- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-03
- Bylos Nr.
- A-2228-575/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00416-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas, Romanas Klišauskas, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė atstovaujam Kauno tardymo izoliatorius
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovas) 10 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2015 m. sausio 30 d. buvo laikomas Kauno TI antisanitarinėmis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Kauno TI buvo laikomas kamerose, kurių plotai, tenkantys vienam asmeniui, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad daug kamerų ploto užėmė pertekliniai baldai – metaliniai gultai. Dėl perpildytų patalpų patyrė nepatogumus, kadangi sanitarinis mazgas ir kriauklė viena. Kauno TI neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Dėl kamerų perpildymo, sutrumpėjo laikas naudotis teise nusiprausti po šiltu dušu. Be to, dušuose nebuvo tinkamai įrengtos pertvarėlės, užtikrinančios besimaudančio asmens privatumą. Buvo sukeltas nuolatinis pavojus gyvybei, nes kamerose nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, netvarkinga elektros instaliacija, neįrengti evakuaciniai išėjimai. Kamerose nuolat degė naktinis apšvietimas ir trukdė išsimiegoti. Kamerose veisėsi buitiniai parazitai, nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius. Pareiškėjo teigimu, Kauno TI nebuvo mokamos pašalpos, neišduodamos higienos priemonės (dantų šepetukas, dantų pasta, muilas, tualetinis popierius). Jam būnant Kauno TI, buvo teikiamas blogos kokybės, mažo kaloringumo maistas. Jis buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą.
3. Pareiškėjas jo skundo reikalavimui prašė netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino, nes Konvencija senaties termino nenustato, todėl jis negali būti taikomas ir nacionalinėje teisėje.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į skundą prašė daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.
5. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad didžiąją dalį kalinimo laiko pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Pripažino, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas buvo laikomas mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui (3,6 kv. m), sąlygomis. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso. Pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu su teniso stalais, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla – t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis arba pašalinančiomis suėmimo sąlygų įtaką, todėl negalima traktuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
6. Pažymėjo, kad Kauno TI kameros yra įrengtos pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių bei Lietuvos higienos normų reikalavimus. Sanitarinių mazgų įrengimas taip pat atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Kameros ir sanitarinio mazgo švarai palaikyti kalintys asmenys aprūpinami higienos priemonėmis. Kauno TI visi iškvietimo mygtukai veikė, o pareiškėjo nurodytoje Seimo kontrolierių įstaigos pažymoje kalbama apie Lukiškių TI-K ir joje nustatytus trūkumus. Kauno TI asmenys aprūpinami higienos priemonėmis, todėl pareiškėjo teiginius šiuo klausimu vertino kaip nepagrįstus. Patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams nuolat tikrina Kauno visuomenės sveikatos centras. Jei nustatomi higienos normų pažeidimai, jie nedelsiant šalinami. Pareiškėjas nesikreipė dėl higieninių sąlygų kamerose, todėl sprendė, kad jomis buvo patenkintas. Visi Kauno TI laikomi asmenys turi vienodas teises ir galimybes pasinaudoti su kalinimu susijusių neigiamų veiksnių mažinimo priemonėmis. Pareiškėjas neturtinę žalą argumentuoja nekonkrečiai, nenurodo, kaip jo laikymo sąlygos veikė kiekvieną, iš jo nuomone, pažeistų gėrių. Atsakovo nuomone, Kauno TI veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala. Akcentavo, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kurią patyrė nuo 2011 m. gegužės 23 d., o skundą teismui padavė 2017 m. kovo 13 d., t. y. praleido ieškinio senaties terminą, kurį atsakovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui.
II.
7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu tenkino pareiškėjo E. M. skundo dalį ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 130 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2011 m. gegužės 23 d. ir buvo laikomas iki 2015 m. sausio 22 d., o skundą teismui padavė tik 2017 m. kovo 16 d., t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. kovo 16 d., todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nesutiko, kad jo reikalavimui būtų taikoma ieškinio senatis, tačiau neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino. Argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Esant šioms aplinkybėms atsakovo prašymą tenkino, skundo reikalavimui laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. kovo 16 d. taikė trijų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimą šioje dalyje atmetė.
9. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl Kauno TI vienam asmeniui tenkančio ploto kamerose, teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2015 m. sausio 22 d. pareiškėjas buvo kalinamas Kauno TI kameroje Nr. 208, kurios plotas yra 16,84 kv. m., kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu šioje kameroje buvo laikoma iki 5 asmenų. Iš teismui pateiktos 2017 m. gegužės 11 d. Kauno TI pažymos Nr. II-2097 nustatė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI 21 parą buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktuose nustatyto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis buvo laikomas 3,37 kv. m (iki 3,6 kv. m nustatytos normos trūko 0,23 kv. m gyvenamojo ploto) ploto kameroje, todėl konstatavo, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Teismas sprendė, jog pareiškėjui kalint Kauno TI, iš viso 21 parą nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
10. Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad dėl patalpų perpildymo jam trūko oro, daug vietos užėmė baldai, kiti įrenginiai. Tačiau teismas akcentavo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, minėtos skundo aplinkybės (dėl oro trūkumo, baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto) yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis. Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintos Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
11. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, nurodė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tardymo izoliatoriaus kameros sanitarinio mazgo patalpa yra atskirta nuo gyvenamosios patalpos, joje įrengtas unitazas bei ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmetė. Iš pateiktų byloje fotonuotraukų matyti, jog kameroje sanitarinis mazgas atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, joje įrengtas unitazas, t. y. įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir jo stebėjimo naudojantis sanitariniu mazgu, atmetė.
12. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad dėl kamerų perpildymo sumažėjo laikas naudotis teise šiltu dušu asmeninės higienos priežiūrai, dušuose neįrengtų pertvarų, užtikrinančių besimaudančio asmens privatumą, teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų pažeidęs šiuo klausimu aktualius teisės aktus. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl prausimosi laiko prailginimo, ar dėl to, kad jis nespėjo nusiprausti, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjo argumentus dėl privatumo prausykloje pažeidimo paneigė atsakovo į bylą pateiktos dušų fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad dušai yra atskirti sienelėmis. Teismas taip pat akcentavo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja prausyklų konstrukcinių ypatumų. Teismui nebuvo pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti, todėl jo argumentus šioje dalyje atmetė.
Atsiliepimas
13. Dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų kamerose neįrengimo teismas nurodė, kad atsiliepime atsakovas teigė, jog Kauno TI yra įrengti pavojaus mygtukai, jie veikia, pastabų dėl jų veikimo negauta. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl to, jog nėra iškvietimo mygtukų arba dėl neveikiančių pavojaus mygtukų, todėl šiuos pareiškėjo argumentus laikė neįrodytais. Vertindamas argumentus dėl naktinio apšvietimo, teismas pažymėjo, kad pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą, kamerose privalo būti įrengtas tiek dieninis, tiek ir naktinis apšvietimas. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo“ numatyta nuteistųjų (suimtųjų) kamerose šviesiu paros metu nuo kovo mėnesio paskutiniojo sekmadienio (nuo 9.00 val. iki 16.00 val.) ir nuo spalio mėnesio paskutiniojo sekmadienio (nuo 9.00 val. iki 15.00 val.) išjungti dirbtinio apšvietimo lempas. Pagal suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę, nuo 23 val. iki 7 val. yra poilsio laikas, todėl elektra yra išjungiama ir paliekamas naktinis apšvietimas. Teismo vertinimu, toks paros laiko reglamentavimas yra pagrįstas siekiant užtikrinti tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų teisę į poilsį bei tinkamą kamerose laikomų asmenų kontrolę. Nustatęs, kad naktinio apšvietimo įrengimas kamerose neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, pareiškėjo argumentus šioje dalyje atmetė. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neapibūdino konkrečios žalos, kurią patyrė dėl naktinio apšvietimo.
14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl Kauno TI nemokamų pašalpų bei higienos priemonių neišdavimo, nurodė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog jam Kauno TI nebuvo mokama pašalpa, nenurodė, ar jis patenka į asmenų, kuriems mokama socialinė pašalpa, grupę, taip pat nepateikė duomenų, jog kreipėsi su prašymu dėl minėtos pašalpos gavimo į įkalinimo įstaigos administraciją, nedetalizavo savo statuso, todėl pareiškėjo deklaratyviai nurodytos aplinkybės, jog jam nebuvo mokama socialinė pašalpa, atmestinos. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, jog Kauno TI neišduodamas dantų šepetėlis, pasta, muilas, tualetinis popierius, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o jo abstraktūs teiginiai, kad neišduodamas tualetinis popierius, dantų šepetėlis, pasta, muilas, negali būti laikomi pagrįstais, todėl atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su kamerose buvusiais buitiniais parazitais, t. y. su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto (vėliau – Higienos normos HN 134:2015 20 punkto), nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, pažeidimu. Tvirtino, kad kameros buvo dezinfekuojamos, tačiau buitinių parazitų vis tiek būdavo. Į bylą pateikti duomenys patvirtino, kad Kauno TI yra sudaręs dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“, byloje nėra jokių duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Faktinės aplinkybės įrodė, kad atsakovo atstovas vykdė Higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus.
