Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-09-07 · Civilinė byla Nr. e2-1343-823/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2017-09-07Lietuvos apeliacinis teismas
  2. eB2-183-265/2018Sprendimas · 2018-06-04Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-09-07
Bylos Nr.
e2-1343-823/2017
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00226-2015-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Goda Ambrasaitė-Balynienė
Suinteresuotas asmuo
D. P.
Kategorijos
  • 3.4.3.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2-1343-823/2017Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00226-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-276-265/2017, kuria bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Baltfima“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

BUAB „Baltfima“ bankroto administratorė UAB „Valdsita“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB ,,Baltfima“ bankrotą tyčiniu.Nurodė, kad buvęs BUAB „Baltfima“ vadovas D. P. nevykdo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutarties, kuria UAB „Baltfima“ iškelta bankroto byla, reikalavimų perduoti administratorei įmonės turtą ir visus turimus dokumentus. Bendrovės vadovas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Bendrovė jau 2008 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, tačiau įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas D. P. neteikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, nuo 2009 m. neteikė VĮ Registrų centrui bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų. Bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir netinkamai, bendrovė vengė mokėti mokesčius, kas taip pat laikytina tyčinio bankroto požymiu. Suinteresuotas asmuo D. P. su bankroto administratorės pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad dėl bendrovės dokumentų ir turto neperdavimo šiuo atveju atsakinga ir pati bankroto administratorė, kadangi suinteresuotas asmuo negavo nei Klaipėdos apygardos teismo nutarties, kuria UAB „Baltfima“ iškelta bankroto byla, nei administratorės pranešimo dėl dokumentų perdavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 30 d. nutartimi BUAB „Baltfima“ bankroto administratorės UAB „Valdsita“ prašymą tenkino – BUAB „Baltfima“ bankrotą pripažino tyčiniu.Teismas nurodė, kad suinteresuotas asmuo, neteikdamas įmonės balansų viešiesiems registrams, nebuvo atsakingas vadovas, aplaidžiai vykdė savo funkcijas. Teismas nustatė, kad pagal 2008 m. UAB „Baltfima“ balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą įmonės turto vertė buvo 324 038,17 Eur (1 118 839 Lt), iš jų 13 926,96 Eur (48 087 Lt) – ilgalaikis turtas ir 310 111,21 Eur (1 070 752 Lt) – trumpalaikis turtas, o per vienerius metus bendrovės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 304 556,88 Eur (1 051 574 Lt), įmonė patyrė 44 851,14 Eur (154 862 Lt) nuostolių; bankroto bylos iškėlimo dienai įmonės vardu nekilnojamojo turto nebuvo registruota, skola VMI siekė 12 954,93 Eur. 2015 m. rugsėjo 25 d. teismo nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 380 248,58 Eur sumai. Šios nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad UAB „Baltfima“ nuo 2009 m. buvo nemoki. Iš teismui pateiktų UAB „Baltfima“ 2009 m., 2010 m., 2011 m., 2012 m., 2013 m., 2014 m. ir 2015 m. balansų matyti, kad bendrovė jokios veiklos nevykdė jau nuo 2010 m., nuo 2011 m. balansiniai bendrovės duomenys nesikeitė. Iš surinktų duomenų galima spręsti, jog įmonės finansiniai sunkumai nebuvo trumpalaikiai. Atsižvelgęs į šias aplinkybes teismas sprendė, kad suinteresuotas asmuo, būdamas įmonės vadovu ir geriausiai žinodamas įmonės finansinę padėtį, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir tokiu būdu apsaugoti kreditorių interesus, tačiau jos nevykdė.Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog 315 152,80 Eur (1 088 159,47 Lt) skola Klaipėdos teritorinei muitinei nėra apskaityta nei viename įmonės balanse nuo 2011 m. Šios nustatytos ir suinteresuoto asmens pripažįstamos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, todėl D. P., kaip įmonės vadovas, pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas.Teismas taip pat nustatė, kad bendrovei nuo 2010 m. skolingos 16 užsienio įmonių, bendra skolos suma – 48 607 Eur (171 284 Lt). Byloje nėra duomenų, kad įmonės vadovas D. P. ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas šias skolas išsiieškoti, bankroto administratorė neturi galimybių nustatyti, ar šias skolas dar galima išieškoti. Atsižvelgęs į šias aplinkybes teismas konstatavo, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir aplaidžiai, įmonės vadovas laiku nevykdė įstatymuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, o tai yra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktai).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo D. P. atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad apeliantas savo veiksmais siekė privesti ar tyčia privedė bendrovę prie bankroto. Byloje taip pat nenustatyta, kad po to, kai įmonė tapo nemokia, apelianto veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Bendrovės bankrotą nulėmė ne kokie nors suinteresuoto asmens tyčiniai veiksmai, o verslo nesėkmė dėl susidariusio įsiskolinimo Klaipėdos teritorinei muitinei bei 2008 m. ekonominė krizė.

