Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės ir Andžejaus Maciejevskio,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. J. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovei O. J. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, nepilnamečių vaikų išlaikymo ir gyvenamosios vietos nustatymo, santuokoje įgyto turto padalijimo, trečiasis asmuo AB DNB bankas, išvadą teikiančios institucijos Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Padalino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantį turtą, ieškovui ir atsakovui priteisdamas po ½ dalį žemės sklypo 0,2315 ha unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)adresu (duomenys neskelbtini); ½ dalį gyvenamojo namo 1A1 m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su priestatu 3al/ž ir 4al/ž adresu (duomenys neskelbtini), ieškovui - patalpas, pažymėtas VĮ „Registrų centras“ antro aukšto plane, Nr. 1-8, 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, 1-13, ir garažą, pažymėtą VĮ „Registrų centras“ pirmo aukšto plane Nr. G-2; atsakovei - patalpas, pažymėtas VĮ „Registrų centras“ pirmo aukšto plane, Nr. 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, ir garažą, pažymėtą Nr. G-1. Pripažino, kad gyvenamojo namo 1A1 m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su priestatu 3al/ž ir 4al/ž patalpos, pažymėtos VĮ „Registrų centras“ pirmo aukšto plane Nr. 1-1 (koridorius), ir Nr. 1-7 (katilinė) yra ieškovo ir atsakovės bendro naudojimo patalpos. Pripažino, kad žemės sklypas su statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ir kiti priklausiniai, esantys (duomenys neskelbtini) , yra asmeninė O. J. nuosavybė.

Nustatė, kad pagal 2006-02-10 tarp banko ir sutuoktinių sudarytą kreditavimo sutartį Nr. 81, gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , su žemės sklypu ir priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) , pirkti, ieškovo ir atsakovės prievolė grąžinti paskolą yra solidari, jiems nustatomos lygios dalys, t.y. po ½, likusioje solidarioje prievolėje.

Priteisė iš atsakovės sūnų D. J., gim. 1994-07-20, ir K. J., gim. 1999-11-11, išlaikymui po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo sprendimo priėmimo dienos, t.y. 2011-11-07, iki sūnų pilnametystės, indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, priteistų lėšų tvarkytoju paskyrė ieškovą D. J. uzufrukto teise. Priteisė iš ieškovo 1 800,00 Lt įsiskolinimą nepilnamečių vaikų išlaikymui atsakovės O. J. naudai.

Nustatė nepilnamečių: sūnaus D. J., gim. 1994-07-20, ir sūnaus K. J., gim. 1999-11-11, gyvenamąją vietą su jų tėvu D. J.. Nustatė atsakovės O. J. bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais.

Atsižvelgdamas į tai, kad nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį nėra pagrindo, be to, bankas neprieštarauja dėl hipotekos lakštu jam įkeisto turto – gyvenamojo namo padalinimo, kaip nurodė atsakovė, ji atliko namo pagerinimo darbus 44 000 Lt sumai, teismas santuokoje įsigytą turtą lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį nekilnojamojo turto ieškovui ir atsakovei, priteisiant ieškovui ir atsakovei po ½ dalį žemės sklypo, ieškovui priteisiant patalpas, pažymėtas VĮ „Registrų centras“ antro aukšto plane, Nr. 1-8, 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, 1-13, ir garažą, pažymėtą VĮ „Registrų centras“ pirmo aukšto plane Nr. G-2, atsakovei pritiesiant patalpas, pažymėtas VĮ „Registrų centras“ pirmo aukšto plane, Nr. 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, ir garažą, pažymėtą Nr. G-1. Vadovaudamasis protingumo, ekonomiškumo ir teisingumo principais nustatė, kad patalpos, pažymėtos VĮ „Registrų centras“ pirmo aukšto plane Nr. 1-1(koridorius), ir Nr. 1-7 (katilinė) yra bendro naudojimo. Teismas nustatė, kad žemės sklypas su statiniais, žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ir kiti priklausiniai (tomas 3, b.l.185-190) yra asmeninė O. J. nuosavybė, todėl nėra dalinami.

