Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Ražinskaitės ir Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo UAB „V. B.“ atstovo advokato Lino Stanislavo Bagdono apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. J. išteisintas pagal kaltinimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

UAB „V. B.“ direktoriaus A. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2007 m. spalio 22 d. būdamas UAB „V. B.“, į. k. 301477534, buveinės adresas (duomenys neskelbtini), steigėjas ir 50 procentų akcijų savininkas, bei šio juridinio asmens valdymo organo – visuotinio akcininkų susirinkimo narys, po to, kai su UAB „V. B.“ steigėjais bei akcininkais M. M. ir A. M. susitarė dėl bendro verslo sukūrimo – aliejaus rapsų spaudyklos statybos Lietuvoje, ir turėdamas jų sutikimą patikėjimo teise valdyti UAB „V. B.“ investicijas, 2007 m. gruodžio 14 d. paskolos sutartimi UAB „V. B.“ paskolinęs 364 500 Eur bendram verslui plėtoti, iš kurių 355 500 Eur (1 227 470,40 Lt), remiantis 2007 m. spalio 16 d. investavimo sutarties su „L. B. GmbH“ 4.1. punktu, buvo pervesta į įmonės „L. B. GmbH“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią banke „Volksbank Schärding“, o įmonė „L. B. GmbH“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus (investavimo sutarties 4.1.1 punkte), 2007 m. spalio 16 d. į jo asmeninę vertybinių popierių sąskaitą VP 116/373 1 1010957, esančią „(duomenys neskelbtini)“, pervedė UAB „V. B.“ priklausančias 356 obligacijas DE0001345908 EUROPAISCHE INVESTITIONSBANK EO-ZERO-BONDS 1996 (26), kurių vertė 149 448,80 Eur (516 016,82 Lt), jis, G. J., turėdamas akcininko M. M. ir administracijos vadovo A. M. šiomis aplinkybėmis jam patikėtas UAB „V. B.“ priklausančias obligacijas bei valdydamas šias obligacijas ir turėdamas šį svetimą didelės vertės UAB „V. B.“ turtą savo žinioje, AB SEB bankui 2008 m. liepos 4 d. pardavė 300 vnt. UAB „V. B.“ priklausančius vertybinius popierius – obligacijas 1S1N DE0001345908, už kurias SEB bankas į G. J. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, pervedė 122 454,60 Eur (422 811,24 Lt) ir 2008 m. rugsėjo 9 d. pardavė 56 vnt. EUROPIAN INVEST vertybinius popierius – obligacijas, ISIN DE0001345908, už kurias SEB bankas į G. J. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, pervedė 24 398,58 Eur (84 243,42 Lt), t. y. iš viso pervedė 146 853,18 Eur (507 054,66 Lt), ir gautų pinigų neperdavė UAB „V. B.“, tokiu būdu bei aplinkybėmis jam patikėtą svetimą UAB „V. B.“ priklausantį didelės vertės turtą – 146 853,18 Eur (507 054,66 Lt), pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 19 straipsnio 8 punktą, kuriame nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, nuostatas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, kurioje nurodoma, kad juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad juridinio asmens valdymo organo narys negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo, pasisavino.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio ieškovo atstovo advokato L. S. Bagdono apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai išteisino G. J. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, šiam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir kilęs ginčas spręstinas civilinio proceso tvarka.

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savo turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2007, Nr. 2K-733/2007, Nr. 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010, 2K-59-942/2016). Visais atvejais pasisavindamas turtą kaltininkas privalo suvokti, kad su patikėtu turtu elgiasi neteisėtai.

„L. B. GmbH“ 2007 m. gruodžio 17 d. patvirtino, kad nupirko 356 vnt. nulinio kupono obligacijų (Europaeische Investitionsbank Eo-Zero Bonds 1996(26)), kurių vertė 149 448,80 Eur (516 016,82 Lt) (t. 3, b. l. 44). Patvirtinime yra ranka padarytas prierašas, kad šios obligacijos būtų pervestos G. J. į vertybinių popierių sąskaitą VP 116/373 11010957, esančią banke „Finasta“. Iš specialisto išvados matyti, kad G. J. gautos nulinio kupono obligacijos UAB „V. B.“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotos kaip G. J. 516 016,82 Lt skola bendrovei (t. 2, b. l. 152, t. 3, b. l. 47).

„L. B. GmbH“ investavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė. UAB „V. B.“ investavimo sutartyje numatytais terminais pirmos išmokos negavo. Bylos duomenys patvirtina, kad buvo pradėtas „L. B. GmbH“ bankroto procesas (t. 2, b. l. 34–35). Austrijos Respublikos Ried im Innkreis krašto teismas „L. B. GmbH“ vadovą H. F. L. pripažino kaltu dėl sukčiavimo stambiu mastu (t. 1, b. l. 158–163). Aplinkybę, kad „L. B. GmbH“ apgavo bendrą verslą kūrusius asmenis, t. y. nesuteikė investavimo sutartyje numatyto finansavimo, neneigia ir liudytojai A. M. bei M. M..

