Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. M., V. M. ir S. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovams taip pat nekyla abejonių, kad mama siekė turtą įsigyti savo asmeninėn nuosavybėn. 1992 m. birželio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartyje dėl buto privatizavimo nurodyta, kad sutartį sudaro pirkėja V. M. ir įgytas nekilnojamasis daiktas įregistruotas tik motinos V. M. vardu. Buto techninės apskaitos byloje bei namų knygoje taip pat buto savininke nurodoma viena ieškovų motina. Kartu su santuokos nutraukimu motina V. M. kreipėsi į teismą dėl A. M. pripažinimo praradusiu teisę naudotis gyvenamąja patalpa, esančia (duomenys neskelbtini). Šis ieškinys 1998 m. spalio 8 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2¹⁰-6862-1998 buvo patenkintas. Tai patvirtina, kad motina butą laikė savo asmenine nuosavybe. Visą laiką šiuo turtu ieškovų motina naudojosi kaip savu, jį valdė, prižiūrėjo, mokėjo komunalinius mokesčius. Per daugiau kaip 20 metų, praėjusių nuo buto privatizavimo ir santuokos nutraukimo, A. M. nepareiškė jokių pretenzijų į šį butą, juo nesidomėjo, neprašė įteisinti jo nuosavybės dalies, darant atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre ar pan. (el. b. l. 1-5).

Teismui išnaudojus visas galimybes įteikti atsakovui A. M. procesinius dokumentus tiesiogiai (įskaitant ir atsakovo paieškos paskelbimą), nesant galimybės įteikti atsakovui procesinių dokumentų kitu būdu, procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti viešo paskelbimo būdu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnio 2 dalis). Per teismo nustatytą 20 dienų terminą atsakovas atsiliepimo byloje nepateikė.

Apklaustas teismo posėdžio metu ieškovas A. M. nurodė, kad pilnai palaiko ieškinio reikalavimus bei papildomai paaiškino, jog bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno ir buvo registruoti mama ir visi jos vaikai (ieškovai), mama butą išlaikė viena, niekas jai nepadėjo. Iki emigravimo į Jungtines Amerikos valstijas, atsakovas taip pat gyveno ir buvo registruotas minėtame bute. Ieškovas paaiškino, jog atsakovas A. M. yra mokslininkas ir 1989 metais, tuo metu kai ruošėsi išvažiuoti į Jungtines Amerikos valstijas, motinai pasakė, kad vyksta į mokslinę konferenciją, tačiau iš jos niekada nebegrįžo. Šias aplinkybes ieškovas pats atsimena, kadangi tuo metu ėjo į pirmą klasę. Kiek ieškovas prisimena, tėvas neturėdamas pinigų kelionei į Jungtines Amerikos valstijas, minimą butą įkeitė bankui, tačiau motina ir močiutė šį butą išpirko. Visi tuo metu pergyveno, rūpinosi, kad išpirktų šią tėvo skolą, kadangi mama liko viena su trimis mažamečiais vaikais. Po išvykimo dar apie metus laiko tėvas Lietuvoje likusiai šeimai kartais paskambindavo, paklausdavo, kaip sekasi, tačiau vėliau ryšius nutraukė. Ieškovas nurodė, jog atsakovas nėra prisidėjęs prie buto įsigijimo, prie jo išlaikymo ar priežiūros. Tėvams dar esant santuokoje, vyko butų privatizacijos procesas ir motina išsipirko šį butą iš valstybinės įmonės. Kiek ieškovui yra žinoma, butą iš santaupų taip pat padėjo įsigyti ir mamos tėtis Kostas, t. y., ieškovo senelis, kuris yra miręs. Ieškovas nežino, ar atsakovas per visą šį laiką lankėsi Lietuvoje, su juo nėra susitikęs. Kiek ieškovui yra žinoma, tėvas periodiškai bendravo su savo motina ir savo broliu, tačiau šie taip pat jau mirę (močiutė mirė prieš dvejus metus). Motina visą laiką manė esanti šio buto savininkė bei tikėjosi, kad sprendimu patvirtintas faktas, kuriuo buvo nustatyta, jog atsakovas prarado teisę į gyvenamąją patalpą, ir yra įrodymas, jog minėtas butas yra V. M. asmeninė nuosavybė. Ieškovas paaiškino, jog tėvai išsiskyrė motinos iniciatyva, kad vaikai (ieškovai) galėtų gauti pasus. Ieškovas taip pat nurodė, jog prieš mirtį motina sirgo, todėl buvo sudariusi testamentą, kuriuo visą turtą paliko trims savo vaikams. Tėvo klausimas, sudarant testamentą nebuvo svarstomas.

Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas, advokatas Darius Ališauskas prašė teismo ieškinį tenkinti jame nurodytais argumentais ir motyvais. Atstovas nurodė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog buvo sudaryta buto pirkimo – pardavimo sutartis, buto įsigijimui lėšos buvo nurašytos iš ieškovų motinos sąskaitos. Šios lėšos priklausė V. M. asmeninės nuosavybės teise. Pasak atstovo, tuo metu atsakovas A. M. su V. M. santuokoje faktiškai negyveno, buvo išvykęs iš Lietuvos į Jungtines Amerikos valstijas dar iki nepriklausomybės paskelbimo, todėl negalėjo dalyvauti Lietuvoje vykusioje butų privatizavimo programoje bei įgyti investicinių čekių. Atsakovas taip pat neteikė ieškovams ar jų motinai jokios kitos finansinės paramos, iš kurios būtų buvęs įgytas turtas. Papildomai paaiškino, jog V. M. butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikė savo asmenine nuosavybe ir po mirties visą savo turtą testamentu paliko savo trims vaikams. Ieškovų motina taip pat kreipėsi į teismą ir buvo priimtas sprendimas dėl asmens pripažinimo praradusiu teisę į gyvenamąją patalpą, ir pagrįstai tikėjosi, jog nuosavybės klausimas buvo išspręstas, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, šis sprendimas nebuvo išsprendžiantis nuosavybės klausimą. Atstovas taip pat pažymėjo, jog nepaisant ieškovo paaiškinimų, atsakovas negalėjo 1989 metais gauti paskolos įkeisdamas butą, kadangi tuo metu šis butas nei atsakovui, nei jo sutuoktinei dar nepriklausė.

Atsakovui procesiniai dokumentai ir šaukimas į parengiamąjį teismo posėdį įteikti viešo paskelbimo būdu 2019 m. rugsėjo 9 d. ir 2019 m. spalio 17 d. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas apie teismo posėdį informuotas tinkamai, tačiau nepasinaudojo jam suteikta galimybe pateikti atsiliepimo į ieškinį, į teismo posėdį neatvyko, išnagrinėjo bylą jam nedalyvaujant (CPK 246 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas (visiškai)

Teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 176–185 straipsniai), ištyręs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į teismo posėdžio metu duotus ieškovo bei ieškovų atstovo paaiškinimus, nustatęs ir įvertinęs reikšmingas bylai išspręsti faktines aplinkybes, daro išvadą, kad ieškinys tenkintinas. Toliau teismas pasisako dėl ieškinyje pareikšto reikalavimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovų motinos V. M. ir atsakovo A. M. santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) ir įregistruota Vilniaus miesto metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini); santuoka nutraukta 1998 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2¹⁰-6863-1998; ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 9, 10, 11, 12-13). Taigi, ieškovų motina ir atsakovas (ieškovų tėvas) susituokė ir teismo sprendimas nutraukti jų santuoką priimtas galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – SŠK).

Ieškovų motinai V. M. ir atsakovui A. M. esant santuokoje, 1992 m. birželio 9 d. buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis (el. b. l. 19). Butas parduotas V. M. už investicinius čekius. Nekilnojamojo turto registrų duomenimis, šis butas nuo 1992 m. birželio 9 d. įregistruotas ieškovų motinos V. M. vardu, tačiau jos asmeninė nuosavybės teisė į butą nėra įregistruota (el. b. l. 14). Santuokos nutraukimo metu nebuvo sprendžiamas sutuoktinių turto, įskaitant minėtą butą, padalijimo klausimas. Visą laiką šiuo turtu V. M. naudojosi kaip savu, jį valdė, prižiūrėjo, mokėjo komunalinius mokesčius.

Atsakovas A. M. faktiškai su ieškovų motina nebegyveno nuo 1989 m. gruodžio mėnesio, kai emigravo į Jungtines Amerikos valstijas. Išvykęs dar apie metus laiko atsakovas palaikė kontaktą su Lietuvoje likusia šeima, tačiau vėliau bendravimą nutraukė. Byloje nėra duomenų apie tai, jog Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atsakovas A. M. būtų lankęsis Lietuvoje, dalyvavęs butų privatizavimo programoje, kad jam būtų suteikta valstybinė išmoka, t. y., investiciniai čekiai. Priešingai, byloje esančiais įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, jog atsakovas 1989 m. gruodžio mėnesį išvyko gyventi į užsienį ir iki šiol nei karto nebuvo grįžęs į Lietuvą (1998 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2¹⁰-6863-1998 – el. b. l. 12-13).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Butų privatizavimo įstatymo (toliau – BPĮ) pagrindu vieno sutuoktinio (ieškovės) vardu įgyto turto (buto) nuosavybės formos. Ieškovai prašo pripažinti butą jų motinos asmenine nuosavybe tuo pagrindu, kad butas buvo įgytas už jos asmenines lėšas, atsakovas neprisidėjo prie buto privatizavimo tikslinėmis išmokomis ar kitokiomis lėšomis, buto įsigijimo sandoryje nedalyvavo, jis taip pat neprisidėjo prie buto išlaikymo bei priežiūros. Per daugiau kaip 20 metų, praėjusių nuo buto privatizavimo ir santuokos nutraukimo, A. M. nepareiškė jokių pretenzijų į šį butą, juo nesidomėjo, neprašė įteisinti jo nuosavybės dalies, darant atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, spręsti klausimą dėl turto padalijimo ar pan.

