- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-22
- Bylos Nr.
- I-1393-402/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00416-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 10 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-8).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2015 m. sausio 30 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad jam esant Kauno TI buvo laikomas kamerose kurių plotai, tenkantys vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad daug kamerų ploto užėmė pertekliniai baldai – metaliniai gultai. Dėl perpildytų asmenimis patalpų teko patirti nepatogumus, nes sanitarinis mazgas vienas, kriauklė viena. Nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Dėl kamerų perpildymo sumažėjo laikas naudotis teise karštu dušu asmeninės higienos priežiūrai. Dušuose nebuvo tinkamai įrengtos pertvarėlės, garantuojančios besimaudančio asmens privatumą. Buvo sukeltas nuolatinis pavojus gyvybei, nes kamerose nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas. Nurodė, jog kamerose nuolat degė naktinis apšvietimas ir trukdė tinkamai išsimiegoti. Kamerose veisėsi buitiniai parazitai. Nurodė, jog Kauno TI nebuvo mokamos pašalpos, neišduodamos higienos priemonės tokios kaip dantų šepetėlis, dantų pasta, muilas, tualetinis popierius. Esant Kauno TI buvo teikiamas prastos kokybės, žemo kaloringumo maistas. Teigė, kad minėtos kalinimo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Dėl nurodytų veiksnių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą. Pareiškėjas jo skundo reikalavimui prašo netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino, nes Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje senaties terminas nėra nustatytas, todėl negali būti taikomas ir nacionalinėje teisėje.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad 78 proc. kalinimo laiko pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Kauno TI pripažįsta, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas buvo laikomas mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m) normą. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu su teniso stalais, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla – t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis arba pašalinančiomis suėmimo sąlygų įtaką, todėl negalima traktuoti, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Pažymėjo, kad Kauno TI kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams nuolat tikrina Kauno visuomenės sveikatos centro atstovai. Jei nustatomi higienos normų pažeidimai, jie nuolat taisomi. Pareiškėjas nesikreipė dėl higieninių sąlygų kamerose, todėl laikytina, kad jomis buvo patenkintas. Visi Kauno TI laikomi asmenys turi vienodas teises ir galimybes pasinaudoti su kalinimu susijusių neigiamų veiksnių mažinimo priemonėmis. Pareiškėjas neturtinę žalą argumentuoja nekonkrečiai, nenurodo, kaip jo laikymo sąlygos veikė kiekvieną, iš jo nuomone, pažeistų gėrių. Mano, kad visi Kauno TI veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2015 m. sausio 30 d.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2011 m. gegužės 23 d. ir buvo laikomas iki 2015 m. sausio 22 d. (2017-05-11 Kauno TI pažyma Nr. II-2097).
Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų nuo 2011 m. gegužės mėnesio. Tačiau teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. kovo 16 d. (b. l. 9), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas tvirtino, kad jo reikalavimui senaties terminas neturi būti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje.
Pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties, laikytini nepagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nesutiko, kad jo reikalavimui būtų taikoma ieškinio senatis, tačiau neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino. Argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. kovo 16 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Kauno TI nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2015 m. sausio 22 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2015 m. sausio 22 d. pareiškėjas buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 208, plotas 16,84 kv. m., kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu šioje kameroje buvo laikoma iki 5 asmenų.
Iš teismui pateiktos 2017-05-11 Kauno TI pažymos Nr. II-2097 matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI 21 parą buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis buvo 3,37 kv. m. (iki 3,6 kv. m nustatytos normos trūko 0,23 kv. m gyvenamojo ploto), todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno tardymo izoliatoriuje viso 21 parą nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad dėl patalpų perpildymo jam trūko oro, daug vietos užėmė baldai, kiti įrenginiai. Tačiau teismas akcentuoja, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m. – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, minėtos skundo aplinkybės (dėl oro trūkumo, baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto) yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013-05-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2009 m. liepos 17 d.) 1 punktas numato, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taisyklių 14.5. numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tardymo izoliatoriaus kameros sanitarinio mazgo patalpa yra atskirta nuo gyvenamosios patalpos, joje įrengtas unitazas bei ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sanitarinio mazgo įrengimo esant minėtam teisiniam reglamentavimui atmestini, kaip nepagrįsti. Iš pateiktų byloje fotografijų matyti, jog kameroje sanitarinis mazgas atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, joje įrengtas unitazas, t. y. įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir jo stebėjimo atliekant gamtinius reikalus, esant minėtam teisiniam reglamentavimui atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad dėl kamerų perpildymo sumažėjo laikas naudotis teise karštu dušu asmeninės higienos priežiūrai. Dušuose nebuvo tinkamai įrengtos pertvarėlės, garantuojančios besimaudančio asmens privatumą.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 13, 14 punktus, kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu ir, esant atitinkamoms sąlygoms, t. y. kai nuteistųjų ir suimtųjų skaičius didesnis, naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas 10 min. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų pažeidęs paminėtą teisinį reglamentavimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl prausimosi laiko prailginimo, ar dėl to, kad jis nespėjo nusiprausti, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjo argumentus dėl privatumo prausykloje pažeidimo paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktos dušų foto nuotraukos, iš kurių matyti, kad dušai yra atskirti sienelėmis. Teismas taip pat akcentuoja, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja prausyklų konstrukcinių ypatumų. Teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerose nubuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Taisyklių 14.4 p. numatyta, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimų moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Atsakovo atstovas nurodė, jog Kauno TI yra įrengti pavojaus mygtukai, jie veikia, pastabų dėl jų veikimo negauta. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl to, jog nėra iškvietimo mygtukų arba dėl neveikiančių pavojaus mygtukų, todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini neįrodytais.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nuolat degė naktinis apšvietimas ir trukdė tinkamai išsimiegoti. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą, kamerose privalo būti įrengtas tiek dieninis, tiek ir naktinis apšvietimas. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo" numatyta nuteistųjų (suimtųjų) kamerose šviesiu paros metu nuo kovo mėnesio paskutiniojo sekmadienio (nuo 9.00 val. iki 16.00 val.) ir nuo spalio mėnesio paskutiniojo sekmadienio (nuo 9.00 val. iki 15.00 val.) išjungti dirbtinio apšvietimo lempas. Pagal suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę, nuo 23 val. iki 7 val. yra poilsio laikas, todėl elektra yra išjungiama ir paliekamas naktinis apšvietimas. Teismo vertinimu, toks paros laiko reglamentavimas yra pagrįstas siekiant užtikrinti tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų teisę į poilsį bei tinkamą kamerose laikomų asmenų kontrolę. Nustačius, kad naktinio apšvietimo įrengimas kamerose neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neapibūdino konkrečios žalos, kurią patyrė dėl naktinio apšvietimo.
