Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš Kybartų PN ir Teisingumo ministerijos veiksmų, priimant ir vykdant Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 įsakymą Nr. 1R-213, t. y. paimant iš jo ir sunaikinant daiktus, viršijančius nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktus, kuriuos iki minimo Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, taip pat maisto produktus, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, pažeidžiant jo teisę apsipirkti Pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje bei atimant stalo įrankius.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67, 71 str.).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Pagal BVK 92 straipsnio 1 dalį, nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisykles tvirtina Teisingumo ministerija (BVK 64 str.).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ (toliau – ir Sąrašas) (redakcija galiojusi ginčo laikotarpiu), 1.1–1.15 punktuose nurodyta, kad nuteistieji gali įsigyti (turėti) ne daugiau kaip 2 kg. vaisių, daržovių (šviežių, šaldytų, konservuotų); ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes) – duonos gaminių, pieno produktų, termiškai apdorotų, rūkytų, sūdytų mėsos gaminių bei žuvies, chalvos, šokolado, šokoladinių saldainių, džiovintų vaisių, riešutų, aliejaus, margarino, natūralios arbatos, kavos, kakavos, sulčių, gaiviųjų gėrimų, mineralinio vandens, prieskonių, sintetinių saldiklių, sausų dribsnių, sausos sriubos, sausų antrųjų patiekalų, sauso sultinio, kruopų, makaronų (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems); ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes) - kečupo, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių, krienų; kiaušinius (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems) bei ne didesnėse nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse, ne daugiau kaip 2 pakuotės, gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su aplinkybe, jog Įsakymo 1.12. punktu pakeitus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedą, jame buvo nustatyti papildomi ribojimai, dėl kurių pareiškėjas tris savaites nuo Įsakymo priėmimo dienos negalėjo nusipirkti daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, jam nebuvo sudaryta galimybė įsigyti razinų, datulių, medaus, uogienės. Apribojus maisto ir pakuočių dydį, laisvės atėmimo parduotuvės nespėjo prisitaikyti ir netiekia mažesnėse pakuotėse maisto gaminių, todėl pareiškėjui nėra sudaryta galimybė įsigyti būtinų maisto produktų (aliejaus, pieno, kefyro ir kt. produktų pakuojamų į litrinę tarą), buvo uždraustos metalinės ir/ar stiklinės maisto prekių pakuotės, todėl nebeturi galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų (konservų, pomidorų padažo). Pareiškėjas teigia, jog į administraciją kreipėsi su skundu ir žodžiu buvo informuotas, kad jo skundas bus ignoruojamas, rašytinio atsakymo negaus.

Atsakovės atstovas (b. l. 82) nurodė, kad po Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo pakeitimo Pataisos namų parduotuvėje maždaug mėnesį laiko nebuvo aliejaus ir kitų prekių, kurių išfasavimo talpos buvo pakeistos, nes parduotuvė buvo sudariusi sutartis su tiekėjais atitinkamoms pakuotėms ir rinkoje mažesnėmis pakuotėmis kai kurių prekių įsigyti nebuvo galima. Toks atsakovės atstovo tvirtinimas iš esmės leistų konstatuoti neteisėtus jos veiksmus, ginčo laikotarpiu neužtikrinant nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) teisės apsipirkti pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga nurodyti faktines aplinkybes, kurios galėtų patvirtinti konkrečius pareiškėjo teisių pažeidimus tenka pačiam pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl jo pažeistų teisių nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad tris savaites neturėjo galimybės nusipirkti daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, razinų, datulių, medaus, uogienės, pomidorų padažo, aliejaus, kefyro ir pieno, tačiau nenurodė konkrečių jo teisių pažeidimų atvejų, t. y. pareiškėjas nenurodė tikslių datų, kada ir kokių konkrečių produktų jam nebuvo parduota, ar buvo pasiūlyta įsigyti alternatyvią prekę (prekes) ir pan. Nors į bylą pateiktame kainoraštyje (b. l. 84–90) nėra įtraukti džiovinti vaisiai, aliejus, kečupas, pomidorų padažas, kas patvirtina, jog minėtą mėnesį šių produktų nebuvo galima nusipirkti, tačiau byloje įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, jog jis pageidavo įsigyti jo nurodytus maisto produktus ir šie produktai jam nebuvo parduoti nėra. Dėl pareiškėjo pageidavimo įsigyti razinų, datulių, medaus, uogienės atkreiptinas dėmesys, jog Įsakymu patvirtintame 18 priede nėra numatyta konkrečiai kokie džiovinti vaisiai gali būti parduodami. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreiptųsi į Pataisos namus dėl parduotuvės asortimento taipogi nėra, o medus ir uogienė patvirtintame leidžiamų įsigyti produktų sąraše iš visos nėra numatyti. Teismas byloje nenustatė, o ir pats pareiškėjas neteikia argumentų apie tai, kad kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl tam tikrų produktų nebuvimo Pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nesamos galimybės įsigyti jo nurodytus maisto produktų iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas teigė, jog Pataisos namai neatsako į jo teiktus skundus bei prašymus, jie yra ignoruojami, pažeidinėjamas Viešojo administravimo įstatymas, tačiau pareiškėjas teismui šių pažeidimų nesukonkretina, nepateikia ir nenurodo, kada tiksliai kreipėsi į Pataisos namus, kokio pobūdžio skundai bei prašymai buvo teikti. Todėl pareiškėjo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini.

