Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-63-63-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-02-03
Bylos Nr.: P-63-63-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01165-2010-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Audrius Bakaveckas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas: R. A.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P63–63/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01165-2010-9Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. vasario 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1) į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą (toliau – ir Vidaus reikalų ministras) duoti atsakymą į jo pateiktą prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės.

Skunde pareiškėjas paaiškino, jog 2009-12-30 Vidaus reikalų ministrui pateikė prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2010-02-12 raštu Nr. (15/3-9)10K-5252 pareiškėją informavo, kad prašymą nagrinės tik po to, kai pareiškėjas sumokės 70 litų valstybės rinkliavą. 2010-03-01 pareiškėjas Migracijos departamentui pranešė, kad sumokėjo valstybės rinkliavą ir pateikė įmokos kvito originalą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vidaus reikalų ministras atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 80-81) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Migracijos departamento direktoriaus 2010-04-22 įsakymas Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės (toliau – ir Įsakymas), patvirtina, kad pareiškėjo prašymas buvo įvykdytas dar iki skundo padavimo teismui dienos, todėl reikalavimas visiškai nepagrįstas. Pažymėjo, kad pagal Migracijos departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388 (toliau – ir Migracijos departamento nuostatai), 3 punktą Migracijos departamentas yra savarankiškas viešasis juridinis asmuo. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 22 straipsnio 13 dalį prašymai atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ar ją grąžinti pagal šio įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalis paduodami Vidaus reikalų ministrui ar jo įgaliotai institucijai. Migracijos departamento nuostatų 9.23 punkte nurodyta, kad teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka Migracijos departamentas nagrinėja asmenų prašymus atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ir priima sprendimus šiais klausimais. Vertino, kad Vidaus reikalų ministras byloje yra netinkamas atsakovas, nes juo turėtų būti Migracijos departamentas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 38-39) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Migracijos departamento direktorius 2010-04-22 priėmė Įsakymą, kuriuo patenkino pareiškėjo prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas, nes buvo įvykdytas dar prieš pateikiant skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 22-23) pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2010-01-26 Migracijos departamentas gavo pareiškėjo prašymą atisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. 2010-02-12 raštu Nr. (15/3-9)10K pareiškėjas buvo informuotas, kad jis privalo sumokėti valstybės rinkliavą ir prašymas bus nagrinėjamas tik po to, kai ši rinkliava bus sumokėta. 2010-03-2 gautas pareiškėjo pranešimas, kad 2010-03-01 jis valstybės rinkliavą sumokėjo, pridėtas įmokos mokėjimo kvitas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-03-29 nutarimu Nr. 312 (toliau – ir Taisyklės), 38 punktu, asmenų, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, prašymai atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 3 (tris) mėnesius nuo reikiamų dokumentų gavimo sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimančioje institucijoje dienos. Prašymo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo – termino eiga prasidėjo tik pareiškėjui atlikus teisės aktuose nustatytus veiksmus, t. y. pateikus visus reikiamus dokumentus ir sumokėjus valstybės rinkliavą Atsižvelgiant į tai, kad visi šie veiksmai buvo atlikti 2010-03-01, būtent šią dieną prasidėjo prašymo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo termino eiga ir atsirado pagrindas Migracijos departamentui pradėti šio prašymo nagrinėjimo procedūrą. 2010-04-22 Migracijos departamento direktorius priėmė Įsakymą, kuriuo patenkino pareiškėjo prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo terminas nepažeistas. Prašymo nagrinėjimas nebuvo vilkinamas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010-11-04 sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.

Teismas nurodė, jog Įsakymu Migracijos departamento direktorius, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 19 straipsniu, 24 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-07-31 d. įsakymu Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ (toliau – ir 2008-07-31 įsakymas) pareiškėjo prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės patenkino (I t., b. l. 34). Iš Migracijos departamento 2010-04-30 rašto Nr. (15/3-9)10K-13956 matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba) pranešta, jog Migracijos departamento Įsakymu („Valstybės žinių“ priedas „Informaciniai pranešimai“ Nr. 31(1)-427), įsigaliojusiu 2010-04-29, pareiškėjo prašymas patenkintas. Rašte rašoma, kad siunčiamas Įsakymo išrašas, jį prašoma įteikti asmeniui. Rašto priede nurodytas 1 lapas (I t., b. l. 36). Teismas nurodė, jog Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos 2010-05-05 rašte Nr. 10-27-S-3633, adresuotame pareiškėjui, rašoma, kad pareiškėjas kviečiamas atvykti į Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos pasų skyrių atsiimti Migracijos departamento direktoriaus Įsakymo (I t., b. l. 66). Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad šis raštas pareiškėjui išsiųstas ir pareiškėjas jį gavo.