Pareiškėjas nurodė, jog Kauno TI nemokamos pašalpos, neišduodamos higienos priemonės tokios kaip dantų šepetėlis, dantų pasta, muilas, tualetinis popierius.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakyme, dėl piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėse numatyta, kad piniginės išmokos nuteistiesiems mokamos už pasibaigusį kalendorinį mėnesį. Teisės gauti piniginę išmoką įgijimas pradedamas skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo arba bausmės vykdymo pradžios, jeigu nuteistajam buvo taikyta kardomoji priemonė – suėmimas, o kai suėmimas nebuvo taikytas – nuo sulaikymo dienos. Naujai į įkalinimo įstaigą atvykusiems nuteistiesiems, neturintiems asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali būti jų atvykimo mėnesį skirta iki 0,1 MGL dydžio piniginė išmoka. Nuteistasis, norintis gauti piniginę išmoką, iki einamojo mėnesio 5 dienos ar per 5 kalendorines dienas nuo atvykimo į įkalinimo įstaigą turi raštu kreiptis į įkalinimo įstaigos direktorių. Prašymai pateikiami ir registruojami Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Žin., 2003, Nr. 76-3498) 194 punkte nustatyta tvarka. Taigi, pareiškėjas nurodydamas tai, kad jam Kauno TI nebuvo mokama pašalpa, nenurodė ar pareiškėjas patenka į asmenų kuriems mokama socialinė pašalpa grupę, taip pat nepateikė duomenų, jog kreipėsi su prašymu dėl minėtos pašalpos gavimo į įkalinimo įstaigos administraciją, nedetalizavo savo statuso, todėl pareiškėjo deklaratyviai nurodytos aplinkybės, jog jam nebuvo mokama socialinė pašalpa yra atmestinos kaip nepagrįstos jokiais įrodymais.
Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, kad jog Kauno TI neišduodamas dantų šepetėlis, pasta, muilas, tualetinis popierius, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, A575-662/11). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to seka, kad pareiškėjo abstraktūs teiginiai, kad neišduodamas tualetinis popierius, dantų šepetėlis, pasta, muilas, negali būti laikomi pagrįstais ir atmestini.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su kamerose buvusiais buitiniais parazitais, t. y. su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto (vėliau - Higienos normos HN 134:2015 20 punkto), nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, pažeidimu. Tvirtino, kad kameros buvo dezinfekuojamos, tačiau buitinių parazitų vis tiek būdavo. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Kauno TI yra sudaręs dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“, byloje nėra jokių duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės įrodo, kad atsakovo atstovas vykdė Higienos normos HN 76:2010 60 punkto (vėliau - Higienos normos HN 134:2015 20 punkto) reikalavimus.
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su Kauno TI pareigūnų veiksmais (neveikimu), netinkamai organizuojant kamerų dezinfekciją, t. y. nenurodė, kada, kiek kartų, į kokį pareigūną, dėl kokios kameros dezinfekcijos kreipėsi, kada buvo atlikta kameros dezinfekcija, įrodinėdamas šią aplinkybę nepateikė jokių ją patvirtinančių rašytinių įrodymų, nesirėmė liudytojų parodymais, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas taip pat teigė, jog Kauno TI buvo teikiamas prastos kokybės, žemo kaloringumo maistas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje nėra duomenų, kad būtų nustatyti minėtų reikalavimų pažeidimai, todėl pareiškėjo argumentai dėl pilnaverčio maisto negavimo atmestini kaip nepagrįsti. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog esant didesniam poreikiui už teisės aktais numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės maisto produktus, juos galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, neturtinei žalai bei kaltiems veiksmams pagrįsti, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto. Atsakovo teigimu, dėl maisto kokybės ar kaloringumo pareiškėjas nesikreipė į administraciją. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas teismui taip pat nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maitinimo, atmestini kaip neįrodyti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.
Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, kalinimas perpildytose kamerose nurodytu kalinimo laikotarpiu sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 10 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą, pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Kauno tardymo izoliatoriuje kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai nuo 4 iki 7 eurų atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr. 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1992-624/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-811-442/2015, 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-342-858/2015) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 10500 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 130 Eur, kuri ir priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, o kita pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.