G. J. 2008 m. liepos 4 d. pardavė AB SEB bankui 300 vnt. iš „L. B. GmbH“ gautų nulinio kupono obligacijų, o 2008 m. rugsėjo 8 d. – likusius 56 vnt. obligacijų (t. 2, b. l. 129). Už šias obligacijas G. J. iš AB SEB banko gavo 146 853,18 Eur (507 054,66 Lt).

G. J. pareikšto kaltinimo esmė yra tai, kad jis, pardavęs iš „L. B. GmbH“ į jo vertybinių popierių sąskaitą pervestas UAB „V. B.“ priklausančias nulinio kupono obligacijas, gautų pinigų neperdavė UAB „V. B.“, t. y. juos pasisavino.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą galutinę išvadą dėl kaltinimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismo padaryta kategoriška išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog nulinio kupono obligacijos būtų priklausiusios UAB „V. B.“, nėra pilnai pagrįsta. Pažymėtina, kad tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių UAB „V. B.“ nuosavybės teisę į 356 vnt. nulinio kupono obligacijų (Europaeische Investitionsbank Eo-Zero Bonds 1996(26)), kurių vertė 149 448,80 Eur (516 016,82 Lt), byloje nėra, nes jos nebuvo pervestos į bendrovės vertybinių popierių sąskaitą, taip pat nebuvo, kaip vertybiniai popieriai, užfiksuotos bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Kaip minėta, G. J. gautos nulinio kupono obligacijos UAB „V. B.“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotos kaip G. J. 516 016,82 Lt skola bendrovei. Kita vertus, „L. B. GmbH“ nulinio kupono obligacijas G. J. pervedė vykdydama investavimo sutartį, kurią pasirašė UAB „B.“, iki jos įregistravimo veikianti personalinėje sąjungoje su G. J. atstovaujama UAB „N.“. Investavimo sutarties 10 punkte paaiškinta, kad UAB „B.“ – tai steigimo stadijoje esanti įmonė, kurios akcininkai G. J., A. M. ir M. M.. Po šios sutarties pasirašymo minėtų asmenų buvo įsteigta UAB „V. B.“. Tai, kad vėliau įsteigta UAB „V. B.“ faktiškai (ne teisiškai) perėmė investavimo sutarties vykdymą, patvirtina ne tik sutarties 10 punktas, tačiau ir šios bendrovės 2007 m. gruodžio 14 d. atliktas 355 500 Eur sumos, kaip nuosavo kapitalo dalies, pervedimas į „L. B. GmbH“ sąskaitą. „L. B. GmbH“ nulinio kupono obligacijas pervedė būtent investavimo sutarties, kurios šalimi faktiškai buvo UAB „V. B.“, o ne kitu pagrindu.

Tačiau nepaisant šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. G. J. paskolos UAB „V. B.“ suteikimo faktą, nulinio kupono obligacijų pervedimą į asmeninę G. J. vertybinių popierių sąskaitą, pagrįstai sutiko su G. J. versija, kad su M. buvo susitarta, jog nulinio kupono obligacijomis būtų dengiami UAB „V. B.“ įsipareigojimai G. J.. Pirmiau minėta, kad baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą ar jo žinioje buvusi turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savo turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Pasisavindamas turtą kaltininkas privalo suvokti, kad su patikėtu turtu elgiasi neteisėtai. Taigi nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, ar G. J., parduodamas nulinio kupono obligacijas, suprato, kad neteisėtai pasisavina UAB „V. B.“ priklausantį turtą, nes pagal jo versiją šios obligacijos buvo jam perduotos kaip dalinis paskolos grąžinimas. Išteisintojo nurodytą versiją patvirtina toliau aptariamos aplinkybės.

