- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-03
- Bylos Nr.
- eA-420-525/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02491-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Apeliacinis procesas nutrauktas.
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Ramūnas Gadliauskas
- Trečiasis asmuo
- Z. V., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, R. K., E. L.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės taryba
- Pareiškėjas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Z. V., R. K., E. L.) dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT, pareiškėjas) 2021 m. liepos 21 d. nutartimi nutarė kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto – Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) 1.1.2 papunkčio atitiktį Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies reikalavimams (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija, įskaitant šio straipsnio 3 dalies 2 punktą – 2014 m. balandžio 4 d. Nr. XII-846 redakcija).
2. Pareiškėjas 2021 m. liepos 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1223-822/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00838-2019-4), nagrinėdamas Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) prašymą pareiškėjai Z. V., tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. K. ir E. L. dėl sprendimo panaikinimo, kuria grindžiamas prašymas, nurodė, kad Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis aiškiai nenumato kriterijaus (sąlygos), kurio pagrindu savivaldybės taryba turi teisę (gali) taikyti 4 procentų dydžio žemės mokestinės vertės tarifą žemės sklypams, kuriuose yra statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba; dėl to yra pagrįstas pagrindas atsirasti abejonei, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1.2. papunktis neprieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba (veikdama kartu su trečiuoju suinteresuotu asmeniu Vilniaus miesto savivaldybės administracija) atsiliepimu į prašymą prašė pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1.2. papunktis atitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies reikalavimus (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija, įskaitant šio straipsnio 3 dalies 2 punktą – 2014 m. balandžio 4 d. Nr. XII-846 redakcija). Atsakovas pažymėjo, kad prašomą ištirti Sprendimo dalį (1.1.2. papunktį) laiko teisėta ir pagrįsta, todėl nemato pagrindo pripažinti šią Sprendimo dalį prieštaraujančia Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies reikalavimams. Nurodė, kad Sprendimo 1.1.2. papunktyje numatytas žemės sklypų apmokestinimo atvejis atitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą tarifo nustatymo kriterijų.
4. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte įtvirtinta išimtine savivaldybės tarybos teise įstatymų nustatyta tvarka nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus. Vadovaudamasi tokia suteikta teise, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. lapkričio 22 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nustatė Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančiai privačiai žemei atitinkamus diferencijuotus mokesčio tarifus 2018 metams. Šiuos tarifus Savivaldybės taryba nurodo Sprendime nustačiusi, atsižvelgdama į Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, numatančią savivaldybės tarybai minimalias ir maksimalias galimas nustatyti žemės mokesčio tarifų ribas, bei to paties straipsnio 3 dalį, suteikiančią savivaldybės tarybai teisę nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kuriuos savivaldybės taryba gali diferencijuoti atsižvelgdama į vieną arba kelis iš šešių šioje dalyje nurodytų kriterijų. Kaip nurodė atsakovas, 2018 metų žemės mokesčio tarifus Savivaldybės taryba nustatė (diferencijavo) vadovaudamasi dvejais iš šešių kriterijų, o būtent – pagal žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą (Sprendimo 1.1.1 p. p. ir 1.1.2 p. p., atitinkantys Žemės mokesčio įstatymo 6 str. 3 d. 3 p. įtvirtintą kriterijų) bei mokesčių mokėtojų kategorijas (Sprendimo 1.2 p. p. ir 1.3 p. p., atitinkantys Žemės mokesčio įstatymo 6 str. 3 d. 5 p. įtvirtintą kriterijų).
5. Atsakovas detalizavo, kad Sprendimo 1.1.1 papunktis, numatantis 4 proc. tarifą nenaudojamiems žemės sklypams, ir Sprendimo 1.1.2 papunktis, numatantis 4 proc. tarifą žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, nors ir yra išskirti į du atskirtus papunkčius, tačiau savo esme šie du apmokestinimo atvejai visgi atitinka vieną ir tą patį Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą kriterijų „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“. Kaip pažymėjo atsakovas, žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas jokiu būdu negalėjo reikšti tik paties žemės sklypo, kaip savarankiško objekto, naudojimo arba nenaudojimo pagal jo paskirtį.
