- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-11-18
- Bylos Nr.
- I-468-243/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00254-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Vida Stonkuvienė, Irena Stulpinienė
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinė ligoninė
- Atsakovas
- Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, Klaipėdos teritorinei ligonių kasai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinei ligonių kasai, Privalomojo sveikatos draudimo tarybai
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujančios ir pranešėjos), Irenos Stulpinienės, Remigijaus Armino, sekretoriaujant Nataljai Sliževskajai, dalyvaujant pareiškėjos viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinė ligoninė atstovams Birutei Paulikienei ir Virgilijui Vanagui, atsakovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos atstovei Agnei Pocevičiūtei, trečiųjų suinteresuotų asmenų Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos atstovei Rasai Rimkutei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės skundą atsakovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei ligonių kasai ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybai dėl 2011-06-07 sprendimo Nr. A1-3056 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“ ir dėl 2011-06-10 sprendimo Nr. A1-3164 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“ bei įpareigoti atlikti veiksmus į traukti į 2009 m., 2010 m. sutartis ir į einamųjų metų, kuriais pasibaigs teisminis ginčas, sutartis stacionarines psichiatrijos II lygio paslaugas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja viešoji įstaiga Klaipėdos universitetinė ligoninė skunde nurodo, jog Klaipėdos teritorinė ligonių kasa 2011-06-07 sprendimu Nr. A1-3056 ir 2011-06-10 sprendimu Nr. A1-3164 atsisakė papildyti 2009 ir 2010 metų sutartis psichiatrijos stacionarinėmis paslaugomis. Nurodo, jog ginčijamas 2011-06-07 sprendimas Nr. A1-3056 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“ buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010, kuria Klaipėdos teritorinė ligonių kasa įpareigota išnagrinėti iš naujo viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės prašymą dėl 2009 metų sutarties papildymo psichiatrijos stacionariomis paslaugomis, o ginčijamas 2011-06-10 sprendimas Nr. A1-3164 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“ buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-05-12 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011, kuria Klaipėdos teritorinė ligonių kasa įpareigota išnagrinėti iš naujo prašymą dėl 2010 metų sutarties papildymo. Pareiškėjos teigimu, atsakovė iš naujo išnagrinėjusi jos prašymus skundžiamuose sprendimuose išdėstė tuos pačius motyvus, kuriuos nurodyta nutartimi ir sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino nepagrįstais. Nurodo, jog Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktorius informavo, kad negali įvykdyti įsiteisėjusios 2010-11-25 nutarties, nes 2009 metų sutartis pasibaigusi ir pasiūlė svarstyti sutarties sudarymo klausimą dėl einamųjų 2011 metų, tačiau atsakovė, išnagrinėjusi 2011 metų sutarties papildymo klausimą, atsisakė ją papildyti. Pareiškėja argumentuoja, jog tariamas ir formalus teismo sprendimo ir nutarties įvykdymas iš naujo nurodant tuos pačius nepagrįstus argumentus ir padarant tuos pačius procedūrinius pažeidimus, negali būti laikomas teisėtu. Teigia, jog pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatas iš naujo neįrodinėjami faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje ir kad tie faktai nustatyti apeliacinės instancijos teismo sprendimais. Pareiškėjos teigimu, įsiteisėjusiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais nustatyta, jog sutartys turėjo būti papildytos psichiatrijos paslaugomis. Prašo panaikinti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2011-06-07 sprendimą Nr. A1-3056 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“ ir 2011-06-10 sprendimą Nr. A1-3164 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“ bei įpareigoti atsakovę per teismo nurodytą terminą į 2009 metų, 2010 metų ir metų, kuriais įsiteisės teismo sprendimas, sutartis įtraukti stacionarias psichiatrijos paslaugas.