Teismas pabrėžė, jog Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo priima Vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija. Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktu Migracijos departamentui suteikta funkcija įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka nagrinėti asmenų prašymus atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. Taigi, Migracijos departamentui vien minėti nuostatai nesuteikė teisės nagrinėti prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalį sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo privalo priimti betarpiškai Vidaus reikalų ministras arba jo įgaliota institucija. 2008-07-31 įsakymo 1.1 punktu Vidaus reikalų ministras įgaliojo Migracijos departamentą atlikti veiksmus, numatytus Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje, t. y. įgaliojo priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo iki 2010-01-01 (I t., b. l. 62). 2010-10-19 Vidaus reikalų ministras priėmė įsakymą Nr. 1V-652 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymo Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ pakeitimo, kuriuo pakeitė 2010-07-31 įsakymą ir jo 3 punkte vietoje datos „2010 m. sausio 1 d.“ įrašė datą „2011 m. sausio 1 d.“. Minėtas vidaus reikalų ministro įsakymas įsigaliojo nuo 2010-10-24. Todėl teismas darė išvadą, jog Migracijos departamentas nuo 2010-01-01 iki 2010-10-24 neturėjo Vidaus reikalų ministro įgaliojimų priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo.

Teismas nurodė, jog 2009-12-30 prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjas Vidaus reikalų ministro vardu pareikė Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai. Byloje nėra įrodymų, kad tokį prašymą būtų gavęs Vidaus reikalų ministras, todėl pareiškėjo skundą tenkinti pagrindo nėra. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Šiuo atveju Migracijos departamentas pats išsprendė pareiškėjo prašymą, jo Vidaus reikalų ministrui nepersiuntė, todėl jis pareiškėjui ir turėjo duoti atsakymą apie priimtą sprendimą, pateikti priimtą aktą, o ne Vidaus reikalų ministras.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 103-106) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinti Migracijos departamento direktoriaus Įsakymą, įpareigoti atsakovą atsakyti į pateiktą prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010-12-01 iki 2010-10-24 Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Pilietybės įstatyme. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovas Vidaus reikalų ministras žino apie šią pradėtą administracinę bylą. Pažymima, jog teismo posėdyje dalyvavo, atsiliepimus atsakovo Vidaus reikalų ministro vardu rašė asmenys, neturintys teisės jam atstovauti bei atlikti tokius veiksmus jo vardu. Nurodoma, jog atstovams įsakymuose dėl įgaliojimų jiems suteikimo (I t., b. l. 41, 52, 82, 86) yra aiškiai nurodytos suteikiamų įgaliojimų ribos. Pareiškėjas abejoja, ar tokie įgaliojimai yra išduoti šios nagrinėjamos bylos kategorijos byloms. Pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo atidėti bylos nagrinėjimą ir tinkamai informuoti atsakovą apie teismo posėdžio laiką ir vietą, bei bylos nagrinėjimą tęsti tik tada, kai teismui bus pateikti neginčijami įrodymai, jog Vidaus reikalų ministras žino apie šios administracinės bylos nagrinėjimą, teismo posėdžio laiką ir vietą, žinoma jo pozicija dėl pareiškėjo skundo. Nurodė, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą.