Teismas pripažino, kad pagal 2006-02-10 tarp banko ir sutuoktinių sudarytą kreditavimo sutartį Nr. 81, gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , su žemės sklypu ir priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) , pirkti, ir pagal tarp banko iš vienos pusės ir kredito gavėjų D. J. ir O. J. iš kitos pusės, ieškovo ir atsakovės prievolė grąžinti paskolą yra solidari, atsižvelgiant į tai, jog, kai santuoka nutraukiama sutuoktiniai ir toliau prieš trečiuosius asmenis atsako kaip solidarieji skolininkai, todėl sprendė, kad likusios dalies paskolos pagal kredito sutartį 2006-02-10 pagal kreditavimo sutartį Nr. 81; grąžinimas turi būti vykdomas solidariai, bankui neprieštaraujant ir atsakovei prašant, ieškovui ir atsakovei nustatė lygias dalis likusioje solidarioje prievolėje, t.y. kiekvienam po ½ dalį.

Siekdamas kuo taikiau išspręsti ginčą tarp šalių, nors ieškovas pažadėjo netrukdyti atsakovei bendrauti su vaikais, teismas nustatė bendravimo su vaikais tvarką pagal atsakovės pasiūlytą variantą.

Nepilnamečiams vaikams teismas priteisė po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iš atsakovės atsižvelgdamas į bendrą ekonominį lygį šalyje, į tai, kad vaikai auga, įvertinęs vaiko poreikius, nustatęs, kad ieškovo prašoma suma nepilnamečiui sūnui D. 800,00 Lt, nepilnamečiui sūnui K. 400,00 Lt yra per didelė. Teismas nurodė, kad 800 Lt suma per mėnesį yra minimaliai reikalinga vaiko išlaikymui, įskaitant būsto išlaikymą, maistą, vaiko sveikatos higienos priežiūros, kitų būtiniausių prekių išlaidas, vaiko mokymo ir lavinimo išlaidas. Akivaizdu ir tai, kad tėvas arba motina, su kuriuo vaikai nuolat gyvena, patiria daugiau išlaidų, susijusių su vaiko išlaikymu, o kai kurių iš jų neįmanoma iš anksto numatyti. Teismas, priteisdamas tokį išlaikymo dydį atsižvelgė ir į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomonę, kad motina yra neįgali, jos gaunamos pajamos nėra pakankamos teikti pakankamą išlaikymą nepilnamečiams vaikams, todėl tėvas turėtų teikti didesnę nepilnamečių vaikų išlaikymo dalį. Jei vaikai lanko brangius būrelius, už juos turėtų mokėti ieškovas.

Teismas, atsižvelgdamas į atsakovės prašymą priteisti iš ieškovo D. J. išlaikymą nepilnamečiams vaikams už laikotarpį nuo 2008-02-16 iki 2009-08-13 po 400 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui, kas sudaro 14 400 Lt (18mėn. x 2 x 400), o ieškovas prašo priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymo įsiskolinimą 14400 Lt už laikotarpį, kai vaikai buvo pas ieškovą, o atsakovė išlaikymo jiems nemokėjo, t.y. iki laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaikų išlaikymo taikymo (2010-09-08), nustatęs, kad vaikai su atsakove gyveno 17 mėnesių, atsakovė teisme paaiškino, kad ieškovas tuo metu nepadėjo jai išlaikyti nepilnamečių vaikų, ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jis padėjo atsakovei išlaikyti vaikus, kai šie gyveno su atsakove, tuo tarpu su ieškovu vaikai (laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams buvo priteistas nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. po 300 Lt per mėnesį, ieškovui pasikreipus pas antstolį, atsakovė tvarkingai kas mėnesį moka laikiną išlaikymą) iki laikinojo išlaikymo priteisimo gyveno beveik 14 mėnesių, todėl vadovaudamasis protingumo, proporcingumo kriterijais, už trijų mėnesių susidariusį skirtumą priteisė po 300 Lt išlaikymo įsiskolinimo kiekvienam vaikui, iš viso 1 800 Lt atsakovės naudai. Teismas nepriteisė tarpusavio išlaikymo šalims, nesant tokio prašymo.