6. Atsakovas vadovavosi Valstybinės mokesčių inspekcijos parengtu Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies komentaru, suponuojančiu vertinimą, kad žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas ne tik gali, tačiau objektyviai ir turi apimti žemės sklype esančių statinių teisinį statusą ir nenaudojamai žemei priskirtinos ir apleistos žemės ūkio naudmenos, bei taip pat gali būti priskiriami ir žemės sklypai pagal kitokius požymius. Ar tarifas pagal žemės sklypo nenaudojimo kriterijų taikomas tik apleistoms žemės ūkio naudmenoms, ar ir nenaudojamiems sklypams, priskirtiems pagal kitokius požymius, nustato savivaldybės taryba.
Žemesnės instancijos teismas
7. Atsakovas, be kita ko, pažymėjo, kad klausimas dėl Savivaldybės tarybos nustatyto didesnio mokesčio tarifo žemės sklypams pagal Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą kriterijų „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“ jau buvo vertintas teisėtumo aspektu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016 yra pripažinęs, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1-900 „Dėl žemės mokesčio tarifo 2013 metams nustatymo“ 3 punktas tiek, kiek jis yra susijęs su bendrąja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kompetencija (įgaliojimais) detalizuoti Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija) taikymo tvarką, neprieštarauja savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui, įtvirtintam Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X – 1722 redakcija) ir įstatymo viršenybės principui, įtvirtintam Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje konstatavo, kad Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė nustatyti diferencijuotą tarifo dydį turi būti laikoma teisėtu pavedimu savivaldybės tarybai nustatyti tarifo dydį lemiantį kriterijų, o būtent – Žemės mokesčio kriterijaus 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto kriterijaus – žemės sklypo naudojimo ar nenaudojimo – bendruosius požymius.
Atsiliepimas
8. Atsakovas nurodė, kad žemės sklype esančių statinių būklė ir ypač jų teisinis statusas (šiuo konkrečiu atveju – savavališkos statybos faktas), gali būti pagrindas 4 procentų žemės mokesčio tarifui nustatyti, vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintu mokesčio tarifo diferencijavimo kriterijumi „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Sprendimo 1.1.2. papunktis negalėjo būti aiškinamas vien formaliai-lingvistiškai. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog atskleidžiant teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien lingvistinį aiškinimo metodą.
9. Remdamasis visais išdėstytais argumentais, atsakovas teigė, kad prašomas ištirti Sprendimas (jo 1.1.2. p. p.) buvo priimtas vadovaujantis būtent Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais imperatyviais reikalavimais (kriterijais), pagal kuriuos Savivaldybės taryba turi teisę diferencijuoti žemės sklypams taikomus mokesčių tarifus, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartyje išdėstyta abejonė, ar šis Sprendimo 1.1.2. papunktis neprieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai, nepagrįsta.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 28 d. sprendimu pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr.-1238 1.1.2 papunktis neprieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija, įskaitant šio straipsnio 3 dalies 2 punktą – 2014 m. balandžio 4 d. Nr. XII-846 redakcija), todėl yra teisėtas; pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą atmetė.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą pareiškėjai Z. V., tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. K. ir E. L. dėl sprendimo panaikinimo, prašė ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1.2. papunktis neprieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai.
12. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 25 d. sprendimu atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą patenkino ir panaikino Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2019 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 21R-91(AG-3/06-2019), kuriuo buvo patenkintas Z. V. skundas ir įpareigotas Administracijos direktorius išbraukti Z. V. nuosavybės teise valdomą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), iš Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašo (LAGK bylos Nr. AG-3/06-2019 b. l. 73–78).
13. Teismas taip pat nustatė, kad Z. V., R. K. ir E. L. yra Žemės sklypo ir jame esančio Gyvenamojo namo bendraturčiai. Nustatė, kad NTR informacinės sistemos „Infostatyba“ pranešimais Nr. SSA-100-171002-00088 ir Nr. SSA-100-171002-00089 Žemės sklype nuo 2017 m. spalio 2 d. registruota kadastro žyma savavališka statyba – kapitalinis remontas. Iš byloje esančio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A14-406-1011/2018 nustatyta, kad dėl ginčo Žemės sklype vykdytos savavališkos statybos pareiškėja pripažinta kalta dėl to, kad neturėdama statybą leidžiančio dokumento – leidimo atlikti kapitalinį remontą, vykdė dalies namo (namo priestato) kapitalinio remonto darbus. Taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1.2 papunkčiu žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, nustatė 4 proc. žemės mokesčio tarifą (LAGK bylos Nr. AG-3/06-2019 b. l. 39–41).
