Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. P. ir G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2666-640/2011 pagal ieškovų L. P. ir G. S. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Teismo ekspertizės centro, LR Teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretysis asmuo R. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovų L. P. ir G. S. lygiomis dalimis priteisė 3859,90 Lt bylinėjimosi išlaidų Lietuvos teismo ekspertizės centro naudai. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas, kaip tokie, nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka.

Teismas taip pat atmetė ieškovų argumentą, jog mokesčių administratorius, atlikęs patikrinimą jokių pažeidimų nenustatė už tikrinamą laikotarpį ir pretenzijų nereiškė. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad 2005-06-22 Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė prašymą pripažinti civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje (baudžiamosios bylos b.l. 66, 4 tomas).

Teismo išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas byloje 2009-03-09 (baudžiamosios bylos, b.l. 126-154, 11 tomas). Todėl įvertinus visą bylos nagrinėjimo eigą, nenustatyta, kad byla buvo nagrinėjama pernelyg ilgai. Taip pat nenustatyta, kad teisėja savo veiksmais būtų padariusi pažeidimus ar nepagrįstai vilkinusi bylos nagrinėjimą.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta sąlygų valstybės civilinei atsakomybei už teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus procesinius teisinius aktus baudžiamojo proceso srityje atsirasti, t.y. neteisėtų veiksmų, todėl ieškovų ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkintas ieškovų ieškinys laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis ieškovų L. P. ir G. S. skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). CPK 320 str. 2 d. įtvirtintoms apeliacijos riboms būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės už turtinę ir neturtinę žalą, kildinamą iš neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų baudžiamojo proceso metu, klausimas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl G. S. individualios įmonės „Sokrena“ veiklos, vykdytos 2002-2003 metais ir ikiteisminis tyrimas L. P. atžvilgiu kaip individualios įmonės „Neptana“ savininkės bei individualios įmonės ‚Sokrena“ vyr.finansininkės atžvilgiu buvo pradėtas 2004 m. balandžio 13 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Šiaulių apskrities skyriaus tyrėjo tarnybinio pranešimo pagrindu. Tyrimas buvo pradėtas dėl galimai apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo įmonėse „Sokrena“ ir „Neptana“ 2002-2003 metais. Ieškovai buvo kaltinami pagal BK 222 str. 1 d., 300 str. 1 d., 220 str. 1 d. , 203 str. 1 d. 2009 m. kovo 9 d. Šiaulių miesto apylinkės teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį ieškovų atžvilgiu ir išteisino ieškovus neįrodžius, jog jie padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str., t.y. dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, taip pat išteisino ieškovus pagal Lietuvos Respublikos BK 220 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, baudžiamąją bylą ieškovų atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. nutraukė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 2 p., suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Šiaulių apygardos teismas 2009 m. liepos 3 d. nutartimi paliko galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovai, reikalaudami atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jie neatleidžiami nuo CPK178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jiems tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008).