Pareiškėjos atstovai skunde išdėstytų motyvų pagrindu prašo jį patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Klaipėdos teritorinė ligonių kasa atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-25 nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010 panaikintas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2009-04-30 sprendimas Nr. A1-1993 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-05-12 sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011 panaikinti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2010-05-03 sprendimas Nr. 1920 bei 2010-06-21 sprendimas Nr. A1-2597, kuriais atsisakė papildyti 2009 m. ir 2010 metų sutartis, įtraukiant stacionarias psichiatrijos paslaugas ir Klaipėdos teritorinė ligonių kasa įpareigota išnagrinėti iš naujo Klaipėdos universitetinės ligoninės prašymus dėl 2009 m. ir 2010 m. sutarčių papildymo. Atsakovės teigimu, 2009 metų ir 2010 metų sutartys yra įgyvendintos ir pasibaigusios, todėl jų papildyti negali. Akcentuoja, jog privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, iš kurio apmokamos pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, sudaromas vieneriems metams. Nurodo, jog pareiškėja kreipėsi dėl 2011 metų sutarties sudarymo ir papildymo naujomis paslaugomis ir kad 2011-01-12 raštu Nr. A1-153 informavo pareiškėją, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-12-18 įsakymu Nr. V-1051 patvirtinto Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 6.5 punktu, asmens sveikatos priežiūros įstaiga kartu su prašymu privalo pateikti Sveikatos apsaugos ministerijos išduotą leidimą pradėti teikti naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Atsakovės teigimu, pareiškėja nepateikė šio leidimo, todėl į 2011-02-22 sutartį nebuvo įtrauktos stacionarinės psichiatrijos II lygio paslaugos.
Pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-02-11 įsakymu Nr. V-110 patvirtinto Pacientų siuntimo į atitinkamo lygmens asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl stacionarinių skubių ir planinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų tvarkos aprašo 8 punktą asmens sveikatos priežiūros įstaiga negali pradėti teikti naujų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, jeigu jos nebuvo teikiamos iki šio įsakymo įsigaliojimo datos ir kad naujas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, asmens sveikatos priežiūros įstaiga gali pradėti teikti tik suderinusi su dalininku ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Argumentuoja, jog teismas nėra viešojo administravimo institucija, todėl negali įpareigoti Klaipėdos teritorinę ligonių kasą papildyti sutartį su pareiškėja (b.l. 52-56).
Atsakovės atstovė atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa atsiliepimu pareiškėjos skundą siūlo atmesti kaip nepagrįstą atsakovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu. Pažymi, jog 2009, 2010 ir 2011 metų sutartys yra teisėtos ir atitinka teisinį reglamentavimą. Nurodo, jog nuo 2008-05-25 iki 2009-05-20 galiojęs Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir bazinių kainų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008-05-16 įsakymu Nr. V-466, nustato sąlygas stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, ketinančioms teikti paslaugas, kurių anksčiau neteikė, ir pageidaujančioms sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa. Sąrašo pastabų 2 punktas nustatė, kad tokios įstaigos prašymą teritorinė ligonių kasa svarsto tik gavusi institucijos, atsakingos už atitinkamo sveikatos priežiūros lygio organizavimą - apskrities viršininko arba Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą, patvirtinančią konkrečių paslaugų, kurias ketina teikti besikreipiančioji įstaiga, poreikį, investicijų pagrįstumą, veiklos efektyvumą ir kokybę. Argumentuoja, jog Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2008-12-04 rašte Nr. 2-3990-(2.17) nurodyta, kad psichiatrijos lovų Klaipėdos apskrityje tuo metu buvo per daug, psichiatrijos stacionarinės paslaugos užtikrinamos, paslaugos prieinamos, poreikis pilnai patenkinamas, todėl nepritarė naujų psichiatrijos profilio paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto lėšų, teikimui. Sveikatos apsaugos ministro 2009-12-18 įsakymu Nr. V-1051 patvirtintas Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašas (redakcija, galiojusi nuo 2009-12-29 iki 2011-01-01) nustatė, kad teritorinės ligonių kasos veiklos zonos apdraustiesiems planuojamų suteikti paslaugų kiekis nustatomas atsižvelgiant į atitinkamos paslaugos vartojimą, Valstybinės