Pareiškėjas pabrėžė, jog prašymai pateikiami ne tik tiesiogiai subjektui, kuris turi reikiamus galiojimus nagrinėti prašymus ir priimti sprendimą dėl jų, bet visais atvejais priimti sprendimą turi teisę tik subjektas, kuris turi reikiamus įgaliojimus (šiuo atveju tik Vidaus reikalų ministras). Aplinkybė, kad prašymas pateiktas per Migracijos departamentą, nesuteikė teisės jam priimti sprendimą be įgaliojimų. Nurodė, jog Migracijos departamentas neturėjo įgaliojimų, todėl visi atlikti veiksmai, numatyti Pilietybės įstatyme, yra neteisėti. Pabrėžė, jog Migracijos departamentas be įgaliojimų atliko veiksmus ilgą laiką ir priėmė sprendimus dėl įvairių subjektų, todėl jo sprendimai priimti nuo 2010-01-01 iki 2010-10-24 turi būti peržiūrėti ir patvirtinti arba panaikinti subjekto, kuris turi reikiamus įgaliojimus.

Atsiliepimas

Vidaus reikalų ministro ir Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (I t., b. l. 173-174, II t., b. l. 48-49) nurodoma, jog pareiškėjas neturi teisės į jo skundo reikalavimo teisminę gynybą, nes šis reikalavimas nėra pažeistas, nes pareiškėjo siekis yra realizuotas – jis nebėra Lietuvos Respublikos pilietis ir jam tai žinoma tiek iš „Valstybės žinių” priedo „Informaciniai pranešimai”, tiek iš bylos procesinių dokumentų. Pabrėžė, jog pareiškėjas reikalauja teismo įpareigoti Vidaus reikalų ministrą atlikti veiksmus, t. y. išnagrinėti jo prašymą, nors Vidaus reikalų ministras jokių veiksmų jo atžvilgiu neatliko, neatsisakė atlikti, nes pareiškėjo 2009-12-30 prašymo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės Vidaus reikalų ministerija ar Vidaus reikalų ministras nėra gavę. Pareiškėjas reikalauja teisminės gynybos anksčiau už viešojo administravimo veiksmą. Nurodoma, jog pareiškėjui teisė ginti viešąjį interesą nėra suteikta, todėl jis neturi teisės reikalauti įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-10-24 Migracijos departamento priimtų sprendimų, numatytų Pilietybės įstatyme. Be to, šis reikalavimas negali būti apeliacijos dalyku, nes nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme.

Pažymėjo, jog Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai turėjo ir turi įgaliojimus atstovauti teisme Vidaus reikalų ministrui, nes įsakyme dėl jų įgaliojimo įrašyta, jog įgaliojimai suteikiami visuose teismuose vesti bylas, kuriose dalyvaujančiu asmeniu yra Vidaus reikalų ministras. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 1.92 straipsnį, jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį. Todėl atstovavimą Vidaus reikalų ministrui gali ginčyti atstovaujamasis (pats ministras), bet ne pareiškėjas. Pabrėžė, kad atstovavimas Vidaus reikalų ministrui pagal tuos pačius įgaliojimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose dėl Vidaus reikalų ministro norminių teisės aktų teisėtumo pripažįstamas tinkamu.

Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (I t., b. l. 176-178, II t., b. l. 37-39) prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog pagal 2008-07-31 įsakymo 1.1 punktą ir Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktą priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo buvo įgaliotas Migracijos departamentas. Todėl 2010-01-26 gavęs Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos persiųstą pareiškėjo prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, būtent Migracijos departamento direktorius Įsakymu patenkino pareiškėjo prašymą. Pabrėžė, jog 2008-07-31 įsakymo 3 punkte buvo nustatyta, kad 1.1 punktas galioja iki 2010-01-01. Ši data buvo siejama su Pilietybės įstatymo galiojimu (įstatymas turėjo galioti iki 2010-01-01, tačiau vėliau jo galiojimas pratęstas iki 2011-01-01). Nurodoma, jog 2010-10-24 įsigaliojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010-10-19 įsakymas Nr. 1V-652 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymo Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo” pakeitimo”, kuriuo 2008-07-31 įsakymo 1.1 punkto galiojimas pratęstas iki 2011-01-01. Migracijos departamento vertinimu, šis faktas įrodo jo įgaliojimų priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo tęstinumą.