9.2. Finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas Juridinių asmenų registrui yra formalus pažeidimas, kuris neturi jokio priežastinio ryšio su bendrovės bankrotu.

9.3. 2009 m. bendrovė neturėjo pradelstų įsipareigojimų, kurie viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl pagal 2008 m. gruodžio 31 d. finansinius rodiklius bendrovė buvo moki. Priešingas bankroto administratorės ir teismo vertinimas yra paremtas vien niekuo nepagrįstomis prielaidomis. Vienintelis pradelstas bendrovės įsipareigojimas 2008 m. buvo skola VMI, sudariusi 12 954,93 EUR. Jokių kitų pradelstų įsipareigojimų bendrovė neturėjo, jų taip pat nenustatė ir teismas. Byloje nebuvo surinkta įrodymų, kad nuo 2009 m. bendrovės pradelsti įsipareigojimai jau viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

9.4. Net ir nustačius vadovo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei, nėra pagrindo konstatuoti, kad šios pareigos nevykdymas savaime yra tyčinio bankroto požymis. Vadovo atsakomybę dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo reglamentuoja speciali ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies norma, numatanti, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Tuo tarpu pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą galima kvalifikuoti kaip tyčinio bankroto požymį tik tokiu atveju, jei po nemokumo momento toliau didėja įmonės įsiskolinimai, sudarinėjami nuostolingi sandoriai ar pan. Šioje byloje be to, kad nebuvo tinkamai nustatytas bendrovės nemokumo momentas, taip pat nebuvo nustatytas ir faktas, kad bendrovei tapus nemokia, suinteresuotas asmuo būtų sudaręs kokius nors nenaudingus bendrovei sandorius, būtų didinęs nuostolius ar bendrovės įsipareigojimus. Nėra priežastinio ryšio tarp nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės privedimo prie bankroto.

9.5. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis reikalauja nustatyti ne tik netinkamą buhalterinės apskaitos vedimo faktą, tačiau taip pat reikalauja konstatuoti ir tai, kad dėl netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo/ įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šioje byloje nebuvo analizuotos nei aplinkybės, kuo pasireiškė tariamai netinkamas apskaitos vedimas, nei kokią įtaką tai turi įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, struktūros nustatymui. Skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kokių bendrovės veiklos rodiklių negalima nustatyti dėl tariamų apskaitos vedimo trūkumų. 315 152, 80 Eur dydžio skola Klaipėdos teritorinei muitinei buvo įtraukta į bendrovės finansines atskaitomybes, o priešinga teismo išvada yra nepagrįsta. Net ir tuo atveju, jeigu teismas sprendė, kad bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose nebuvo apskaityta 315 152, 80 Eur skola Klaipėdos teritorinei muitinei, nesant kitų abejonių dėl buhalterinės apskaitos tikslumo, akivaizdu, jog nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad dėl tokios klaidos apskaitoje nebūtų galima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros – šiuos rodiklius galima tiksliai nustatyti remiantis byloje išsiaiškintomis aplinkybėmis. Teismas nenustatė, kokių bendrovės veiklos rodiklių neva negalima nustatyti dėl skundžiamoje nutartyje nurodomų apskaitos trūkumų.