ligonių kasos kompensuojamųjų paslaugų išlaidų kompensavimo prioritetines kryptis ir prognozuojamus teritorinės ligonių kasos biudžeto asignavimus. Trečiojo asmens teigimu, šios teisės normos suponuoja, kad sutartys su sveikatos priežiūros įstaigomis yra tik priemonė PSDF biudžeto lėšoms paskirstyti, todėl teritorinė ligonių kasa, būdama viešojo administravimo subjektu, negali naudotis sutarties laisvės principu, o turi įstatymo numatytas pareigas ir apribojimus sutarčių sudarymo bei vykdymo procese. Nurodo, jog sudarant 2011 metų sutartį pareiškėja turėjo gauti Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą tokių paslaugų teikimui, o paslaugos, kurias ji siekia teikti turėjo atitikti Aprašo 9 punkto kriterijus, kurių ji neatitinka. Tretysis suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, jog Valstybinė ligonių kasa ir Privalomojo sveikatos draudimo taryba teikia nuomonę ne dėl kiekvienos sutarties tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, o tik dėl Sveikatos apsaugos ministerijos tvirtinamos tvarkos, kuria vadovaujantis turi būti sudaromos minėtos sutartys (Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuostatų 4.13 punktas) (b.l. 92-97).
Trečiųjų suinteresuotų asmenų Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos atstovė atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu siūlo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
pareiškėja viešoji įstaiga Klaipėdos universitetinė ligoninė skundžia Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2011-06-07 sprendimą Nr. A1-3056 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“, kuriuo atsisakyta 2009 metų sutartį papildyti psichiatrijos stacionarinėmis paslaugomis, bei 2011-06-10 sprendimą Nr. A1-3164 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“, kuriuo atsisakyta psichiatrijos stacionarinėmis paslaugomis papildyti 2010 metų sutartį (b.l. 13-15). Ginčijamas 2011-06-07 sprendimas Nr. A1-3056 buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010, kuria Klaipėdos teritorinė ligonių kasa įpareigota išnagrinėti iš naujo viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės prašymą dėl 2009 metų sutarties papildymo psichiatrijos stacionariomis paslaugomis, o ginčijamas 2011-06-10 sprendimas Nr. A1-3164 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“ buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-05-12 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011, kuria Klaipėdos teritorinė ligonių kasa įpareigota išnagrinėti iš naujo pareiškėjos prašymą dėl 2010 metų sutarties papildymo.
Pagrindiniai ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai yra Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-12-18 įsakymu Nr. V-1051 patvirtintas Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas).
Sveikatos draudimo įstatymo 32 ir 33 straipsniuose įtvirtintas teritorinių ligonių kasų statusas bei apibrėžtos šios institucijos funkcijos. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 4, 33 ir 34 straipsnių nuostatas teritorinė ligonių kasa yra privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija. Teritorinė ligonių kasa įgyvendina Sveikatos draudimo įstatymo ir kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemą nustatančių teisės aktų nuostatas, administruoja ir paskirsto specialaus valstybinio finansinio fondo – privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas. Teritorinė ligonių kasa yra viešojo administravimo subjektas, atliekantis viešąjį administravimą sveikatos draudimo srityje. Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis. Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 1 punkte numatyta, kad teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis, šiose sutartyse nustatytu laiku bei tvarka apmoka joms už draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus vaistus bei medicinos pagalbos priemones. Šios sutartys vertintinos kaip administracinės, nes teisiniai santykiai, kurių pagrindu kyla sutartiniai įsipareigojimai, yra administraciniai, o pačios sutartys viešojo administravimo subjektų sudaromos viešosios teisės normų imperatyviojo reguliavimo pagrindais ginant viešuosius interesus sveikatos apsaugos srityje. Tokios aptariamo ginčo teisinio reguliavimo nuostatos išdėstytos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008-05-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-339/2008, 2010-10-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2010-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010, 2011-05-12 sprendimas Nr. A822-2147/2011).