14. Vadovaudamasis Žemės mokesčio įstatymu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1 papunkčiu ir Aprašu, Administracijos direktorius 2018 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 30-2833/18(2.1.1 E-TD2) „Dėl Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašo tvirtinimo“ patvirtino Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašą, kurio 94 punktu įrašytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (LAGK bylos Nr. AG-3/06-2019 b. l. 53–57).
15. Įvertinęs ginčijamo savivaldybės tarybos sprendimo turinį, teismas įvertino, kad jis priimtas 2017 m. lapkričio 27 d. Šiame sprendime nustatyti žemės mokesčio tarifai 2018-iesiems mokestiniams metams, kurių dydis svyruoja nuo 0,08 iki 4 procentų žemės mokestinės vertės. Ginčijamą sprendimą Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė vadovaudamasi tuo metu aktualios redakcijos Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi ir 18 straipsnio 1 dalimi ir Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsniu, kuriame buvo sureglamentuoti žemės mokesčio tarifai ir jų nustatymo tvarka.
16. Iš Sprendimo 1 punkto ir jo papunkčių buvo matyti, kad 2018 metų žemės mokesčio tarifus Savivaldybės taryba nustatė (diferencijavo) vadovaudamasi dvejais iš šešių Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų baigtinio sąrašo kriterijų, o būtent – pagal žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą (Sprendimo 1.1.1 papunktis ir 1.1.2 papunktis, atitinkantys Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą kriterijų) bei mokesčių mokėtojų kategorijas (Sprendimo 1.2 papunktis ir 1.3 papunktis, atitinkantys Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtintą kriterijų).
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas vertino, kad Sprendimo 1.1.1 papunktis, numatantis 4 proc. tarifą nenaudojamiems žemės sklypams, ir Sprendimo 1.1.2 papunktis, numatantis 4 proc. tarifą žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, savo esme atitinka tą patį Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą kriterijų – „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“.
18. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypo „naudojimas“ arba „nenaudojimas“ negali reikšti tik paties žemės sklypo, kaip savarankiško objekto, naudojimo arba nenaudojimo pagal jo paskirtį. Žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas objektyviai apima ir žemės sklype esančių statinių teisinį statusą. Tai matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos parengto Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies komentaro: ,,1. <...> Žemės sklypų nenaudojimas suprantamas kaip žemės netvarkymas taip, jog ji būtų tinkama naudoti pagal nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, arba visiškas jos nenaudojimas ir pan. (pvz., kitos paskirties žemė apaugusi krūmais, medžiais ir pan.). 2. Nenaudojamai žemei priskiriamos ir apleistos žemės ūkio naudmenos. <...> 3. Nenaudojamiems žemės sklypams gali būti priskiriamos ne tik apleistos žemės ūkio naudmenos, bet ir žemės sklypai pagal kitokius požymius. Ar tarifas pagal žemės sklypo nenaudojimo kriterijų taikomas tik apleistoms žemės ūkio naudmenoms, ar ir nenaudojamiems sklypams, priskirtiems pagal kitokius požymius, nustato savivaldybės taryba.“
19. Teismas sprendė, jog ginčo byloje, kurią nagrinėja pareiškėjas, yra neginčijamai nustatyta, kad Z. V., būdama viena iš (duomenys neskelbtini), pastato, bendraturčių, yra teismo pripažinta kalta dėl to, kad neturėdama statybą leidžiančio dokumento (leidimo atlikti kapitalinį remontą), vykdė dalies namo (namo priestato) kapitalinio remonto darbus. Kaip minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A14-406-1011/2018 nustatyta, kad ginčo Žemės sklype vykdyta savavališka statyba.