Teismas netinkamai taikė CK 3.118 str., 3.123 str., 3.127 str. spręsdamas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Ieškovui paaiškėjo, kad nepateiktos teismui sutartys: 1994-12-20 dovanojimo sutartis ir 2007-07-20 buto su rūsiu pirkimo – pardavimo sutartis, kurios įrodo ieškovo panaudotas asmenines lėšas, pažeistas jo materialines teises, jo nepilnamečių vaikų interesus, todėl šie įrodymai priimtini. Teismas, netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepagrįstai nukrypęs nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, priteisė atsakovei geresnę ir didesnę turto dalį. Neįvertinęs byloje surinktų įrodymų, o tik atsižvelgdamas į atsakovės reikalavimus, teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė iš asmeninių lėšų turėjo išlaidų namo įrengimui 44 000 Lt sumoje. Byloje esantys kvitai rodo, kad atsakovė išleido mažesnę pinigų sumą negu nurodyta – 8 605,98 Lt. Dėl neteisingai nustatytų aplinkybių nustatant turto balansą, yra iš esmės pažeista balanso sudarymo tvarka, neteisingai nustatyta dalintino turto vertė.

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė tik nuo 2009-09-01 pradėjo mokėti ½ dalį įmokų pagal minėtus kreditorinius įsipareigojimus, nes iki 2008-02-16 viską apmokėdavo ieškovas.

Teismas nepagrįstai beveik visą išlaikymo naštą perkėlė ieškovui. Spręsdamas dėl konkrečių vaikų poreikių ir abiejų tėvų turtinės padėties teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir padarė neteisingą išvadą priteisdamas iš atsakovės po 300 Lt išlaikymo kiekvienam vaikui.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad vaikai liko gyventi su ieškovu ir kad jis užtikrina vaikams gyvenamąjį būstą.

Neturėdamas jokių įrodymų, teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovei neva buvo trukdoma matytis su vaikais, betarpiškai bendrauti bylos nagrinėjimo metu. Priešingai, į bylą pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad nebuvo atliekama jokių veiksmų, siekiant sutrukdyti ieškovei bendrauti su vaikais, o faktas, kad vaikai nenorėjo bendrauti su atsakove, negalės pakeisti jokios nustatytos bendravimo tvarkos.

Šioje byloje teismas nebuvo aktyvus, nors šeimos bylose teismui skirtas aktyvus vaidmuo, todėl liko neišspręsti klausimai, susiję su finansiniais įsipareigojimais AB DNB NORD bankui už laikotarpį nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios. Teismas visiškai nepasisakė dėl to, kad ieškovas vienas vykdė įsipareigojimus pagal visas šalių turimas kredito sutartis, o atsakovė nepagrįstai sutaupė dalį įmokų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliaciniu skundu apeliantas ginčija teismo sprendimo dalį dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio ir santuokoje įgyto turto padalijimo būdo bei vertės, kreditorinių įsipareigojimų, taip pat išlaikymo dydžio, todėl kolegija, neišeidama iš apeliacinio skundo ribų, nenustačiusi absoliučių negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl šių apeliacinio skundo argumentų.

Nustatyta, kad šalys susituokė 1992 m. gegužės 16 d. Kauno miesto civilinės metrikacijos biure (t. 1, b.l.9). Santuokoje 1994 m. liepos 20 d. gimė sūnus D. J. (t. 1, b.l.10), 1999 m. lapkričio 11 d. gimė sūnus K. J. (t. 1, b.l.9a). Santuokoje sutuoktiniai įsigijo nekilnojamojo turto: gyvenamąjį namą 1A1 m unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su priestatais 3al/ž ir 4al/ž ir žemės sklypą 0,2315 ha unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė 190 000,00 litų (tomas 3, b.l.177-184, ) , sutuoktiniai yra solidariai skolingi bankui AB DnB NORD, (t. 1, b.l.44-72). Iki 2008-02-16 sutuoktiniai gyveno kartu jiems nuosavybės teise priklausančiame name (duomenys neskelbtini) . Nuo 2008-02-16 sutuoktiniai gyvena atskirai, neveda bendro ūkio, negyvena sutuoktinių gyvenimo, tai įrodo ir ieškovo D. J. raštiškas įsipareigojimas (t. 1, b.l.81). Ieškovas išėjo gyventi kitur, gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) , liko gyventi atsakovė O. J. su nepilnamečiais vaikais. Nepilnametis sūnus D. J. su atsakove gyveno iki 2009-06-01, nepilnametis sūnus K. J. su atsakove gyveno iki 2009-07-12. Nuo 2009-06-01 D. J., o nuo 2009-07-12 K. J. gyvena su ieškovu D. J. nuomojamame bute (duomenys neskelbtini) .

Dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės

Kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai sprendimu nutraukė santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 3.60 ir 3.61 straipsniuose nustatytos santuokos nutraukimo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės sąlygos. Sutuoktinio kaltė yra specifinė, palyginus su kitais asmens kaltės civiliniuose santykiuose atvejais. Civilinio kodekso 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos išvardytos daugelyje Civilinio kodekso straipsnių (3.26–3.30, 3.35–3.36 ir kt.) – tai lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir šeima, kitos pareigos. Pagal Civilinio kodekso 3.60 straipsnio 2 dalies normos prasmę esminiu santuokinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu. Vienas sutuoktinis, pareiškęs ieškinį pagal Civilinio kodekso 3.60 straipsnį, privalo įrodyti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, t. y. privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis dėl subjektyvių priežasčių iš esmės pažeidė savo pareigas ir kad dėl tokio jo elgesio bendras gyvenimas tapo negalimas. Kartu pažymėtina, kad Civilinio kodekso 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, tai reiškia, kad, įrodžius vieną ar kelis įstatymo normoje paminėtus faktus, pripažįstama, kad sutuoktinis yra kaltas dėl santuokos iširimo. Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktus, patvirtinančius, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės (Civilinio kodekso 3.61 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymus, susijusius su ieškovo ir atsakovės įrodinėjamomis aplinkybėmis, kurios, jų teigimu, patvirtina kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nutraukti tarp šalių sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi abu sutuoktiniai nustojo vienas kitą gerbti, remti moraliai, dalyvauti bendrame gyvenime, tapo nelojalūs vienas kitam. Apeliaciniame skunde nurodomi dokumentai, neva neigiamai charakterizuojantys atsakovę (Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažyma apie tai, kad vaikai nori gyventi su ieškovu, atsakovės išsakyta pozicija apie nesutikimą, jog sūnus K. gyventų ne su tėvais, o atitinkamoje institucijoje, sūnaus D. pozicija dėl atsisakymo gyventi su atsakove, alkoholinių gėrimų buvimas per šventes ir kt.) nepatvirtina atsakovės kaltės dėl santuokos iširimo, šie dokumentai, nurodytos aplinkybės yra epizodiški, ištraukti iš konteksto, todėl jais nėra pagrindo vadovautis sprendžiant, jog santuoka iširo vien dėl atsakovės kaltės ir konstatuoti, kad teismo sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas ar nepagrįstas.

Dėl santuokinio turto balanso sudarymo ir santuokoje įgyto turto padalijimo

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, pažeidė CK 3.118 str. nuostatas, reglamentuojančias bendro sutuoktinių ir asmeninio turto balanso sudarymą. Kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas vadovaudamasis į bylą pateiktais duomenimis apie šalių santuokoje įgytą turtą (t. 3, b.l. 177-184), pagrįstai padarė išvadą, kad dalintiną turtą sudaro gyvenamasis namas ir žemės sklypas, taip pat kreditoriniai įsipareigojimai bankui. Apeliantas nurodo, kad jį atstovaujantis advokatas dėl nesuprantamų priežasčių nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų apie ieškovo sudarytas sutartis – 1994-12-20 dovanojimo sutartį ir 2007-07-20 buto su rūsiu pirkimo – pardavimo sutartį, kurios įrodo ieškovo panaudotas asmenines lėšas nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui – 72 000 Lt, dėl nurodytos priežasties buvo neteisingai sudarytas santuokinio turto balansas, todėl teikia šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismui siekdamas, kad būtų apginti nepilnamečių vaikų interesai.