Nagrinėjamos bylos atveju ginčas kilo iš teisinių santykių, atsiradusių Klaipėdos teritorinei ligonių kasai vykdant viešojo administravimo veiklą. Tai, jog dėl privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų skyrimo su sveikatos priežiūros įstaigomis yra sudaroma sutartis, nekeičia aptariamų teisinių santykių pobūdžio. Sutartis šiuo atveju turi ypatingą reikšmę – ji yra priemonė pagal įstatymo nustatytą paskirtį paskirstyti privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas, ir sprendimas dėl jos sudarymo yra priimamas pagal viešosios teisės normų, reglamentuojančių minėto tikslinio valstybinio finansinio fondo lėšų administravimą, nustatytas sąlygas ir taisykles. Teritorinė ligonių kasa, priimdama sprendimą sudaryti ar nesudaryti sutartį su sveikatos priežiūros įstaiga, įgyvendina jai suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus ir santykiai dėl tokio pobūdžio sprendimų priėmimo yra viešojo administravimo santykiai. Tai lemia, jog sudarant šias sutartis yra taikomi viešojo administravimo principai ir teritorinės ligonių kasos atlikti veiksmai sprendžiant ginčą turėtų būti vertinami pagal Viešojo administravimo bei Sveikatos draudimo įtvirtintų teisės normų reikalavimus. Pažymėtina, jog Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnis reglamentuoja sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių sudarymą, tačiau atskirai nereglamentuoja tokių sutarčių papildymo tvarkos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus išnagrinėtose analogiškose bylose (2010-11-25 nutartis Nr. A502-1562/2010, 2011-05-12 sprendimas Nr. A822-2147/2011), jog minėtos įstatymo nuostatos dėl sutarčių sudarymo taikytinos ir šių sutarčių papildymui, kurių siekia pareiškėja. Aplinkybė, jog sutartys yra administracinės, o teritorinė ligonių kasa, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus, vykdo viešojo administravimo veiklą, lemia, jog atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiksmai, atliekant šią viešojo administravimo veiklą, pirmiausia yra vertinami pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (žr. minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas).
Vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas, kuris inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 dalis). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pabrėžtina, kad pareiga vykdant viešojo administravimo veiklą laikytis teisėtumo principo apima tiek reikalavimą priimti administracinį sprendimą, kuris atitiktų tam teisiniam santykiui taikytiną konkrečią teisės normą (turinio požiūriu sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisiniu pagrindu), tiek reikalavimą priimtame sprendime expressis verbis nurodyti teisinį pagrindą atitinkančią konkrečią teisės normą.
Žemesnės instancijos teismas
Iš ginčijamų Klaipėdos teritorinės ligonių kasos sprendimų (2011-06-07 Nr. A1-3056 ir 2011-06-10 Nr. A1-3164) matyti, jog jie grindžiami Sveikatos draudimo įstatymo 26, 28, 31, 33 straipsniais, Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2000-06-23 nutarimu Nr. 4/4 patvirtinta Sutarčių sudarymo tvarka, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus 2007-11-19 įsakymu Nr. V-126 patvirtinta Sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, vaistinėmis sudarymo ir vykdymo tvarka, Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės ligonių kasos bei kitais teisės aktais.