Nurodė, jog Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktu Migracijos departamentui pavedama įstatymų nustatytais atvejais, t. y. Pilietybės įstatymo 19 straipsnyje nurodytais atvejais nagrinėti asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo ir priimti sprendimus šiais klausimais. Pabrėžė, kad šioje normoje nėra nuorodos į teisės aktą, kuriame Migracijos departamentui turėtų būti suteikti papildomi įgaliojimai nagrinėti asmenų prašymus atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ir priimti atitinkamus sprendimus. Šioje normoje yra tik nuoroda į įstatymus, šiuo atveju į Pilietybės įstatymą, nustatantį Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo atvejus ir tvarką. Todėl atsižvelgiant į tai, teigtina, jog priimdamas Įsakymą Migracijos departamentas turėjo Vidaus reikalų ministro suteiktus įgaliojimus Įsakymui priimti.

Migracijos departamentas pabrėžė, jog pagal esamą praktiką jam įgaliojimai vykdyti tam tikras funkcijas yra suteikti ne vienu teisės aktu. Pažymėjo, kad, vienam iš teisės aktų tapus negaliojančiu, Migracijos departamentas neprarastų įgaliojimų priimti sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jei liktų galioti likę teisės aktai, kurie suteikia tokius įgaliojimus. Todėl teigtina, jog pareiškėjo prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjo ir sprendimą priėmė subjektas, kuris turėjo tam suteiktus įgaliojimus, t. y. Migracijos departamentas. Perduoti šį pareiškėjo prašymą nagrinėti Vidaus reikalų ministrui bei naikinti Migracijos departamento direktoriaus Įsakymą nėra pagrindo.

Nurodė, jog Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo reikalavimu įpareigoti Vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-10-24 Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų. Pabrėžė, jog Vidaus reikalų ministras neturi įgaliojimų panaikinti Migracijos departamento įsakymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, nes tai gali daryti tik teismas. Pažymėjo, jog šis reikalavimas yra susijęs su kitų asmenų, kurie nėra byloje dalyvaujantys asmenys, pažeistų teisių gynimu ar netgi su viešojo intereso gynimu. Pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 2 punktą neturi įgaliojimų ginti kitų asmenų teises ar viešąjį interesą.

Šalies argumentai

Migracijos departamentas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 143-144) prašė pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus dėl Migracijos departamento įgaliojimų nagrinėti asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo pripažinti nepagrįstais. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog Migracijos departamentas nuo 2010-01-01 iki 2010-10-24 neturėjo Vidaus reikalų ministro suteiktų įgaliojimų priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Pažymėta, jog, priimant įsakymą dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, galiojo vienodą teisinę galią tutintis teisės aktas, t. y. Migracijos departamento nuostatai. Šių nuostatų 9.23 punktu Migracijos departamentui yra pavedama įstatymų nustatytais atvejais, t. y. Pilietybės įstatymo 19 straipsnyje nurodytais atvejais tvarka, nagrinėti asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Taigi, priimdamas Įsakymą Migracijos departamentas turėjo Vidaus reikalų ministro suteiktus įgaliojimus tokiam prašymui priimti.

Atsiliepimas

Vidaus reikalų ministras ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į Migracijos departamento apeliacinį skundą (II t., b. l. 180) sutiko su Migracijos departamento apeliacinio skundo reikalavimu. Nurodė, jog teismo sprendimo motyvuojamoji dalis turi būti susieta su teismo sprendimo rezoliucine dalimi. Migracijos departamentas, jo direktorius nebuvo byloje patraukti atsakovu, Departamento direktoriaus Įsakymas nebuvo teismo bylos nagrinėjimo dalyku, jokio sprendimo dėl jo nebuvo priimta. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, jog Migracijos departamentas nuo 2010-01-01 iki 2010-10-24 neturėjo Vidaus reikalų ministro įgaliojimų priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo turėtų būti panaikintas, nenagrinėjant jo teisinio pagrįstumo.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-10-03 sprendimu pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmetė. Trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-11-04 sprendimą paliko nepakeistą.

Šalies argumentai

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atsakyti į pareiškėjo pateiktą prašymą, konkrečiai 2009-12-30 prašymą dėl pilietybės atsisakymo (I t., b.l. 2). Taigi keliamas klausimas dėl atsakovo neveikimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad bylai reikšmingu metu teisės aktai Migracijos departamentui nesuteikė kompetencijos nagrinėti prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, o pareiškėjui į jo pirmiau minėtą 2009-12-30 prašymą dėl pilietybės atsisakymo nėra atsakyta, tačiau pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad aptariamą pareiškėjo prašymą Vidaus reikalų ministras būtų gavęs, ir dėl pastarosios aplinkybės pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai yra teisiškai ydingi.