Kolegijos vertinimu, ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai apie jam 1994-12-20 padovanotą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini) , ir šio buto pardavimą 2007-07-20 už 72 000 Lt, kuriais jis siekia įrodyti, kad į bendro sutuoktinių turto įsigijimą investavo 72 000 Lt, nepatvirtina jo nurodomų aplinkybių apie tokią investiciją, kadangi pagal bylos duomenis šalys įgijo gyvenamąjį namą su žemės sklypu 2006-02-07 pirkimo – pardavimo sutartimi (t. 3, b.l. 179), tuo tarpu ieškovui priklausantis butas buvo parduotas 2007-07-20, todėl už šį butą numatytos sumokėti piniginės lėšos – 72 000 Lt, jeigu jos buvo sumokėtos, nes tokių įrodymų į bylą nepateikta, negalėjo būti skirtos daugiau nei metais anksčiau pirkto bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto įsigijimui, todėl šie įrodymai atmestini.

Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai padalijo turtą, neatsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus priteisė atsakovei didesnes ir geresnes patalpas.

Pagal įstatymą preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Nuo šios taisyklės galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus ar dėl kitų priežasčių. Vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. R. L., byla Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. A. D., byla Nr. 3K-3-479/2009). Siekiant apsaugoti vaiko interesus visų pirma būtina atsižvelgti į būtinybę apginti vaikų naudojimosi gyvenamuoju būstu teises, užtikrinti tokias gyvenimo sąlygas, kurios būtinos jų fizinei, protinei ir socialinei raidai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. A. N., byla Nr. 3K-3-419/2006).

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl turto padalijimo būdo ir nukrypimo nuo sutuoktinių bendrų dalių principo, iš esmės laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuotų teisės normų, reglamentuojančių aptariamus santykius, taikymo (aiškinimo) taisyklių. Teismas nagrinėjamu atveju teisėtai nenukrypo nuo turto lygių dalių principo, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad šiuo atveju vaikų teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas nėra pažeidžiama. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pats nusprendė išvykti gyventi į Vilnių, ieškovo ir atsakovės vaikai gyvena kartu su ieškovu Vilniuje nuomojamajame 3 kambarių bute, kuriame Vaiko teisių apsaugos tarnyba, patikrinusi buities sąlygas (duomenys neskelbtini), nustatė, kad būsto būklė gera, vaikams sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos (t. 3, b.l. 79), todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui dalijant santuokoje įgytą turtą, nebuvo pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo remiantis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (CK 3.3 str.), kadangi nagrinėjamu atveju vaikų interesai, jų teisė į gyvenamąją vietą nėra pažeista ir nenustatytas realus poreikis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.

Apeliantas nesutinka su teismo atsakovei priteistu ginčo turto – namo pilnai įrengtu ir apgyvendintu pirmu aukštu, tuo tarpu ieškovui su vaikais – antru aukštu, be atskiro įėjimo į antrą aukštą, be virtuvės, sanitarinių mazgų, nurodo, kad tokia teismo išvada nesuvokiama, nes vaikai liko be tinkamų gyvenimo sąlygų, dėl ko buvo priversti su tėvu išsikelti iš namų, keisti mokyklą, buvo patirta daugybė nereikalingų išlaidų, diskomforto, psichologinės įtampos.

Kolegijos vertinimu, apelianto dėstomi argumentai, jog vaikai buvo priversti išsikelti su tėvu iš namų, nepagrįsti, neatitinkantys byloje esančių duomenų apie tai, kad ieškovas pats, niekieno neverčiamas nusprendė išvykti gyventi kitur, t.y. į Vilnių, jis dar 2008 m., rašydamas raštelį atsakovei (t. 1, b.l. 81), nurodė, kad pretenzijų dėl gyvenamojo namo neturi, namas lieka vaikams, kiti į bylą pateikti duomenys, paties ieškovo paaiškinimai patvirtina, kad nuo 2009 m. birželio mėn. ieškovas gyvena nuomojamame bute Vilniuje, vaikai kartu gyvena nuo 2009 m. vasaros vidurio, taigi tokį sprendimą priėmė ieškovas savo valia.

