- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-02-28
- Bylos Nr.
- eI4-909-631/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02491-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Gitana Butrimaitė (pirm.), Egidija Puzinskaitė, Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės taryba
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Jolantos Vėgelienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) pateikė prašymą ištirti norminio administracinio akto – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) 1.1.2 papunkčio atitiktį Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies reikalavimams (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija, įskaitant šio straipsnio 3 dalies 2 punktą - 2014 m. balandžio 4 d. Nr. XII-846 redakcija).
2. Pareiškėjas 2021 m. liepos 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1223-822/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00838-2019-4), nagrinėdamas Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą pareiškėjai Z. V., tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. K. ir E. L. dėl sprendimo panaikinimo, kuria grindžiamas prašymas, nurodė, kad Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis aiškiai nenumato kriterijaus (sąlygos), kurio pagrindu savivaldybės taryba turi teisę (gali) taikyti 4 procentų dydžio žemės mokestinės vertės tarifą žemės sklypams, kuriuose yra statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba; Dėl to yra pagrįstas pagrindas atsirasti abejonei, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1.2. papunktis neprieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba (veikdama kartu su trečiuoju suinteresuotu asmeniu Vilniaus miesto savivaldybės administracija) atsiliepimu į prašymą prašo pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1.2. papunktis atitinka Lietuvos Respublikos žemės mokesčio 6 straipsnio 3 dalies reikalavimus (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija, įskaitant šio straipsnio 3 dalies 2 punktą – 2014 m. balandžio 4 d. Nr. XII-846 redakcija).
4. Atsiliepime pažymi, kad prašomą ištirti Sprendimo dalį (1.1.2. papunktį) laiko teisėta ir pagrįsta, todėl nemato pagrindo pripažinti šią Sprendimo dalį prieštaraujančia Žemės mokesčio įstatymo 6 str. 3 dalies reikalavimams.
5. Nurodo, kad Sprendimo 1.1.2. papunktyje numatytas žemės sklypų apmokestinimo atvejis atitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 str. 3 d. 3 punkte numatytą tarifo nustatymo kriterijų.
6. Atsakovė vadovaujasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte įtvirtinta išimtine savivaldybės tarybos teise įstatymų nustatyta tvarka nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus. Vadovaudamasi tokia suteikta teise, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. lapkričio 22 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nustatė Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančiai privačiai žemei atitinkamus diferencijuotus mokesčio tarifus 2018 metams.
7. Šiuos tarifus Savivaldybės taryba nurodo Sprendime nustačiusi, atsižvelgdama į Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, numatančią savivaldybės tarybai minimalias ir maksimalias galimas nustatyti žemės mokesčio tarifų ribas, bei to paties straipsnio 3 dalį, suteikiančią savivaldybės tarybai teisę nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kuriuos savivaldybės taryba gali diferencijuoti atsižvelgdama į vieną arba kelis iš šešių šioje dalyje nurodytų kriterijų.
8. Kaip nurodo atsakovė, 2018 metų žemės mokesčio tarifus Savivaldybės taryba nustatė (diferencijavo) vadovaudamasi dvejais iš šešių kriterijų, o būtent – pagal žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą (Sprendimo 1.1.1 papunktis ir 1.1.2 papunktis, atitinkantys Žemės mokesčio įstatymo 6 str. 3 d. 3 punkte įtvirtintą kriterijų) bei mokesčių mokėtojų kategorijas (Sprendimo 1.2 papunktis ir 1.3 papunktis, atitinkantys Žemės mokesčio įstatymo 6 str. 3 d. 5 punkte įtvirtintą kriterijų).
9. Atsakovė detalizuoja, kad Sprendimo 1.1.1 papunktis, numatantis 4 proc. tarifą nenaudojamiems žemės sklypams, ir Sprendimo 1.1.2 papunktis, numatantis 4 proc. tarifą žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, nors ir yra išskirti į du atskirtus papunkčius, tačiau savo esme šie du apmokestinimo atvejai visgi atitinka vieną ir tą patį Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą kriterijų „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“.
10. Kaip pažymi atsakovė, žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas jokiu būdu negali reikšti tik paties žemės sklypo, kaip savarankiško objekto, naudojimo arba nenaudojimo pagal jo paskirtį.
11. Atsakovė vadovaujasi Valstybinės mokesčių inspekcijos parengtu Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies komentaru, suponuojančiu vertinimą, kad žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas ne tik gali, tačiau objektyviai ir turi apimti žemės sklype esančių statinių teisinį statusą ir nenaudojamai žemei priskirtinos ir apleistos žemės ūkio naudmenos, bei taip pat gali būti priskiriami ir žemės sklypai pagal kitokius požymius. Ar tarifas pagal žemės sklypo nenaudojimo kriterijų taikomas tik apleistoms žemės ūkio naudmenoms, ar ir nenaudojamiems sklypams, priskirtiems pagal kitokius požymius, nustato savivaldybės taryba.