„L. B. GmbH“ nupirktos nulinio kupono obligacijos buvo pervestos ne į UAB „V. B.“ vertybinių popierių sąskaitą, o į G. J.. Šiuo atveju neturi reikšmės, kad tuo metu bendrovė neturėjo savo vertybinių popierių sąskaitos, o tik atsiskaitomąją, nes minėtame „L. B. GmbH“ 2007 m. gruodžio 17 d. patvirtinime apie nupirktas obligacijas yra ranka padarytas prierašas, kad šios obligacijos būtų pervestos į G. J. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią banke (duomenys neskelbtini). A. M. teigė, kad ne jis padarė šį prierašą, net gi prašė skirti rašysenos ekspertizę, tačiau tiek G. J., tiek M. M. pirmosios instancijos teisme parodė, jog obligacijos buvo pervestos į G. J. sąskaitą jo ir M. bendru susitarimu (t. 5, b. l. 17, 26). Taigi, faktiškai visiems sutinkant ir žinant buvo įvykdytas patvirtinime nurodytas prierašas. Be to, A. M. žinojo apie obligacijų pervedimą į G. J. sąskaitą (t. 5, b. l. 24) ir tuo metu jokių pretenzijų dėl to nereiškė bei neprašė jas pervesti UAB „V. B.“. Pretenzijos buvo pareikštos tik 2011 m. gegužės 4 d., M. teisme galutinai pralaimėjus civilinį ginčą dėl jų išduoto 177 750 Eur vekselio pripažinimo negaliojančiu (t. 1, b. l. 31; t. 2, b. l. 101–111) „L. B. GmbH“ nupirktos nulinio kupono obligacijos nebuvo įtrauktos į UAB „V. B.“ buhalterinę apskaitą, būtent kaip vertybiniai popieriai. Iš specialisto išvados matyti, kad į bendrovės buhalterinę apskaitą buvo įtraukta tiesiog G. J. skola, kurios dydis lygus obligacijų vertei. Toks bendrovės direktoriaus elgesys patvirtina, kad verslo partnerių susitarimas dėl obligacijų pervedimo į G. J. sąskaitą iš tikrųjų egzistavo. Šis susitarimas logiškai patvirtina ir kitą partnerių susitarimą, apie kurį kalba G. J., t. y. kad, žlugus verslo projektui, bendru sutarimu obligacijomis buvo dengiami UAB „V. B.“ įsipareigojimai G. J. pagal paskolos sutartį. Pažymėtina ir tai, kad nebuvo jokio atskiro pavedimo, įforminto bendrovės direktoriaus ar akcininkų susirinkimo sprendimu, patikėti G. J. šias obligacijas, kaip bendrovės turtą. Kitų akcininkų A. M. ir M. M. veiksmai, priešingai nei nurodyta kaltinime ir apeliaciniame skunde, sudarė pagrindą G. J. suprasti, kad pardavus į jo sąskaitą pervestas obligacijas bus mažinama bendrovės skola G. J..

Verslo parnerių susitarimą dėl minėto paskolos grąžinimo būdo netiesiogiai patvirtina ir jų elektroninis susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad M. žinojo apie operacijas su nulinio kupono obligacijomis, siūlė jas galinčius įsigyti pirkėjus, ieškojo kitų būdų atsiskaityti su G. J. už jo į bendrą verslo projektą investuotas lėšas (t. 2, b. l. 41–47; t. 4, b. l. 135–141; t. 5, b. l. 4–14). G. J. apeliacinės instancijos teismui pateiktas elektorinis laiškas taip pat patvirtina, kad M. M. žinojo apie nulinio kupono obligacijų AB SEB bankui pardavimo faktą, todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti (t. 5, b. l. 127).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog G. J., parduodamas į jo vertybinių popierių sąskaitą „L. B. GmbH“ pervestas nulinio kupono obligacijas, suvokė, jog neteisėtai pasisavina UAB „V. B.“ priklausančias obligacijas. Priešingai, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad G. J., parduodamas šias obligacijas, bendru verslo partnerių (G. J., A. M. ir M. M.) sutarimu mažino UAB „V. B.“ įsipareigojimus jam pagal paskolos sutartį. G. J. neturėjo tyčios pasisavinti UAB „V. B.“ turto. Pirmosios instancijos teismas G. J. inkriminuotus veiksmus pagrįstai vertino kaip civilinius teisinius santykius, iš kurių kilo civilinis ginčas.

Pagal kasacinio teismo praktiką tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuotai tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011 ir kt.). Nagrinėjant baudžiamųjų ir civilinių teisnių santykių atribojimo klausimą turto pasisavinimo ir išvaistymo bylose, teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-388/2007, 2K-93/2013, 2K-285/2013) ne kartą konstatuota, kad civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikaltimo (turto pasisavinimo) požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisinių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos kilusį ginčą spręsti civilinio proceso tvarka. Nustatytos bylos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad G. J. būtų sąmoningai sudaręs situaciją, jog nulinio kupono obligacijos būtų pervestos į jo vertybinių popierių sąskaitą, o vėliau, žlugus verslo projektui, parduodamos siekiant padengti UAB „V. B.“ įsipareigojimus pagal paskolos sutartį. G. J. versija, kad tai buvo bendras verslo partnerių susitarimas, byloje liko nepaneigta.

Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog G. J. pareikšti kaltinimai pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nepasitvirtino. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad susiklostę civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius, o išteisintojo veiksmuose yra būtini nusikaltimo – turto pasisavinimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

Pirmosios instancijos teismas, išteisinęs G. J., šiam nepadarius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, pagrįstai byloje pareikštą civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

civilinio ieškovo UAB „V. B.“ atstovo apeliacinį skundą atmesti.