- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-30
- Bylos Nr.
- e2-2102-330/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Inspero“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Pamario žuvis“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inspero“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta uždarajai akcinei bendrovei „Pamario žuvis“ iškelti bankroto bylą, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-1521-460/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inspero“ pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pamario žuvis“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovei UAB „Pamario žuvis“ bankroto bylą, teisėtumo klausimas.
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Inspero“ pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime prašė atsakovei UAB „Pamario žuvis“ iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad UAB „JVA Partneris“ perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės UAB „Pamario žuvis“ 12 983,40 Eur įsiskolinimą. Ieškovė nurodė, kad pateikė atsakovei pretenziją ir įspėjo apie ketinimą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, tačiau atsakovė ieškovės reikalavimų neįvykdė. Ieškovės nuomone, atsakovė yra nemoki. Paaiškino, kad į atsakovės turto masę nepagrįstai įtrauktas automobilis Renault Master. Teigė, jog atsakovė neturėjo lėšų šiam turtui įsigyti. Akcentavo aplinkybę, jog pasibaigė ir atsakovės prievolių bankams įvykdymo terminai.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Pamario žuvis“ su ieškovės pareiškimu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė nesanti ieškovės skolininkė. UAB „Pamario žuvis“ tvirtino, kad yra moki.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 16 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovei UAB „Pamario žuvis“.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, nustatė, kad įmonės turto vertė yra 202 961 Eur (tame skaičiuje ilgalaikio turto vertė – 54 448 Eur), o įmonės pradelsti įsipareigojimai sudaro 30 053 Eur. Teismas akcentavo aplinkybę, jog įmonės pradelsti įsipareigojimai sudaro tik 14,8 proc. turto vertės, ko nepakanka nemokumo būsenai konstatuoti. Pirmosios instancijos teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog 2015 metais įmonės veikla buvo pelninga. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovės įsiskolinimai kredito įstaigoms nėra pradelsti. Teismas neįrodytu pripažino ieškovės argumentą, kad automobilis Renault Master esą neegzistuoja. Pirmosios instancijos teismas taip pat svarbia pripažino aplinkybę, jog 2015 metais atsakovė gavo Europos Sąjungos 28 436 Eur dotaciją.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovė UAB „Inspero“ atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Pamario žuvis“ iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas neįpareigojo atsakovės pateikti kreditorių ir debitorių sąrašą ir tuo pažeidė bankroto procesą reglamentuojančias nuostatas. Pirmosios instancijos teismas į atsakovės trumpalaikio turto masę nepagrįstai įtraukė 80 758 Eur UAB „JVA Partneris“ skolą, kuri yra ginčijama. Šios sumos neįtraukus į įmonės balansą, atsakovės turto vertė sumažėtų iki 122 203 Eur. Pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių dėl atsakovei priklausančios transporto priemonės. Nors atsakovė nurodė, jog transporto priemonė įgyta lizingo sutartimi, ši aplinkybė neatspindėta įmonės įsipareigojimų skiltyje. Pirmosios instancijos teismas neišreikalavo mokumo vertinimui būtinų duomenų. Finansinės atskaitomybės dokumentai nepagrindžia atsakovės galimybių sumokėti kreditoriams 50 000 Eur skolų. Atsakovė tiek laisvų lėšų negalėjo turėti. Teismas nevertino aplinkybės, jog 2015 m. gegužės 1 d. pasibaigė atsakovės prievolės AB Ūkio bankui terminas. Teismas nepagrįstai nesvarstė ieškovės prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokiu būdu nagrinėjant bylą, galėjo būti pašalintos abejonės ir netikslumai.