Minėta, jog Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnis reglamentuoja sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių sudarymą, kurio tvarka taikytina ir nagrinėjamos bylos ginčo teisiniams santykiams dėl sutarčių papildymo, 28 straipsnyje įtvirtintos privalomojo sveikatos draudimo tarybos sudėtis ir funkcijos, 31 straipsnyje įtvirtintos valstybinės ligonių kasos teisės, o 33 straipsnyje – teritorinių ligonių kasų funkcijos. Teismo vertinimu, teisės normų, iš esmės įtvirtinančių institucijų (privalomojo sveikatos draudimo tarybos, valstybinės ligonių kasos ir teritorinių ligonių kasų) statusą nurodymas ginčijamuose sprendimuose, kuriais atsisakyta papildyti 2009 ir 2010 metų sutartis psichiatrijos stacionariomis paslaugomis, negali būti laikomas sprendimų motyvų pagrindimu Sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis. Pažymėtina, jog tokią išvadą padarė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-05-12 sprendime administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011 bei 2010-11-25 nutartyje Nr. A502-1562/2010. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Būtent Įstatymu nustatyta, jog sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų turi būti sudaromos ir papildomos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Tuo tarpu, iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, jog jie priimti vadovaujantis Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2000-06-23 nutarimu Nr. 4/4 patvirtinta Sutarčių sudarymo tvarka ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus 2007-11-19 įsakymu Nr. V-126 patvirtinta Sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, vaistinėmis sudarymo ir vykdymo tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime ir nutartyje konstatavo, jog nei Privalomojo sveikatos draudimo tarybai, nei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai Sveikatos draudimo įstatymu nėra suteikti įgaliojimai nustatyti Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje numatytų sutarčių sudarymo ir papildymo tvarką, tuo labiau tokių sutarčių nesudarymo sąlygas ar atsisakymo jas papildyti kriterijus. Nagrinėjamu atveju atsakovės sprendimai nepapildyti sutarčių, remiantis šiomis lokaliomis sutarčių sudarymo tvarkomis, negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Pažymėtina, jog ginčijamame 2011-06-10 sprendime Nr. A1-3164 dėl 2010 metų sutarties papildymo yra nuoroda ir į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-12-18 įsakymu Nr. V-1051 patvirtintą Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtose bylose konstatavo, jog Aprašas tiesiogiai nenumato, kad sutartis dėl paslaugų teikimo gali būti nesudaryta teritorinei ligonių kasai pačiai konkrečiu atveju atlikus teikiamų paslaugų analizę ir įvertinus tokių paslaugų poreikį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Klaipėdos teritorinė ligonių kasa, išnagrinėjusi pareiškėjos Klaipėdos universitetinės ligoninės prašymus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo, ginčijamus sprendimus grindžia tomis pačiomis normomis, kurios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškiai buvo nurodytos kaip netinkamos konkrečiu atveju ir nelaikytinos tinkamu pagrindimu. Pripažintinas pagrįstu pareiškėjos argumentas, jog Klaipėdos teritorinė ligonių kasa, iš naujo išnagrinėjusi prašymus, juose išdėstė tuos pačius motyvus, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-11-25 nutartimi ir 2011-05-12 sprendimu pripažino nepagrįstais taip pat vertintini ir kiti atsakovės ginčijamuose sprendimuose išdėstyti motyvai. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja klaidingai interpretuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-25 nutartį ir 2011-05-12 sprendimą, teikdama, jog teismas įpareigojo Klaipėdos teritorinę ligonių kasą papildyti 2009 ir 2010 metų sutartis stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiais procesiniais sprendimais įpareigojo atsakovę išnagrinėti iš naujo prašymus dėl sutarčių papildymo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008-05-06 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-339/2008 ir kitose nutartyse konstatavo, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones, priešingu atveju, negavus šių nuomonių pažeidžiamos pagrindinės viešojo administravimo procedūros. Teismas nagrinėjamoje byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukė Valstybinę ligonių kasą ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybą, kurios išdėstė savo nuomones dėl sutarčių papildymo, tačiau nustatyta, jog prieš priimant ginčijamus sprendimus jų nuomonės dėl sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis nebuvo gautos. Atsakovė Klaipėdos teritorinė ligonių kasa yra viešojo administravimo institucija, todėl būtent ji turi gauti ir vertinti bei atsižvelgti į šias nuomones nagrinėdama pareiškėjos prašymą dėl sutarčių papildymo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies aiškinimo praktika, konstatuoja, jog negavus Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonių dėl Klaipėdos universitetinės ligoninės prašymų papildyti 2009 ir 2010 metų sutartis negalima buvo priimti sprendimų, todėl 2011-06-07 sprendimas Nr. A1-3056 bei 2011-06-10 sprendimas Nr. A1-3164 priimti pažeidus pagrindines viešojo administravimo procedūras (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Atsakovė Klaipėdos teritorinė ligonių kasa skundžiamuose sprendimuose nurodo, jog Sveikatos draudimo įstatymas neįpareigoja teritorinių ligonių kasų sudaryti sutartis su visomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, turinčiomis licencijas ir pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti. Tokia pati išvada padaryta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-06 nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-239/2007. Šis argumentas pripažintinas pagrįstu, tačiau tik esant tam tikroms sąlygoms. Nors įstatymas ir nenumato minėtos pareigos, tačiau tai nereiškia, jog besąlygiškai vien šiuo motyvu teritorinė ligonių kasa gali nesudaryti sutarties (ar nepapildyti sutarties naujomis paslaugomis). Teritorinės ligonių kasos sprendimas turi būti motyvuotas ir faktinėmis aplinkybėmis, kaip reikalaujama pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį.
Ginčijami Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2011-06-07 sprendimas Nr. A1-3056 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“, kuriuo atsisakyta 2009 metų sutartį papildyti psichiatrijos stacionarinėmis paslaugomis, ir 2011-06-10 sprendimas Nr. A1-3164, kuriuo atsisakyta 2010 metų sutartį papildyti psichiatrijos stacionarinėmis paslaugomis, iš esmės grindžiami šių paslaugų poreikio nebuvimu. Ginčijamais sprendimais atsakovė atsisakė papildyti sutartis stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis motyvuodama tuo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-06-26 nutarimo Nr. 647, kuriuo patvirtinta Antrojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo strategija ir jos pagrindu priimto Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2007-04-27 įsakymo Nr. V-300, kuriuo patvirtinti Klaipėdos ir Tauragės apskričių sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planai, nuostatomis Klaipėdos regiono taryboje buvo suderintos Plane numatytos ir sveikatos apsaugos ministro įsakymu suderintos priemonės, apimančios ir psichiatrijos paslaugų restruktūrizavimą ir Klaipėdos teritorinei ligonių kasai pavesta sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis atsižvelgiant į Planuose nustatytų rodiklių įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2007-10-09 įsakymu Nr. V-799, kuriuo patvirtintos Sergamumo nuo pagrindinių neinfekcinių ligų mažinimo 2007-2013 m. programos numatomos psichikos sveikatos priežiūros infrastruktūros optimizavimo kryptys, nenumatyta papildomai steigti naujus psichiatrijos skyrius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-11-25 nutartimi Nr. A502-1562/2010 bei 2011-05-12 sprendimu Nr. A822-2147/2011 aiškiai nurodė, jog toks poreikio buvimo ar nebuvimo pagrindimas bei atsisakymo papildyti sutartį pagrindas neatitinka Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nuostatų ir negali būti laikomas tinkamu ginčijamų sprendimu pagrindimu. Be to, iš sprendimų motyvų nėra aišku, kuriuo aspektu ir kurioms aukščiau nurodytų teisės aktų normoms prieštarautų 2009 ir 2010 metų sutarčių tarp Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir Klaipėdos universitetinės ligoninės papildymas stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis
Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2011-06-07 sprendime Nr. A1-3056 stacionarinių psichiatrijos paslaugų poreikio nebuvimas argumentuojamas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos įskaitoje esančių draudžiamųjų poreikiu dėl šių paslaugų, šio poreikio tenkinimu ir išlaidomis, tačiau jokia šių teiginių analizė ir objektyvūs juos pagrindžiantys duomenys nenurodyti. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas pagrįsti individualų teisės aktą faktiniais duomenimis dėl to, kad ne tik aktą priėmusiai institucijai, bet ir subjektui, kuriam šis aktas skirtas, bei bylą nagrinėjančiam teismui būtų aišku, kokia faktine situacija aktas grindžiamas ir būtų galima vertinti, ar tai padaryta pagrįstai. Tuo tarpu, ginčijamame 2011-06-07 sprendime Nr. A1-3056 nei konkrečių faktinių duomenų, nei jų analizės nepateikta ir nėra galimybės teismui revizuoti atsakovės teiginių dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų poreikio nebuvimo. Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-05-12 sprendime Nr. A822-2147-2011 konstatavo, jog paslaugų teritorinės ligonių kasos veiklos zonos aptarnaujamiems gyventojams poreikis turi būti vertinamas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-12-18 įsakymu Nr. V-1051 patvirtinto Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11.1 punkte nurodytą vartojimo rodiklį, o ne tokius kriterijus kaip lovų skaičius, draudžiamųjų skaičius, išlaidos paslaugoms, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas ir pan.
Atsakovės 2011-06-10 sprendimas Nr. A1-3164 grindžiamas taip pat tuo, jog pareiškėja neatitinka Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-12-18 įsakymu Nr. V-1051, reikalavimų. Aprašas atskirai nereglamentuoja tokių sutarčių papildymo tvarkos, todėl Aprašo nuostatos, reglamentuojančios sutarčių dėl kompensuojamųjų paslaugų, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš privalomojo fondo biudžeto lėšų sudarymą, taikytinos ir tokių sutarčių papildymui. Pagal Aprašą, sutartis einamaisiais metais gali būti papildyta kompensuojamomis paslaugomis, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš privalomojo fondo biudžeto lėšų, jei, pirma, paslaugos atitinka Aprašo 9 punkte išvardytų programų nuostatas, antra, jei jos atitinka Valstybinės ligonių kasos patvirtintas prioritetines kryptis, ir trečia, jei atitinka bent vieną iš Aprašo 11.1-11.3 punktuose nurodomų specialiųjų sąlygų. Iš 2011-06-10 sprendimo matyti, jog atsakovė nevertino, ar paslaugos, kuriomis pareiškėja prašė papildyti sutartį, atitiko Valstybinės ligonių kasos patvirtintas prioritetines kryptis, o vertindama paslaugų atitikimą Aprašo 11.1–11.3 punktuose nurodytoms sąlygoms, atsakovė ginčijamame sprendime nurodė, kad gyventojams stacionarinių psichiatrijos paslaugų netrūksta atsižvelgiant į paslaugos poreikį, prieinamumą, pacientų laukimo konsultacijai eilės trukmę, siūlomos paslaugos kompleksiškumą ir kokybę. Tuo tarpu byloje esantys Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2008-02-25 raštas Nr. 10-(13.7-28)-1075, 2008-04-14 raštas Nr. 10-(13.14-28)-2136, Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2008-09-22 raštas Nr. (4.78)-R2-2319, Klaipėdos apskrities viršininko 2009-01-20 raštas Nr. 2-225-(2.17) bei 2009-03-31 raštas Nr. 2-971-(2.17) patvirtina priešingą situaciją. Visuose šiuose raštuose neprieštaraujama, kad VĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė teiktų stacionarines psichiatrijos paslaugas, apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, ir nurodyta, kad jų teikimas ekonomiškai pagrįstas ir užtikrins šių paslaugų prieinamumą ir kokybę. Konstatuotina, jog atsakovė nepagrįstai nevertino šių institucijų pozicijos ir neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamasi nustatė paslaugų poreikio nebuvimą tiek 2009 metais, tiek 2010 metais.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2011-06-07 sprendimas Nr. A1-3056 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“ bei 2011-06-10 sprendimas Nr. A1-3164 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“ neatitinka aukščiau nurodytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir teisėtumo principo, nes juos priimant buvo pažeistos esminės viešojo administravimo procedūros, todėl naikintini vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais. Viešojo administravimo institucija Klaipėdos teritorinė ligonių kasa įpareigotina išnagrinėti iš naujo pareiškėjos VĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės prašymus dėl 2009 metų ir 2010 metų sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis, nes tai institucijos prerogatyva išnagrinėti pareiškėjos prašymus ir priimti sprendimus, nustačius sąlygas ar kriterijus tam tikram sprendimui priimti ir tai turi būti padaryta laikantis nustatytų procedūrų.