Pagal bendrąją galiojusių šeimos įstatymų taisyklę, turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe ir sutuoktiniai turėjo lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti (SŠK 21 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą pagal BPĮ butą, atsižvelgiant į specifinę butų privatizavimo paskirtį ir įstatyme numatytą tvarką, nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu butas privatizuotas, t. y., butai, kuriuos sutuoktiniai įgijo pagal BPĮ, pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigijimo kaina (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-916/2017).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusio su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. CK 3.89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta turto, kuris pripažįstamas sutuoktinių asmenine nuosavybe, sąrašas. Vienas iš tokių pagrindų – turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Taigi šiuo atveju reikšminga nustatyti, ar ginčo turtas įgytas už V. M. asmenines lėšas ir ar turto įgijimo metu ji aiškiai išreiškė valią įgyti šį turtą asmeninės nuosavybės teise.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšmingos ieškovų nurodytos aplinkybės, kad ieškovų motina V. M. ir atsakovas po santuokos sudarymo, praėjus 12 metų, ir atsakovui išvykus į Jungtines Amerikos valstijas, kartu nebegyveno, nebetvarkė bendro ūkio, ieškovai (vaikai) iki šiol nepalaiko jokio ryšio su tėvu A. M., ieškovų žiniomis, atsakovas niekada nebuvo grįžęs į Lietuvą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad V. M. ir atsakovas nuo 1989 metų bendro ūkio nebetvarkė, santuokinio gyvenimo nebegyveno. Svarbi aplinkybė ta, kad 1998 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2¹⁰-6862-1998 ieškinys buvo patenkintas, t. y., A. M. buvo pripažintas praradusiu teisę naudotis gyvenamąja patalpa, esančia (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 11).

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovų motina įsigijo už investicinius čekius, t. y., ieškovų motina dalyvavo butų privatizavimo programoje, jai buvo suteikta valstybinė išmoka - investiciniai čekiai ir būtent šiais investiciniais čekiais, nurašytais nuo V. M. sąskaitos, ieškovų motina ir apmokėjo visą buto, esančio (duomenys neskelbtini), kainą (el. b. l. 19-20). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad investiciniai čekiai pripažintini sutuoktinio asmeniniu turtu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2013), t. y., ginčo buto kaina buvo apmokėta ieškovės asmeninėmis lėšomis. Nors nurodyta aplinkybė savaime nėra pagrindas spręsti, kad butas, adresu: (duomenys neskelbtini), yra asmeninė V. M. nuosavybė, tačiau ji vertintina kaip turinti reikšmės visų kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į aptartus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus – ieškovo bei ieškovų atstovo paaiškinimus ir byloje surinktus rašytinius įrodymus, susijusius su ginčo buto įsigijimu – daro išvadą, kad šioje byloje aktualios nuosavybės teisės įsigijimą reglamentuojančios teisės normos turi būti taikomos atsižvelgiant į tai, kiek kiekvienas iš nurodytų asmenų (V. M. ir atsakovas) savo asmeniniu turtu prisidėjo prie konkretaus nuosavybės teisės objekto jų santuokos metu įsigijimo.

Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, butas, esantis (duomenys neskelbtini), įsigytas V. M. vardu 1992 m. birželio 9 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, apmokant investiciniais čekiais. Iš byloje pateikto taupomojo pranešimo (el. b. l. 20) matyti, kad už butą investiciniais čekiais mokėjo V. M. Byloje nėra įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad atsakovas savo lėšomis prisidėjo prie nurodyto buto įsigijimo (perduodamas lėšas grynais pinigais, pervesdamas į banko sąskaitą ir pan.), ketino jį įsigyti kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, jame gyventi, juo naudotis. Bylos duomenimis, atsakovas prie buto privatizavimo neprisidėjo nei pinigais, nei vienkartine išmoka ir tiksline kompensacija.

Teismas, remdamasis nustatytų faktinių aplinkybių visuma, daro išvadą, kad ieškovai įrodė, jog 1992 m. birželio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartimi įsigytas turtas (butas) įgytas iš asmeninių V. M. lėšų ir jai aiškiai išreiškus valią įsigyti butą asmeninės nuosavybės teise, t. y., nurodytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, todėl pripažintas V. M., mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe. Atsižvelgdamas į tai ir, be kita ko, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pripažinti, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė V. M. nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovai už ieškinį sumokėjo 699,00 Eur žyminio mokesčio (el. b. l. 44). Teismui patenkinus ieškinį ieškovams A. M., V. M. ir S. M. iš atsakovo A. M. priteistinas žyminis mokestis – 699,00 Eur (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu byloje sudaro 3,58 Eur, kurios ieškinio patenkinimo atveju valstybės naudai priteistinos iš atsakovo A. M.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 259-260 straipsniais, 263-270 straipsniais, 275 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe.

Priteisti iš atsakovo A. M., gimusio (duomenys neskelbtini), ieškovų A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 699,00 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt devynis eurus, 00 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovo A. M., gimusio (duomenys neskelbtini), 3,58 Eur (tris eurus 58 euro centus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai. Ši suma turi būti sumokėta į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvito originalą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Įsiteisėjusio teismo sprendimo kopiją ne vėliau kaip kitą darbo dieną išsiųsti elektroninių ryšių priemonėmis VĮ „Registrų centras“

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.