Žemesnės instancijos teismas
12. Atsakovė, be kita ko, pažymi, kad klausimas dėl Savivaldybės tarybos nustatyto didesnio mokesčio tarifo žemės sklypams pagal Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą kriterijų „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“ jau buvo vertintas teisėtumo aspektu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016 yra pripažinęs, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1-900 „Dėl žemės mokesčio tarifo 2013 metams nustatymo“ 3 punktas tiek, kiek jis yra susijęs su bendrąja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kompetencija (įgaliojimais) detalizuoti Žemės mokesčio įstatymo 6 str. 3 d. 3 punkto (2011-12-21 įstatymo Nr. XI-1829 redakcija) taikymo tvarką, neprieštarauja savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui, įtvirtintam Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 1 d. 6 punkte (2008-09-15 įstatymo Nr. X – 1722 redakcija) ir įstatymo viršenybės principui, įtvirtintam Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 punkte (2009-06-11 įstatymo Nr. XI-283 redakcija). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje konstatavo, kad Žemės mokesčio įstatymo 6 str. 3 dalyje įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė nustatyti diferencijuotą tarifo dydį turi būti laikoma teisėtu pavedimu savivaldybės tarybai nustatyti tarifo dydį lemiantį kriterijų, o būtent – Žemės mokesčio kriterijaus 6 str. 3 d. 3 punkto kriterijaus – žemės sklypo naudojimo ar nenaudojimo – bendruosius požymius.
Atsiliepimas
13. Atsakovė nurodo, kad žemės sklype esančių statinių būklė ir ypač jų teisinis statusas (šiuo konkrečiu atveju – savavališkos statybos faktas), gali būti pagrindas 4 procentų žemės mokesčio tarifui nustatyti, vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintu mokesčio tarifo diferencijavimo kriterijumi „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“.
14. Atsakovė taip pat pažymi, kad Sprendimo 1.1.2. papunktis negali būti aiškinamas vien formaliai-lingvistiškai. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog atskleidžiant teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien lingvistinį aiškinimo metodą.
15. Remdamasi visais išdėstytais argumentais, atsakovė teigia, kad prašomas ištirti Sprendimas (jo 1.1.2. papunktis) buvo priimtas vadovaujantis būtent Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais imperatyviais reikalavimais (kriterijais), pagal kuriuos Savivaldybės taryba turi teisę diferencijuoti žemės sklypams taikomus mokesčių tarifus, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartyje išdėstyta abejonė, ar šis Sprendimo 1.1.2. papunktis neprieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai, yra nepagrįsta.
Atsiliepimas
16. Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimų dėl prašymo į bylą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
17. Nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą pareiškėjai Z. V., tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. K. ir E. L. dėl sprendimo panaikinimo, pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1.2. papunktis neprieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai.
18. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 25 d. sprendimu atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą patenkino ir panaikino Lietuvos administracinių ginčų komisijos (LAGK) 2019 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 21R-91(AG-3/06-2019), kuriuo buvo patenkintas Z. V. skundas ir įpareigotas Administracijos direktorius išbraukti Z. V. nuosavybės teise valdomą žemės sklypą Treniotos g. 37, Vilniuje, iš Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašo (LAGK bylos Nr. AG-3/06-2019 b. l. 73–78).
19. Teismas nustatė, kad Z. V., R. K. ir E. L. yra Žemės sklypo ir jame esančio Gyvenamojo namo bendraturčiai. Nustatė, kad NTR informacinės sistemos „Infostatyba“ pranešimais Nr. SSA-100-171002-00088 ir Nr. SSA-100-171002-00089 Žemės sklype nuo 2017 m. spalio 2 d. registruota kadastro žyma savavališka statyba – kapitalinis remontas. Iš byloje esančio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A14-406-1011/2018 nustatyta, kad dėl ginčo Žemės sklype vykdytos savavališkos statybos pareiškėja pripažinta kalta dėl to, kad neturėdama statybą leidžiančio dokumento – leidimo atlikti kapitalinį remontą, vykdė dalies namo (namo priestato) kapitalinio remonto darbus.
20. Kaip nustatyta, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1.2 papunkčiu žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, nustatė 4 proc. žemės mokesčio tarifą (LAGK bylos Nr. AG-3/06-2019 b. l. 39–41).
21. Vadovaudamasis Žemės mokesčio įstatymu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1 papunkčiu ir Aprašu, Administracijos direktorius 2018 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 30-2833/18(2.1.1 E-TD2) „Dėl Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašo tvirtinimo“ patvirtino Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašą, kurio 94 punktu įrašytas žemės sklypas Treniotos g. 37 (unikalus Nr. 0101-0039-0710) (LAGK bylos Nr. AG-3/06-2019 b. l. 53–57).