Teismo vertinimu, pareiškėjos VĮ Klaipėdos universitetinė ligoninės skundo reikalavimas įpareigoti Klaipėdos teritorinę ligonių kasą per teismo nustatytą terminą įtraukti į 2009 ir 2010 metų sutartis ir į einamųjų metų, kuriais įsiteisės teismo procesinis sprendimas, sutartį stacionarines psichiatrijos paslaugas, yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu panaikinti skundžiamus administracinius aktus pareiškėjos siekiamų teisinių pasekmių prasme. Nagrinėjamu atveju teismui priėmus sprendimą įpareigoti pareiškėjos prašymus išnagrinėti iš naujo atsakovė priims sprendimą pareiškėjos prašomu klausimu dėl sutarčių papildymo. Ginčo teisiniam santykiui reikšminga aplinkybė yra ta, jog 2009 metų ir 2010 metų sutarčių galiojimo terminas yra pasibaigęs. Prašymų naujo nagrinėjimo metu atsakovė Klaipėdos teritorinė ligonių kasa turi įvertinti susidariusią teisinę situaciją, nes dėl jos neteisėtų veiksmų, atliekant viešojo administravimo procedūras, kurie nustatyti teismų sprendimais, buvo pažeistos pareiškėjos viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės subjektinės teisės. Iš pareiškėjos atstovų paaiškinimų matyti, jog Klaipėdos universitetinė ligoninė prašo papildyti sutartis stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis nuo 2007 metų liepos mėnesio, neprašo piniginių lėšų paslaugų plėtrai už praėjusį laikotarpį, nes siekia įteisinti teikiamas paslaugas, kurioms teikti turi licenciją, prašymų padavimo metu išduotą Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sutikimą teikti tokias paslaugas, kurių poreikis yra didelis. Dėl užsitęsusių (ketverius metus) netinkamai atliktų administracinių procedūrų pasikeitė teisinis reguliavimas, nes pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-02-11 įsakymu Nr. V-110 patvirtinto Pacientų siuntimo į atitinkamo lygmens asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl stacionarinių skubių ir planinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų tvarkos aprašo 8 punktą asmens sveikatos priežiūros įstaiga negali pradėti teikti naujų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, jeigu jos nebuvo teikiamos iki šio įsakymo įsigaliojimo datos. Pareiškėjai aktualu, kad būtų taikomas teisinis reguliavimas, galiojęs jos prašymų padavimo metu, todėl naujo nagrinėjimo metu atsakovė Klaipėdos teritorinė ligonių kasa be kitų aplinkybių turi įvertinti ir šią aplinkybę.
Pareiškėjos VĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės skundas tenkintinas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
patenkinti iš dalies pareiškėjos viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės skundą,
panaikinti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2011-06-07 sprendimą Nr. A1-3056 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“,
panaikinti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2011-06-10 sprendimą Nr. A1-3164 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“,
įpareigoti Klaipėdos teritorinę ligonių kasą išnagrinėti iš naujo per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos VĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės prašymus dėl 2009 metų ir 2010 metų sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.