Apeliantas nurodo, kad teismas atsakovei priteisė didesnę ir geresnę turto dalį, tačiau, kolegijos vertinimu, šis argumentas nesudaro pagrindo pripažinti, kad tokiu būdu buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.

Spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, teismas turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o, kai dėl to sutuoktiniai nesutaria, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir konstatuotas konkrečios bylos svarbias faktines aplinkybes, pats parinkti santuokinio turto padalijimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-526/2006), prioritetą skirdamas turto padalijimo natūra principui, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Teismo parinktas apelianto turto padalijimo būdas neabejotinai turėtų išspręsti tarp šalių kilusius ginčus dėl turto, atkurti šalių teisinę taiką bei užkirsti kelią šalių ginčams ateityje. Tai savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), padalijo lygiomis dalimis, ieškovui ir atsakovei priteisdamas po ½ dalį šio nekilnojamojo turto. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas su vaikais šiame name negyvena, jie gyvena Vilniuje, o dalijamas namas yra dviejų aukštų, iš kurių pirmame aukšte gyvena ieškovė, kaip patvirtina Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada (t. 3, b.l. 84), jame atlikti namo pagerinimo darbai, įrengtos vonios ir tualeto patalpos, yra visi būtiniausi namų apyvokos daiktai, baldai, o antrojo aukšto kambariai yra išdažyti, paremontuoti, trūksta įstatyti duris, byloje nepaneigta galimybė įrengti atskirą įėjimą į antrą aukštą, įrengti virtuvę, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė atsakovei patalpas, esančias pirmame aukšte, kuriame ji šiuo metu gyvena, o ieškovui – antrame aukšte, kurios, esant reikalui, būtų taip pat tinkamos gyventi.

Nors ieškovui priteistos patalpos yra šiek tiek mažesnio ploto lyginant su atsakovės, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas nukrypo nuo lygių dalių principo, nes abiems šalims šis turtas padalintas lygiomis dalimis. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė iš asmeninių lėšų namo įrengimui turėjo 44 000 Lt išlaidų, nes į bylą pateikti įrodymai apie mažesnes išlaidas, tačiau kolegija sprendžia, kad ši teismo sprendime nurodyta aplinkybė neįtakojo sprendimo dėl turto padalijimo lygiomis dalimis, teismas į tai atsižvelgė spręsdamas dėl paties namo padalijimo būdo, kas nesudaro pagrindo pripažinti, jog tokiu būdu buvo pažeistas lygiateisiškumo principas, priešingai, kolegijos vertinimu, toks teismo parinktas racionaliausias patalpų padalinimo būdas iš esmės labiausiai atitinka šalių interesus. Apeliantas nurodo, kad atsakovei priteista patalpų dalis yra vertingesnė, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl šis argumentas atmestinas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė gyvenamojo namo bei žemės sklypo, esančių padalinimo klausimą.

Dėl paskolų bankui

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ieškovas iki 2008-02-16 apmokėdavo visą kreditą bankui, o atsakovė tik nuo 2009-09-01 pradėjo mokėti ½ dalį įmokų, tokiu būdu, nevykdydamas pareigos būti aktyvus, nepagrįstai nesprendė kompensacijos klausimo. Pažymėtina, kad ieškovas šį klausimą kelia tik apeliacinės instancijos teisme, tuo tarpu pirmosios instancijos teisme jis nereikalavo priteisti piniginės kompensacijos už jo sumokėtą didesnę dalį dengiant kreditorinius įsipareigojimus, todėl kolegija sprendžia, kad pasisakyti plačiau dėl šio argumento nėra pagrindo. Pažymėtina, kad nors teismas šeimos bylose turi būti aktyvus, tačiau jis negali už ieškovą formuluoti reikalavimų ir tirti aplinkybes, kuriomis šalis nesiremia, šiuo at veju nesirėmė pirmos instancijos teisme.