16. Dėl maisto kokybės ir mažo kaloringumo teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad būtų nustatyti minėtų reikalavimų pažeidimai, todėl pareiškėjo argumentai dėl pilnaverčio maisto negavimo atmestini kaip nepagrįsti. Be to, bylos duomenys patvirtino, jog esant didesniam poreikiui už teisės aktais numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės maisto produktus, juos galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją, byloje nebuvo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, neturtinei žalai bei atsakovo neteisėtiems veiksmams pagrįsti, todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto. Atsakovo teigimu, dėl maisto kokybės ar kaloringumo pareiškėjas nesikreipė į administraciją. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas teismui taip pat nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas pažymėjo, kad kiti tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo. Teismas nurodė, kad byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichikos sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Kalinimas perpildytose kamerose nurodytu kalinimo laikotarpiu sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 10 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kadangi nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą, pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 10 500 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 130 Eur, kurią ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI.
III.
18. Pareiškėjas E. M. apeliaciniame skunde prašo jo skundą tenkinti.
19. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su ieškinio senaties termino taikymu daliai pareiškėjo reikalavimų. Teismas nėra įpareigotas imperatyviai taikyti ieškinio senatį, todėl atsižvelgiant į EŽTT praktiką, Konvencijos nuostatas, prašo netaikyti jo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo senaties termino. Pažymi, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų, jis nebuvo supažindintas su Konvencijos nuostatomis, todėl apie savo teisių pažeidimą anksčiau nežinojo. Teismo nurodyti argumentai, kad jis turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, nepagrįsti, kadangi tai yra tik prielaida, nepagrįsta įrodymais.
20. Pareiškėjas prašo įvertinti, kad kameros plotą mažino joje esantys baldai ir kiti įrenginiai, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo dar mažesnis. Teismas nustatė, kad jo teisė į kalinimą teisės aktų nustatytomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau priteisė per mažą sumą neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo teigimu, pažeidimas buvo tęstinis, todėl prašo priteisti 7 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.
22. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimų daliai taikė ieškinio senaties terminą ir skundą toje dalyje atmetė. Pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.
23. Pažymi, kad Kauno TI nėra ir objektyvai negali būti atsakinga už apelianto domėjimąsi Lietuvos Respublikos teisės aktais, nes tai yra asmens teisė, kurią asmuo įgyvendina savarankiškai. Kauno TI užtikrina galimybes suimtiesiems ir nuteistiesiems gauti visą informaciją apie teisės aktus, suteikia galimybes su teisės aktais susipažinti ir juos analizuoti. Kauno TI veikia biblioteka, skaitykla ir kompiuterių klasė. Teisės aktai suimtiesiems yra pasiekiami ir su jais galima susipažinti išreiškus pageidavimą. Naudojimasis biblioteka, skaitykla ir kompiuterių klase yra reglamentuotas Kauno TI vidiniuose teisės aktuose – tvarkos aprašuose ir taisyklėse. Suimtieji ir nuteistieji, laikomi Kauno TI, gali teikti pastabas, pasiūlymus, prašymus ir skundus Kauno TI administracijai. Tokie suimtųjų (nuteistųjų) kreipimaisi registruojami registracijos žurnaluose. Patikrinus suimtųjų ir nuteistųjų skundų, pastabų ir pasiūlymų registracijos žurnalus, apelianto skundų ar pastabų, susijusių su naudojimosi biblioteka, skaitykla ar kompiuterių klase klausimais, nėra. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl senaties termino atnaujinimo pagrįstumo yra pagrįstas ir teisėtas, todėl turėtų būti paliktas nepakeistas, o apelianto argumentai išdėstyti apeliaciniame skunde pripažinti nereikšmingais.
24. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mąstą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais nusprendė, kad pareiškėjo nurodyta suma – 10 500 Eur, nėra adekvati ir priteisė 130 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta į visas nustatytas faktines aplinkybes. Kauno TI neturi pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, priteistą pareiškėjui, būtų netinkamai įvertinęs baldų užimamą plotą. Apelianto skunde pateiktas prašymas įvertinti baldų užimamą plotą kamerose įvertintas, todėl yra perteklinis ir nepagrįstas, nesudarantis pagrindo apeliacinės instancijos teismui pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui E. M., kurią pareiškėjas kildina iš Kauno TI neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.
26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. kovo 16 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas. Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantas nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi.
28. Dėl apelianto argumentų šiuo klausimu, teismas pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-822/2018, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018 ir kt.).
29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus kaip šioje byloje, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.). Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.
30. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
31. Iš apeliacinio skundo taip pat seka, kad pareiškėjas nesutinka su priteistos žalos dydžiu. Dėl apelianto argumentų šiuo klausimu teismas pakartoja, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
32. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
33. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis buvo 3,37 kv. m. (iki 3,6 kv. m nustatytos normos trūko 0,23 kv. m gyvenamojo ploto); pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI 21 parą buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Šių teismo nustatytų aplinkybių apeliantas neginčija. Iš paminėtų, teismo nustatytų faktų seka, kad ploto trūkumas buvo nežymus ir truko neilgai. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą, pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteista piniginė suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
34. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.