- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-23
- Bylos Nr.
- A-1992-624/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01582-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Romanas Klišauskas, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5–7) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Paaiškino, kad atskirais laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. spalio 22 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, kuriame buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose. Pareiškėjas teismui nurodė, kad plastikiniai kameros langai neatsidaro, yra tamsinti, todėl nepatenka natūrali dienos šviesa, dėl to skaudėjo akis, jos ašarojo. Į kamerą grynas oras patenka tik per orlaidę. Kameroje yra ventiliacija, kuri veikia labai garsiai, išjungiama tik trečią valandą nakties, dėl ko jis negalėjo užmigti, buvo priverstas kreiptis pas medikus, gėrė raminamuosius vaistus. Kameroje stalas yra tik keturiems asmenims, kadangi kameroje buvo laikoma daugiau asmenų, jis buvo priverstas valgyti lovoje, be to indai yra geležiniai, o maistas karštas, jis nusidegindavo pirštus. Kamerose buvo labai drėgna, išskalbti drabužiai nedžiūvo, o puvo, juos reikėjo išmesti. Minėtais veiksmais atsakovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui sutriko ir pablogėjo sveikata, jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, jautėsi nepilnavertis, pažemintas. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 9–11) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad teisės aktai nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Atsakovas pripažino, kad ne visą pareiškėjo buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) laiką šios normos buvo laikomasi. Pažymėjo, kad Kauno TI pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio ploto, sąlygomis dėl objektyvių priežasčių. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo Kauno TI administracijos nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pareiškėjas buvo laikomas mažesnio nei 3 kv. m ploto sąlygomis su pertraukomis ir trumpai – du kartus po 5 paras. Teigė, kad pareiškėjui vieną valandą per dieną buvo suteikiama galimybė būti gryname ore pasivaikščiojimo kiemelyje, jis taip pat galėjo naudotis biblioteka, teniso kambariu, sporto kiemeliais, koplyčia, kartą per savaitę buvo vedamas praustis duše. Pažymėjo, kad Kauno TI yra įrengta priverstinė kamerų ventiliavimo sistema, kurios keliamo triukšmo lygis atitinka sanitarines normas. Kauno TI pastato 3-ojo aukšto kamerų langai, išeinantys į A. Mickevičiaus gatvę, ir septyni 2-ojo aukšto langai yra pakeisti į tamsinto stiklo su natūralia ventiliacija, kadangi per skaidraus stiklo atidaromus langus TI laikomi asmenys susisiekdavo su gatvėje esančiais asmenimis. Pareiškėjo ligos istorijoje nėra jokių įrašų apie pareiškėjo nusidegintus pirštus, todėl skundo motyvas dėl nudegintų pirštų yra nepagrįstas. Atsakovo nuomone, Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu (b. l. 69–75) skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista S. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vadovavosi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės). Šių Taisyklių 11-1.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Teismas nustatė, jog pareiškėjui laikotarpiais: nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. gegužės 16 d. (2 d.) – trūko 0,52 kv. m ploto; 2012 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. birželio 5 d. (15 d.) – trūko 0,11 kv. m ploto; nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. spalio 4 d. (10 d.) – trūko 1,16 kv. m ploto; nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. spalio 9 d. (6 d.) – trūko 1,22 kv. m ploto; nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. ( 2 d.) – trūko 1,03 kv. m ploto; nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. vasario 24 d. (4 d.) – trūko 0,52 kv. m ploto; nuo 2014 m. gegužės 8 d. iki 2014 m. gegužės 12 d. (5 d.) – trūko 0,87 kv. m ploto; nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. gegužės 22 d. (2 d.) – trūko 0,87 kv. m ploto; nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d. (2 d.) – trūko 1,08 kv. m. ploto. Taigi, iš viso pareiškėjas 48 dienas buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsakovas atsiliepime neginčijo fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju buvo aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pažymėjo, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži kitų patalpų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos Kauno TI buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Akcentavo, kad pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą gyvenamos patalpos plotą buvo pažeistos minimaliai, laikotarpiai labai trumpi. Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nebuvo duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytais laikotarpiais, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatavo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę minėtais laikotarpiais neužtikrino pareiškėjui Kauno TI minimalios gyvenamojo ploto normos – trūko atitinkamai 0,52, 0,11, 1,16, 1,22, 1,03, 0,52, 0,87, 1,08 kv. m ploto. Tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, dirglumas ir pan.). Tačiau minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimas buvo nežymus, neintensyvus ir truko neilgą laikotarpį (epizodiškai tik 48 dienas) suteikė pagrindo konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo tardymo izoliatoriuje sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas vadovavosi ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, CK 1.138 straipsnio 6, 8 punktais. Europos Žmogaus Teisių Teismas neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos. Teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Kauno TI sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad atitinkamais laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. spalio 22 d. Kauno TI neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. plastikiniai kameros langai tamsinti, todėl nepatenka natūrali dienos šviesa, dėl to skaudėjo akis, jos ašarojo; į kamerą grynas oras patenka tik per orlaidę; kameroje yra ventiliacija, kuri veikia labai garsiai, išjungiama tik trečią valandą nakties, dėl ko jis negalėjo užmigti, buvo priverstas kreiptis pas medikus, gėrė raminamuosius vaistus; kameroje stalas yra tik keturiems asmenims, kadangi kameroje buvo laikoma daugiau asmenų, jis buvo priverstas valgyti lovoje, be to indai yra geležiniai, o maistas karštas, jis nusidegindavo pirštus; kamerose buvo labai drėgna, išskalbti drabužiai nedžiūvo, o puvo, juos reikėjo išmesti, todėl jam sutriko ir pablogėjo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, negali ramiai miegoti, t. y. patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių minėtus skundo motyvus, kurie būtų reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (ABTĮ 57 str. 1 d.). Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, reglamentuoja laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, nenumato atskiros patalpos, kurioje nuteistieji galėtų atskirai pavalgyti, todėl maistas yra tiekiamas tiesiogiai į apgyvendinimo patalpas. Pareiškėjo ligos istorijoje nėra jokių įrašų apie pareiškėjo nusidegintus pirštus, todėl skundo motyvas dėl iš geležinių indų valgomo karšto maisto ir nudegintų pirštų buvo nepagrįstas (b. l. 21–52). Pažymėjo, kad Kauno TI yra įrengta priverstinė kamerų ventiliavimo sistema, kurios keliamo triukšmo lygis atitinka sanitarines normas (b. l. 53–55). Kauno TI pastato 3-ojo aukšto kamerų langai, išeinantys į A. Mickevičiaus gatvę, ir septyni 2-ojo aukšto langai yra pakeisti į tamsinto stiklo su natūralia ventiliacija, kadangi per skaidraus stiklo atidaromus langus TI laikomi asmenys susisiekdavo su gatvėje esančiais asmenimis (b. l. 56–57). Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodyti pareiškėjo teisių pažeidimai (negalėjimas naudotis biblioteka, sporto aikštelėmis, sporto inventoriumi, lankytis koplyčioje ir kt.) (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas S. S. apeliaciniu skundu (b. l. 84) dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo prašo tenkinti pareiškėjo skundą.
Pareiškėjas mano, kad jei jo teisės buvo pažeistos, tuomet atsirado turtinė ir neturtinė žala. Kauno TI pripažįsta, jog pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu buvo ir dėl to jis patyrė žalą. Todėl mano, jog turi būti priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 200 000 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos, kaip teigiama, pareiškėją Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. spalio 22 d. laikant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas iš viso 48 dienas buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau įvertinęs, jog pažeidimas buvo nežymus, neintensyvus ir truko neilgą laikotarpį, nusprendė, kad nėra pakankamo pagrindo reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo, pripažino, kad buvo pažeista S. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkamomis kalinimo sąlygomis Kauno TI, teismas darė išvadą, kad šie argumentai yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, šioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno TI veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Vienas iš pagrindų, kuriais pareiškėjas grindė savo reikalavimą priteisti jam 200 000 Lt neturtinės žalos, buvo argumentas, kad Kauno TI patalpose pareiškėjas buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taisyklių 11¹.2 punktas (2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
2014 m. vasario 19 d. Pažyma apie S. S. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje Nr. 11-8021 (b. l. 17–20) patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. spalio 22 d. Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjas 37 dienas, o ne 48 dienas, kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas neatitiko teisės aktais nustatytų minimalių ploto normų, tenkančių vienam asmeniui. Taigi, šį laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Kauno TI sąlygas. Įvertinusi nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas), nesudarymas, tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog tam tikromis dienomis pareiškėjui tenkantis plotas buvo iš tiesų mažas, pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeidžiama gana ilgą laikotarpį. Todėl konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, galėjo sukelti ir, pareiškėjo teigimu, sukėlė jam dvasines kančias.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Todėl nors pareiškėjas ir nepateikė konkrečių duomenų dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, teismas bet kokiu atveju gali spręsti, kokia suma pinigais šiuo atveju gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.
Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.
Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliąją mėnesinę algą – 800 Lt, Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta minimali mėnesinė alga – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ patvirtinta minimali mėnesinė alga – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d.). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas pakankamai ilgą laiką Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas teisės aktais nustatytų minimalaus ploto normų neatitinkančiose kamerose. Be to, akcentuotina, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 yra nustatytas tik minimalus asmeniui tenkantis plotas, todėl net ir tam tikromis dienomis buvęs nežymus nuokrypis nuo normos jau buvo pažeidimas. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismo vertinimu nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais; pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų laikant pareiškėją teisės aktais nustatytų minimalaus ploto normų neatitinkančiose kamerose patirtų neigiamų pasekmių atlyginimui yra 150 Eur suma.
Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą taip pat grindė argumentais dėl kitų netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI: teigė, kad plastikiniai kameros langai tamsinti, todėl nepatenka natūrali dienos šviesa; į kamerą grynas oras patenka tik per orlaidę; kameroje yra ventiliacija, kuri veikia labai garsiai, išjungiama tik trečią valandą nakties; kameroje stalas yra tik keturiems asmenims; indai yra geležiniai, o maistas karštas, jis nusidegindavo pirštus; kamerose buvo labai drėgna. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, pagrįstai nusprendė juos esant deklaratyviems.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui S. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.