BVK 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pažymėtina, kad būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.).

Pareiškėjas teigia, jog Pataisos namai neteisėtai atiminėja stalo įrankius, indus, arbatos puodelius. Pataisos namai nurodė, jog pareiškėjas 2018 m. liepos 5 d. (b. l. 39) kreipėsi su skundu dėl kratų metu paimtų stalo įrankių. Pareiškėjui buvo atsakyta raštu (b. l. 38), kad teisės aktuose numatyta, jog nuteistieji gali įsigyti ir turėti tik plastikinius arba medinius stalo indus. Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 18 priede numatyta nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Minėtame sąraše nurodyta, jog nuteistieji gali turėti plastikinius arba medinius stalo indus (lėkštė, dubenėlis sriubai, šaukštas, puodukas, šakutė, peilis). Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir į tai, jog pareiškėjo stalo indai buvo ne plastikiniai ir ne mediniai, atsakovas paimdamas minėtus pareiškėjo stalo įrankius teisės aktų nepažeidė, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus. Vien tai, kad pareiškėjui anksčiau buvo leidžiama turėti tokius indus, o įsigaliojus teisės aktų pakeitimams jie buvo paimti, nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Pareiškėjas teigia, jog Įsakymo 1.1, 1.2, 1.4, 1.5, 1.12 ir 2 priimtais punktais yra pareiškėjui padaryta žala, kuri turi būti atlyginta. Teigė, jog žalos padarymą tiesioginiais neteisėtais veiksmais iniciavo Teisingumo ministerijos vadovas priimdamas neteisėtą Įsakymą. Pareiškėjo argumentai atmestini, kadangi BVK 64 straipsnyje numatyta, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles tvirtina Teisingumo ministerija. BVK 112 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami, o 112 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Taigi įstatymo leidėjas suteikė teisę poįstatyminiu aktu – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kurias pagal BVK 64 straipsnį tvirtina Teisingumo ministerija, nustatyti leidžiamą su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, sąrašą, maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktų, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, sunaikinimo tvarką, bei nustatyti daiktų bendrą masę. Todėl Teisingumo ministerija Įsakymu numatydama tam tikrus pakeitimus veikė teisės aktų įgaliota ir be to minėtas Įsakymas yra galiojantis.

Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, jog nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. leipos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 20 d.;) 220 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims - moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nenurodė, kad iš pareiškėjo būtų paimti ir sunaikinti leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas jokių prieštaravimų tokiai atsakovės atstovo pozicijai neišdėstė. Atkreiptinas dėmesys, kad skunde pareiškėjas nenurodė, jog iš jo buvo paimti konkretūs daiktai.

Akivaizdu, kad pareiškėjo teiginiai dėl galimai ateityje paimtinų daiktų, viršijančių nustatytą leidžiamą daiktų svorį ir daiktų, kuriuos iki minimo Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, yra deklaratyvūs, nukreipti į ateitį, nesukeliantys pareiškėjui jokių realių teisinių pasekmių, todėl jų pagrindu negali būti konstatuota pareiškėjui galimai padaryta neturtinė žala.

Apibendrinus anksčiau išdėstytą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais apie teisės aktų pažeidimus. Pareiškėjas nurodytų teisės aktų nuostatų visiškai nesusieja su šioje byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog dėl neteisėtų atsakovės atstovų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.