Šiuo aspektu, visų pirma, teismas dėmesį atkreipė į tai, kad, kaip minėta, pareiškėjas prašymą dėl pilietybės atsisakymo pateikė 2009-12-30. Informaciją apie valstybės rinkliavos sumokėjimą pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė 2010-03-01. (I t., b. l. 6). Migracijos departamento direktorius įsakymą Nr. 3K-32 Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė 2010-04-22. (I t., b. l. 34).

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje (2009-12-01 redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu) nurodyta, kad sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, grąžinimo pagal šio įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalis priima vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija. Iš šios įstatyme įtvirtintos teisės normos turinio matyti, kad kompetencija priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo suteikta vidaus reikalų ministrui, jam taip pat suteikta teisė tokią kompetenciją patikėti tam tikrai valstybės institucijai.

Pastebėjo, kad 2008-07-25, kuomet Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro Nr. 1V-291 įsakymu Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatai buvo išdėstyti nauja redakcija, galiojusios Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2008-07-15 redakcija) 24 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtintos analogiškos nuostatos dėl subjektų kompetencijos priimti sprendimus dėl pilietybės atsisakymo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Migracijos departamento nuostatų 9.23 punkto redakcijoje, galiojusioje Įsakymo priėmimo metu, buvo nurodyta, kad Migracijos departamentas, įgyvendindamas jam pavestą uždavinį, teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka nagrinėja asmenų prašymus atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ir priima sprendimus šiuo klausimu.

Atsižvelgdama į Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje numatytą vidaus reikalų ministro teisę suteikti įgaliojimus priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo tam tikrai valstybės institucijai, taip pat tai, kad minėtu 2008-07-25 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro Nr. 1V-291 įsakymu buvo aiškiai išreikšta valia pavesti nagrinėti asmenų prašymus dėl pilietybės atsisakymo ir priimti šiuo klausimu sprendimus Migracijos departamentui, teisėjų kolegija nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien minėti Migracijos departamento nuostatai (jų 9.23 punktas) tiesiogiai Migracijos departamentui nesuteikia teisės nagrinėti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Teismo vertinimu, savo įsakymu patvirtindamas minėtus nuostatus vidaus reikalų ministras nedviprasmiškai nurodė, kad būtent šiai institucijai pavedamas prašymų dėl pilietybės atsisakymo nagrinėjimas ir sprendimų šiuo klausimu priėmimas. Tokią išvadą padarė ir įvertinęs aptariamų nuostatų 9.23 punktą, ir atsižvelgiant į šiai institucijai, t. y. Migracijos departamentui, bendrai keliamus uždavinius, ir jos atliekamas funkcijas (Migracijos departamento nuostatų 8 ir 9 punktai). Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento direktorius, priimdamas 2010-04-22 įsakymą Nr. 3K-32 Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, savo kompetencijos ribų neperžengė.

Iš pareiškėjo skundo teismas nustatė, kad jame atsakovas kaltinamas neveikimu, t. y. tuo, kad neatsakė į pareiškėjo pateiktą prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės.

Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-03-29 nutarimu Nr. 312 (Žin., 2006, Nr. 36-1290; 2009, Nr. 60-2355) (toliau – ir Taisyklės), 38 punkte nurodyta, kad prašymai atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 3 (tris) mėnesius nuo reikiamų dokumentų gavimo sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimančioje institucijoje dienos.

Kaip minėta, pareiškėjas Migracijos departamentą apie sumokėtą valstybės rinkliavą informavo 2010-03-01 (I t., b. l. 6). Taigi būtent nuo šios datos skaičiuotinas Taisyklių 38 punkte nurodytas 3 mėnesių terminas. Migracijos departamento direktorius įsakymą Nr. 3K-32 Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė 2010-04-22, t. y. nepažeisdamas minėto 3 mėnesių termino.