20. Teismas vertino, kad žemės sklype vykdytos savavališkos statybos faktas leido daryti išvadą, kad žemės sklypas nebuvo naudojamas teisėtu būdu, kas atitinka Ginčo sprendimo 1.1.2 papunktyje įtvirtintą atvejį, kai taikomas 4 proc. žemės mokestinės vertės tarifas. Pažymėjo, kad klausimas dėl Savivaldybės tarybos nustatyto didesnio mokesčio tarifo žemės sklypams pagal Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą kriterijų „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“ tam tikra apimtimi jau buvo vertintas teisėtumo aspektu. Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba kreipėsi į teismą dėl Savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1-900 „Dėl žemės mokesčio tarifo 2013 metams nustatymo“ 3 punkto bei juo patvirtinto Nenaudojamų žemės sklypų nustatymo tvarkos aprašo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 bei 4 punktams, 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms bei teisėtumo principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016 atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimdamas naują, kuriame pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1-900 „Dėl žemės mokesčio tarifo 2013 metams nustatymo“ 3 punktas tiek, kiek jis yra susijęs su bendrąja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kompetencija (įgaliojimais) detalizuoti Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija) taikymo tvarką, neprieštarauja savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui, įtvirtintam Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) ir įstatymo viršenybės principui, įtvirtintam Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija), todėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos pareiškimą dėl šios dalies atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje konstatavo, kad Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė nustatyti diferencijuotą tarifo dydį turi būti laikoma teisėtu pavedimu savivaldybės tarybai nustatyti tarifo dydį lemiantį kriterijų, o būtent – Žemės mokesčio kriterijaus 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto kriterijaus – žemės sklypo naudojimo ar nenaudojimo – bendruosius požymius.
21. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, minėtą jo komentarą, suformuotą teismų praktiką, darė išvadą, kad žemės sklype esančių statinių būklė ir ypač jų teisinis statusas (šiuo konkrečiu atveju – savavališkos statybos faktas), gali būti pagrindas 4 procentų žemės mokesčio tarifui nustatyti, vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintu mokesčio tarifo diferencijavimo kriterijumi „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“.
22. Teismas, aiškindamas aktualų nagrinėjamai administracinei bylai teisinį reguliavimą, susijusį su savivaldybės tarybos teise nustatyti žemės mokestį 2018-iesiems mokestiniams metams (jos realizavimu), ir jos nebekartodamas, konstatavo, jog nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad ginčijamas sprendimas dėl žemės mokesčio tarifų 2018-iems metams priimtas pažeidžiant Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies reikalavimams.
23. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas neprieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija, įskaitant šio straipsnio 3 dalies 2 punktą – 2014 m. balandžio 4 d. Nr. XII-846 redakcija), jis yra teisėtas ir pareiškėjo prašymą atmetė.
III.
24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. V. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1 punkto 1.1.2. papunktis akivaizdžiai prieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir šioje byloje priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pareiškimas tenkintinas.
25. Apeliantės nuomone, šioje byloje apeliacijos pagrindai yra šie: 1) netinkamas materialinių teisės normų, numatančių teisę savivaldybės tarybai nustatyti žemės mokesčio vieną ir/ar kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į baigtinį įtvirtintų kriterijų sąrašą (Žemės mokesčio įstatymo 6 str. 3 d.), aiškinimas ir taikymas; 2) netinkamas materialinių teisės normų, reglamentuojančių žemės mokesčio tarifų nustatymą Vilniaus mieste 2018 metams (Sprendimo 1 p. 1.1.2. p. p.), aiškinimas ir taikymas; 3) nepagrįstas ir ydingas atsisakymas taikyti administracinėje teisėje įtvirtintą imperatyvų reguliavimo metodą, taip pat nepagrįstas dispozityviojo reguliavimo metodo, esančio civilinės teisės kategorija, taikymas, nulėmęs ydingą ir nepagrįstą materialinių teisės normų – įstatymo Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies ir poįstatyminio teisės akto Sprendimo 1 punkto 1.1.2. papunkčio – santykio plečiamąjį aiškinimą.
Šalies argumentai
26. Apeliantė nurodo, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsisakė taikyti administracinės teisės imperatyvųjį reguliavimo metodą bei taikė dispozityvųjį reguliavimo metodą, esantį civilinės teisės kategorija, ir tokiu būdu ydingai plečiamai aiškino materialinių teisės normų – įstatymo Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies ir poįstatyminio teisės akto Sprendimo 1 punkto 1.1.2. papunkčio santykį, o tai turėjo esminės įtakos nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimui. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas kriterijų, pagal kuriuos savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius žemės mokesčio tarifus, todėl atskiro savarankiško kriterijaus, kurio pagrindu savivaldybės taryba turi teisę (gali) taikyti 4 procentų dydžio žemės mokestinės vertės tarifą žemės sklypams, kuriuose yra statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, nenumato. Tokio nurodyto kriterijaus įstatyme nėra, tačiau Sprendimo 1 punktas numato 4 procentų žemės mokestinės vertės tarifą (1.1. p. p.): nenaudojamiems žemės sklypams (1.1.1. p. p.); žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba (1.1.2. p. p.); 0,08 procentų žemės mokestinės vertės tarifą visai kitai žemei fiziniams asmenims (1.2. p. p.); 0,12 procentų žemės mokestinės vertės tarifą visai kitai žemei juridiniams asmenims (1.3. p. p.). Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, kategorijos „nenaudojamas žemės sklypas“ ir „žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba“ nėra tapačios ir dėl to negali būti sutapatinamos. Kadangi Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis nenumato kriterijaus (sąlygos) „žemės sklypai, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba“, o savivaldybės taryba turi teisę (gali) taikyti 4 procentų dydžio žemės mokestinės vertės tarifą žemės sklypams, kuriuose yra statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, todėl Z. V. daro išvadą, kad Sprendimo 1 punkto 1.1.2. papunktis, numatantis savivaldybės tarybai galimybę taikyti 4 procentų žemės mokestinės vertės tarifą žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, akivaizdžiai prieštarauja įstatymui, t. y. Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai. Taip pat pažymi, jog kadangi Žemės mokestinės vertės tarifas objektyviai ir neabejotinai priklauso nuo Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies numatytų kriterijų, kurių sąrašas yra baigtinis, todėl daro išvadą, jog imperatyviuoju reguliavimo metodu aiškinant nurodytą administracinės teisės normą žemės mokestinės vertės tarifas nepriklauso ir negali priklausyti nuo kitų žemės sklype esančių savarankiškų nekilnojamųjų objektų, t. y. nuo jame esančių statinių, ir nuo jų teisinio statuso. Tai kartu reiškia, kad žemės sklype esančių statinių teisinis statusas nėra ir negali būti pagrindas 4 procentų žemės mokestinės vertės tarifo nustatymui. Priešingu atveju, tai reikštų imperatyviojo reguliavimo metodo nepagrįstą neigimą ir kartu Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies plečiamąjį aiškinimą, kuris, kaip jau žinia, administracinėje teisėje yra negalimas.
27. Apeliantė nurodo, kad aiškinant Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punktą lingvistiniu metodu, konstatuotina, jog žemės sklypo naudojimas reiškia jo naudojimą pagal jo naudojimo paskirtį. Žemės sklypas ir statinys (pastatas, inžinieriniai įrenginiai ir kt.) yra du atskiri nekilnojamojo turto objektai, kurie nėra ir negali būti tapatinami. Dėl to Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytas kriterijus – žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas – reiškia tik paties žemės sklypo, kaip savarankiško objekto, o ne jame esančių statinių naudojimą arba nenaudojimą pagal jų paskirtį. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, taikant administracinėje teisėje įtvirtintą imperatyvųjį reguliavimo metodą Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytas kriterijus – žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas – niekaip neapima ir negali apimti žemės sklype esančių statinių teisinio statuso.