Apeliantai skunde nurodo, kad tarnybiniai pranešimai, kurių pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas surašyti ir ikiteisminis tyrimas pradėtas pažeidžiant LR BPK 166 str. 1 d. 2 p., t.y. nesant pagrįstų duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu sutikti negali. Pagal CK 6.272 straipsnį, taikytiną kartu su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencija, valstybės pareiga atlyginti tokio pobūdžio žalą atsiranda tik tuo atveju, jei žala padaryta neteisėtais (priimtais pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką) pareigūnų veiksmais (procesiniais teisiniais aktais), kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese, ir esant kitoms dviem sąlygoms – žalai ir priežastiniam ryšiui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką išteisinamasis teismo nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Teismas, galutinai vertindamas įrodymus, išteisino ieškovus ir taip, reabilituodamas juos, įvykdė teisingumą. Dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo asmuo neįgyja absoliučios teisės į žalos atlyginimą, jei nėra kitų tam būtinų įstatyme nustatytų sąlygų. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas esant pagrindui ir vadai, nustatytiems BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taigi buvo pagrindas ikiteisminiam tyrimui atlikti. Ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu galiojusi BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakcija numatė, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas, jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas patys nustato nusikalstamos veikos požymius ir surašo tarnybinį pranešimą. BPK 171str. nustato, kad ikiteisminio tyrimo įstaiga, gavusi pranešimą ar pareiškimą apie nusikalstamą veiką, tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir apie tai praneša prokurorui, kas nagrinėjamos bylos atveju ir buvo padaryta. Todėl ieškovų teiginiai apie nekvalifikuotą ikiteisminį tyrimą yra nepagrįsti ir prieštaraujantys baudžiamojo proceso normoms. BPK 171str.1d. imperatyviai nustato, kad tyrimas turi būti pradedamas tuoj pat gavus pranešimą apie nusikaltimą. Be to, šie ieškovų teiginiai negali būti traktuojami kaip ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėti veiksmai, prieštaraujantys BPK normoms. Atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, gavę duomenų apie valymo atliekų su naftos produktais įsigijimo fiksavimą įmonės apskaitoje kaip mazuto įsigijimą ir tolesnę minėtų valymo atliekų, kaip mazuto, apyvartą, turėjo pakankamą pagrindą įtarti, kad tokioje veikloje gali būti LR BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių, todėl ikiteisminio tyrimo pradėjimas surašant atitinkamus tarnybinius pranešimus, priešingai nei nurodo apeliantai, LR BPK 166 str. 1 d. 2 p. reikalavimų nepažeidė.

Apeliantų teigimu kaltinamasis aktas surašytas ir kaltinimas baudžiamojoje byloje buvo palaikomas remiantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialistų išvadomis, tačiau atlikti mokestiniai patikrinimai, kuriuos atliko Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistai, kurie surašė patikrinimo aktus ir kuriuose nebuvo nustatyta jokių teisės pažeidimų ir juo labiau nusikalstamų veikų požymių. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais sutikti negali. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, patikrinimo aktai buvo surašyti jau po ikiteisminio tyrimo atlikimo, kaip ir mokesčių administratoriaus sprendimas dėl L. P. įmonės „Neptana” bei G. S. įmonės „Sokrena” patikrinimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius įmonių veiklą tyrė tik mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo prasme, kai tuo tarpu ieškovams buvo pareikšti kaltinimai ir dėl dokumentų suklastojimo, todėl nėra pagrindo laikyti, kad mokesčių administratoriui atlikus patikrinimą ir nenustačius pažeidimų, tyrimas ieškovų atžvilgiu turėjo būti nutrauktas.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad ekspertizės aktas dalyje, kurioje buvo nagrinėjami su darbo ekonomine ekspertize susiję klausimai, buvo surašytas neturint atitinkamos kvalifikacijos. Kaip matyti iš bylos medžiagos 2007 m. birželio 27 d. ir 2007 m. lapkričio 26 d. ekspertizės aktuose buvo sprendžiami buhalterinės ir finansų ekspertizės klausimai. Buhalterinei ekspertizei teismas suformulavo 4 klausimus, iš kurių 1 ir 3 klausimai buvo dėl įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo laikantis norminių aktų reikalavimų, o 2 ir 4 dėl įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros nustatymo. Buhalterinė ekspertizė nustato, ar į buhalterinę apskaitą pagrįstai įtrauktos sumos, o finansų ekspertizė - ar pagrįstai apskaičiuoti mokesčiai. Ekspertė neoficialaus darbo užmokesčio išmokėjimo klausimu atliko buhalterinį tyrimą dėl buhalterinėje apskaitoje parodyto darbo užmokesčio pagrįstumo ir finansinį tyrimą dėl mokesčių apskaičiavimo pagrįstumo, tačiau ekspertė neatliko darbo ekonomikos ekspertizės. Pagal byloje pateiktus įrodymus matyti, kad teismo ekspertė R. B. yra įrašyta į Lietuvos Respublikos teismo ekspertu sąrašą ir turi reikiama kvalifikaciją teismo buhalterinei ir teismo finansų ekspertizėms atlikti, todėl apeliantų argumentai, kad ekspertizės aktas buvo surašytas neturint atitinkamos kvalifikacijos, laikytinas nepagrįstu.