9.6. Bankroto administratorei yra pateiktos tiek sąskaitos – faktūros, tiek kiti dokumentai, pagrindžiantys debitorinius įsiskolinimus. Be to, vien tik įmonės dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui faktas pats savaime nesudaro pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Suinteresuotam asmeniui buvo akivaizdu, kad išieškojimas iš vieno didžiausių debitorių Tasman Fish (Lenkija) yra negalimas dėl šios įmonės nemokumo – nors su šia įmone buvo deramasi dėl skolos grąžinimo, tačiau Tasman Fish (Lenkija) dėl finansinių problemų negebėjo įsiskolinimo padengti. Akivaizdu, kad investavimas į teisinį ginčą užsienyje su nemokia skolininke nebūtų adekvatus ir pagrįstas verslo sprendimas. Tuo tarpu viena didžiausių debitorių – Inter Frosti (Vokietija), skolos neapmokėjo pateikusi oficialią pretenziją bendrovei dėl produkcijos kokybės. Bendrovė, pripažindama aplinkybę, kad įmonei Inter Frosti (Vokietija) patiekta produkcija buvo su trūkumais, neturėjo jokio pagrindo imtis priverstinio skolos išieškojimo, kadangi tai nebuvo teisiškai pagrįsta ir perspektyvu. Kitų debitorių įsipareigojimai yra nedideli, jų finansinė padėtis nebuvo gera. Taigi, įvertinus teisminių ginčų ir išieškojimo kaštus užsienyje, buvo priimtas verslo sprendimas nevesti teisinių procesų užsienyje ir, taupant bendrovės lėšas, imtis komunikacijos su verslo partneriais, siekiant susitarti dėl skolų grąžinimo. Remiantis šiomis aplinkybėmis, nėra pagrindo sutikti su skundžiamos teismo nutarties motyvais, jog suinteresuotas asmuo neva privedė bendrovę prie bankroto nevykdydamas išieškojimo veiksmų užsienyje.

Atsiliepimas

10. BUAB „Baltfima“ bankroto administratorė UAB „Valdsita“ atsiliepimu į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti; priteisti iš suinteresuoto asmens D. P. 193,60 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimą apmokėti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Apeliantas nevykdė pareigos išviešinti duomenis apie UAB „Baltfima“ finansinę būklę, veiklos rodiklius ir turtinę padėtį, todėl įmonei iš esmės buvo sudaryta galimybė slėpti savo veiklos rodiklių kaitą, tikrąją bendrovės finansinę padėtį.

10.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir aplaidžiai. Įmonės vadovas laiku nevykdė įstatymuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, taigi buvo visiškai įrodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis. Šiuo atveju įmonės vadovo ir vienintelio akcininko kaltė pasireiškė sąmoningu žalingų pasekmių sukėlimu.

10.3. Kaip pripažįsta pats apeliantas, jis teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis ėmėsi aktyvių veiksmų išieškoti skolas iš 16 įmonių, taip pat nepateikė duomenų, kad bankroto administratorei būtų perdavęs tokias skolas pagrindžiančius dokumentus. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad, įvertinus teisminių ginčų ir išieškojimo kaštus užsienyje, buvo priimtas verslo sprendimas nevesti teisinių procesų užsienyje, kad nebuvo pagrindo imtis priverstinio skolos išieškojimo, kad investavimas į teisinį ginčą nebūtų adekvatus ir pagrįstas verslo sprendimas ir kt. Tačiau apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei su atskiruoju skundu nepateikė šiuos jo teiginius pagrindžiančių įrodymų.

10.4. Apeliantas neginčija bendrovės 2008 m. balanso ir pelno nuostolių ataskaitos duomenų, iš kurių teismas nustatė, jog bendrovės turto vertė buvo 324 038,17 Eur (1 118 839 Lt), iš jų 13 926 Eur (48 087 Lt) – ilgalaikis turtas ir 310 111,21 Eur (1 070 752 Lt) trumpalaikis turtas, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 304 556,88 Eur (1 051 574 Lt), įmonė patyrė 44 851,14 Eur (154 862 Lt) nuostolių. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 380 248,58 Eur sumai, apeliantas nepateikė įrodymų, kad bendrovės skolos buvo nepradelstos.

Šalies argumentai

10.5. Pareiškime dėl UAB „Baltfima“ bankroto bylos iškėlimo VMI nurodė, kad bendrovės skola biudžetui 2015 m. balandžio 10 d. apskaitos duomenimis sudarė 12 954,93 Eur, iš kurių – 7 565,83 Eur PVM, 2 549,24 Eur PVM bauda, 2 839,86 Eur PVM delspinigiai. Apeliantas, nevykdydamas pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo 2009 m. ir vėliau, blogino įmonės finansinę padėtį, buvo skaičiuojami delspinigiai bei tokiu būdu sąmoningai didinami bendrovės įsipareigojimai. Būtent apeliantui pažeidus šią pareigą, iš esmės buvo didinami bendrovės įsipareigojimai, ir tai vertintina kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto.