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio, bendravimo tvarkos nustatymo

Kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl teismo priteisto išlaikymo iš atsakovės nepilnamečiams vaikams po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nesudaro pagrindo pripažinti, jog teismo sprendimas šioje dalyje neteisėtas ar nepagrįstas.

CK 3.192 str. 2 d. numatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinus vaikui vystyti sąlygas. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 str. 3 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo teisminėje praktikoje yra nurodęs, kad jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams tenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus nėra imperatyvus, jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2010). Šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nurodyto dydžio išlaikymą iš atsakovės nepilnamečiams vaikams, kurių gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, tinkamai įvertino šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su abiejų šalių turtine padėtimi bei jų galimybėmis skirti vaikų išlaikymui atitinkamą pinigų sumą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog išlaikymo po 300 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų vaikams priteisimas iš atsakovės yra tinkamas atsižvelgiant į tai, jog atsakovės gaunamos pajamos per mėnesį sudaro apie 1 500 Lt [apie 900 Lt darbinės pajamos (t. 3, b.l. 213) bei dėl netekto 70 proc. darbingumo gaunama netekto darbingumo pensija 636,87 Lt sumai (t. 1, b.l. 88, t. 3, b.l. 174). Pažymėtina, kad atsakovė dėl objektyvių priežasčių negalėtų skirti didesnio išlaikymo vaikams, nes dėl sveikatos būklės gauti didesnes pajamas jai būtų ribotos galimybės. Tuo tarpu ieškovas yra sveikas ir darbingas, jo gaunamos pajamos iš darbinės veiklos didesnės nei atsakovės – apie 2 000 Lt per mėnesį (t. 3 , b.l. 214, 215), duomenų apie ieškovo sveikatos problemas teismui nebuvo pateikta, todėl pirmosios instancijos teismas padarė tinkamą išvadą, jog ieškovui tenka pareiga didesne dalimi prisidėti prie vaikų išlaikymo. Dėl nurodyto nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas, neįvertinęs visų byloje esančių įrodymų, nepagrįstai beveik visą išlaikymo naštą perkėlė ieškovui, su kuriuo gyvena nepilnamečiai vaikai.

Kolegija sprendžia, jog teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su išlaikymo įsiskolinimo priteisimu, jį priteisė iš ieškovo atsakovei vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino to, jog nuo to laiko, kai vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškovu iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovė vaikams išlaikymo neteikė, dėl ko ir buvo kreiptasi dėl laikino išlaikymo priteisimo, tačiau kolegija su šiuo argumentu nesutinka, nes, kaip matyti iš teismo sprendimo, sprendžiant dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo vienam ar kitam tėvui, buvo atsižvelgta į šį ieškovo nurodomą periodą bei abiejų šalių pareigos išlaikyti vaikus šiais laikotarpiais (iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), kai vaikai gyveno su vienu ar su kitu tėvu, nevykdymą.

Apeliantas nurodo, jog teismas neturėdamas jokių įrodymų padarė išvadą, jog atsakovei bylos nagrinėjimo metu neva buvo trukdoma matytis su vaikais, betarpiškai bendrauti, tačiau, kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai – Vaiko teisių apsaugos tarnybų padarytos išvados (t. 3, b.l. 26-27), antstolio surašyti aktai (t. 2, b.l. 148), patvirtinantys, kad ieškovas nevykdo teismo nutarties dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove, teismui sudarė pakankamą pagrindą padaryti tokią išvadą, todėl kolegija nesutinka su šiuo argumentu.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos iš antrosios šalies vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 93 str. 1 d. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2011-12-13 nutartimi atidėjo apeliantui žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą iki jo išnagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme, todėl atmetus ieškovo apeliacinį skundą iš jo valstybės naudai priteistina 1 372 Lt žyminio mokesčio, taip pat priteistina 14 Lt pašto išlaidų (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teisėjų kolegija

nutarė:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. J., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) , 1 386 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).