Ieškovai taip pat nurodo, kad procesas vyko nepateisinamai ilgai. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) vertina baudžiamojo proceso stadijas kaip visumą, o proceso trukmei reikšmingu pripažįsta laikotarpį nuo oficialios institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki sprendimo procese priėmimo. EŽTT yra pažymėjęs, kad bylos proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir Teismo praktikoje apibrėžtus kriterijus: bylos sudėtingumą, asmens (įtariamojo) bei valdžios institucijų elgesį nagrinėjant bylą ir kt. bylai reikšmingas aplinkybes. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos sudėtingumą, jos apimtį, bylos proceso eigą, atliktų procesinių veiksmų kiekį, konstatuoja, kad bylos ikiteisminis procesas buvo intensyvus ir nebuvo nepateisinamai ilgas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies aspektu.

Atsakant į klausimą, ar byla buvo išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, reikia vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktais Konvencijos 6 straipsnio išaiškinimais. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teismo proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir į EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus: bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdžios institucijų elgesį tiriant ir nagrinėjant bylą. EŽTT taip pat išaiškino, kad baudžiamosios teisės srityje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nurodytas „įmanomai trumpiausias laikas“ pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai asmeniui „pateikiami kaltinimai“; tai gali atsitikti anksčiau, negu byla patenka į ją nagrinėsiantį teismą. „Kaltinimas“ gali būti apibrėžtas kaip oficialus kompetentingos valdžios institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo trukmei turėjo įtakos ir pačių ieškovų veiksmai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tam tikri ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atidėti, t.y. naujas pranešimas apie įtarimą ieškovei L. P. nebuvo įteiktas kelis kartus, nes ji pati neatvyko nustatytu laiku į skyrių, po to prašė atidėti apklausą dėl jos advokato užimtumo. Be to, buvo atliekami mokesčių administratoriaus patikrinimai, ikiteisminio tyrimo metu buvo skirta pateikti specialisto išvadą, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad byla yra pakankamai sudėtinga, buvo atlikta visa eilė procesinių veiksmų, o ikiteisminis tyrimas truko apie 1 metus, todėl nėra pagrindo laikyti, kad ikiteisminis tyrimas truko neprotingai ilgą laiką. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra nustatyta, jog atliekant ikiteisminį tyrimą būtų padaryti neteisėti veiksmai.

Tuo tarpu Šiaulių miesto apylinkės teisme baudžiamoji byla buvo gauta 2005 m. birželio 13 d., o nuosprendis buvo priimtas 2009 m. kovo 9 d. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos teisme procesas vyko gana intensyviai, tarp skiriamų teismo posėdžių nebuvo didelės pertraukos, o posėdžių viso buvo daugiau nei dvidešimt. Didžioji dalis teismo posėdžių būdavo atidedama siekiant iškviesti ir apklausti liudytojus, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu teismas galėjo imtis veiksmų, kad liudytojai būtų kviečiami per trumpesnį laiko tarpą. Nors bylos nagrinėjimo metu pasikeitė teisėjas ir buvo paskirtos bei atliktos buhalterinė ir rašysenos ekspertizės, tačiau šios aplinkybės negali būti pateisinančios, kad teisminis nagrinėjimas truktų beveik keturis metus. Nepakankamą teismo operatyvumą patvirtina ir tas faktas, kad po ilgai trukusio teisminio nagrinėjimo teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, buvo nutarta atnaujinti teisminį įrodymų tyrimą, nes nuosprendžio priėmimo metu paaiškėjo, kad ne visos aplinkybės išsamiai ištirtos ir būtina papildomai apklausti kaltinamuosius bei ekspertę, kas sąlygojo dar ilgesnį bylos nagrinėjimą.

Iš aukščiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad teismas nevykdė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai bei bylą išnagrinėti operatyviai per kuo trumpesnį laiko tarpą ir priimti nuosprendį baudžiamojoje byloje, todėl valstybei kilo civilinė atsakomybė (CK 6.246 str. 1 d., 6.263 str., 6.272 str. 1 d.).

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą turtinė žala padaroma, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai; žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais. Šie, kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas). Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko veiksmais (CK 6.247 str.).

Pagal vieną pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško žalos atlyginimo principą nukentėjusįjį būtina grąžinti į padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius jam žalos, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Civilinėje teisėje turtinė žala suprantama kaip asmens turtiniai praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis. Tarp jų – ir išlaidos, patirtos dėl kito asmens neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant valstybės civilinės deliktinės atsakomybės už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, klausimą, dėl baudžiamojo proceso civilinių teisinių padarinių sprendžiama remiantis atitinkamomis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę žalos atlyginimo forma, ir CPK normomis, nustatančiomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Dėl to tais atvejais, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, įgyvendinant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje priimant išteisinamąjį nuosprendį, nebuvo išspręstas išteisintų asmenų turėtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas. Ieškovai ieškinyje nurodė, jog patirtą turtinę žalą įvertina 29846 Lt, kurią sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti bei ieškovų ir jų darbuotojų išlaidos už sugaištą laiką už dalyvavimą ikiteisminio ir teisminio tyrimo veiksmuose. Ieškovai pateikė įrodymus, kad ieškovas G. S. už pagalbą baudžiamojoje byloje advokatui yra sumokėjęs 6150 Lt (129 b.l., t. 2), o ieškovė yra sumokėjusi 7650 Lt (128-129 b.l., t. 2). Byloje ginčo, jog šios išlaidos yra per didelės, nėra. Pažymėtina, jog turtine žala pripažintinos tik realiai patirtos, pagrįstos, objektyviai būtinos išlaidos. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo prašomos priteisti turtinės žalos pobūdį, laiko, kad pagrįstos ir objektyviai būtinos yra išlaidos advokato pagalbai apmokėti baudžiamojoje byloje, todėl ieškovų reikalavimų dalį dėl ieškovų ir jų darbuotojų patirtų išlaidų dalyvaujant baudžiamajame procese netenkina. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovams jų patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti baudžiamojoje byloje priteistinos iš Lietuvos valstybės.

Ieškovai ieškinyje nurodo, kad jiems yra padaryta 200000 Lt neturtinė žala, t.y. po 100000 Lt kiekvienam. Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliantų argumentu, jog patirti išgyvenimai yra subjektyvūs, kartu pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi. Kaip žinia, neturtinė žala yra bendrieji nuostoliai, kurių konkretus dydis neįrodinėjimas – jį nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atsižvelgiant į šios žalos instituto paskirtį – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus (CK 6.250 str.). Kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias sąlygas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar materialus turtas – negali pakeisti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Teismų praktikoje šiuo klausimu yra nurodyta, jog teismas privalo nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos įvertinimas pinigais pripažintinas teisingu tik tuo atveju, jei konkreti nustatyta žalos atlyginimo piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentu, jog baudžiamasis procesas nagrinėjamoje byloje truko ilgą laiką. Teismui konstatavus, kad teisminis nagrinėjimas truko ilgą laiką, nes procesas teisme nebuvo pakankamai operatyvus bei atsižvelgiant į byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, į ekonominę situaciją valstybėje, teisėjų kolegija sprendžia, kad 1000 Lt neturtinės žalos kompensacija kiekvienam ieškovui už ilgai trukusį baudžiamosios bylos teisminį procesą atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, o taip pat neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų reikalavimams (CPK 185 str.).

Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutari a:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, L. P. 7650 Lt o G. S. 6150 Lt turtinės žalos ir po 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.