22. Įvertinus ginčijamo savivaldybės tarybos sprendimo turinį, nustatyta, kad jis priimtas 2017 m. lapkričio 27 d. Šiame sprendime nustatyti žemės mokesčio tarifai 2018-iesiems mokestiniams metams, kurių dydis svyruoja nuo 0,08 iki 4 procentų žemės mokestinės vertės. Ginčijamą sprendimą Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė vadovaudamasi tuo metu aktualios redakcijos Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi ir 18 straipsnio 1 dalimi ir Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsniu, kuriame buvo sureglamentuoti žemės mokesčio tarifai ir jų nustatymo tvarka.
23. Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016-01-01) nustatyta, kad: mokesčio tarifas – nuo 0,01 procento iki 4 procentų žemės mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip (1 dalis); savivaldybės taryba iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos nustato konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje kitą mokestinį laikotarpį, neviršydama šio straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, o jeigu, vadovaujantis šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio žemės mokestinė vertė nustatoma atsižvelgiant į naujai atlikto masinio žemės vertinimo rezultatus, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos (2 dalis); savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: 1) pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, 2) žemės sklypo naudojimo būdą, 3) žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą, 4) žemės sklypo dydį, 5) mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį), 6) žemės sklypo buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus) (3 dalis); jeigu savivaldybės taryba iki šio straipsnio 2 dalyje nurodytų terminų nenustato konkrečių mokesčio tarifų arba po šio straipsnio 2 dalyje nurodytų terminų keičia nustatytus mokesčio tarifus, atitinkamą mokestinį laikotarpį toje savivaldybės teritorijoje taikomas 0,01 procento mokesčio tarifas (4 dalis).
24. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte nustatyta, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai, be kita ko, priskirta vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio liepos 1 dienos.
25. Iš Sprendimo 1 punkto ir jo papunkčių matyti, kad 2018 metų žemės mokesčio tarifus Savivaldybės taryba nustatė (diferencijavo) vadovaudamasi dvejais iš šešių Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų baigtinio sąrašo kriterijų, o būtent – pagal žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą (Sprendimo 1.1.1 papunktis ir 1.1.2 papunktis, atitinkantys Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą kriterijų) bei mokesčių mokėtojų kategorijas (Sprendimo 1.2 papunktis ir 1.3 papunktis, atitinkantys Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtintą kriterijų).
26. Vertintina, kad Sprendimo 1.1.1 papunktis, numatantis 4 proc. tarifą nenaudojamiems žemės sklypams, ir Sprendimo 1.1.2 papunktis, numatantis 4 proc. tarifą žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, savo esme atitinka tą patį Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą kriterijų – „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“.
27. Pažymėtina, kad žemės sklypo „naudojimas“ arba „nenaudojimas“ negali reikšti tik paties žemės sklypo, kaip savarankiško objekto, naudojimo arba nenaudojimo pagal jo paskirtį. Žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas objektyviai apima ir žemės sklype esančių statinių teisinį statusą. Tai matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos parengto Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies komentaro: ,,1. <...> Žemės sklypų nenaudojimas suprantamas kaip žemės netvarkymas taip, jog ji būtų tinkama naudoti pagal nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, arba visiškas jos nenaudojimas ir pan. (pvz., kitos paskirties žemė apaugusi krūmais, medžiais ir pan.). 2. Nenaudojamai žemei priskiriamos ir apleistos žemės ūkio naudmenos. <...> 3. Nenaudojamiems žemės sklypams gali būti priskiriamos ne tik apleistos žemės ūkio naudmenos, bet ir žemės sklypai pagal kitokius požymius. Ar tarifas pagal žemės sklypo nenaudojimo kriterijų taikomas tik apleistoms žemės ūkio naudmenoms, ar ir nenaudojamiems sklypams, priskirtiems pagal kitokius požymius, nustato savivaldybės taryba.“
Žemesnės instancijos teismas
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nenaudojimu yra laikomas toks ekonominio efektyvumo nesukuriantis elgesys su daiktu, kai jo naudingosios savybės nėra eksploatuojamos. Netinkamas naudojimas pagal teisinius padarinius taip pat gali būti vertinamas kaip visiškas nenaudojimas tada, kai žemės naudojimo laipsnis yra menkas, palyginti su tuo, kurio tikimasi pagal sutartį. Kasacinio teismo pažymėta, kad žemės naudojimo laipsnis yra vertinamoji kategorija, apie kurią turi būti sprendžiama iš tokių kriterijų, kaip naudojamo daikto pobūdis (žemė, pastatai, įrenginiai ar kt.), žemės naudojimo paskirtis (žemės ūkio, miško, vandens, konservacinės paskirties, kt.), naudojimo specializacija (vertimasis tam tikros rūšies veikla, pavyzdžiui, augalininkyste, o žemė pūdymuoja), objekto naudojimo galimybės ir realus jų naudojimas (naudojama tik maža dalis objekto arba naudojama neefektyviai), naudojamo objekto dydis, jo naudojamos dalies santykis su nenaudojama dalimi (tačiau priklausomai nuo aplinkybių gali būti svarbi ir nedidelė stambaus objekto nenaudojama dalis, bet sudaranti didelę teritoriją, skaičiuojamą dešimtimis hektarų) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2010; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-196/2012).