10.6. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tyčinio įmonės bankroto konstatavimui nereikalaujama nustatyti sistemingus nevienkartinius įmonės valdymo organų neteisėtus veiksmus, o pakanka nustatyti bent vieną aplinkybę, dėl kurios kilo įmonės bankrotas. Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą. Iš byloje esančių duomenų konstatuotina, kad UAB „Baltfima“ vadovas bei vienintelis akcininkas – apeliantas, įmonei esant faktiškai nemokiai, nesilaikė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams, sąmoningai didino bendrovės įsipareigojimus, nesiėmė priemonių jiems sumažinti. Netinkamas bendrovės valdymas nulėmė įmonės nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su jos kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, teismui sprendus, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis (įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu) bei ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis (teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).

13. ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. Tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

14. Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atskirus tyčinio bankroto nustatymo požymius konstatavo savarankiškai, atsietai nuo ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamo tyčinio bankroto apibrėžimo, t. y. teismas tyčinio bankroto požymius konstatavo neįvertinęs, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

15. Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto nustatymo požymio egzistavimo sprendė konstatavęs nesavalaikį pareiškimo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pateikimą teismui, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimą Juridinių asmenų registrui.

16. Kalbant apie šias pirmosios instancijos teismo konstatuotas aplinkybes, pažymėtina, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, visų pirma būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 ir šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika).

17. Šiuo atveju iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo motyvuojamosios dalies neįmanoma nustatyti, kuo remdamasis teismas sprendė, kad pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Baltfima“ iškėlimo teismui buvo pateiktas nesavalaikiai – teismo nutartyje apskritai nėra vertinama, kada bendrovės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė – bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas VĮ Registrų centrui nuo 2008 m., niekaip nepatvirtina ir negali patvirtinti aplinkybės, kad tuo metu t. y. 2008 m. ar 2009 m. bendrovės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Tokios pareigos buvimo, nenustačius nei bendrovės 2009 m. turėtų įsipareigojimų dydžio, nei jų santykio su bendrovės turtu, vienareikšmiškai (pačios savaime) negali patvirtinti ir kitos ginčijamoje nutartyje nurodytos aplinkybės – bendrovės 2008 m. balanso bei pelno (nuostolių) ataskaitos duomenys, nekilnojamojo turto bankroto bylos iškėlimo dienai neturėjimas, bendrovės skolos VMI dydis ar bankroto byloje patvirtintų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų apimtis.

18. Pažymėtina taip pat ir tai, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato, o teismų praktika, kaip minėta, šią sąlygą sieja su tuo, kad, neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada dėl BUAB „Baltfima“ bankroto pripažinimo tyčiniu padaryta remiantis pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesavalaikiškumu, nenustačius, ar dėl to iš esmės padidėjo kreditorių reikalavimų suma ir įmonės skolos.

19. Kitą, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą, tyčinio bankroto požymį, pasak teismo, pasireiškusį aplaidžiu bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymu, pirmosios instancijos teismas konstatavo pasirėmęs iš esmės vienintele aplinkybe – bendrovės 315 152,80 Eur skolos Klaipėdos teritorinei muitinei neapskaitymu jos balansuose.

20. Pažymėtina, kad netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik minėta aplinkybė – įsipareigojimo kreditoriui neįtraukimas į bendrovės balansą, negali būti pakankama konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimą, ji taip pat nėra kliūtis, nustatant įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinant turtą.

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei vieno iš aptartų, pirmosios instancijos teismo konstatuotų, tyčinio bankroto požymių nepatvirtina ir teismo skundžiamoje nutartyje nurodyta aplinkybė dėl duomenų, patvirtinančių aktyvius bendrovės vadovo veiksmus, išieškant skolas iš bendrovės debitorių, byloje nebuvimo.

22. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ĮBĮ nuostatas dėl tyčinio įmonės bankroto aiškino nepagrįstai siaurai, neatsižvelgdamas į tyčinio bankroto instituto esmę, o pripažinęs BUAB „Baltfima“ bankrotą tyčiniu, šios savo išvados, kaip ir išvadų dėl atskirų tyčinio bankroto požymių egzistavimo, tinkamai nepagrindė. Pirmosios instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl BUAB „Baltfima“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

23. Kadangi pagal byloje esančius įrodymus nėra galimybės išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme, o dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama didesne apimtimi naujais aspektais, išreikalaujant naujus įrodymus bei papildomus paaiškinimus, panaikinus ginčijamą nutartį klausimas dėl BUAB „Baltfima“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduodamas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl BUAB „Baltfima“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė