- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-26
- Bylos Nr.
- I-638-162/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00341-2012-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Gumuliauskienė, Laimutė Jokubauskaitė, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- VŠĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės
- Atsakovas
- Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, Klaipėdos teritorinei ligonių kasai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Dalios Gumuliauskienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės, sekretoriaujant Viktorijai Budvytytei-Bedalienei, dalyvaujant pareiškėjos VŠĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės atstovams Virgilijui Vanagui ir Birutei Paulikienei, atsakovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos atstovams Alfridui Bumbliui ir Inesai Byčkovai, trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovėms Vaidai Momkuvienei ir Eglei Tamošiūnienei, 2012 m. spalio 15 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės skundą atsakovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. A1-4141 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja Viešoji įstaiga Klaipėdos universitetinė ligoninė (KUL) skundu (b.l. 6-11) kreipėsi į teismą prašydama:
1) panaikinti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos (TLK) direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. A1-4141 „Dėl 2009 m. ir 2010 m. sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis“;
2) įpareigoti Klaipėdos teritorinę ligonių kasą per teismo nurodytą terminą sudaryti su Klaipėdos universitetine ligonine 2009 m., 2010 m., einamųjų metų, kuriais įsiteisėjusia teismo nutartimi arba sprendimu pasibaigs teisminis ginčas, sutartis dėl stacionarinių psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugų.
Nurodo, jog skundžiamu 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. A1-4141 buvo atsisakyta papildyti 2009 ir 2009 metų sutartis psichiatrijos dienos stacionaro ir stacionarinėms psichiatrijos II paslaugomis. Teigia, kad sprendime atsakovė pateikė motyvus tik dėl stacionarinių psichiatrijos II paslaugų ir visiškai nepasisakė dėl psichiatrijos dienos stacionaro paslaugų.
Pažymi, kad tarp šalių dėl sutarčių nesudarymo 2009, 2010, 2011 metais dėl tų pačių paslaugų vyksta teisminiai ginčai. Tiek dėl 2009, tiek ir dėl 2010 metais sutarties nesudarymo psichiatrijos dienos stacionaro ir stacionarinėms paslaugoms įsiteisėjusiais sprendimais konstatuotas atsakovės priimtų sprendimų neteisėtumas ir Klaipėdos teritorinė ligonių kasa įpareigota klausimus svarstyti iš naujo. Atsakovė, iš naujo svarstydama sutarties sudarymo klausimus, pateikė tuos pačius motyvus, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino neteisėtais. Akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusiais sprendimais konstatavo, kad atsakovė neteisėtai nesudarė sutarčių, pažeidė viešojo administravimo procedūras, principus, sąmoningai imituodama teismo sprendimų vykdymą. Sutartiniai santykiai tarp šalių yra tęstinio bei nenutrūkstamo pobūdžio ir skundžiamas sprendimas yra apskustų sprendimų pasekmė. Atkreipia dėmesį, jog įsiteisėjus teismų sprendimams dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių nepapildymo, tų metų sutartys būna pasibaigusios ir atsakovė motyvuoja negalinti papildyti pasibaigusių sutarčių ir negalinti vykdyti teismų sprendimų. Pažymi, kad į einamųjų metų sutartis atsisakoma įtraukti paslaugas, nes pasikeitus sutarčių sudarymo tvarkai ir reikalavimams, atsirado naujų reikalavimų, kurių atsakovės nuomone, pareiškėja neatitinka.
Nurodo, jog sprendimas administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012 įsiteisėjo 2012 m. gegužės 24 d., todėl Klaipėdos TLK iki 2012 m. birželio 24 d. turėjo apsvarstyti pareiškėjos prašymus iš naujo. To nebuvo padaryta, o Klaipėdos TLK 2012 m. birželio 22 d. raštas Nr. Al-3250 negalėjo būti laikomas tinkamu įvykdymu, kadangi jame nurodyta, kad tai nėra galutinis sprendimas ir neatsakyta į pareiškėjos prašymą. Vėliau pareiškėja gavo skundžiamą Klaipėdos TLK 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. Al-4141, kuriame nurodyta galutinė atsakovės nuomonė. Teigia, kad skundžiamas Klaipėdos TLK 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. Al-4141 yra neteisėtas ir naikintinas. Mano, jog šio sprendimo negalima laikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012 įvykdymu, kadangi Klaipėdos TLK trečią kartą pateikė tuos pačius motyvus, kuriuos teismai jau pripažino neteisėtais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje konstatuota, kad turi būti taikomas teisinis reguliavimas galiojęs 2009 metais, o visi kiti neteisėti Klaipėdos TLK veiksmai yra tos pačios administracinės procedūros dalis, taip pat negalima kelti reikalavimo pateikti Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą, nes prašymo padavimo metu tokio reikalavimo nebuvo. Atsakovė sprendime nurodė, kad išnagrinėjo Klaipėdos universitetinės ligoninės 2008 m. lapkričio 24 prašymą Nr. 9-5207 (dėl 2009 metų sutarties) ir 2009 m. lapkričio 23 d. prašymą Nr. 9-6011 (dėl 2010 metų sutarties). Pareiškėja pabrėžia, kad abiejuose prašymuose buvo prašoma papildyti sutartį stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, tačiau skundžiamame sprendime Klaipėdos TLK pateikė motyvus tik dėl stacionarinių psichiatrijos II paslaugų, tačiau nėra nei vieno argumento dėl psichiatrijos dienos stacionaro paslaugų. Pažymi, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo nustatyta, kad Klaipėdos universitetinės ligoninės afektinių sutrikimų skyrius buvo įsteigtas nedidinant bendro stacionarinių lovų skaičiaus, o perprofiliuojant kitų skyrių lovas. Taip pat nei viename iš atsakovės nurodytų teisės aktų nėra draudimo teikti ginčo paslaugas.
Teigia, jog Klaipėdos TLK skundžiamame sprendime nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. sausio 20 d. Nr. 2-225-(2.17), 2009 m. kovo 31 d. Nr. 2-971-(2,17), Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 2008 m.vasario 25 d. Nr. 10-(13.7-28)-1075, 2008 m. balandžio 14 d. Nr. 10-(13.14-28)-3126 raštai nepagrįsti reikiamais duomenimis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. V-300 „Dėl Klaipėdos ir Tauragės apskričių sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planu patvirtinimo“ nuostatoms. Pareiškėja pažymi, jog visi paminėti kompetentingų institucijų raštai yra nenuginčyti jokiose teisminėse institucijose, taip pat įsiteisėjusiame teismo sprendime nurodyta, kad atsakovė turėjo vertinti institucijų pozicijas, t.y. į jas atsižvelgti, o ne spręsti dėl šių pozicijų teisėtumo. Sprendime nurodomas ir pridedamas 2012 m. birželio 18 d. Klaipėdos TLK pasitarimo, kuriame sprendžiamas sutarties nesudarymo teisėtumas, protokolas, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusiais sprendimais yra nustatęs, kad nesudarymas buvo neteisėtas. Mano, jog Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės yra privaloma administracinės procedūros dalis, tačiau įstatyme nėra numatyta pareigos vadovautis pateiktomis nuomonėmis, pateiktos institucijų nuomonės nėra teisinis pagrindas nesudaryti sutarties ir nevykdyti įsiteisėjusių teismų sprendimų.
Pareiškėjos atstovai palaiko skundą ir prašo tenkinti jame išdėstytų motyvų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos atstovai prašo skundą atmesti atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu.
Atsakovė Klaipėdos teritorinė ligonių kasa atsiliepime (b.l. 38-51) nurodo, jog Klaipėdos TLK 2012 m. birželio 1 d. kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą (raštas Nr. A1-2836) bei Privalomojo sveikatos draudimo tarnybą (raštas Nr. A1-2837) dėl nuomonės pateikimo. 2012 m. birželio 14 d. buvo gautas Valstybinės ligonių kasos raštas Nr. 4K-212-5021, kuriame Valstybinė ligonių kasa išdėstė argumentus ir pateikė nuomonę, kad Klaipėdos teritorinė ligonių kasai sudaryti sutartį su Klaipėdos universitetine ligonine 2009 ir 2010 metais dėl stacionarinių psichiatrija II paslaugų teikimo nebuvo ir nėra tikslinga. Nurodo, kad Klaipėdos TLK, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutarties nuostatas bei Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo įpareigojimą išnagrinėti iš naujo per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos pareiškėjos prašymus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis, dėl objektyvių priežasčių Klaipėdos universitetinei ligoninei pateikė 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. A1-3250, kuriuo informavo pareiškėją apie tai, kad galutinis sprendimas bus pateiktas, kai bus gauta Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonė. Teigia, kad 2012 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. A1-3250 negali būti laikomas netinkamu teismo sprendimo įvykdymu, kadangi Klaipėdos TLK išnagrinėjo pareiškėjos prašymus iš naujo dėl sutarčių papildymo ir tik dėl objektyvių priežasčių, nepažeisdama teismo nustatyto termino, pateikė Klaipėdos universitetinei ligoninei 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. A1-3250. Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonė buvo gauta 2012 m. liepos 31 d. ir 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjos prašymų. Pažymi, kad subjektams pateikus prašymus sudaryti sutartis 2009, 2010 ar 2011 metams, turėjo būti taikomi prašymui padavimo metu galioję teisės aktai. Todėl Klaipėdos TLK, nagrinėdama pareiškėjos prašymus iš naujo ir priimdama 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. A1-3250 bei 2012 rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. A1-4141, vadovavosi teisės aktais, galiojusiais prašymų padavimo metu.
Nurodo, kad pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 9 straipsnį įstaigų veiklą nustato (tame tarpe ir Klaipėdos universitetinės ligoninės) įstatymai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kiti teisės aktai. Todėl pareiškėja neturi teisės teigti, jog jos atžvilgiu negali būti taikomi teisės aktai patvirtinti vykdant valstybės politiką sveikatos srityje per Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytas Pirminės sveikatos priežiūros plėtros, Sveikatos priežiūros sistemos reformos, sveikatos priežiūros infrastruktūros optimizavimo, Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programas ir kitų teisės aktų nuostatas. Taip pat pažymi, kad Klaipėdos universitetinės ligoninės Privalomojo sveikatos draudimo fondo kompensuojamų paslaugų tiekimas perprofiliuojant lovas psichiatrijos paslaugų teikimui nenumatytas ir neatininka Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytoms Sveikatos priežiūros sistemos reformos tęstinumo, sveikatos priežiūros infrastruktūros optimizavimo programoms. Teigia, kad Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas vykdė įstatymų jam nenustatytus įgaliojimus ir tuo pažeidė savo kompetencijos ribas, t.y. be įstaigos steigėjo bei savivaldos vykdomosios institucijos, atsakingos už antrinės sveikatos priežiūros organizavimą, ėmėsi iniciatyvos įgyvendinti savivaldos vykdomajai institucijai įstatymo deleguotą valstybės funkciją – organizuoti antrinę asmens sveikatos priežiūrą, kurios mastą ir profilius nustato Sveikatos apsaugos ministerija.
Taip pat nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad atsakovė pateikė motyvus tik dėl stacionarinių psichiatrijos II paslaugų. Teigia, jog psichiatrijos dienos stacionaro paslaugų steigimą reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. spalio 9 d. įsakymas, kuriuo patvirtinta Sergamumo ir mirtingumo nuo pagrindinių neinfekcinių ligų mažinimo programa. Atkreipia dėmesį, jog Klaipėdos universitetinė ligoninė yra stacionarinė asmens sveikatos priežiūros įstaiga, todėl psichikos dienos stacionaro steigimas šioje įstaigoje prieštarauja Sergamumo ir mirtingumo nuo pagrindinių neinfekcinių ligų mažinimo programos nuostatoms. Nesutinka ir su pareiškėjos argumentu, kad atsakovė neprivalo vadovautis Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonėmis.
Nurodo, kad Klaipėdos TLK, atlikusi kontrolės procedūras, nustatė, jog 2008 - 2009 metais Klaipėdos universitetinėje ligoninėje buvo suteiktos ir neteisėtai pateiktos apmokėjimui iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų stacionarinės psichiatrijos II lygio paslaugos, kurių bendra suma 218 858,40 litų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimais, Klaipėdos universitetinei ligoninei civiliniai ieškiniai dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo buvo patenkinti, konstatavus, kad Klaipėdos universitetinė ligoninė, pažeisdama sutarties su Klaipėdos ligonių kasa nuostatas, neteisėtai pateikė ir gavo apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.
Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovės teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad pareiškėjos skundas nepagrįstas bei prašo jo netenkinti. Savo poziciją argumentavo tuo, kad ištaisius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse nurodytus trūkumus, Klaipėdos TLK priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Valstybinė ligonių kasa savo nuomonę dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo išreiškė 2012 m. birželio 14 d. rašte, įvertinusi visus teisės aktus, galiojusius pareiškėjos kreipimosi į Klaipėdos TLK metu. Pagrindiniai teisės aktai prašymo dėl sveikatos paslaugų teikimo sveikatos sistemoje nustatomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės programose, vėliau atitinkamai priimami numatytų programų įgyvendinimo teisės aktai, iš kurių seka Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapai, šiuo atveju buvo 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-300 patvirtintas Klaipėdos ir Tauragės apskrities sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planas, kuriuo numatyta mažinti stacionarių paslaugų apimtį bendrojo pobūdžio ir specializuotose ligoninėse. Šiuo įsakymu Klaipėdos TLK direktoriui pavesta sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis, atsižvelgiant į antrojo restruktūrizavimo etapo nustatytus rodiklių įgyvendinimą. Po šio etapo sekė trečiais etapas bei patvirtinta Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo trečiojo etapo programa, kurioje buvo numatyta optimizuoti stacionarinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklą ir restruktūrizuoti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų struktūrą. Pagal Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo nurodymą, Valstybinė ligonių kasa įvertino stacionarines psichiatrijos profilio teikiamas paslaugas Klaipėdos apskrityje ir savo rašte konstatavo, jog šių paslaugų vidurkis buvo didesnis negu visoje Lietuvoje, todėl poreikio teikti psichiatrijos paslaugas nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja
Pareiškėja Klaipėdos universitetinė ligoninė (toliau – ir KUL) ginčija Klaipėdos teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Klaipėdos TLK) 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. A1-1441 „Dėl 2009 metų ir 2010 metų sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas), kuriuo netenkinti pareiškėjos prašymai dėl 2009 metų ir 2010 metų sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis (t. 1, b.l. 14-18).
Faktinės aplinkybės ir ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai
Klaipėdos universitetinė ligoninė siekia, kad Klaipėdos teritorinė ligonių kasa papildytų su ja sutartį dėl stacionarinių psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugų 2009 ir 2010 metais. Proceso šalių paaiškinimais ir teismų informacinės duomenų sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog tarp šalių dėl minėtų paslaugų kyla ginčas nuo 2007 metų. Atsakovė atsisakė papildyti sutartis ginčo paslaugomis 2009, 2010, 2011 metais. Įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010 ir 2011 m. gegužės 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimas ir 2010 m. spalio 8 d. sprendimas dėl 2009 metų ir 2010 metų sutarčių nepapildymo panaikinti ir atsakovė įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymus dėl sutarčių papildymo tiek 2009 metais, tiek ir 2010 metais. Atsakovė, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjos prašymus, jų netenkino 2011 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. A1-3056 ir 2011 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. A1-3164, kuriuos Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. panaikino ir įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti prašymus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012 paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą (prijungta administracinė byla Nr. I-468-243/2011, t. 2, b.l. 1-8, 81-89).
Žemesnės instancijos teismas
Panaikinus individualų teisės aktą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnį yra atkuriama buvusi iki ginčijamo akto teisinė padėtis, t.y. viešojo administravimo institucija laikoma neišsprendusi pareiškėjo prašymų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012 konstatavo, kad sutarčių 2009 ir 2010 metams papildymas sukeltų tiesiogines teisines pasekmes administracinės sutarties šalims ateityje, nes esant teigiamiems atsakovės sprendimams, pareiškėja įgytų teisę paprastesnėmis sąlygomis sudaryti naujas paslaugų teikimo sutartis ateičiai.
Kaip matyti, byloje kilęs ginčas dėl teritorinės ligonių kasos sprendimo, kuriuo atsisakyta papildyti sutartį, sudarytą tarp teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos, dėl naujo profilio sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtintas Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašas ir kiti teisės aktai.
Sveikatos draudimo įstatymo 32 ir 33 straipsniuose įtvirtintas teritorinių ligonių kasų statusas bei apibrėžtos šios institucijos funkcijos. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 4, 33 ir 34 straipsnių nuostatas teritorinė ligonių kasa yra privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija. Teritorinė ligonių kasa įgyvendina Sveikatos draudimo įstatymo ir kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemą nustatančių teisės aktų nuostatas, administruoja ir paskirsto specialaus valstybinio finansinio fondo – Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas. Teritorinė ligonių kasa yra viešojo administravimo subjektas, atliekantis viešąjį administravimą sveikatos draudimo srityje. Minėto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis. Pagal šio įstatymo 33 straipsnio 1 punktą teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis, šiose sutartyse nustatytu laiku ir tvarka apmoka joms už draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus vaistus bei medicinos pagalbos priemones.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką panašaus pobūdžio bylose, jog tokios sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutartys yra administracinės, o teritorinė ligonių kasa, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus sudaryti sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, vykdo viešojo administravimo veiklą, kas lemia, jog atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiksmai, atliekant šią viešojo administravimo veiklą, pirmiausia yra vertinami pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias nuostatas, įtvirtintas Viešojo administravimo įstatyme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-339/2008, Nr.A502-1037/2010, Nr. A502-1562/2010, sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011).
Nagrinėjamos bylos atveju ginčas kilo iš teisinių santykių, atsiradusių Klaipėdos teritorinei ligonių kasai vykdant viešojo administravimo veiklą. Tai, jog dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų skyrimo su sveikatos priežiūros įstaigomis yra sudaroma sutartis, nekeičia aptariamų teisinių santykių pobūdžio. Sutartis šiuo atveju turi ypatingą reikšmę – ji yra priemonė pagal Sveikatos draudimo įstatymo nustatytą paskirtį paskirstyti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas, ir sprendimas dėl jos sudarymo yra priimamas pagal viešosios teisės normų, reglamentuojančių minėto tikslinio valstybinio finansinio fondo lėšų administravimą, nustatytas sąlygas ir taisykles. Teritorinė ligonių kasa, priimdama sprendimą sudaryti ar nesudaryti sutartį su sveikatos priežiūros įstaiga, įgyvendina jai suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus ir santykiai dėl tokio pobūdžio sprendimų priėmimo yra viešojo administravimo santykiai. Tai lemia, jog sudarant šias sutartis yra taikomi viešojo administravimo principai ir teritorinės ligonių kasos atlikti veiksmai sprendžiant ginčą turėtų būti vertinami pagal Viešojo administravimo bei Sveikatos draudimo įstatymų įtvirtintų teisės normų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, jog Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnis reglamentuoja sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių sudarymą, tačiau atskirai nereglamentuoja tokių sutarčių papildymo tvarkos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus išnagrinėtose analogiškose bylose (2010 m. lapkričio 25 d. nutartis Nr. A502-1562/2010, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. A822-2147/2011), jog minėtos įstatymo nuostatos dėl sutarčių sudarymo taikytinos ir šių sutarčių, kurių siekia pareiškėja, papildymui.
Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalis numato, kad apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis, išlaidos už vaistinėse išduotus kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones – vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir vaistinių sutartimis. Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis. Su šia sutartimi turi teisę susipažinti visi apdraustieji. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau – ir ASPĮ), tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Sveikatos apsaugos ministerija, įgyvendindama Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtino Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris nustato TLK ir ASPĮ sutarčių dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis sudarymo tvarką.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2008 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu papildyti 2009 metų sutartį stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis (prijungta administracinė byla Nr. 343-386/2009, b.l. 22), o dėl 2010 metų sutarties papildymo – 2009 m. lapkričio 23 d. (t. 2, b.l. 3). Atsakovės sprendimai, kuriais buvo atsisakyta papildyti 2009 metų bei 2010 metų sutartis dėl stacionarinių psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugų tiekimo, aukščiau paminėtais teismų sprendimais buvo panaikinti, o atsakovė įpareigota šiuos pareiškėjos prašymus nagrinėti iš naujo. Taigi šių sutarčių papildymo ar sudarymo administracinės procedūros tęsiasi nuo 2009 metų ir nėra pasibaigusios, o skundžiamas sprendimas yra šių procedūrų dalis.
Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
Atsakovė skundžiamą sprendimą motyvuoja tuo: 1) 2009 ir 2010 metų Klaipėdos TLK su KUL papildymas naujomis II lygio stacionarinėmis psichiatrijos profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugomis neatitinka Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 9 punkte nurodytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytų Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programų nuostatų; 2) 2009 ir 2010 metais Klaipėdos TLK veiklos zonoje stacionarinių psichiatrija II paslaugų suaugusiems vartojimo rodiklis tūkstančiui gyventojų buvo didesnis nei šalies vidurkis; 3) paslaugų teikimo nenutraukė nei viena asmens sveikatos priežiūros įstaiga; 4) Klaipėdos TLK nebuvo skirtos papildomos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšos paslaugų plėtrai.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012 (prijungta administracinė byla Nr. I-468-243/2011, t. 2, b.l. 81-89) nurodė, jog atsakovė, iš naujo nagrinėdama pareiškėjos prašymus, turėtų nustatyti, ar pareiškėja pateikė prašymus su Aprašo 6.1-6.4 punktuose numatytais dokumentais; įsitikinti, kad prašomos teikti ir apmokėti paslaugos atitinka Aprašo 9 punkte išvardintų programų nuostatas bei Valstybinės ligonių kasos patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną Aprašo 11.1-11.3 punktuose nurodytų specialiųjų sąlygų; gauti Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nurodytų institucijų motyvuotas nuomones.
Teisės teorijoje pripažįstamas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą, nes subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu.
Minėta, kad Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašas buvo patvirtintas Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 (įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 29 d.). Akivaizdu, kad pareiškėjos kreipimosi į atsakovę dėl sutarties 2009 metais papildymo metu (pareiškėja kreipėsi 2008 m. lapkričio 24 d.) Aprašas nebuvo patvirtintas, todėl atsakovė, nagrinėdama pareiškėjos prašymą dėl sutarties papildymo 2009 metais, turėjo remtis tik Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio normomis.
Kaip jau minėta, Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutartys tarp Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp Teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, sudaromos vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Sveikatos draudimo įstatymu ir kitais įstatymais, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies formuluotė „Sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų <...> sudaromos <...>“ suponuoja, jog šios sutarties šalys yra teritorinė ligonių kasa ir sveikatos priežiūros įstaiga. Būtinos sutarties sudarymo sąlygos yra nustatytos Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, kurioje yra numatyti reikalavimai sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms – teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis.
Nustatyta, kad Klaipėdos universitetinei ligoninei 1999 m. gruodžio 17 d. išduota asmens sveikatos priežiūros licencija Nr.1000 (prijungta administracinė byla Nr. I-343-386/2009, b.l. 12-13), iš kurios matyti, kad jai suteikta teisė verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti paslaugas nuo 2007 m. liepos 31 d. Licencijoje taip pat numatyta, kad Klaipėdos universitetinei ligoninei suteikta teise teikti psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugas. Taigi pareiškėja turi licenciją stacionarinėms psichiatrijos paslaugoms teikti bei nuo pat 2007 metų siekia šias paslaugas teikti. Pareiškėja 2008 m. lapkričio 24 d. pakartotinai kreipėsi į Klaipėdos TLK, taip išreikšdama savo pageidavimą papildyti sutartį šioms paslaugoms teikti 2009 metais. Kaip matyti, pareiškėja atitiko Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytus būtinus reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo nutartyse nurodė, kad dėl galimybės sudaryti sutartis turi būti gautos Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nurodytų institucijų (t.y. Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos) motyvuotas nuomonės, kad atsakovės pareiga yra pasirūpinti tokių nuomonių gavimu. Tačiau atsakovė skundžiamame sprendime nurodo, kad teisės aktai nenustato TLK pareigos kreiptis į Privalomojo sveikatos draudimo tarybą bei pastarajai teikti nuomonę dėl konkrečios sutarties tarp TLK ir APSĮ sudarymo (ar papildymo).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad į nustatyta tvarka paskelbtuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos bei išplėstinių penkių ir septynių teisėjų kolegijų apeliacine tvarka apeliacine tvarka priimtuose sprendimuose, nutartyse ir nutarimuose esančius įstatymo taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-339/2008 ir kitose nutartyse konstatavo, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones, priešingu atveju, negavus šių nuomonių pažeidžiamos pagrindinės viešojo administravimo procedūros. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1753/2012 konstatavo, kad atsakovė nėra tinkamai įvykdžiusi Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Remiantis minėtomis nutartimis, pripažįstamas nepagrįstu atsakovės argumentas, jog Privalomojo sveikatos draudimo tarybos teikia nuomonę ne dėl kiekvienos sutarties tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, o dėl Sveikatos apsaugos ministerijos tvirtinamos tvarkos, kuria vadovaujantis ir turi būti sudaromos minėtos sutartys. Pažymėtina, jog Sveikatos draudimo įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 8 punktas ir 30 straipsnio 8 punktas numato minėtų subjektų pareigą nagrinėti kitus privalomojo sveikatos draudimo klausimus bei vykdyti kitas Sveikatos draudimo įstatymo numatytas funkcijas.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad atsakovė, vykdydama 2012 m. gegužės 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, 2012 m. birželio 1 d. kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl Valstybinės ligonių kasos bei Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonių pateikimo (t. 1, b.l. 52-55, 56-59). Atsakovė, kaip atsakymus į jos kreipimąsi, pateikė Privalomojo sveikatos draudimo tarybos posėdžio protokolus bei Valstybinės ligonių kasos 2012 m. birželio 14 d. raštą Nr. 4K-212-5021.
Iš pateikto Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2012 m. liepos 4 d. posėdžio protokolo Nr. DT-6 (t. 1, b.l. 63-68, 69) matyti, kad 4 punktu buvo svarstytas Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies pakeitimo įstatymo projektas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, ir nutarta pritarti siūlymui, jog Privalomojo sveikatos draudimo taryba negali vertinti TLK sutarčių su ASPĮ sudarymo (ar papildymo) dėl atitinkamų paslaugų teikimo 2009, 2010 metais, kadangi Civilinis kodeksas, įstatymai ir kiti teisės aktai neleidžia sukurti sutartinių santykių atgaline data. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje nurodė, kad nors 2009 ir 2010 metais pareiškėja iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamų psichiatrijos dienos stacionaro sveikatos priežiūros paslaugų neteikė ir galimai sutarčių terminai yra pasibaigę, tačiau esant teigiamiems atsakovo sprendimams, pareiškėjas įgytų teisę sudaryti paprastesnėmis sąlygomis naujas paslaugų teikimo sutartis ateičiai, tai yra sutarčių 2009 ir 2010 metams papildymas sukeltų tiesiogines teisines pasekmes administracinės sutarties šalims ateityje, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog Privalomojo sveikatos draudimo taryba konkrečios nuomonės dėl pritarimo ar nepritarimo sudaryti atitinkamų paslaugų teikimo 2009, 2010 metais sutartis neišreiškė.
Valstybinė ligonių kasa 2012 m. birželio 14 d. rašte Nr. 4K-212-5021 (t. 1, b.l. 22-23) nurodė, kad jos nuomone, Klaipėdos teritorinei ligonių kasai sudaryti sutartį su Klaipėdos universitetine ligonine 2009 ir 2010 metais dėl stacionarinių psichiatrijos II paslaugų teikimo nebuvo ir nėra tikslinga. Iš esmės tokia išvada grindžiama šių paslaugų poreikio nebuvimu. Valstybinė ligonių kasa tokią išvadą padarė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 647 patvirtinta Antrojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo strategija ir jos pagrindu priimtu Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-300, kuriuo patvirtinti Klaipėdos ir Tauragės apskričių sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planai, nuostatomis, kuriose nustatyta, kad Klaipėdos regiono taryboje buvo suderintos plane numatytos ir sveikatos apsaugos ministro įsakymu suderintos priemonės, apimančios ir psichiatrijos paslaugų restruktūrizavimą, ir Klaipėdos teritorinei ligonių kasai pavesta sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis atsižvelgiant į planuose nustatytų rodiklių įgyvendinimą. Pažymėjo, jog Pasaulinio banko ekspertų 2009 metų birželio mėnesį atlikta valstybės išlaidų Lietuvos socialiniuose sektoriuose studija parodė, kad ligoninių ir lovų santykiniam gyventojų skaičiui Lietuvoje teko daugiau nei Baltijos valstybėse. Taip pat rėmėsi ir Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programa, kurios 7.2 punkte numatyta optimizuoti stacionarinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklą ir restruktūrizuoti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų struktūrą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi Nr. A502-1562/2010 bei 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. A822-2147/2011 aiškiai nurodė, kad toks poreikio buvimo ar nebuvimo pagrindimas neatitinka Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų, o Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programa patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės tik 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654, todėl pareiškėjai kreipiantis dėl 2009 metų sutarties papildymo šis teisės aktas dar nebuvo priimtas.
Nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog Privalomojo sveikatos draudimo taryba savo nuomonės dėl konkrečios sutarties neišreiškė, o Valstybinė ligonių kasa pateikė tik išvadą dėl netikslingumo papildyti sutartis, todėl šios nuomones negalėjo būti pagrindu priimat skundžiamą sprendimą.
Analizuojant skundžiamą sprendimą, būtina atkreiti dėmesį į visas reikšmingas aplinkybes, todėl būtina įvertinti ir kitus byloje pateiktus įrodymus, tai yra Sveikatos apsaugos ministerijos, Klaipėdos apskrities viršininko bei Klaipėdos mero raštiškai išreikštas pozicijas dėl psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugų teikimo Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.
Pagal Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. V-466 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir bazinių kainų sąrašo patvirtinimo“ 2 pastabą, jei stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga ketina teikti paslaugas, kurių anksčiau neteikė, ir pageidauja sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa, šį klausimą teritorinė ligonių kasa svarsto tik gavusi institucijos, atsakingos už atitinkamo sveikatos priežiūros lygio organizavimą – apskrities viršininko arba Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą, patvirtinančią konkrečių paslaugų, kurias ketina teikti besikreipiančioji įstaiga, poreikį, investicijų pagrįstumą, veiklos efektyvumą ir kokybę.
Prijungtos administracinės bylos Nr. I-343-386/2009 medžiaga nustatyta, kad Klaipėdos universitetinė ligoninė 2007 m. liepos 31 d. įgijo licenciją teikti psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugas, o 2007 m. liepos 16 d. buvo gautas Klaipėdos apskrities administracijos viršininko pritarimas šių paslaugų teikimui ( b.l. 15). Pareiškėja 2007 m. rugpjūčio 7 d., 2007 m. gruodžio 28 d., 2008 m. kovo 3 d. teikė prašymus Klaipėdos TLK dėl sutarties papildymo minėtomis paslaugomis, tačiau atsakovė atsisakydavo sutartį papildyti (b.l. 11, 16, 17, 19, 20).
Iš Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2008 m. rugsėjo 22 d. rašto Nr. (4.78)-R2-2319 matyti, kad įvertinęs psichiatrijos paslaugas teikiančių sveikatos priežiūros įstaigų materialinę bazę ir galimybes, konstatavo, kad šių paslaugų poreikis gyventojams yra didelis, jų teikimas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ekonomiškai pagrįstas, Psichiatrijos skyriaus veikla efektyvi, paslaugos kokybiškos, todėl tikslinga stacionarines psichiatrijos paslaugas suaugusiems apmokėti Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis, pasirašant sutartį su teritorine ligonių kasa (t. 1, b.l. 107). Iš Sveikatos apsaugos ministerijos 2008 m. vasario 25 d. rašto Nr. 10-(13.7-28)-1075 (t. 1, b.l.105) matyti, jog Sveikatos apsaugos ministerija pritarė, kad Klaipėdos universitetinėje ligoninėje teikiamos stacionarinės psichiatrijos paslaugos būtų apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Sveikatos apsaugos ministerija 2008 m. balandžio 14 d. rašte Nr. 10-(13.14-28)-2136 (t. 1, b.l. 106) nurodė, kad psichiatrijos paslaugų teikimas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje pagerins psichiatrijos paslaugų prieinamumą Klaipėdos apskrityje. Klaipėdos apskrities viršininkas 2009 m. sausio 20 d. raštu Nr. (2-225-(2.17) taip pat pritarė stacionarinių psichiatrijos paslaugų, teikiamų Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, apmokėjimui iš PSDF biudžeto, sudarant sutartis su TLK (t. 1, b.l. 108). Klaipėdos apskrities viršininkas 2009 m. kovo 31 d. rašte Nr. 2-971-(2.17) nurodė, kad įvertinus psichiatrijos paslaugas teikiančių sveikatos priežiūros įstaigų materialinę bazę ir galimybes, konstatuojama, kad šių paslaugų poreikis gyventojams yra didelis, jų teikimas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ekonomiškai pagrįstas, psichiatrijos (afektinių susirgimų) skyriaus veikla efektyvi, paslaugos kokybiškos, todėl tikslinga stacionarines psichiatrijos paslaugas suaugusiems apmokėti Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis (t. 1, b.l. 109). Taigi yra išpildyti visi minėto Sveikatos apsaugos ministro įsakymo 2 pastaboje keliami reikalavimai.
Skundžiamame sprendime atsakovė nurodo, kad minėti Sveikatos apsaugos ministerijos raštai bei Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. sausio 20 d. raštas prieštarauja Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. V-300 „Dėl Klaipėdos ir Tauragės apskričių sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planų patvirtinimo“ nuostatoms; Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojas, pasirašęs 2009 m. sausio 20 d. raštą, buvo galimai neobjektyvus, nes tuo pat metu jis buvo Klaipėdos universitetinės ligoninės stebėtojų tarybos narys, o Klaipėdos miesto savivaldybės meras, pateikęs 2008 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. (4.78)-R2-2319, priėmė sprendimą pažeisdamas kompetenciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad Klaipėdos apskrities viršininkas vėlesniu 2009 m. kovo 31 d raštu taip pat yra pritaręs stacionarinių psichiatrijos paslaugų apmokėjimui iš PSDF biudžeto lėšų, tai, kad pritarimą minėtų paslaugų apmokėjimui pasirašė savivaldybės meras, o ne savivaldybės vykdomosios institucijos vadovas nedaro tokio pritarimo negaliojančiu, nes pagal Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnį, reglamentuojantį mero įgaliojimus, meras yra atsakingas už savivaldybės veiklą, rūpinasi deramu atstovavimu savivaldybės interesams, sprendžiant klausimus su valstybinės valdžios ir valstybinio administravimo subjektais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Sveikatos apsaugos ministerija pritarė ginčo paslaugų apmokėjimui iš PSDF biudžeto lėšų tik susipažinusi su Klaipėdos apskrities sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planais, patvirtintais Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-300, nes priešinga išvada reikštų, kad ši institucija nežino jos veiklos sritį reglamentuojančių teisės aktų.