29. Ginčo byloje, kurią nagrinėja pareiškėjas, yra neginčijamai nustatyta, kad Z. V., būdama viena iš Treniotos g. 37, Vilniuje, pastato, bendraturčių, yra teismo pripažinta kalta dėl to, kad neturėdama statybą leidžiančio dokumento (leidimo atlikti kapitalinį remontą), vykdė dalies namo (namo priestato) kapitalinio remonto darbus. Kaip minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A14-406-1011/2018 nustatyta, kad ginčo Žemės sklype vykdyta savavališka statyba.
30. Teismas vertina, kad žemės sklype vykdytos savavališkos statybos faktas leidžia daryti išvadą, kad žemės sklypas nebuvo naudojamas teisėtu būdu, kas atitinka Ginčo sprendimo 1.1.2 papunktyje įtvirtintą atvejį, kai taikomas 4 proc. žemės mokestinės vertės tarifas.
31. Pažymėtina, kad klausimas dėl Savivaldybės tarybos nustatyto didesnio mokesčio tarifo žemės sklypams pagal Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą kriterijų „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“ tam tikra apimtimi jau buvo vertintas teisėtumo aspektu.
32. Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba kreipėsi į teismą dėl Savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1-900 „Dėl žemės mokesčio tarifo 2013 metams nustatymo“ 3 punkto bei juo patvirtinto Nenaudojamų žemės sklypų nustatymo tvarkos aprašo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 bei 4 punktams, 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms bei teisėtumo principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016 atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimdamas naują, kuriame pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1-900 „Dėl žemės mokesčio tarifo 2013 metams nustatymo“ 3 punktas tiek, kiek jis yra susijęs su bendrąja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kompetencija (įgaliojimais) detalizuoti Žemės mokesčio įstatymo 6 str. 3 d. 3 punkto (2011-12-21 įstatymo Nr. XI-1829 redakcija) taikymo tvarką, neprieštarauja savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui, įtvirtintam Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 1 d. 6 punkte (2008-09-15 įstatymo Nr. X – 1722 redakcija) ir įstatymo viršenybės principui, įtvirtintam Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 punkte (2009-06-11 įstatymo Nr. XI-283 redakcija), todėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos pareiškimą dėl šios dalies atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje konstatavo, kad Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė nustatyti diferencijuotą tarifo dydį turi būti laikoma teisėtu pavedimu savivaldybės tarybai nustatyti tarifo dydį lemiantį kriterijų, o būtent – Žemės mokesčio kriterijaus 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto kriterijaus – žemės sklypo naudojimo ar nenaudojimo – bendruosius požymius.
33. Atsižvelgiant į išdėstytą Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, minėtą jo komentarą, suformuotą teismų praktiką, darytina išvada, kad žemės sklype esančių statinių būklė ir ypač jų teisinis statusas (šiuo konkrečiu atveju – savavališkos statybos faktas), gali būti pagrindas 4 procentų žemės mokesčio tarifui nustatyti, vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintu mokesčio tarifo diferencijavimo kriterijumi „žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas“.
34. Teisėjų kolegija, aiškindama aktualų nagrinėjamai administracinei bylai teisinį reguliavimą, susijusį su savivaldybės tarybos teise nustatyti žemės mokestį 2018-iesiems mokestiniams metams (jos realizavimu), ir jos nebekartodama, konstatuoja, jog nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad ginčijamas sprendimas dėl žemės mokesčio tarifų 2018-iems metams priimtas pažeidžiant Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies reikalavimams.
35. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas neprieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija, įskaitant šio straipsnio 3 dalies 2 punktą - 2014 m. balandžio 4 d. Nr. XII-846 redakcija), jis yra teisėtas. Pareiškėjo prašymas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr.-1238 1.1.2 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija, įskaitant šio straipsnio 3 dalies 2 punktą - 2014 m. balandžio 4 d. Nr. XII-846 redakcija), todėl yra teisėtas.
Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.