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Pamario žuvis“ su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jo netenkinti, o Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad ieškovės įvardyta ginčijama skola pagrįstai įtraukta į įmonės balansą, kadangi yra priteista teismo sprendimu. Atsakovės nuomone, ieškovė nepagrįstai akcentuoja abejones dėl įmonės turto ir įsipareigojimų santykio. Įmonės finansiniai įsipareigojimai sumažinti įmonės gautomis pajamomis, o transporto priemonė įsigyta nuosavomis lėšomis bei Nacionalinės mokėjimo agentūros skirta parama. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyta, jog įmonės veikla yra pelninga, be to, įmonė neturi pradelstų įsipareigojimų. Net ir tuo atveju, jeigu finansiniai įsipareigojimai būtų laikomi pradelstais, jų dydžio nepakanka nemokumui konstatuoti. Atsakovės nuomone, ieškovė neturi teisės inicijuoti bankroto bylos iškėlimo. Ieškovės nurodytos sąskaitos nėra įtrauktos į atsakovės buhalterinę apskaitą, jos nepasirašytos, todėl ieškovės reikalavimo pagrįstumas vertintinas individualiame teisminiame ginče.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta atsakovei UAB „Pamario žuvis“ iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi pareiškėjas atsakovei bankroto bylą prašo iškelti įmonės nemokumo pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis teismas pažymi, jog pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymą) ir vidinį (neigiamą įmonės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgimo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013). Pirmosios instancijos teismas, šalių pateiktų įrodymų ir argumentų kontekste įvertinęs UAB „Pamario žuvis“ finansinės atskaitomybės dokumentus, konstatavo, kad įmonės finansinė - turtinė padėtis neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktos nemokumo sąvokos ir kriterijų. Apibendrinus ieškovės argumentus atskirajame skunde, konstatuotina, jog jos pozicijos esmę sudaro teiginiai, kad atsakovės deklaruojama mokumo situacija neatspindi realios padėties, kadangi finansinė apskaita vykdoma netinkamai, tikėtina – apgaulingai, sudaromi fiktyvūs sandoriai ir operacijos, tokiu būdu siekiant iškraipyti realius duomenis ir sudaryti mokios įmonės įspūdį. Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti tokiai ieškovės pozicijai.
Kaip minėta, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Pagal bendrą taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą. Vis dėlto įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-312-381/2015). Ištyręs atsakovės pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė neatitinka nemokios įmonės būsenos, kaip tai apibrėžta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Atsakovės UAB „Pamario žuvis“ 2015 m. rugpjūčio 31 d. balanso duomenys patvirtina, kad įmonė turėjo turto už 202 961 Eur (ilgalaikio turto už 54 448 Eur ir trumpalaikio turto už 148 513 Eur). Pagal pateiktą balansą įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 115 993 Eur, iš kurių 85 940 Eur po vienerių metų mokėtinos sumos, ir 30 053 Eur – per vienerius metus mokėtinos sumos bei trumpalaikiai įsipareigojimai. Pirmosios instancijos teismas atsisakė kelti atsakovei bankroto bylą, nustatęs, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės (sudaro tik 14,8 proc.). Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog toks turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis nesudaro pagrindo svarstyti klausimo dėl įmonės pripažinimo nemokia ĮBĮ pateiktos nemokumo sąvokos prasme. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis vien tik įmonės balanso duomenimis, neturėjo pagrindo konstatuoti pradelstų įsipareigojimų buvimo fakto. Kaip žinoma, nemokumo nustatymo atveju svarbūs ne visi įsipareigojimai, o tik tie, kurie yra pradelsti. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo balanse fiksuotą įmonės per vienerius metus mokėtiną įsipareigojimų sumą laikyti pradelsta. Vykdydama pirmosios instancijos teismo įpareigojimą, atsakovė pateikė įmonės kreditorių ir debitorių sąrašus. Tačiau jame esantys duomenys neleidžia daryti išvados, jog atsakovė ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo reikšmingų pradelstų finansinių įsipareigojimų, o nurodyti duomenys nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo paneigti.
Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada atsakovės mokumo klausimu, atskirajame skunde nurodė, kad teismas netinkamai atliko atsakovės turtinės padėties vertinimą, neteisingai nustatė pradelstų finansinių įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykį. Jos nuomone, atsakovės turto vertė gerokai mažesnė, o į įmonės turto masę nepagrįstai įtraukta 80 758 Eur UAB „JVA Partneris“ skola. Pastarąjį argumentą apeliantė grindė tuo, jog dėl šios skolos priimtas teismo procesinis sprendimas dar neįsiteisėjo. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų, nurodyta skola priteista Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-676-538/2015. Ta aplinkybė, jog nurodytoje civilinėje byloje atsakovės skolininkas pageidauja teismo sprendimo peržiūrėjimo apeliacine tvarka, leidžia daryti išvadą, jog teismo sprendimas šiuo metu dar nėra vykdytinas, tačiau savaime nėra pakankama priežastis šios reikalavimo teisės neįtraukti į atsakovės turto masę.
Kaip matyti iš apskųstosios nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės mokumo situacijos, į pradelstų įsipareigojimų sumą neįtraukė ieškovės finansinio reikalavimo. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė laikėsi nuoseklios pozicijos pastarojo reikalavimo klausimu – su juo nesutiko, nurodydama, kad ieškovės reikalavimas nepagrįstas, kad sąskaitos, kuriomis grindžiamas ieškovės reikalavimas, yra nepasirašytos ir neįtrauktos į atsakovės buhalterinę apskaitą. Atsakovės nuomone, ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė neturi subjektinės teisės reikalauti atsakovei iškelti bankroto bylą. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tuomet, kai atsakovas ginčija ieškovo ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą skolą, ši skola neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie įmonės (ne) mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis. Tai reiškia, kad atsakovui ginčijant ieškovo ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą atsakovo skolą ieškovui, reikia nustatyti, ar įmonės skolos, neįskaitant ginčijamos skolos dydžio, viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-859/2009). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, jog ieškovės finansinis reikalavimas neįtrauktinas į pradelstų įsipareigojimų masę, tačiau ši aplinkybė nelemia ieškovės teisės inicijuoti bankroto bylos iškėlimą netekimo. Kita vertus, nuostata dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo ginčijimo netaikytina ankstesnėje šios nutarties dalyje analizuotu įmonės turto vertės (reikalavimo teisės į kreditorių) nustatymo atveju.
Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis grindė deklaratyviomis ir tik subjektyviu vertinimu pagrįstomis prielaidomis, jog ankstesniais mokestiniais laikotarpiais atsakovės gautos pajamos nebuvo pakankamos vykdyti įsipareigojimus kreditoriams ar įsigyti transporto priemonę Renault Master. Teismo vertinimu, tokių argumentų ir selektyviai išreiškiamų abejonių savaime nepakanka įmonės nemokumui konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Teismo aktyvumo bankroto procese pareiga negali būti suprantama kaip atleidimas byloje dalyvaujančių asmenų nuo pareigos pagrįsti jų nurodytus argumentus ir (ar) rungimosi principo paneigimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1292-516/2015). Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantės abejonės dėl įmonės finansinių pajėgumų, finansinės atskaitomybės duomenų objektyvumo, turėjo būti pagrįstos ne tik abstrakčiais teiginiais, bet ir leistinais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog atsakovės vykdoma veikla buvo paremta Nacionalinės mokėjimo agentūros dotacija, pakankamai pagrindžia automobilio įsigijimo aplinkybes ir galimybes. Kita vertus, tokio turinio ir sudėtingumo įmonės finansinės ir turtinės padėties vertinimas, kuomet, ieškovės pageidavimu, turėtų būti tiriama ne vien mokumo situacija, o ir įmonės veikla, pajamų šaltiniai, išsami kiekvieno valdomo objekto rinkos vertė, net ir už praėjusius bei sprendžiamam klausimui neaktualius laikotarpius, nesant objektyvių duomenų, rodančių bent artimą nemokumui atsakovės būseną, tačiau esant informacijai apie atsakovės veiklos pelningumą, laikytinas pernelyg nutolusiu nuo bankroto bylos iškėlimo etape sprendžiamų klausimų turinio ir tikslo. Tuo pačiu pagrindu atmetamas ir atskirojo skundo argumentas, kuriuo apeliuojama į tai, jog teismas nesiėmė priemonių išreikalauti nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (pvz., piniginių srautų ataskaitas, didžiosios knygos išrašus už 2013, 2014, 2015 metus ir kt.).
Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti ir tam atskirojo skundo argumentui, kad atsakovės padėtį esą komplikuoja tai, jog šiuo metu pasibaigė prievolių dviem komerciniams bankams įvykdymo terminai. Atkreiptinas dėmesys, jog bylos nagrinėjimo metu tokia aplinkybė nebuvo nustatyta, o kredito įstaigos nepalaikė reikalavimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir į ieškovės pradėtą procesą neįstojo.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl į atsakovės balansą įrašyto turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykio, kuris nesuponuoja išvados, jog atsakovės padėtis atitinka nemokumo ar bent jam artimą situaciją. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne) mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik nežymiai viršija pusę jos turimo turto vertės. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. Tačiau aptariamu atveju atsakovės pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įtraukto turto vertės santykis net nėra artimas nemokumo situacijai. Todėl ir tokių fakultatyvių aplinkybių, kaip įmonės veiklos pelningumas, vertinimas negali sąlygoti sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina ir tai, jog vien formalus pagrindų iškelti bankroto bylą konstatavimas dar ne visuomet sudaro pagrindą bankroto bylos iškėlimui, nes net ir tuo atveju, kai įmonė, balansuodama žemiau nemokumo ribos, vykdo veiklą ir pateikia įrodymus apie pakankamai pagrįstas teigiamas perspektyvas, bankroto byla gali būti nekeliama (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1949/2013, m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2615/2013).
Apeliacinis teismas nepagrįstu ir deklaratyviu pripažįsta atskirojo skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas turėjo bylą nagrinėti žodinio procese tvarka, nes tokiu būdu būtų pašalintos visos ieškovės abejonės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neeliminavo ieškovės nuo klausimo dėl atsakovės (ne) mokumo įrodinėjimo ir vertinimo. Pastebėtina, kad teismas, įvertinęs bylos duomenis, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo turi teisę išspręsti tiek rašytinio, tiek ir žodinio proceso tvarka (ĮBĮ 10 straipsnio 1 ir 13 dalys). Tai reiškia, kad teismas neprivalo skirti žodinio bylos nagrinėjimo ir šaukti dalyvaujančius byloje asmenis į teismo posėdį. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, ieškovės teisės teikti prašymus, paaiškinimus, įrodymus nebuvo suvaržytos, todėl pozicija, esą byla žodinio proceso tvarka būtų išnagrinėta išsamiau, laikytina nepagrįsta.
Teisminėje praktikoje yra konstatuota, jog kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais įmonei – skolininkui, t. y. apribojama jo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip paslėptas ginčijamos skolos išieškojimo būdas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-940/2012, 2012 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942/2012 ). Nagrinėjamu atveju kreditore save laikanti apeliantė nesikreipė į teismą ginčo teisenos tvarka, o kaip skolos išieškojimo būdą pasirinko bankroto bylos inicijavimą atsakovei, nepateikdama teismui reikšmingų įrodymų, objektyviai pagrindžiančių atsakovės nemokumą, vengimą atsiskaityti su kreditoriais ar kitas aplinkybes, sudarančią pagrindą bankroto bylai iškelti. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, keisti ar naikinti apskųstą teismo nutartį dėl ieškovės atskirajame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs procesinį sprendimą nekelti atsakovei bankroto bylos, tinkamai nustatė bei įvertino teisiškai svarbias aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.