28. Apeliantė akcentuoja, kad administracinėje teisėje įtvirtintas (galioja ir taikomas) tik imperatyvusis reguliavimo metodas – leidžiama tik tai, kas tiesiogiai nurodyta teisės akte – kartu reiškia ir tai, jog administracinės teisės aktų (juo labiau įstatymo) imperatyvių nuostatų plečiamas aiškinimas yra negalimas. Tai taip pat kartu reiškia, kad taikant šį imperatyvųjį metodą kategorijos – „nenaudojamas žemės sklypas“ ir „žemės sklypai, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba“ – nėra tapačios ir negali būti sutapatinamos. Be to, šios bylos atveju Žemės sklype statyba galima. Dėl to byloje ginčo nėra. Tai kartu reiškia, jog Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje numatytiems kriterijams pastato savavališkos statybos kriterijus (kategorija) netaikytinas ir negali būti teisiškai nereikšmingas.
29. Taigi, apeliantės nuomone, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės taikė dispozityvųjį reguliavimo metodą, esantį civilinės teisės kategorija ir kurios taikymas administracinėje teisėje negalimas, o tai nulėmė nepagrįstą įstatymo plečiamąjį aiškinimą ir imperatyvaus reguliavimo metodo nepagrįstą neigimą ir tokiu būdu teismo nepagrįstą išvadą, kad Sprendimo 1 punkto 1.1.2. papunktis, numatantis savivaldybės tarybai galimybę taikyti 4 procentų žemės mokestinės vertės tarifą žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, įstatymui – Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai – neprieštarauja.
Atsiliepimas
30. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
31. Atsakovas nurodo, kad priešingai negu vertina apeliantė, teismas nagrinėjamu atveju nei Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies, nei Sprendimo 1.1.2. papunkčio neaiškino plečiamai. Teismas šias normas vertino imperatyviai, be kita ko atsižvelgdamas ne tik į šių teisės normų lingvistinę išraišką, tačiau ir į teisės normos esmę bei siekiamą tikslą. Tuo tarpu apeliantės skunde dėstomi motyvai suponuoja, kad Sprendimo 1.1.2. papunktis su jame įtvirtintu padidinto apmokestinimo atveju „žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba“ yra neteisėtas neva dėl to, kad analogiška apmokestinimo atvejo (sąlygos) formuluotė nėra įtvirtinta Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, t. y. Sprendimo 1.1.2 papunktyje numatytas apmokestinimo atvejis neva neatitinka nė vieno šiame įstatyme numatyto kriterijaus, ir priešingas pirmosios instancijos teismo aiškinimas neva reiškia neleistiną plečiamąjį šių normų aiškinimą. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas atskleisti aptariamų normų esmę, pagrįstai atkreipė dėmesį, kad kompetentingos institucijos – Valstybinės mokesčių inspekcijos – parengtą oficialų Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies komentarą, kuriame paaiškinta, kad ,,1. <...> Žemės sklypų nenaudojimas suprantamas kaip žemės netvarkymas taip, jog ji būtų tinkama naudoti pagal nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, arba visiškas jos nenaudojimas ir pan. (pvz., kitos paskirties žemė apaugusi krūmais, medžiais ir pan.)“. Toliau šiame komentare atitinkamai paaiškinama, kad „2. Nenaudojamai žemei priskiriamos ir apleistos žemės ūkio naudmenos. <...> 3. Nenaudojamiems žemės sklypams gali būti priskiriamos ne tik apleistos žemės ūkio naudmenos, bet ir žemės sklypai pagal kitokius požymius. Ar tarifas pagal žemės sklypo nenaudojimo kriterijų taikomas tik apleistoms žemės ūkio naudmenoms, ar ir nenaudojamiems sklypams, priskirtiems pagal kitokius požymius, nustato savivaldybės taryba.“ Atsakovo nuomone, minėtas komentaras aiškiai suponuoja, jog žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas jokiu būdu negali reikšti tik paties žemės sklypo, kaip savarankiško objekto, naudojimo arba nenaudojimo pagal jo paskirtį, kad žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas ne tik gali, tačiau objektyviai ir turi apimti žemės sklype esančių statinių teisinį statusą.
32. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Sprendimo 1.1.1 papunktis, numatantis 4 proc. tarifą nenaudojamiems žemės sklypams, ir Sprendimo 1.1.2 papunktis, numatantis 4 proc. tarifą žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, nors ir yra išskirti į du atskirtus papunkčius, tačiau savo esme šie du apmokestinimo atvejai visgi atitinka vieną ir tą patį Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą kriterijų „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“, yra visiškai teisėta ir pagrįsta. Ši išvada padaryta aiškinant teisės normas ne plečiamai, kaip nepagrįstai teigia apeliantė, o sistemiškai, t. y. įvertinus ne tik lingvistinę Sprendimo 1.1.2. papunkčio išraišką, tačiau ir šios normos paskirtį, tikslus, ja reguliuojamų santykių pobūdį ir reguliavimo ypatumus – laikytina, kad tokiu būdu būtent ir buvo atskleista šios normos esmė.
33. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiška pagrįstai atsižvelgė ir vadovavosi aplinkybe, kurią savo apeliaciniame skunde apeliantė akivaizdžiai ignoruoja, o būtent, kad klausimas dėl Savivaldybės tarybos nustatyto didesnio mokesčio tarifo žemės sklypams pagal Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą kriterijų „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“ kartą jau buvo vertintas teisėtumo aspektu. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė yra aktuali ir šioje nagrinėjamoje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas šia jau esama taisykle pagrįstai vadovavosi.
34. Atsakovas sprendžia, kad atsižvelgiant į Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą ir jo komentarą, taip pat į suformuotą vieningą teismų praktiką, darytina išvada, kad žemės sklype esančių statinių būklė ir ypač jų teisinis statusas (šiuo konkrečiu atveju – savavališkos statybos faktas), gali būti pagrindas 4 procentų žemės mokesčio tarifui nustatyti, vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintu mokesčio tarifo diferencijavimo kriterijumi „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“. Atitinkamai, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016 suformuota teisės aiškinimo taisykle, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, Sprendime nustatydama (detalizuodama) bendruosius požymius, pagal kuriuos žemės sklypas laikomas nenaudojamu, ir šiuos požymius įtvirtindama Sprendimo 1.1.1. bei 1.1.2. papunkčiuose, veikė teisėtai ir pagrįstai.
Atsiliepimas
35. Atsakovas pažymi, kad atsiliepime yra išdėstyta bendra atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Administracijos pozicija šioje administracinėje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
36. Nagrinėjama norminio administracinio akto patikros byla buvo pradėta Vilniaus apygardos administraciniame teisme gavus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1223-822/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00838-2019-4), kurioje prašoma ištirti norminio administracinio akto – Savivaldybė tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1.2 papunkčio atitiktį Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies reikalavimams (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija, įskaitant šio straipsnio 3 dalies 2 punktą – 2014 m. balandžio 4 d. Nr. XII-846 redakcija).
37. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eA-1223-822/2021 (dabartinis Nr. eA-1197-822/2023) pagal pareiškėjos Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo (skundą padavusios institucijos) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą pareiškėjai Z. V., tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. K. ir E. L. dėl sprendimo panaikinimo.
38. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 rugpjūčio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI4-4411-631/2021 buvo nutarta priimti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1223-822/2021 išdėstytą prašymą ir atsakovu byloje laikyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, o suinteresuotais trečiaisiais asmenimis į bylą traukti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, Z. V., R. K. bei E. L..
39. Norminio administracinio akto teisėtumo patikros dalykas buvo apibrėžtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 rugpjūčio 9 d. nutarties motyvuose atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1223-822/2021 išdėstytą prašymą.
40. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad byloje, pradėtoje dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo ryšium su individualia byla, pareiškėju laikomas nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 str. 3 d. (dabar ABTĮ 113 str. 3 d.)) ar nutartį kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str. 1 d. (dabar ABTĮ 111 str. 1 d.)) priėmęs teismas, nepriklausomai nuo to, ar norminė byla pradėta (kreiptasi dėl akto teisėtumo patikrinimo) esant ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje (dabar ABTĮ 113 str. 3 d.) nurodytam prašymui, ar – paties konkrečią individualią bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-355/2014; 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-641-442/2016).
41. Atsakovu byloje dalyvauja norminį administracinį aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas. ABTĮ šešioliktajame skirsnyje (dabar ABTĮ 2 dalies 2 skyriaus 1 skirsnis), kuris reglamentuoja pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimo ypatumus, subjektų dalyvavimas trečiaisiais suinteresuotaisiais asmenimis procese nėra aptartas, todėl jų įtraukimas turi būti grindžiamas bendrosiomis šiame įstatyme nustatytomis proceso taisyklėmis, atsižvelgiant į aptariamos kategorijos bylų specifiką. Remiantis ABTĮ 48 straipsnio 2 dalimi (dabar ABTĮ 46 str. 2 d.) tretieji suinteresuoti asmenys yra tie subjektai, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-492/2019).
42. Tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr., pvz., LVAT 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje A556-1333/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010; 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-778/2014).
43. Norminę bylą nagrinėjantis teismas atlieka norminio administracinio akto teisėtumo kontrolės funkciją ir nieko nesprendžia dėl suinteresuotųjų asmenų subjektinių teisių gynimo. Norminio administracinio akto teisėtumo kontrolės proceso ypatybė yra tai, kad jo rezultatas turi poveikį teisėms ir pareigoms neribotam subjektų ratui – t. y. visiems, kuriems kvestionuojamas norminis administracinis aktas gali būti pritaikytas. Tokia situacija nėra tapati teismo sprendimo individualaus pobūdžio ginče priėmimui, kai daromas poveikis konkretaus teisinio santykio dalyvių teisėms ir pareigoms (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje A-699-492/2016, publikuota: „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 31, 2017 m., 3.8.4 p.).
44. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas, pradėdamas norminę administracinę bylą, priėmė pareiškėjo prašymą dėl administracinių aktų teisėtumo ištyrimo ir pagal juos suformulavo tyrimo dalyką ir ribas, tačiau nutartyje, kuria buvo pradėtas tyrimas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, netinkamai nurodė bylos dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo šalis, nesant procesinio pagrindo į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukė Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, Z. V., R. K. bei E. L..
45. Taigi poveikis Z. V., pateikusios apeliacinį skundą šioje byloje, kuri yra pareiškėja individualioje administracinio ginčo byloje, individualių teisių ir pareigų apimčiai sietinas ne su norminio administracinio akto teisėtumo kontrolės proceso rezultatu, bet su administracinio ginčo išsprendimu. Pažymėtina, kad šis asmuo, kaip ir kiti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis šioje byloje įtraukti asmenys, nėra subjektai, galintys savarankiškai teikti prašymus dėl norminių administracinių aktų ištyrimo, jiems įstatymo leidėjas numatė teisę reikšti atitinkamą prašymą ir kartu galimybę teikti savo argumentus būtent individualų ginčą nagrinėjančiam teismui dėl kreipimosi ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Jie taip pat nėra subjektai, priėmę norminį aktą, kurio teisėtumo klausimas keliamas šioje byloje. Apibendrinant darytina išvada, kad nebuvo nei teisinių, nei faktinių prielaidų įtraukti į norminę administracinę bylą individualaus administracinio ginčo šalį Z. V., kaip ir R. K., E. L., bei Vilniaus miesto savivaldybės administraciją.
46. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 140 str. 2 d.). Bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo laikytinos viešojo intereso bylomis, atsižvelgdama į tai bei į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad į norminės bylos nagrinėjimo procesą buvo įtraukti asmenys nesant įstatyme nustatyto procesinio pagrindo: trečiaisiais suinteresuotais asmenimis – Z. V., R. K., E. L. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
47. Šių subjektų nepagrįstas įtraukimas į norminės bylos procesą negali būti pagrindu jiems suteikti procesines teises, kuriomis gali disponuoti tik pagrįstai ir teisėtai dalyvaujantys administracinės bylos procese asmenys, taigi ir pateikti apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šalina iš dalyvaujančių byloje asmenų Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, Z. V., R. K. bei E. L., bei apeliacinį procesą pagal Z. V. apeliacinį skundą nutraukia kaip paduotą nedalyvaujančio byloje asmens dėl teismo sprendimo, kurio poveikis yra nukreiptas į neapibrėžtą subjektų ratą ir netapatintinas su sprendimo individualaus ginčo byloje poveikiu (ABTĮ 137 str., 138 str. 3 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsniu, 138 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 8 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pašalinti iš dalyvaujančių administracinėje byloje asmenų Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, Z. V., R. K. bei E. L., apeliacinį procesą pagal Z. V. apeliacinį skundą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.