Taisyklių 45 punkte nurodyta, kad vidaus reikalų ministro ar jo įgaliotos institucijos vadovo įsakymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, skelbiami Pilietybės įstatymo 26 straipsnio nustatyta tvarka. Pilietybės įstatymo 26 straipsnis nustato, kad vidaus reikalų ministro ar jo įgaliotos institucijos vadovo įsakymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo skelbiami „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Aptariamas Migracijos departamento direktoriaus 2010-04-22 įsakymas Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ 2010-04-28 buvo paskelbtas „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 31(i)-427.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Taisyklių 44 punkte nurodyta, jog sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės parengiami dviem egzemplioriais, vienas iš jų įteikiamas ar išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio priimtas sprendimas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad minėtas Taisyklių 44 punktas neįtvirtina konkretaus termino, per kurį asmeniui turi būti įteiktas ar išsiųstas atitinkamas sprendimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skundą teismui šioje byloje pateikė 2010-04-27, t. y. praėjus 2 darbo dienoms nuo Migracijos departamento direktoriaus 2010-04-22 įsakymo Nr. 3K-32 priėmimo momento. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo skundo teismui pateikimo metu dar nebuvo pasibaigęs trijų mėnesių, per kurį turėjo būti priimtas sprendimas dėl pareiškėjo prašymo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, terminas. Migracijos departamentas 2010-05-20 atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė tą faktinę aplinkybę, kad Migracijos departamento direktorius 2010-04-22 priėmė įsakymą Nr. 3K-32 dėl pareiškėjo prašymo, prie jo taip pat pridėjo minėto įsakymo kopiją (I t., b. l. 34).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, taip pat į tai, kad Migracijos departamento direktorius turėjo kompetenciją priimti aptariamą 2010-04-22 įsakymą Nr. 3K-32, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui į jo 2009-12-30 prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės nėra atsakyta. Akivaizdu, kad Taisyklių 44 punkto nuostatomis siekiama užtikrinti, jog asmuo, pateikęs prašymą, bus informuotas apie jo atžvilgiu priimtą sprendimą. Taip pat akivaizdu, kad Migracijos departamentui pateikus 2010-05-20 atsiliepimą, pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su minėto įsakymo turiniu, ir, kaip matyti iš bylos medžiagos, tai padarė. Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes teismas vertino, kad pareiškėjas apie priimtą sprendimą buvo informuotas per protingą terminą. Pažymėjo, kad papildomai informuoti pareiškėją apie įsakymą, kurio turinį jis žino, nėra prasminga. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog vidaus reikalų ministras turi pareigą papildomai informuoti pareiškėją, nes, kaip minėta, tokia pareiga tenka Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad apeliacinio skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą duoti atsakymą į pateiktą prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės nėra pagrįstas, todėl netenkintinas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė naujus reikalavimus, kurie nebuvo kelti pirmosios instancijos teisme: 1) reikalavimą panaikinti Migracijos departamento direktoriaus 2010-04-22 įsakymą Nr. 3K-32; 2) reikalavimą įpareigoti vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-10-24 Migracijos departamento priimtų sprendimų ir atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme.

Dėl pirmojo reikalavimo teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis skundėsi dėl atsakovų neveikimo, t. y. skundėsi dėl to, kad nebuvo atsakyta į jo 2010-12-30 prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. Teisminio nagrinėjimo metu išaiškėjus faktinei aplinkybei, kad Migracijos departamento direktorius 2010-04-22 priėmė įsakymą Nr. 3K-32 pareiškėjo atžvilgiu, paties pareiškėjo iniciatyva (I t., b. l. 53-54, 69-71) jo skunde nurodyti atsakovai (Vidaus reikalų ministerija ir Migracijos departamentas prie LR vidaus reikalų ministerijos) buvo pakeisti į atsakovą – Vidaus reikalų ministrą (I t., b. l. 75). Taigi nors ir žinodamas apie priimtą Migracijos departamento direktoriaus 2010-04-22 įsakymą Nr. 3K-32, pareiškėjas pats išreiškė iniciatyvą pakeisti atsakovus (t. y. nurodė, kad Migracijos departamentas nelaikytinas atsakovu), taip pat nepasinaudojo teise patikslinti savo skundą ir skųsti ne tik atitinkamų institucijų neveikimą, bet ir ginčyti Migracijos departamento direktoriaus 2010-04-22 įsakymo Nr. 3K-32 teisėtumą ir pagrįstumą, juo labiau, kad Migracijos departamento atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo išreiškusi mintį, jog atsakovu šioje byloje turėtų būti Migracijos departamentas. Dėl šios priežasties konstatavo, kad apeliaciniame skunde pateiktas reikalavimas panaikinti Migracijos departamento direktoriaus 2010-04-22 įsakymą Nr. 3K-32 laikytinas nauju reikalavimu, kuris nėra neatsiejamai susijęs su pareikštu reikalavimu. Toks reikalavimas nebuvo teiktas pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas (ABTĮ 130 straipsnio 5 dalis).