Skundžiamas sprendimas inter alia argumentuojama tuo, kad sutarčių papildymas neatitinka Aprašo 9 punkte nurodytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytų Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programų nuostatų, nes Klaipėdos TLK veiklos zonoje stacionarinių psichiatrijos II paslaugų suaugusiems vartojimo rodiklis tūkstančiui gyventojų 2009-2010 metais buvo didesnis nei šalies vidurkis ir šių paslaugų plėtojimas įvardintų programų nuostatose nėra numatytas.
Aprašo 11 punktas numato, kad sutartis dėl kompensuojamųjų paslaugų, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, sudaroma, jeigu šios paslaugos atitinka Aprašo 9 punkte išvardintų programų nuostatas bei VLK patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną iš Aprašo 11.1 – 11.3 punktuose nurodomų specialiųjų sąlygų: ASPĮ siūlo tokias kompensuojamąsias paslaugas, kurių TLK veiklos zonos aptarnaujantiems gyventojams trūksta (vartojimo rodiklis mažesnis nei šalies vidurkis) ir kurias siūloma plėtoti, vadovaujantis Aprašo 9 punkte nurodytais dokumentais; ASPĮ siūlo kompensuojamąsias paslaugas, kurių teikimą nutraukė kita ASPĮ; paslaugoms teikti ir (ar) jų plėtrai skiriamos papildomos PSDF biudžeto lėšos.
Aprašo nuostatos, reglamentuojančios sutarčių dėl kompensuojamųjų paslaugų, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, taikytinos ir tokių sutarčių papildymui. Todėl pagal minėtą teisinį reglamentavimą, sutartis einamaisiais metais gali būti papildyta kompensuojamomis paslaugomis, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokėtos iš PSDF biudžeto lėšų, jei, pirma, paslaugos atitinka Aprašo 9 punkte išvardintų programų nuostatas, antra, jei jos atitinka VLK patvirtintas prioritetines kryptis, trečia, jei atitinka bent vieną iš Aprašo 11.1-11.3 punktuose nurodomų specialiųjų sąlygų.
Skundžiamame sprendime išdėstytos faktinės aplinkybės iš esmės vertinamos pagal kriterijus, kurie pripažinti nepagrįstais minėtuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose. Pagal Aprašo 11.1 punktą paslaugos vartojimo vidurkis teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje turi būti lyginamas su šalies vartojimo vidurkiu. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad Valstybinės ligonių kasos administruojamos informacinės sistemos SVEIDRA duomenimis, 2009 ir 2010 metais Klaipėdos TLK veiklos zonoje stacionarinių psichiatrijos II paslaugų vartojimo rodiklis tūkstančiui gyventojų buvo didesnis nei šalies vidurkis, tačiau tokie duomenys byloje nepateikti, nors atsakovė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi buvo įpareigota pateikti visus faktinius duomenis bei įrodymus, susijusius su skundžiamo sprendimo priėmimu (t. 1, b.l. 3-4).
Iš pareiškėjos 2008 m. lapkričio 24 d. bei 2009 m. lapkričio 23 d. prašymų matyti, kad Klaipėdos universitetinė ligoninė prašė papildyti sutartį 2009 ir 2010 metams stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis. Tačiau skundžiamame sprendime yra pasisakyta tik dėl stacionarinių psichiatrija II paslaugų teikimo ir visai nepasisakyta dėl sutarties papildymo (atsisakymo papildyti) psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame teisės akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (2010 m. lapkričio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012 nurodė, kad esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.
Analizuojant skundžiamo sprendimo turinį akivaizdu, jog neturi teisinio ir faktinio pagrindimo bei motyvacijos pareiškėjos prašymas dėl sutarties papildymo psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis 2009 ir 2010 metams, sprendimas priimtas negavus konkrečios Privalomojo sveikatos draudimo tarybos ir Valstybinės ligonių kasos nuomonės, nepagrįsti kriterijai dėl institucijų, atsakingų už atitinkamo sveikatos priežiūros lygio organizavimą, pritarimo, sprendimas iš esmės grindžiamas argumentacija, kuri pripažinta nepagrįsta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose dėl to pačio dalyko, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.
Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartys dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sudaromos nustačius teisės aktuose reglamentuojamas sąlygas ir kriterijus tam tikram sprendimui priimti ir laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų. Teismas negali viešojo administravimo instituciją įpareigoti priimti konkretų sprendimą, todėl nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu skundžiamas sprendimas naikintinas ir atsakovė įpareigojama iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą papildyti 2009 metų ir 2010 metų sutartis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
nusprendė:
pareiškėjos VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. A1-4141 „Dėl 2009 metų ir 2010 metų sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis“.
Įpareigoti atsakovę Klaipėdos teritorinę ligonių kasą per mėnesį laiko nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo nagrinėti VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės prašymus dėl 2009 metų ir 2010 metų sutarčių papildymo psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.