimo atžvilgiu, nelaikytina fakultatyviąja teisės norma, tačiau yra specialioji teisės norma. Pažymėtina, kad CMR konvencijos VI skyrius apima nuostatas, susijusias su vežimais, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai. Pagal nurodytame skyriuje įtvirtintą normatyvinį reguliavimą, vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal Konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu (CMR konvencijos 37 straipsnis). Taigi šiame CMR konvencijos skyriuje numatytos regresinio reikalavimo pareiškimo teismingumo taisyklės, įtvirtintos CMR konvencijos 39 straipsnyje, yra specialiosios teisės normos CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies atžvilgiu.
25. Apeliantės teigimu, priešingai nei reikalavimo įgijimo subrogacijos atveju, kuomet teisiniame santykyje pasikeičia šalis – kreditorius, regreso atveju įvyksta ne asmenų pasikeitimas prievolėje, bet atsiranda nauja prievolė. Kartu su tokia prievole lygiagrečiai gali koegzistuoti ir vidiniai solidariai atsakingų prieš pradinį kreditorių asmenų sudaryti susitarimai dėl to, kokius įsipareigojimus jie vienas kito atžvilgiu buvo prisiėmę ir kaip turėtų būti sprendžiamas jų tarpusavio atsakomybės klausimas. Pasak apeliantės, ta aplinkybė, jog reiškiamas ieškinys regreso tvarka, pati savaime negali nulemti situacijos, kad jos reiškiamas reikalavimas turėtų būti įgyvendinamas tik pagal ieškovės ir pirminio krovinio siuntėjo sutartinius santykius reglamentuojančias taisykles.
26. Šiuo aspektu pažymėtina, jog kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad tai, kaip klientui įvykdyti visą krovinio vežimą įsipareigoję asmenys organizuoja savo tarpusavio teisinius santykius tam, kad pasiektų vežimo sutartyje aptartą rezultatą, yra jų pačių sutartinių teisinių santykių, kurių dalyvis klientas nėra, klausimas. Taigi vėlesni vežėjų tarpusavio susitarimai neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant teisinius santykius pagal „vienintelės sutarties“, numatytos CMR Konvencijos 34 straipsnyje, kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020).
27. Dar daugiau, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CMR konvencijos 34 straipsnio formuluotė „antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje“ reglamentuoja vieną iš tolimesnių vežėjų prisijungimo prie tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą įsipareigojusio įvykdyti asmens (asmenų) sutartinių teisinių santykių būdų, kai prisijungiantis asmuo gauna važtaraštį bei perima krovinį. Tokiu atveju tolimesnis vežėjas, priimdamas krovinį bei važtaraštį, išreiškia valią dalyvauti sutartiniuose santykiuose, priima sutarties sąlygas, taigi, atlikus atitinkamus veiksmus, vėlesnio vežėjo prisijungimas prie sutarties įvyksta ex lege (lot. pagal teisę; pagal įstatymą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020).
28. Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos visiškai pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju nėra aktualus apeliantės ir atsakovės Lenkijos bendrovės sudarytoje 2022 m. rugsėjo 16 d. krovinio vežimo sutartyje numatytas sutartinis teismingumas, kadangi reikalavimas kildinamas ne iš minėtos sutarties vykdymo, tačiau reikalaujama nuostolių atlyginimo regreso tvarka vadovaujantis sutartimi, sudaryta tarp krovinio siuntėjo (Olandijos bendrovės) ir ieškovės (bei, atitinkamai, kitų vežimo grandinėje dalyvavusių vežėjų, prisijungusių prie šios sutarties). Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog dėl sutartinio teismingumo ieškovė ir krovinio siuntėjas (Olandijos bendrovė) raštu nebuvo susitarę, tuo tarpu vėlesni vežėjų tarpusavio susitarimai (analizuojamu atveju – ieškovės ir atsakovės Lenkijos bendrovės sudaryta 2022 m. rugsėjo 16 d. krovinio vežimo sutartis) neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant ginčo teisinius santykius ir sprendžiant teismingumo klausimą.
29. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo sutikti su atskirojo skundu argumentu, jog CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma numato galimybę regresinį ieškinį reiškiančiam vežėjui pateikti pagal vieno iš vežime dalyvavusių vežėjų buveinės vietą, taip pat tai, kad ieškovės, kuri CMR konvencijos 34 straipsnio bei 39 straipsnio 2 dalies prasme taip pat turėtų būti laikoma vežime dalyvavusiu vežėju, buveinės adresas (Vilniaus mieste). Pažymėtina, kad aptariamos teisės normos lingvistinė formuluotė numato, kad „Vežėjas, norintis pateikti regresinį ieškinį, gali pateikti jį kompetentingam teismui šalies, kurioje vienas iš vežime dalyvavusių vežėjų turi nuolatinę gyvenamąją vietą, savo būstinę ar filialą arba agentūrą <...>“ (angl. „A carrier wishing to take proceedings to enforce his right of recovery may make his claim before the competent court or tribunal of the country in which one of the carriers concerned is ordinarily resident, or has his principal place of business or the branch or agency <...>“). Šiuo atveju nurodyta teisės normos formuluotė reiškia, kad ieškinys pareiškiamas ne pagal regresinį reikalavimą įgijusio vežėjo, tačiau pagal vežėjo (vežėjų), kuriam yra reiškiamas regresinis reikalavimas, buveinės vietą.
30. Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismui, tinkamai išaiškinęs, kad ieškovė alternatyviai gali kreiptis į Lenkijos, Olandijos ar Italijos teismus.
Dėl procesinės baigties
31. Taigi atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio teismingumo, pareikšto pagal CMR konvenciją, teisinį reguliavimą ir pagrįstai atsisakė priimti ieškinį, tuo tarpu apeliantė atskirajame skunde nenurodė argumentų, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Išdėstytų aplinkybių pagrindu atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DLG“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.