Analogišką išvadą teismas padarė ir dėl reikalavimo įpareigoti vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-10-24 Migracijos departamento priimtų sprendimų ir atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad toks reikalavimas pirmosios instancijos teisme keliamas nebuvo. Be to, toks reikalavimas abstraktus, pareiškėjas nenurodo konkrečių ginčijamų teisės aktų, taip pat nepateikia argumentų, kaip šie aktai pažeidžia jo teises ar teisėtus interesus (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Teismas pažymėjo, kad dėl šių priežasčių minėta pareiškėjo apeliacinio skundo dalis taip pat nenagrinėtina.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Migracijos departamentas ginčui aktualiu laikotarpiu neturėjo kompetencijos nagrinėti Lietuvos Respublikos piliečių prašymų dėl atsisakymo nuo Lietuvos Respublikos pilietybės, taip pat šiuo klausimu priimti sprendimų. Taip pat nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui iki šiol nėra atsakyta į jo 2010-05-30 prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. Dėl šių priežasčių trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas. Vis dėlto teismas pažymėjo, kad pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti pagrindo nėra, kadangi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, o trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, susiję tik su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojančiąja, bet ne rezoliucine dalimi, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

V.

Pareiškėjas R. A. pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A858-2355/2011. Prašymą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą ir nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos nagrinėdamas ABTĮ 130 straipsnio reikalavimų neatitinkanti Migracijos departamento apeliacinį skundą. Pažymi, kad Migracijos departamento apeliacinį skundą pasirašė neįgaliotas asmuo – l. e. p. direktorius Dainius P. P.. Atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011-01-31 įsakymu Nr. 1V-79, 18 punktas nustato, kad Migracijos departamento direktorius turi pavaduotoją. Laikinai nesant direktoriaus, jo funkcijas atlieka Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas, tuo tarpu D. P. P. nėra direktoriaus pavaduotojas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Nesutinka su teismo išvada, jog „savo įsakymu patvirtindamas minėtus nuostatus vidaus reikalų ministras nedviprasmiškai nurodė, kad būtent šiai institucijai pavedamas prašymų dėl pilietybės atsisakymo nagrinėjimas ir sprendimų šiuo klausimu priėmimas“, nes Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktas nustato, kad Migracijos departamentas, įgyvendindamas jam pavestą uždavinį, teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka nagrinėja asmenų prašymus atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ir priima sprendimus šiuo klausimu.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad vidaus reikalų ministras turi pareigą papildomai informuoti pareiškėją apie įsakymo priėmimą, nes, kaip minėta, tokia pareiga tenka Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Pareiškėjas pabrėžia, kad sąvoka „informuoti“ nėra tapati sąvokai „pateikti dokumentą“.

4. Teismas nepagrįstai byloje remiasi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2010-05-05 raštu Nr. 10-27-S-3633, kadangi šis raštas pareiškėjui, jo teigimu, nebuvo įteiktas.

5. Pažymi, kad įsakymo Nr. 3K-32 išrašą pareiškėjas gavo tik po to, kai buvo kreipęsis į administracinį teismą. Be to, pabrėžia, kad byloje yra tik įsakymo išrašas (kopija), originalo nėra.

6. Nesutinka su teismo išvada, jog apeliacinio skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą duoti atsakymą į pateiktą prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės nėra pagrįstas. Vertina, kad teismas neįvykdė Taisyklių 49 punkto reikalavimo, kuris nustato, kad asmeniui, kuris neteko Lietuvos Respublikos pilietybės Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nustatyta tvarka išduodamas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Bendrijoje.

7. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, kad bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, jog atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras žinojo apie teismo posėdžio, kuriame priimtas teismo sprendimas, laiką ir vietą, apskritai, pareiškėjo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad vidaus reikalų ministrui buvo žinoma apie šios administracinės bylos nagrinėjimą.Pareiškėjo įsitikinimu, teismo posėdyje dalyvavo, atsiliepimus atsakovo vidaus reikalų ministro vardu rašė neįgalioti asmenys.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-07-15 nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2011-09-02 nutartį administracinėje byloje Nr. P858-186/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktuose numatytais pagrindais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009-07-07 nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010, 2011-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nesilaikė Taisyklių 49 punkto reikalavimo, kuris nustato, kad asmeniui, kuris neteko Lietuvos Respublikos pilietybės Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nustatyta tvarka išduodamas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Bendrijoje, taigi iš prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad, pareiškėjo vertinimu, teismas netinkamai taikė įstatymo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas. Šiuo klausimu teisėjų kolegija pažymi, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-03 nutarties administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 motyvų matyti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatos apskritai nebuvo aiškinamos bei taikomos nagrinėjant šią bylą. Taip pat nurodė, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktą, tačiau kolegija šiuo klausimu materialinės teisės normų taikymo pažeidimo nenustatė, o pareiškėjo pacituota teismo motyvų ištrauka, kurioje nurodyta „savo įsakymu patvirtindamas minėtus nuostatus vidaus reikalų ministras nedviprasmiškai nurodė, kad būtent šiai institucijai pavedamas prašymų dėl pilietybės atsisakymo nagrinėjimas ir sprendimų šiuo klausimu priėmimas“, kolegijos vertinimu, niekaip neprieštarauja paties pareiškėjo nurodytai nuostatų 9.23 punkte įtvirtintai taisyklei.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, dėl kurių proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kiltų pagrįstų abejonių dėl tinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris būtų nulėmęs neteisingą bylos išsprendimą, o prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu iš tiesų yra grindžiamas siekiu iš naujo ištirti bei įvertinti bylos faktines aplinkybes ir įrodymus, kurie ABTĮ nėra numatyti kaip proceso atnaujinimo pagrindai. Prašyme dėl proceso atnaujinimo keliamas klausimas dėl byloje dalyvavimų šalių atstovų bei šalių atstovų, rengusių procesinius dokumentus, įgaliojimų tinkamumo. Pareiškėjo prašyme yra plačiai dėstomos įvairios aplinkybės ir smulkiai aptariami įvairūs proceso teisės normų taikymo aspektai. Tačiau šioje argumentacijoje nėra konkretaus akcentavimo, kuris aiškiai atskleistų kokį nors konkretų bylą nagrinėjusių teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Be to, prašyme yra pateikiama nemažai teiginių, susijusių su faktine bylos puse bei procesiniais klausimais, o tai iš viso nėra susiję su Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, kuris reikalauja pateikti argumentus tik dėl teisės (bet ne fakto) ir tik dėl materialinės (o ne procesinės) teisės. Pareiškėjo pateikiama motyvacija iš esmės atspindi tik jo paties nuomonę tam tikrais klausimais, kuri neįrodo konkretaus, akivaizdaus ir esminio materialinės teisės normų pažeidimo buvimo.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog procesas administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 turėtų būti atnaujintas remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto nuostatomis (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-05-14 nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).

Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.). Pareiškėjas savo prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu iš esmės nepagrindė jokiais argumentais bei nenurodė praktikos, nuo kurios šiuo atveju nukrypo administracinis teismas, pavyzdžių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad procesas pastarojoje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu negali būti atnaujintas, nes nenustatyta, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos ar teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Visumoje įvertinus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad jis yra orientuotas į visos bylos peržiūrėjimą iš esmės, o ne į konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų įrodinėjimą. Tuo tarpu proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės instancija, o šio instituto paskirtis – tik Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Tokių esminių ir akivaizdžių klaidų buvimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl procesas pagal jo prašymą negali būti atnaujintas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo R. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėAudrius BakaveckasVaida Urmonaitė-Maculevičienė